- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-31
- Bylos Nr.
- e2S-990-265/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Pareiškėjas
- F. I.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. I. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo F. I. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolis A. S., K. I., F.LLP, J. G. (J. G.), T. V. (T. V.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas 2017 m. liepos 11 d. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti V. Š.. Pareiškėjas nurodė, jog priežastys, sukėlusios nemokumą, yra tai, kad Londono Aukštojo Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 24 d. nutartimi iš jo kartu su solidariais bendraatsakovais J. G. ir T. V. priteista 196 597,20 Eur skola ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos kreditorei Fingood LLP. Londono Aukštojo Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 24 d. nutartis paskelbta vykdytina Lietuvos Respublikoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-83-330/2015, kuri įsiteisėjo 2016 m. gegužės 12 d. Pareiškėjas nurodė, jog jo brolis T. I. (dabar – V.) nuo 2005 metų buvo kelių užsienyje registruotų įmonių savininku. T. V. įmonės „W.“ ir „H.“ tapo pagrindinėmis įmonės F. LLP steigėjomis. 2010-04-06 T. V. pakeitė įmonės akcininkus ir dalį įmonėms „W.“ ir „H.“ priklausančių F. LLP akcijų pardavė jam ir J. G.. Šiuos veiksmus įmonės „W.“ ir „H.“ apskundė Londono Aukštajam Teisingumo Teismui, kuris 2015-06-24 nutartimi panaikino 2010-04-06 akcijų perdavimą ir grąžino akcijų registravimą į tokį statusą, kokį jis turėjo iki šios dienos. Kadangi T. V., kaip faktinis įmonės savininkas, dėl akcijų perrašymo bylinėjosi Anglijos teismuose, bylinėjimosi išlaidos solidariai buvo priteistos iš visų įmonės akcininkų, taip pat ir pareiškėjo. Panaikinus akcijų perleidimo sandorį F. LLP kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos apygardos teismą, kuris sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-669-265/2014 priteisė 49 904,50 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas iš pareiškėjo F. LLP naudai. Kadangi buvo panaikintas akcijų perleidimo sandoris, Klaipėdos apygardos teismo sprendimu iš pareiškėjo priteistos visos bendrovės lėšos, gautos turint tikslą vykdyti įmonės veiklą, t. y. dalyvauti aukcionuose. Pareiškėjas nurodo, kad jo skola kreditorei F. LLP sudaro 220 102,20 Eur.Pareiškėjas nurodė, jog dirba UAB „V.“, jo darbo užmokestis – 364 Eur. Jis yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą Jūreivystės akademijoje bei įgijęs laivavedžio specialybę, tačiau šiuo metu jūreivystės sferoje vyrauja krizė, todėl susirasti darbo pagal specialybę jam nepavyko. Jis augina nepilnamečius vaikus A. I. (A. I.), gim. Duomenys neskelbtini ir V. Š. (V. Š.) gim. Duomenys neskelbtini. Pareiškėjas nurodė, kad savo vardu registruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturi. Pažymėjo, jog pareiškėjo nemokumą sukėlė tai, kad jis 2010 metais sutiko su brolio T. V. pasiūlymu ir įsigijo F.LLP akcijas. Sudarydamas šį sandorį pareiškėjas nežinojo, jog tai daroma neteisėtai. Teismui panaikinus sandorį iš pareiškėjo kartu su solidariais bendraskoliais buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos kreditorei. Pareiškėjo atstovė taip pat nurodė, kad minėti sandoriai įvyko daugiau nei prieš trejus metus, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo šios aplinkybės neturėtų būti vertinamos. Be to, baudžiamoji byla buvo iškelta tik jo broliui ir nenustatyta, kad jis būtų dalyvavęs nusikalstamoje veikoje.Suinteresuotas asmuo F.LLP atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė teismo atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės apie tai, kas sukėlė jo nemokumą, yra nepagrįstos ir neatitinka tikrovės. Suinteresuotas asmuo F.LLP nurodė, jog pareiškėjo skola kreditorei F. LLP yra atsiradusi dėl jo brolio T. V. padarytų nusikalstamų veikų, nors pareiškėjas dėl šių veikų teisiamas nebuvo. Nurodė, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju teismui nurodė nepagrįstas ir tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nuslėpė tikrąsias skolų kreditorei F. LLP atsiradimo priežastis, tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra ne tik nesąžiningas, bet ir tyčia siekia suklaidinti teismą.Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjas slepia tikrąsias savo pajamas bei sąmoningai elgiasi taip, kad jo skolos kreditorei F. LLP nebūtų padengtos. Nurodė, kad pareiškėjas UAB „V.“ yra įdarbintas tik tam, kad jam atsirastų pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi priešingu atveju pareiškėjas nebūtų turėjęs jokių argumentų, kaip ir iš kokių pajamų jis galėtų padengti nors dalį savo skolų ir paruošti mokumo atkūrimo planą. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad UAB „V.“ buvo įsteigta 2017-05-22, pareiškėjas įmonėje pradėjo dirbti 2017-06-01, tačiau pranešimus kreditoriams apie kreipimąsi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas parengė 2017-05-11, t. y. anksčiau nei buvo įdarbintas UAB „V.“. Nurodė, kad dauguma kartu su pareiškėjo pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų pažymų buvo renkamos būtent 2017 metų birželio mėnesį, t. y. pareiškėjui tik pradėjus dirbti UAB „V.“. Nurodė, jog pareiškėjas faktiškai visais atvejais buvo įdarbintas fiktyviai tam, kad kauptųsi jo darbo stažas ir pareiškėjas turėtų darbuotojui suteikiamas socialines garantijas. Vienintelė reali minėtoje pažymoje nurodyta pareiškėjo darbdavė yra UAB „A. H. S. F. C.“, kurioje pareiškėjas dirbo nuo 2010-12-27 iki 2012-03-22, tuo metu pareiškėjo darbo užmokestis sudarė nuo 3 500 Lt iki 9 000 Lt per mėnesį. Kiti pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį atvejai yra akivaizdžiai fiktyvūs, kadangi jo draudžiamosios pajamos buvo 10 ir daugiau kartų mažesnės nei gautos UAB „A. H. S. F. C.“, todėl akivaizdu, kad tikrasis pareiškėjo įsidarbinimo minėtose įmonėse tikslas nebuvo realaus ir pagrįsto darbo užmokesčio gavimas, bet darbuotojo socialinių garantijų turėjimas. Nurodė, jog nuo 2015-03-02 vykdomas išieškojimas kreditorei F. LLP, todėl visą šį laikotarpį pareiškėjas sąmoningai uždirbdavo tiek, kad neprarastų socialinių garantijų, tačiau galėtų išvengti skolos kreditorei grąžinimo. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių darbo paieškas, taip pat nenurodė, kokie darbai ir už kokį darbo užmokestį per mėnesį jam buvo pasiūlyti tuo metu, kai jis buvo registruotas Klaipėdos teritorinėje darbo biržoje. Nurodė, jog pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą ir laivavedžio specialybę, tačiau pagal specialybę dirbo tik laikotarpiu nuo 2010-12-27 iki 2012-03-22 UAB „A. H. S. F. C.“. Šios aplinkybės patvirtina abejones, jog pareiškėjas neatskleidžia tikrųjų savo pajamų šaltinių ir fakto, kad galbūt dirba laivuose, priklausančiuose užsienio įmonėms.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino ir atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškėjo F. I. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino – atsisakė iškelti pareiškėjui F. I. fizinio asmens bankroto bylą. Priteisė iš pareiškėjo F. I. 2 650 Eur bylinėjimosi išlaidų suinteresuoto asmens F. LLP naudai. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma sudaro apie 213 311,18 Eur, pareiškėjas savo vardu registruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturi, jo pajamas sudaro vidutiniškai 400 Eur darbo užmokestis, konstatavo, kad pareiškėjo būklė atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnyje įtvirtintą nemokumo sampratą.Teismo vertinimu, pareiškėjas yra darbingo amžiaus, turi vyriausiojo kapitono padėjėjo laivų, kurių BT 3000 ir daugiau jūrinį laipsnį bei didelę jūrininko patirtį, todėl, turėdamas įsipareigojimų kreditoriams, privalėjo dėti maksimalias pastangas, kad gautų pajamas, kurios būtų pakankamos bent iš dalies padengti pareiškėjo skolas kreditoriams fizinio asmens bankroto metu. Pareiškėjo teiginius dėl krizės jūrinėje srityje ir jo dedamų pastangų susirasti darbą vertino kaip deklaratyvius.Vertindamas pareiškėjo sąžiningumą teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 30 d. gavo apie 2 000 Eur pajamų, iš kurių dalis buvo panaudota jūrininko kvalifikacijos tolesnio užtikrinimo kursams, o likusi - šeimos poreikių tenkinimui, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, išskyrus Lietuvos transporto saugos administracijos pateiktus duomenis apie pareiškėjo jūrininko kvalifikacijos tobulinimą, byloje nėra. Iš į bylą pateiktų duomenų padarė išvadą, jog darbo pagal turimą specialybę pareiškėjas ieškojo pasyviai ir neišnaudodamas visų esamų galimybių. Teismo manymu tai rodo, kad pareiškėjas iš esmės netinkamai išnaudoja savo darbinį potencialą sąmoningai pasirinkdamas dirbti itin mažai apmokamą darbą sutuoktinės įsteigtoje įmonėje, kurioje pareiškėjas eina atsakingas direktoriaus pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją bei mokant atitinkamo dydžio atlyginimą. Teismo nuomone, pareiškėjui neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir turimą kvalifikaciją yra pajėgus gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jo mokumo.Teismo vertinimu, pareiškėjo funkcijos UAB „V.“ galėtų būti laikomas tik papildoma pareiškėjui pajamas teikiančia veikla, o ne pagrindiniu pajamų šaltiniu. Taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokias pajamas uždirba jo vadovaujama įmonės.Teismas nurodė, jog bylą nėra pateikti oficialūs UAB „V.“ finansinę padėtį patvirtinantys įrodymai. Atkreipė dėmesį, kad vienintelė įmonės akcininkė yra pareiškėjo sutuoktinė, o pareiškėjui su sutuoktine sudarius povedybinę sutartį įmonės apyvartai galimai augant pagerės tik jo sutuoktinės finansinė padėtis, tačiau kad tai įtakos pareiškėjo finansinės padėties gerėjimą, nėra pagrindo konstatuoti.Teismo vertinimu, tokia situacija, kai pareiškėjas savo pastangomis (reguliariomis šiuo metu gaunamomis minimaliomis pajamomis) bankroto proceso metu iš esmės negalės prisidėti prie realaus kreditorių reikalavimų tenkinimo, neatitinka fizinio asmens bankroto proceso tikslų.Pareiškėjo elgesį kreditoriaus atžvilgiu vertino kaip pasyvumą skolinių įsipareigojimų vykdymo procese, bei fizinio asmens sąmoningą neveikimą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismo vertinimu, pareiškėjas neišnaudoja visų galimybių ir nededa pakankamų pastangų gauti atitinkančias savo profesiją ir sukauptą patirtį pajamas ir taip pagerinti savo finansinę padėtį.Toks pareiškėjo elgesys (neveikimas), teismo nuomone, neatitinka sąžiningumo reikalavimų, todėl iškėlus bankroto bylą būtų pažeistas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasirinkimas dirbti už apytiksliai 400 Eur atlyginimą per mėnesį, neatskaičius privalomųjų mokėjimų, yra sąmoningas neveikimas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 prasme bei savo turtinės padėties pabloginimas, kuris negali būti vertinamas kaip sąžiningas pareiškėjo elgesys FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme, todėl pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais: Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą antrą kartą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo skolinių įsipareigojimų dydis išaugo beveik 3 kartus, t. y. nuo 88 162,30 Eur iki 213 311,18 Eur. Teismas turėjo įvertinti ir apskaičiuoti, kokio dydžio pajamas pareiškėjas turėtų uždirbti, kad per protingą terminą pajėgtų atsiskaityti su kreditoriais. Tokių paskaičiavimų byloje nėra, todėl nutartis yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas sąmoningai ir tikslingai siekė negerinti savo mokumo ir kad tokie jo veiksmai turėjo įtakos jo mokumui, todėl nepagrįstai atsisakyta iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Pareiškėjo neįsidarbinimo priežastis teismas vertino išimtinai pareiškėjo nenaudai, nepaisant aplinkybės, jog pareiškėjas pateikė teismui rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog dėjo visas įmanomas pastangas susirasti geriau apmokamą darbą, tačiau jam nepavyko dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas yra rusakalbis, kad jo išsilavinimas yra itin specifinis, todėl akivaizdu, kad susirasti geriau apmokamą darbą ne pagal specialybę jam nepavyko ne dėl jo nenoro ar sąmoningų veiksmų, o būtent dėl kalbos nežinojimo, patirties specifinėje srityje. Pažymėtina, kad pareiškėjas pasiūlymų iš Darbo biržos nėra gavęs todėl nėra pagrindo vadovautis šiais duomenimis. Nenustatyta, jog pareiškėjas, nesusirasdamas geriau apmokamo darbo, tai atliko sąmoningai, tyčia, be to, teismas nenustatė, kad geresnio darbo nesusiradimas ir didesnių pajamų neturėjimas lėmė ir/ar padidino jo nemokumą Nenustačius šių aplinkybių teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.Teismas, atsisakydamas iškelti bankroto bylą, nenustatė tam teisinių pagrindų – skundžiamojoje nutartyje pažymėjo, jog iš esmės nėra galimybės spręsti dėl pareiškėjo mokumo būklės.Teismas privalėjo atlikti paskaičiavimus, t. y. nurodyti, kokias pajamas pareiškėjas galėtų gauti dirbdamas pagal specialybę ir kaip tai įtakotų jo mokumą bei galimybes atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nuo pareiškėjo įsidarbinimo UAB „V.“ darbdavys antstoliui pervedė itin mažą sumą pajamų (per mėnesį apie 11 Eur), skirtų pareiškėjo skolų padengimui. Pareiškėjas paaiškino, kad gaudamas pakankamai mažas pajamas jas skyrė pragyvenimui ir papildomų lėšų kreditoriui pagal priimtus teismo sprendimus savanoriškai mokėti nebuvo galimybės.Teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog pareiškėjo pajamos nuo 2012 metų liepos mėnesio tam tikrais laikotarpiai netgi didėjo.Teismo argumentai, jog pareiškėjo funkcijos UAB „V.“ galėtų būti laikomas tik papildoma pareiškėjui pajamas teikiančia veikla, neįrodo pareiškėjo nesąžiningumo ir laikytini tik prielaidomis. Teismas neturi kompetencijos kačių veisimo srityje, todėl negali vienareikšmiškai spręsti dėl tokio darbo apimties. Teismo pastebėjimas, jog pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokias pajamas uždirba jo vadovaujama įmonė, klaidingas, kadangi pareiškėjas aiškiai nurodė, kiek kainuoja įmonės parduodami kačiukai, o tai, kad pareiškėjas, neturėdamas finansinių dokumentų, negalėjo įvardinti įmonės finansinių rodiklių, nesudaro pagrindo abejoti įmonės finansine padėtimi.Suinteresuotas asmuo bankrutuojantis asmuo F. LLP atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Apelianto argumentai, susiję su išaugusiu skolinių įsipareigojimų dydžiu, nepagrįsti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2017 m. sausio 27 d. apelianto skola abejose vykdomosiose byloje sudarė 220 102,20 Eur.Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios aplinkybėms, jog dirbdamas laivuose apeliantas gavo pajamas, nors pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo ši pajamų gavimo faktą nuslėpė, patvirtina akivaizdų apelianto nesąžiningumo tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir vienintelio kreditoriaus F.LLP atžvilgiu.Apelianto veiksmai lėmė tai, kad byloje nebuvo įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kokios iš tikrųjų buvo apelianto pajamos, kuomet jis dirbo jūrų laivuose, bei kokios buvo apelianto išlaidos kvalifikacijai kelti.Apelianto nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad jis jūrininkų registrui pateikė duomenis apie tai, jog paskutiniuosius trejus metus dirbo antruoju kapitono padėjėju, tik siekdamas išsaugoti jau įgytą kvalifikaciją. Apeliantas neįrodė ir tų pajamų, kurias jis objektyviai galėtų gauti, jei dirbtų alternatyvų darbą ne pagal specialybę. Byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad pagal darbo sutartį apeliantas dirbo tik savo artimiesiems giminaičiams priklausiusiose įmonėse. Faktas, jog darbo užmokestį apeliantui nustato ir išmoka jo sutuoktinė K. I.. neleidžia objektyviai teigti, jog dabartinis apelianto darbo užmokestis (400 00 Eur) atspindi tikrąsias apelianto galimybes gauti maksimalias pajamas. Abejonių kelia ne tik artimos giminystės ryšiai, bet ir faktas, kad apelianto darbo užmokestis ženkliai mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje.Apeliantas nurodė neketinantis dirbti kito darbo ne pagal specialybę net už 1 000,00 Eur per mėnesį, ir geriau liksiantis UAB „V.“ veisti kačių, nors už tai gauna vos 300.00 Eur mėnesinį atlygį. Toks apelianto elgesys gali būti paaiškinimas tik įžūliu nesąžiningumu savo kreditorių atžvilgiu.V. F. LLP gauta suma vykdomojoje byloje Nr. 0010/15/01509 iš apelianto buvo išieškota tik procesinių prievartos priemonių pagalba iš to turto, kurio apeliantui arba nepavyko nuslėpti, arba jis tokios galimybės neturėjo. Skirtingai, nei teigiama atskirajame skunde, vykdomojoje byloje Nr. 0010/16/01779 iš apelianto nebuvo išieškota nė cento.Dėl spelianto veiksmų (neveikimo) nagrinėjamoje byloje buvo neįmanoma objektyviai nustatyti ne tik tų pajamų, kurias apeliantas objektyviai būtų galėjęs gauti dirbdamas jūrininku, bet ir tų pajamų, kurias apeliantas objektyviai galėtų gauti dirbdamas ne pagal specialybe šiuo metu ir pastaruosius trejus metus. Apeliantas, formaliai dirbdamas artimiesiems giminaičiams priklausančiose įmonėse arba būdamas registruotas teritorinėje darbo biržoje, paraleliai dirbdavo užsienio jūrų laivuose ir slėpdavo savo pajamas nuo kreditoriaus F. LLP. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas sąmoningai vengė atsiskaityti su Fi.LLP tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditoriaus reikalavimai bus nurašyti, yra pagrįsta tiek į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, tiek prieštaringu ir nesąžiningu apelianto elgesiu.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant antrą kartą apeliantas nurodė į klausimus apie UAB „V.“ finansinius rodiklius neatsakinėsiantis, nors yra UAB „V.“ vadovas. Apeliantas nepateikė jokių UAB „V.“ dokumentų, išskyrus itin kritiškai vertintinas dvi kačių pirkimo-pardavimo sutartis iš sutuoktinės K. I., todėl byloje nagrinėtos aplinkybės, susijusios su apelianto važinėjimu į kačių parodas, kačių fotografavimus, atsivedamus kačiukus ir jų pardavimą, kačiukų kaina ir pan. buvo pagristos tik deklaratyviais apelianto paaiškinimais. Savo teiginiams pagristi apeliantas į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų.Tikėtina, kad apelianto darbas UAB "Vl." tėra tik jo darbo imitacija ir buvo įformintas tik dėl to. jog atsirastų pagrindas apeliantui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes priešingu atveju jis nebūtų turėjęs jokių argumentų, kaip ir iš kokių pajamų galėtų padengti nors dalį savo skolų ir paruošti savo mokumo atkūrimo planą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas yra nemokus, t. y. pareiškėjo įsipareigojimai (213 311,18 Eur) viršija 25 MMA. Apeliantas nurodytos aplinkybės neskundžia, tačiau pažymi, jog jo skolinių įsipareigojimų dydis išaugo beveik 3 kartus, t. y. nuo 88 162,30 Eur iki 213 311,18 Eur. Taigi tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas yra nemokus FABĮ prasme, o dėl apelianto argumentų, susijusių su skolinių įsipareigojimų dydžiu, pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą pareiškėjas pateikė teismui duomenis, jog jo skoliniai įsipareigojimai kreditorei F. LLP sudaro 220 102,20 Eur (antstolio A. S. 2017 m. sausio 27 d. pažyma Nr. S1b-7568 (1 tomas, b. I. 8, 89)). Todėl nėra jokio pagrindo išvadai apie ženkliai išaugusius apelianto skolinius įsipareigojimus.Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą, turi būti patikrinta, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apelianto bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu dėl apelianto veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.Pareiškėjas savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog jis buvo nesąžiningas, netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su apelianto neįsidarbinimo priežastimis, pastangomis dirbti ir pan. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka.Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, (toliau – fizinis asmuo) mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, <...> ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, kai jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad darbo pagal turimą specialybę pareiškėjas ieškojo pasyviai ir neišnaudodamas visų esamų galimybių, sąmoningai pasirinkdamas dirbti itin mažai apmokamą darbą sutuoktinės įsteigtoje įmonėje. Pareiškėjo elgesį kreditoriaus atžvilgiu vertino kaip pasyvumą skolinių įsipareigojimų vykdymo procese, bei fizinio asmens sąmoningą neveikimą siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tokį jo elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nesąžiningą, neatitinkantį reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas dėjo visas įmanomas pastangas susirasti geriau apmokamą darbą, tačiau jam nepavyko dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių.Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas pastangas ieškoti darbo įrodinėjo pateiktomis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Klaipėdos skyriaus pažymomis. Apelianto teigimu, pagal specialybę jis nedirbo dėl laivybos sektoriuje vyraujančios krizės, o visas jo pajamas sudarė darbo užmokestis paskutiniojoje darbovietėje F. I. IĮ ir UAB „V.“.Pažymėtina, kad bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismas nutarė išreikalauti iš Lietuvos saugios laivybos administracijos Lietuvos jūrininkų registre esančius duomenis apie pareiškėjui įformintus ir išduotus jūrinio laipsnio dokumentus, specialiuosius liudijimus ir kt. (3 t., b. l. 160, 177). Iš Lietuvos transporto saugos administracijos teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2015-2017 m. kėlė savo jūrininko kvalifikaciją, įgijo tai patvirtinančius liudijimus, pažymėjimus (III t., e. b. l. 190-195).Pirmosios instancijos teismas taip pat įpareigojo pareiškėją pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, kokį darbo užmokestį gavo nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 30 d., bei kokia pajamų dalis iš jų buvo panaudota kvalifikacijai kelti, taip pat duomenis apie laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. pareiškėjo gautas pajamas bei įrodymus apie išlaidas bei kreditorinių įsipareigojimų tenkinimo galimybes, registraciją darbo biržoje, darbo biržos pateiktus pasiūlymus ir kitus duomenis, pagrindžiančius pareiškėjo turtinę padėtį nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2018 m. kovo 1 d. Nustatyta, kad vykdydamas teismo įpareigojimą pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 30 d. gavo apie 2 000 Eur pajamų, iš kurių dalis buvo panaudota jūrininko kvalifikacijos tolesnio užtikrinimo kursams, o likusi panaudota šeimos poreikių tenkinimui, tačiau apeliantas nurodė, kad jokių papildomų jo pajamas ir išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų neturi (3 tomas, b. l. 180). Sutiktina su suinteresuoto asmens F. LLP atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, jog paties apelianto veiksmai lėmė tai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kokios iš tikrųjų buvo apelianto pajamos, kuomet jis dirbo jūrų laivuose, bei kokios buvo apelianto išlaidos kvalifikacijai kelti.FABĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti pridėti taip pat ir fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant pareiškėjo sąžiningumą, atkreiptinas dėmesys į faktinę aplinkybę, jog teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo pareiškėjas nuslėpė faktą, jog laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 30 d. gavo apie 2 000 Eur pajamų, o teismui įpareigojus pateikti šios nutarties 31 punkte minėtus duomenis apeliantas nurodė, kad jokių papildomų jo pajamas ir išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų neturi. Spęstina, kad pareiškėjo sąmoningas vengimas laiku pateikti visą reikalingą medžiagą, atskleisti aplinkybes, susijusias su gaunamomis pajamomis, nepaneigia apelianto nesąžiningumo.Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto argumentus, jog jis dėjo visas įmanomas pastangas susirasti geriau apmokamą darbą, tačiau jam nepavyko dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Apelianto teigimu, aplinkybės, jog per visą registracijos darbo biržoje laikotarpį jam nebuvo pasiūlytas darbas pagal specialybę, patvirtina jo teiginius apie šiame sektoriuje vyraujančią krizę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės neleidžia daryti išvados apie laivybos sektoriuje vyraujančią krizę. Sutiktina su suinteresuoto asmens argumentais, jog mažai tikėtina, kad apeliantui (jūrininkui) darbą pagal specialybę pasiūlytų teritorinė darbo birža, todėl jo registracija darbo biržoje vertintina tik kaip alternatyvaus darbo paieška. Kaip matyti iš bylos duomenų, tik bylą nagrinėjant antrąjį kartą apeliantas pateikė savo siųstus elektroninius laiškus (4 tomas, b. l. 18-38), kurie, apelianto manymu, patvirtina jo pastangas susirasti darbą pagal specialybę, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš pateiktų duomenų neįmanoma nustatyti, ar apelianto laiškai buvo siųsti būtent jūreivių įdarbinimo agentūroms, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, kad nurodyti elektroniniai pašto adresai yra realūs ir oficialūs jūrinių kompanijų ar įdarbinimo laivuose agentūrų kontaktai (CPK 178, 185 straipsniai). Deklaratyviais laikytini ir atskirojo skundo argumentai, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi į oficialias Lietuvoje veikiančias jūrininkų įdarbinimo laivuose agentūras, tačiau visus kartus jam buvo atsakyta, jog šiam momentui jokių pasiūlymų neturi. Nei bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, nei atskirajame skunde apeliantas nenurodo, į kokias konkrečiai agentūras, kurios nurodytos Klaipėdos uosto internetiniame tinklapyje http://www.portofklaipeda.lt/compames/company/Jurininku- idarbinimo-laivuose-agenturos/4(, jis kreipėsi. Taip pat kritiškai vertinti ir apelianto atskirojo skundo argumentai, jog jis yra rusakalbis, kad jo išsilavinimas yra itin specifinis, todėl susirasti geriau apmokamą darbą ne pagal specialybę jam nepavyko ne dėl jo nenoro ar sąmoningų veiksmų, o būtent dėl kalbos nežinojimo, patirties specifinėje srityje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kalbos barjeras apeliantui nesudaro kliūčių kelti savo kaip jūrininko kvalifikaciją ir / ar vadovauti UAB „V.“. Aplinkybės, jog apeliantas yra rusakalbis ir jo išsilavinimas specifinis, neturi įtakos jam atliekant įmonės vadovo pareigas, t. y. tai netruko vadovauti įmonei, atstovauti įmonę valstybinėse bei savivaldybių institucijose, bendrauti su klientais, važinėti po kačių parodas ir pan. Taip pat sutiktina ir su suinteresuoto asmens argumentais, jog siekdamas susirasti geriau apmokamą darbą apeliantas turi visas galimybes persikvalifikuoti, lankyti darbo biržos finansuojamus kursus, tobulinti lietuvių kalbos žinias ir pan. Byloje ne tik nėra duomenų apie apelianto siekius persikvalifikuoti ar tobulinti lietuvių kalbos žinias, tačiau bylą nagrinėjant antrąjį kartą pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė, kad kito darbo ne pagal specialybę nesutiktų dirbti, jei darbo užmokestis būtų apie 1000 Eur per mėnesį, kaip ir nekvalifikuoto fizinio darbo už 800 Eur, nebent neturėtų darbo UAB „V.“, kadangi mano, jog UAB „V.“ yra perspektyvų ateityje uždirbti didesnes pajamas. Teismas taip pat pažymi, jog už 400 Eur atlyginimą pareiškėjas eina atsakingas direktoriaus pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją, t. y. pareiškėjas neišnaudoja galimybių uždirbti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius yra pajėgus gauti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apelianto elgesys, kai jis suvokia, jog esant dabartinėms pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriumi, tačiau lieka pasyvus, nededa pakankamų pastangų mokumui pagerinti, laikytinas nesąžiningu.Apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog po pareiškėjo įsidarbinimo UAB „V.“ darbdavys antstoliui pervedė itin mažą sumą pajamų. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentai laiko pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas UAB „V.“ įsidarbino 2017 m. birželio 1 d., o pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo teismui pateikė 2017 m. liepos 11 d., kuris buvo priimtas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi, UAB „V.“ neturėjo teisinio pagrindo vykdyti išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio (FABĮ 5 straipsnio 6 dalis). Tačiau kritiškai vertinti paryškintu šriftu nurodyti atskirojo skundo argumentai, jog iš esmės solidari skola sumažėjo vien tik pareiškėjo turto bei piniginių lėšų sąskaita, todėl teismas privalėjo šią aplinkybę įvertinti sprendžiant dėl pareiškėjo sąžiningumo.Bylos duomenys patvirtina, kad apelianto darbo užmokestis, mokamas UAB „E. G.“, buvo aprašytas 2013 m. rugsėjo 13 d., tačiau išskaitos iš darbo užmokesčio nebuvo atliktos ir piniginių lėšų iš UAB „E. G.“ į antstolio depozitinę sąskaitą nebuvo pervesta (2 t., b. l. 87-95). Vykdomojoje byloje Nr. 0010/16/01779 skola iš apelianto nebuvo išieškota. 2015 m. gegužės 19 d. apelianto skolos išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0010/15/01509 buvo nukreiptas į jo darbo užmokestį, mokamą F. I. IĮ, tačiau išskaitos iš darbo užmokesčio taip pat nebuvo atliktos ir piniginių lėšų iš darbovietės į antstolio depozitinę sąskaitą nebuvo pervesta. V. F. LLP gauta suma vykdomojoje byloje Nr. 0010/15/01509 iš apelianto buvo išieškota tik procesinių prievartos priemonių pagalba, todėl ši aplinkybė negali būti vertintina kaip patvirtinanti apelianto sąžiningumą ir / ar siekį atsiskaityti su kreditoriumi. Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjo pajamos nuo 2012 metų liepos didėjo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš VSDFV į bylą pateiktų duomenų nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis atitinkamose darbovietėse buvo mažas ir net nesiekė minimalaus darbo užmokesčio, t. y. nuo 49,47 Eur per mėnesį (UAB „E. G.“) iki 229,09 Eur (UAB „H.“), F. I. IĮ vidutiniškai sudarė 73,95 Eur per mėnesį, tik dirbant UAB „A. H. S. F. C.“ pareiškėjo pajamos sudarė vidutiniškai 1 325,38 Eur per mėnesį. Pastebėtina, kad apelianto draudžiamosios pajamos buvo itin mažos, nesudarančios galimybių patenkinti net minimalių poreikių. Taip pat pritartina suinteresuoto asmens pastebėjimams, kad apelianto pajamų, gautų jam dirbant F. I. IĮ ir UAB „E. G.“ bei su artimaisiais giminaičiais nesusijusioje įmonėje UAB „A. H. S. F. C.“, skirtumas itin didelis ir keliantis abejonių. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentais, jog pareiškėjo funkcijos UAB „V.“ galėtų būti laikoma tik papildoma pareiškėjui pajamas teikiančia veikla, ir teigia, jog tai neįrodo pareiškėjo nesąžiningumo.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis www.rekvizitai.lt viešai skelbiamais duomenimis UAB „V.“ dirba 2 darbuotojai, įmonė užsiima kačių veisimu ir pagal teismui pateiktus duomenis turi 2 kates. Teismo vertinimu, UAB „V.“ veiklos pobūdis, darbuotojų skaičius nereikalauja iš pareiškėjo maksimalių pastangų, viso galimo darbui skirti laiko. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su minėta teismo išvada. Bylą nagrinėjant antrą kartą apeliantas pateikė dvi kačių pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas 2017 m. birželio 22 d. (4 t., b. l. 46-49). Šių sutarčių pagrindu pareiškėjo sutuoktinė ir vienintelė UAB „V.“ akcininkė K. I. pardavė dvi kates UAB „V.“. Nors apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjo veiklos pobūdis nereikalauja maksimalių pastangų ir viso galimo darbui skirti laiko, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti minėta teismo išvada. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, jog UAB „V.“ yra perspektyvų ateityje uždirbti didesnes pajamas, nes įmonė ketina įsigyti daugiau kačių veisimui, papildomai teikti buhalterinės apskaitos paslaugas. Patvirtindamas šią aplinkybę teismui pateikė UAB „V.“ aiškinamąjį raštą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamojoje nutartyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad UAB „V.“ nepateikusi savo finansinės atskaitomybės duomenų daugiau nei 12 mėnesių, UAB „V.“ aiškinamasis raštas yra paruoštas paties pareiškėjo (įmonės direktoriaus) bei pareiškėjo sutuoktinės (įmonės vyr. finansininkės), tačiau į bylą nėra pateikti oficialūs įmonės finansinę padėtį patvirtinantys įrodymai. Kaip jau minėta, UAB „V.“ vieninteliai darbuotojai yra pareiškėjas ir jo sutuoktinė. Todėl nuo UAB „V.“ gaunamų pajamų priklauso, ar apeliantui bus išmokėtas darbo užmokestis, sumokėti mokesčiai į valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus. Vieši duomenys patvirtina, jog UAB „V.“ nuo 2018-03-16 turėjo 230,54 Eur socialinio draudimo skolą; nuo 2018-04-04 socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo; nuo 2018-04-17 turėjo 145,01 Eur socialinio draudimo skolą. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodytos aplinkybės, t. y. kad į bylą nėra pateikti finansinės atskaitomybės duomenys, viešai www.rekvizitai.lt skelbiama informacija apie įmonės įsiskolinimus, įrodymų apie plečiamą UAB „V.“ veiklą nepateikimas, leidžia apelianto argumentus, susijusius su įmonės veiklos plėtra, laikyti deklaratyviais ir neįrodytais. Apelianto argumentai, jog teismas privalėjo nurodyti, kokias pajamas pareiškėjas galėtų gauti dirbdamas pagal specialybę ir kaip tai įtakotų jo mokumą bei galimybes atsiskaityti su kreditoriumi, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą, kuris susijęs su jo nemokumo būsena. Šioje byloje nebuvo įrodinėjama ir svarstoma dėl pareiškėjo (ne) pajėgumo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, todėl teismas neturėjo pareigos atlikti minėtus paskaičiavimus.Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pasyvus apelianto elgesys susijęs su jo nemokumo būsena. Šiuo atveju pagrindą priežastiniam ryšiui tarp jo nesąžiningumo ir nemokumo konstatuoti sudaro tai, kad pareiškėjas, tapęs faktiškai nemokus, per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo elgėsi pasyviai, nedėjo pakankamų pastangų gauti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją yra pajėgus gauti. Tokie nustatyti jo veiksmai leido pirmosios instancijos teismui prieiti prie išvados, kad pareiškėjas nesiekia gerinti savo finansinės būklės, t. y. sąmoningai leidžia išlikti tokiai situacijai tikėdamasis, kad netenkinti kreditoriaus reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti. Toks pareiškėjo elgesys neatitinka reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui ir procesiniam rezultatui byloje.
Dėl bylos procesinės baigties
Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo F.LLP pateikė prašymą priteisti 739,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimu.Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų rengiant atsiliepimą į apelianto F. I. atskirąjį skundą, dydžio pagrįstumo, pažymėtina, kad suinteresuoto asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, todėl mažintinos iki 353,92 Eur (884,8 Eur x 0,4) (Rekomendacijų 7, 8, 8.16 punktai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto F. I. 353,92 Eur bylinėjimosi išlaidų suinteresuoto asmens F. LLP naudai.