Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Ž. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 178 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 12 d. svetimo turto vagystė įsibrovus į gyvenamąjį namą), BK 178 straipsnio 2 dalyje (2016 m. lapkričio 16 d. atvira svetimo turto vagystė ) bei BK 22 straipsnio 1 dalyje BK 180 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 30 d. pasikėsinimas apiplėšti J. J. ) ir nubaustas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas – 1 (vieniems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti PN. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. birželio 15 d.;

V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje BK 180 straipsnio 1 dalyje (pasikėsinimas apiplėšti J. J.) ir nubaustas laisvės atėmimu vieniems (1) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2015 m. gruodžio 29 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta visa bausme – bauda 8 MGL (301,28 Eur) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieniems (1) metams su 8 MGL (301,28 Eur) bauda. Bausmė paskirta atlikti PN. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d.

Nukentėjusios K. E. civilinis ieškinys tenkintas, priteista -126,00 Eur turtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo E. Ž..

Nukentėjusio J. J. civilinis ieškinys tenkintas, priteista solidariai iš nuteistųjų V. S. ir E. Ž. – 53,00 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat proceso išlaidos, iš kiekvieno – po 10,25 Eur (pašto išlaidų) – valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. apie 18.00 val., pro nerakintas duris įsibrovė į K. E. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur slapta pagrobė K. E. priklausantį bendros 259 eurų vertės turtą: bendros 125 eurų vertės planšetinį kompiuterį „S. G. IPS Intel“ su krovikliu, bendros 100 eurų vertės mobilaus ryšio telefoną „Goclever Quantium“ su dėklu ir Tele 2 pildyk SIM kortele.Be to jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, 2016 m. lapkričio 16 d. apie 19.30 val., siekdamas pagrobti svetimą turtą, ant takelio, esančio tarp (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų, sugriebęs ranka už O. Š. rankinės, atvirai pagrobė O. Š. priklausančią 15 eurų vertės rankinę su joje buvusiais bendros 329 eurų vertės daiktais: 15 eurų vertės pinigine, bendros 10 eurų vertės parduotuvių nuolaidų kortelėmis, 5 eurais grynųjų pinigų, bendros 58 eurų vertės akiniais su dėklu, 200 eurų vertės dantų protezais, 18 eurų vertės žiedu, bendros 2 eurų vertės dviem Teleloto bilietais, 10 eurų vertės lūpdažiu, bendros 3 eurų vertės akių pieštukais, bendros 1 euro vertės dildėmis, 7 eurų vertės Levino juostele.Taip pat E. Ž. ir V. S. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, 2016 m. lapkričio 30 d. apie 18.50 val., siekdami pagrobti svetimą turtą, nuo parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gatvės daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), sekė J. J., E. Ž. iš nugaros pusės užpuolus J. J., smogus jam vieną kartą kumščiu į galvą ir vieną kartą į sprandą ir bandant nuo pečių nutraukti 15 eurų vertės kuprinę su joje buvusia 19 eurų vertės plaukų kirpimo mašinėle „Philips“ ir 10 eurų vertės termosu, V. S. būnant šalia ir tuo sukuriant bauginančią aplinką, nukentėjusiajam pasipriešinus, abu V. S. ir E. Ž. J. J. vijosi, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes J. J. aktyviai pasipriešino ir kartu su atsitiktiniu asmeniu M. P. juos sulaikė. Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, jog E. Ž. ir V. S. kaltė, padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra visiškai įrodyta ir E. Ž. bei V. S. baustini. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. nurodė, kad jis nesutinka su priimtu jo atžvilgiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė. Jis nukentėjusiojo nepažinojo, jo nemušė, neplėšė ir to daryti neketino. Nuteistojo nuomone, nukentėjusysis pats patvirtino, kad jis nematė jo tuo metu, kai jis buvo užpultas, o liudytojai duoda neteisingus parodymus. Nuteistojo teigimu, dėl to, kad jis teistas, teismas nesigilino į jo parodymus. Nuteistasis nurodė, kad jis gyvena dorą ir teisingą gyvenimą, prižiūri savo seną ir ligotą tėvą, todėl neketino ir neketina nusikalsti, prašo peržiūrėti jo bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliaciniame skunde E. Ž. prašė peržiūrėti bylos medžiagą ir sušvelninti paskirtą bausmę 1/3 dalimi, taikant BK 64¹ straipsnį, nes tai nebuvo padaryta.Teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliaciniu skundus tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų V. S. ir E. Ž. apeliaciniai skundai atmestini.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde V. S. ginčija apylinkės teismo įrodymų vertinimą ir kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje 180 straipsnio 1 dalyje padarymo. E. Ž. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę švelninti 1/3 dalimi.Dėl įrodymų vertinimo ir teisinės veikos kvalifikacijosPažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo V. S. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 1 dalį ir pripažino jį E. Ž. bendrininku pasikėsinant apiplėšti. Bendrininkavimo ir bendrai padarytos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje 180 straipsnio 1 dalyje, požymiai skundžiamame teismo nuosprendyje nustatyti, išanalizuoti ir pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma – pagarsintais nukentėjusio J. J. parodymais ( BPK 276 straipsnio 4 dalis), liudytojų: A. M., M. P., D. S., E. S. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga. Todėl pagal byloje patikimai nustatytas faktines aplinkybes konstatuoti, kad apeliantui netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.Apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą buvo apklaustas nukentėjusysis J. J., kuris iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė: išėjo iš parduotuvės, matė V. S. stovintį šalutinėje gatvėje ir laukiantį, o prasilenkiant su E. Ž., pastarasis naudojo smurtą, bandė nuplėšti kuprinę. Matė, kaip V. S. bėgo link jų, bet jis sugebėjo išsilaisvinti ir E. Ž. ir bėgant į šviesą matė kaip jį vijosi abu. Bėgdamas skambino policijai, garsiai kvietė ir pastarieji išgirdę abu apsisuko ir bandė pabėgti, bet pašaliniam asmeniui padedant užpuolikus sulaikė.Taigi skundžiamu nuosprendžiu V. S. nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, veikdamas bendrai su E. Ž., nuo parduotuvės iki įvykio vietos sekė J. J., E. Ž. užpuolus J. J., pavartojus smurtą ir bandant nuo pečių nutraukti kuprinę su joje buvusiais daiktais, V. S. buvo šalia ir tuo sukūrė bauginančią aplinką, nukentėjusiajam pasipriešinus, abu V. S. ir E. Ž. J. J. vijosi, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios. Apeliantas skunde ginčydamas savo, kaip bendrininko, vaidmenį darant šią nusikalstamą veiką, teigia, kad jis nebuvo iš anksto susitaręs apiplėšti kokį nors žmogų ir jis jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko.Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Be to, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o susitarimą gali įvykdyti ir konkliudentinių veiksmų pasekoje. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, tai yra iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521-511/2015, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016).Nors apeliantas V. S. viso proceso metu teigė, kad jis jokių veiksmų neatliko, tačiau tyčios kryptingumas ir veikimas bendrai su E. Ž. suderintais veiksmais, siekiant realizuoti nusikalstamą sumanymą – siekį bendrai užvaldyti svetimą turtą, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nukentėjusysis J. J., paaiškino jog jau parduotuvėje matė jį stebinčius asmenis, kai vienas iš užpuolikų naudojo smurtą ir bandė atimti kuprinę, kitą matė stovintį priekyje, kuris pamatęs, kad grumiasi su E. Ž. ėmė bėgti link jų, o jis tuo metu ištrūkęs, bėgo atgal į šviesą, matė kad abu užpuolikai jį vijosi, tačiau į šviesą nebėgo, galimai išgirdo policijos kvietimą ir abu kartu ėmė bėgti nuo jo. Viso proceso metu nukentėjusiojo duoti itin nuoseklūs parodymai, patvirtinti kitais byloje ištirtais įrodymais, išsamiai atskleidžia nuteistųjų nusikalstamų veiksmų grandinę: liudytojas M. P. patvirtino supratęs, kad įvyko kažkoks nusikaltimas, prisivijo vyresnio amžiaus vyriškį ( J. J.), kuris bėgo paskui du asmenis juos bandė sulaikyti. Nukentėjęs sakė, kad „tie žmonės jį užpuolė, sakė – jie užpuolė.“ Tuomet liudytojas greitai prisivijo tuos du priekyje bėgančius vyrus ir juos sustabdė. Nurodė, kad sulaikant kaltinamuosius, jie vienas nuo kito buvo vieno didelio žingsnio atstumu. Atvykus policijos pareigūnams, vyresnio amžiaus žmogus (nukentėjusysis) pasakė, kad jam nuplėšė kepurę(T5 b. l. 69). Liudytoja D. S. nurodė, kad įvykio vakarą ji kartu su vyru E. S., E. Ž., V. S. buvo prie parduotuvės ,,Maxima“, (duomenys neskelbtini) centre. Matė parduotuvėje nukentėjusįjį. Matė, kad vyriškį stebėjo V. S. ir E. Ž.. E. Ž. jos vyrui E. S. pasiūlė pasekti tą vyrą. E. Ž. eiti kartu kalbino ir V. S., šis nieko nesakė, tačiau E. Ž. jį įkalbino. E. Ž. tą vyrą stebėjo, o pamatęs jį išeinant iš parduotuvės pirma jo kartu su V. S. nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve (T 5 b. l. 91). Liudytojas E. S. patvirtino sutuoktinės parodymus, teigdamas, kad apiplėšti nukentėjusįjį pasiūlė E. Ž.. Jis ir jo žmona atsisakė. Nuo parduotuvės kaltinamieji nuėjo priekyje pagrindine J. Basanavičiaus g., jiems iš paskos nuėjo nukentėjusysis. Šių įrodymų visuma visiškai paneigia apelianto versiją, kad jis neveikė kartu su E. Ž., jis neturėjo ketinimo apiplėšti J. J., užvaldyti pastarojo turtą. Nagrinėjamu atveju yra visiškai įrodyta, jog abu nuteistieji veikė bendrai, t. y. E. Ž. panaudojus smurtą prieš nukentėjusįjį, bandant pagrobti jo turtą, V. S. buvo šalia ir nors V. S. betarpiškai smurto nevartojo (smūgių nesudavė) prieš nukentėjusįjį, tačiau nekyla jokių abejonių, kad jo buvimas šalia kėlė nukentėjusiajam baimę, kad jį užpuolė ne vienas, o du asmenys. Todėl jis buvimu ir pasiruošimu padėti užvaldyti turtą, veikė išvien, suvokė, kad fizinį smurtą E. Ž. prieš nukentėjusįjį panaudojo kaip priemonę užvaldyti jo turtą. Apeliantas V. S. sekė nukentėjusįjį drauge su E. Ž., bandė atimti nukentėjusiojo turtą, nepavykus, abu bandė nukentėjusįjį vytis ir tik nukentėjusiajam pavykus ištrūkti ir paskambinti policijai, abu bandė išvengti sulaikymo, bėgo, kas įrodo jų bendrą veikos darymą. Objektyviai abu kaltinamieji bendrais veiksmais pasikėsino užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios. Todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas juos pripažino nusikalstamos veikos bendravykdytojais ir skyrė jiems bausmes.Ar nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo įrodymų vertinimui, išvadoms dėl V. S. kaltės ir nėra jokios abejonės, dėl ko nukentėjusiojo, liudytojų parodymai turėtų būti vertinami ne taip kaip juos įvertino pirmos instancijos teismas. Dėl E. Ž. paskirtos bausmės.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įvertinama ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuojama kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmė. Tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas reglamentuojančias bausmės skyrimą, įvertino E. Ž. asmenybę, teistas, teistumai neišnykę, jo atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybę, atsižvelgė į tai kad padarytos trys nusikalstamos turtinio pobūdžio veikos, todėl pagrįstai parinko bausmės rūšį- laisvės atėmimą. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pirmos instancijos teismas skyrė bausmes mažesnes nei numatytos sankcijoje bausmės vidurkis, kurias dar labiau švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.E. Ž. apeliaciniame skunde išreikštas prašymas taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti 1/3 dalimi. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad BK 64¹ straipsnio nuostatos gali būti taikomos tokiu atveju, kai yra nustatytos tam tikros sąlygos: byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Bet kuriuo atveju be paminėtų sąlygų turi būti nustatyta ir dar viena aplinkybė, t. y. kaltinamasis turi prisipažinti esąs kaltas. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta sąlygų, numatytų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji byla pirmojoje instancijoje – apylinkės teisme buvo išnagrinėta įprasta tvarka, atlikus pilną įrodymų tyrimą, apklausus kaltinamuosius, liudytojus, ištyrus rašytinius įrodymus. Todėl, esant tokiai situacijai, kai nenustatyta būtinų formaliųjų sąlygų BK 64¹ straipsnio taikymui, pirmosios instancijos teismas minėto straipsnio nuostatų, skiriant nuteistajam E. Ž. bausmę, nors jis savo kaltę ir pripažino, pagrįstai netaikė. Aukštesnysis teismas taikyti paminėtas nuostatas apeliaciniame procese taip pat neturi teisinio pagrindo, tad nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.Nuteistojo V. S. gynėja baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jos ginamajam neteisingai parinkta bausmės rūšis, nesvarstytos kitos bausmės rūšies parinkimas, netaikytos BK 62 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniu skundu nebuvo prašoma parinkti kitą bausmės rūšį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas parinkdamas laisvės atėmimo bausmę tinkamai motyvavo V. S. kaip asmenį, įvertino jo ankstesnius teistumus, nevisiškai atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį ( baudžiamąjį įsakymą), arešto bausmė atlikta, tuo tarpu švelnesnė bausmė- bauda neatlikta, taigi bausmės paskirtis skyrus ir švelnesnes bausmes nebuvo įgyvendinta. BK 62 straipsnis gali būti taikomas tik tais atvejais, kai yra sąlygos taikyti šio įstatymo nuostatas, tai yra kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Pirmos instancijos teismas V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, turtinė žala J. J. neatlyginta. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nenustatyta. Todėl nėra jokios galimybės V. S. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę.Atsižvelgiant į išdėstytą nuteistųjų E. Ž. ir V. S. apeliaciniai skundai atmetami, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. Ž. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.