Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „G.“ ir AS C. banko Lietuvos filialui, tretiesiems asmenims G. K., antstoliui G. S. dėl būsto paskolos sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga bei vykdomojo dokumento panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su AB P. banku (reikalavimo teisė perleista AS R., vėliau reikalavimo teisė dar kartą perleista UAB ,,G.“) sudarė 2006 m. rugpjūčio 17 d. Būsto paskolos sutartį Nr. BS/006/06 (civilinė byla Nr. 2-207-887/2020, b. l. 47-50), kurios pagrindu buvo suteikta 37 650,60 Eur (130 000 Lt) dydžio paskola gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) r., įsigijimui ir remontui. 2006 m. gruodžio 28 d. susitarimu Nr. BS/006/064-1 AB P. bankas ieškovui papildomai suteikė 23 169,60 Eur (80 000 Lt) kreditą aukščiau nurodyto būsto remontui (civilinė byla Nr. 2-207-887/2020, b. l. 24-25). Bendra suteikto būsto kredito suma sudarė 60 717,61 Eur. Paskolai užtikrinti hipoteka apsunkintas ieškovui ir trečiajam asmeniui G. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas: 0,1526 ha žemės sklypas, 115,51 m² gyvenamasis namas, kiemo statiniai bei ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) r. 2008 m. birželio 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius priėmėm nutartį parduoti iš varžytinių A. K. ir G. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą, gyvenamąjį namą su ūkio pastatu ir kiemo statiniu, esančius (duomenys neskelbtini) r. (b. l. 61-62). Ieškovas 2015 m. lapkričio 27 d. su kreditoriumi susitarė dėl skolos grąžinimo esminių sąlygų, kurio pagrindu kreditorius sustabdė visus priverstinio išieškojimo veiksmus, o ieškovas įsipareigojo atlikti sutartus mokėjimus kreditoriui. Tuometinis kreditorius pasiūlė naujas įsiskolinimo dengimo sąlygas. Ieškovas neginčijo sutarties nutraukimo bei vykdomojo dokumento teisėtumo, ką pats nurodė ir ieškinyje. 2017 m. birželio 22 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 17-50-06 AS R. perleido UAB ,,G.“ reikalavimo teises ieškovo ir trečiojo asmens G. K. atžvilgiu pagal ieškovui suteiktą būsto paskolą, apie ką ieškovas buvo informuotas 2017 m. spalio 9 d. pranešimu dėl reikalavimo perleidimo (civilinė byla Nr. 2-207-887/2020, b. l. 30). UAB ,,G.“ vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio įkeisto turto pardavimo pateikė vykdyti antstoliui G. S., kuris prašymo pagrindu užvedė vykdomąją bylą Nr. 0182/19/00623. Antstolis 2020 m. vasario 13 d. patvarkymu dėl turto pardavimo iš varžytynių nusprendė 2020 m. vasario 13 d. skelbti gyvenamojo namo varžytynes.

Dėl reikalavimo perleidimo ir ieškovo bendradarbiavimo su kreditoriais

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis su ankstesniais kreditoriais buvo sudaręs tam tikrus susitarimus dėl savo įsiskolinimo dengimo. Tačiau iš bylos duomenų matyti, ką ir pats pripažįsta, kad jis neįvykdė tokių susitarimų dėl vienų ar kitų priežasčių, todėl, susitarimai neteko galios. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ir ankstesni kreditoriai būtų sudarę tam tikrus susitarimus, kurie būtų galioję tai dienai, kurią atsakovė UAB ,,G.“ įsigijo reikalavimo teises ieškovo atžvilgiu. Byloje taip pat nepateikti jokie įrodymai, kurie galėtų patvirtinti, jog egzistuoja tam tikri susitarimai su ankstesniais kreditoriais, kurie nustatytų atsakovei UAB ,,G.“ tam tikras pareigas. Ieškovas su ieškiniu pateikė atsakovės UAB ,,G.“ bei AS R. ieškovui siųsto 2017 m. spalio 9 d. pranešimo apie reikalavimo perleidimą kopiją (civilinė byla Nr. 2-207-887/2020, b. l. 30), iš ko galima spręsti, kad ieškovas nurodytą pranešimą gavo. Apie kreditorių pasikeitimą ieškovas buvo informuotas 2013 m. kovo 1 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-935-652/2019, 2013 m. kovo 1 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-935-652/2019 (b. l. 66-67, 68-69). Darytina išvada, kad ieškovo nurodomi teiginiai, jog atsakovė UAB ,,G.“ netinkamai bendradarbiavo, jog ieškovas nežinojo apie reikalavimo perleidimą bei kreditorių pasikeitimą, taip pat, kad neva buvo sudaryti tam tikri susitarimai su ankstesniais kreditoriais, kurie yra privalomi ir atsakovei UAB ,,G.“, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti.

Dėl ieškinio senaties termino

CK 1.125 straipsnio 1 dalis nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1–2 ir 5 dalis, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją taisyklę, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu. Konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Tačiau, teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to, turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007).

Kaip jau minėta, ieškovas ir AB P. bankas 2006 m. rugpjūčio 17 d. sudarė Kreditavimo sutartį, tuo ieškovas patvirtino, kad su sutarties sąlygomis susipažino ir jas suprato. Todėl, laikytina, kad ieškovui Sutarties 8.2.1 punkto turinys, o kartu ir galimas jo teisių pažeidimas buvo žinomas nuo sutarties sudarymo dienos arba vėliausiai nuo tos dienos, kai AB P. bankas nutraukė sutartį. Ieškovas apie sutarties nutraukimą sužinojo arba turėjo sužinoti gavęs 2008 m. sausio 24 d. AB P. banko pranešimą „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ ir 2008 m. sausio 28 d. pranešimą „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ (b. l. 70, 71). Apie tai, kad ieškovas yra gavęs pranešimą dėl įsipareigojimų nevykdymo, galima spręsti iš to, kad jis buvo pateiktas kartu su ieškiniu (b. l. 23). Be to, 2008 m. birželio 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius priėmė nutartį, kuria nusprendė parduoti ieškovui ir jo žmonai priklausantį nekilnojamąjį turtą, ir tokiu būdu iš paminėtų asmenų išieškoti įsiskolinimą. Darytina išvada, kad ieškovas apie sutarties nutraukimą ir apie sutarties 8.2.1 punkto turinį, o kartu ir apie galimą savo teisių pažeidimą, sužinojo vėliausiai 2008 m. sausio 28 d. Ieškiniu reiškiamiems reikalavimams ieškinio senaties terminas baigėsi 2018 m. sausio 28 d. Ieškinys dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei sutarties 8.2.1.1 punkto pripažinimo nesąžiningu buvo pareikštas 2020 m. vasario 18 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą. Tokiu atveju, ieškinys atmetamas dėl praleisto ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškovas, prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, privalo nurodyti svarbias priežastis, kurios sutrukdė pareikšti ieškinį laiku bei įrodyti, kad tokios priežastys realiai egzistavo. Ieškovas nurodė, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl to, jog skola buvo perleista kelis kartus, pasikeitė kreditoriai ir tokiu būdu atsirado teisiškai bei faktiškai ieškovui paini situacija. Tačiau ieškovas pats ieškinyje pripažino ir teigė, kad jis buvo pakankamai aktyvus, domėjosi savo skola, komunikavo su kreditoriais, derėjosi su kiekvienu kreditoriumi atskirai. Darytina išvada, kad ieškovui dėl įvykusių reikalavimo teisių perleidimų nekilo jokių neaiškumų. Ieškovas nenurodė ir nepagrindė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas buvo praleistas, nepateikė byloje tai pagrindžiančių įrodymų, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

Dėl sutarties sąlygų teisėtumo ir kitų ieškinio argumentų

Kredito grąžinimo terminai bei sutarties nutraukimo sąlygos yra vienos iš svarbiausių (esminės) sutarties sąlygų, kadangi užtikrina kredito sutarties sąlygų tinkamą ir tikslų vykdymą, taip pat, kreditoriui leidžia planuoti piniginius srautus, pačiam išvengti finansinių sunkumų, o esant pažeidimui, suteikia teisę pradėti operatyvų skolos išieškojimą. Esant kredito grąžinimo grafiko pažeidimui, kreditoriui yra būtina turėti teisę pakankamai operatyviai nutraukti sutartį, kadangi kitu atveju kreditorius negalėtų tikėtis operatyviai atgauti įsiskolinimo ir nesusidurti su piniginių lėšų trūkumu. Piniginių lėšų iš skolininko gavimas yra vienas iš svarbiausių kreditoriaus teisėtų lūkesčių pagal kredito sutartį.

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog „Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi, jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.“ (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013). Sutarties 8.2.1 punktu šalys susitarė, kad 8.2.1 punkte numatyti atvejai bus laikomi esminiais sutarties pažeidimais, kuriems esant, kreditorius įgis teisę nutraukti sutartį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, griežtas paskolos sutarties sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę: „[...] kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

Bylos duomenys patvirtina, kad pirminis kreditorius AB P. bankas ne iš karto nutraukė sutartį, tačiau, ieškovui suteikė beveik dviejų mėnesių terminą pradelstai kredito daliai padengti, apie tai ieškovą informuodamas netgi keturiais 2007 m. gruodžio 20 d., 2007 m. gruodžio 21 d., 2008 m. sausio 24 d., 2008 m. sausio 28 d. pranešimais (b. l. 70, 71, 72, 73 ). Pats ieškovas ieškinyje pripažįsta, kad pradelstas įsiskolinimas iki sutarties nutraukimo buvo nedidelės apimties, todėl, manytina, kad ieškovas galimai turėjo pakankamai laiko įvykdyti nedidelės apimties įsiskolinimą, tačiau, to neatliko. 2008 m. birželio 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, yra konstatuotas sutarties nutraukimo faktas, todėl minėta nutartis negali būti panaikinta ieškovo nagrinėjamoje byloje reiškiamo ieškinio pagrindu.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas yra atlikęs įmokų įsiskolinimui dengti, tačiau, įvertinus daugiau kaip 12 metų laikotarpį, skaičiuojant jį nuo 2008 m., kurį tęsiasi įsiskolinimo pradelsimas, likusio apmokėti įsiskolinimo dydį, atsižvelgiant į tai, kad įmokos buvo atliekamos nereguliariai bei į ieškinyje nurodomus ieškovo nesėkmingus bandymus įgyvendinti su ankstesniais kreditoriais buvusius susitarimus, ieškovui pripažinus savo sunkią finansinę padėtį ir negalėjimą padengti įsiskolinimo (b. l. 74), manytina, kad ieškovas nebūtų pajėgus toliau įvykdyti sutartį, net ir tuo atveju, jeigu sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinį teismui pateikė tuomet, kai jau pradėtas varžytinių procesas dėl ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiu vykdomąjį dokumentą Nr. 2-06200801489-572/2008. Reikalavimas panaikinti vykdomąjį dokumentą yra išvestinis iš pirmojo ieškinio reikalavimo – pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu. Tačiau, teismui nepripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, ieškovo prašymas pripažinti negaliojančiu vykdomąjį dokumentą nesprendžiamas.

Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškinys yra grindžiamas tik formaliais ir deklaratyviais teiginiais bei teismui pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, įvertinus šalių paaiškinimus bei byloje turimus rašytinius įrodymus, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo 2006 m. rugpjūčio 17 d. paskolos sutartyje Nr. BS/006/064 8.2.1.1. punkte įtvirtintą sąlygą pripažinti nesąžininga ieškovo atžvilgiu ir negaliojančia ab initio; 2006 m. rugpjūčio 17 d. paskolos sutarties Nr. BS/006/064 ir vėlesnių jos pakeitimų vienašališką nutraukimą Pranešimu dėl sutartinių santykių nevykdymo ir sutarties nutraukimo Nr. K3-2/432 pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu; įpareigoti atsakovę UAB „G.“ toliau tęsti 2006 m. rugpjūčio 17 d. paskolos sutarties Nr. BS/006/064 ir vėlesnių jos pakeitimų galiojimą ir vykdymą bei pripažinti negaliojančiu vykdomąjį dokumentą Nr. 2-06200801489-572/2008, todėl ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos valstybei priteisiamos iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteisiamos 1 633,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytų maksimalių dydžių, atsakovei UAB ,,G.“. Atsakovas AS C. banko Lietuvos filialas, tretieji asmenys G. K. ir antstolis G. S. neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikė (CPK 88 straipsnis).

Iš ieškovo priteisiamos 44,70 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–267 straipsniais, 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. K. 1 633,50 Eur išlaidas už teisinę pagalbą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,G.“.

Priteisti iš ieškovo A. K. 44,70 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.