Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme 7 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. G., tačiau apeliacinis skundas jo atžvilgiu nėra paduotas.

Iš A. G. ir R. Ž. solidariai priteista nukentėjusiajam R. D. 5586,51 Lt turtinei žalai atlyginti ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G. ir R. Ž. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 1244,2 Lt padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 5 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 19 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Palangoje, Vanagupės g. 25, nukentėjusiojo R. D. gyvenamosiose patalpose, A. G. ir R. Ž., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užpuolė R. D.: R. Ž. iš už nugaros apglėbė nukentėjusiojo kaklą ir taip nukentėjusįjį smaugdamas pargriovė nukentėjusįjį ant lovos ir laikė, o A. G. tuo metu smogė nukentėjusiajam kumščiais ne mažiau kaip 4 smūgius į veidą ir padarė R. D. galvos – veido – sumušimus su „akinių“ tipo kraujosruvomis akiduobėse, abiejų akių viršutinių vokų odos nubrozdinimais, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, galvos smegenų abiejų kaktinių skilčių sumušimą, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, vieną kartą sudavė smūgį į krūtinės ląstos kairę, dėl to lūžo VII šonkaulis, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, A. G. reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, R. D. pasakius, kad kišenėje turi piniginę, A. G. ištraukė iš nukentėjusiojo kišenės piniginę bei iš jos pagrobė 130 litų, o iš kitos kišenės pagrobė R. D. priklausančius mobiliojo ryšio telefonus – 200 Lt vertės „Nokia 6303i Black“, 100 Lt vertės „Nokia“, modelis nenustatytas, su 20 Lt vertės SIM kortele, 20 litų monetomis, nusegė nuo nukentėjusiojo rankos 50 Lt vertės laikrodį. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, R. Ž. laikant nukentėjusįjį, A. G. virve surišo R. D. rankas ir kojas ir taip atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis. Po to A. G. ir R. Ž. pasitraukus nuo surišto nukentėjusiojo R. D., o pastarajam norint išsilaisvinti ir pradėjus muistytis, A. G., o paskui R. Ž., pamainomis po vieną kartą pasiėmę po peilį ir prirėmę prie nukentėjusiojo kairiojo šono, pagrasino R. D., kad niekam nepasiskųstų. Po atliktų A. G. ir R. Ž. smurto veiksmų prieš R. D., pastarieji iš R. D. gyvenamųjų patalpų pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus: kompiuterį su priedais (kompiuterinė kamera, kompiuterinis mikrofonas, 2 vnt. ausinių, monitorius, procesorius, klaviatūra, kompiuterinė pelė, 4 vnt. kompiuterinių garso kolonėlių, spausdintuvas), bendros 2500 Lt vertės, 1000 Lt vertės vaizdo grotuvą „Philips“, 180 Lt vertės modemą, 200 Lt vertės telefono-fakso aparatą, 79 Lt vertės maršrutizatorių, 130 Lt vertės elektrinę skutimosi mašinėlę „Philips“, 5 vnt. pakuočių maisto papildų „Fohow“ bendros 600 Lt vertės, 40 Lt vertės kelioninį krepšį, AB „TEO LT“ priklausantį 139,90 Lt vertės skaitmeninės televizijos priedėlį „Gala“. Tokiu būdu dėl savanaudiškų paskatų pavartoję fizinį smurtą, peilį ir atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, A. G. ir R. Ž. pagrobė 5249 Lt vertės R. D. ir 139,90 Lt vertės AB „TEO LT“ turtą bei R. D. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Toliau nuteistojo gynėjas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 2 punktą ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtuose nutarimuose nurodytų bausmės skyrimo nuostatų ir tuo iš esmės pažeidė įstatymų normas.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog teismo minimas R. Ž. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra nutrauktas, be to, teismo paminėtame Kauno vyriausiojo policijos komisariato rašte, iš kurio matyti, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas įtariant R. Ž. padarius plėšimą, įvardintą dieną jo ginamasis buvo gydomas Palangos miesto ligoninėje. Be to, teismas be jokio pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad R. Ž. nuo pat pradžių prisipažino padaręs nusikaltimą, nurodė visas svarbiausias detales bei bendrininko nusikalstamus veiksmus. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimo iniciatorius buvo ne R. Ž. ir kad, remiantis būtent R. Ž. parodymais buvo ištirtos bylos aplinkybės.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, ar R. Ž. nukentėjusiojo atsiprašė anksčiau nei tik nagrinėjant bylą teisme. Gynėjas teigia, jog tiek nukentėjusysis, tiek tyrėja, atlikusi akistatą tarp jo ginamojo ir nukentėjusiojo, gali patvirtinti, jog R. Ž., pamatęs pirmą kartą nukentėjusįjį, pastarojo atsiprašė. Be to, R. Ž. iniciatyva jo artimieji atlygino nukentėjusiajam dalį žalos. Gynėjas mano, jog teismas šių aplinkybių netyrė, padarė skubotą išvadą ir nepripažįstant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, jo ginamajam paskyrė netinkamą bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo R. Ž. gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone R. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Iš nuteistojo R. Ž. gynėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta ir prašo nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas, nuoširdų gailėjimąsi, o taip pat tai, kad atlygino dalį padarytos žalos.

Su šiais apelianto skundo argumentais kolegija nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantas, prašydamas pakeisti nuosprendį, tvirtina, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 61 straipsnio 2 dalį, kadangi teismas nepakankamai motyvavo bausmės paskyrimą, o jos dydį turėjo skaičiuoti nuo sankcijoje nurodytos bausmės vidurkio.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo dviejų iki dvylikos metų. Sankcijos vidurkį sudaro laisvės atėmimas 7 metams. R. Ž. už šį nusikaltimą paskirta 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra labai artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. BK 180 straipsnio 2 dalis numato laisvės atėmimo bausmę iki 7 metų, o minimumas skaičiuojamas nuo 3 mėnesių (BK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė skiriama nuo 3 mėnesių). Nuteistajam už šį nusikaltimą yra paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 metams ir 6 mėnesiams. Šiuo konkrečiu atveju R. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už sankcijos vidurkį, kurį sudaro 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas R. Ž. bausmes už atskirus nusikaltimus, o taip pat galutinę subendrintą 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, įvertino jo padarytų 2 nusikaltimų sunkumą ir pavojingumą visuomenei – vienas nusikaltimas priskirtas sunkiems, kitas – labai sunkiems – (BK 11 str. 5 d. ir 6 d.), nustatytą vieną sunkinančią jo atsakomybę aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į nusikaltimų padarinius – buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo R. D. sveikata, liko jam neatlyginta didelė turtinė ir neturtinė žala, todėl paskirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad R. Ž. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, gyveno asocialų gyvenimą. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas nemotyvavo bausmės paskyrimo R. Ž.. Nuosprendžio šeštame lape yra išdėstyta, į ką teismas atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę.

Be to, apeliantas nurodo, kad nuosprendyje yra paminėta, jog dėl R. Ž. veiksmų yra atliekami du ikiteisminiai tyrimai – Kauno VPK dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, o Klaipėdos apskrities VPK dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Iš prie apeliacinio skundo pridėto Klaipėdos apygardos prokuratūros 2011 m. gegužės 2 d. nutarimo matosi, kad R. Ž. ikiteisminis tyrimas dėl V. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo nutrauktas, kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnyje padarymo.

Apeliantas pateikė teismui Kauno apylinkės prokuratūros 2011 m. liepos 5 d. nutarimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 15-1765, 1716, kuriame nurodoma, kad R. Ž. yra nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl V. S. apiplėšimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kolegija sprendžia, kad šie duomenys nuosprendyje buvo aptarti tik kaip R. Ž. charakterizuojantys, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo lemiantys bausmės paskyrimą.

Apygardos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį bei visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

Nuosprendyje yra plačiai aptarta, kodėl teismas nepripažino R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikaltimą. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje nurodytais motyvais dėl šios aplinkybės nepripažinimo lengvinančia ir pažymi, jog byloje surinkti duomenys iš tiesų paneigia R. Ž. deklaruotą prisipažinimą dėl padarytų veikų ir nuoširdų gailėjimąsi. Apelianto prašymas pripažinti R. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte atmetamas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas ne tik pripažįsta padaręs nusikaltimą, bet kartu nustatoma ir bent viena iš šių aplinkybių: jis nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nusikaltimą ar jame dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą paprastai nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl jo. Nors R. Ž. ir prisipažino, padaręs nusikaltimus, tačiau jis nuoširdžiai nesigailėjo: sunkiai sužalojęs R. D., nepasidomėjo jo sveikata, nelankė jo ligoninėje, nesistengė įsidarbinti ir atlyginti padarytą žalą, valkatavo, neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos, girtavo, nepakeitė savo gyvenimo būdo, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, net du kartus buvo paskelbta jo paieška (t. 2, b. l. 131, 144) ir sulaikytas tik 2011 m. sausio 5 d. (t. 2, b. l. 136). Įvertinus nuosprendyje išdėstytas ir aukščiau nurodytas aplinkybes, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikytinas, nes nenustatyta šiam įstatymui taikyti būtinų sąlygų.

Iš pridėtos prie apeliacinio skundo pažymos matyti, kad nuteistojo R. Ž. močiutė D. P. atlygino dalį turtinės žalos, t. y. 600 Lt nukentėjusiajam R. D., tačiau dar liko neatlygintina jam labai didelė 4 986,51 Lt turtinė ir 10 000 Lt neturtinė žala, kuri solidariai priteista iš abiejų nuteistųjų. Atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte teismas turi teisę pripažinti arba nepripažinti ir tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Kadangi R. Ž. atlygino nežymią dalį nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajam, todėl tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, savanoriškas nuostolių ar žalos pašalinimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atsilygino iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos duomenų, nors po nuosprendžio priėmimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme praėjo daugiau kaip trys mėnesiai, tačiau R. Ž. daugiau žalos nukentėjusiajam neatlygino.

Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog R. Ž. parodymais buvo ištirtos bylos aplinkybės, o nusikaltimo iniciatorius buvo A. G.. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad abu nuteistieji buvo aktyvūs nusikaltimo vykdytojai, abu naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir veikdami bendrai sunkiai jį sužalojo, po to surišę nukentėjusiajam rankas ir kojas bei grasindami peiliu, jį apiplėšė. Kadangi abu nuteistieji vienodai aiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl pripažinti, kad tik R. Ž. parodymų dėka buvo ištirtos visos bylos aplinkybės, nėra jokio pagrindo.

Apelianto teiginys, jog R. Ž. atsiprašė nukentėjusiojo tuomet, kai buvo suvestas į akistatą su nukentėjusiuoju, nepasitvirtino. Iš byloje esančio akistatos protokolo (t. 1, b. l. 97-99) matyti, kad R. Ž. pripažino sumušęs ir apiplėšęs R. D., tačiau jo neatsiprašė. Protokolą perskaitė, jį pasirašė ir su jo teisingumu sutiko tiek R. Ž., tiek apeliantas, tačiau jokių pastabų nepareiškė. R. Ž. atsiprašė nukentėjusiojo tik sakydamas paskutinį žodį.

Kolegija sprendžia, kad įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, sušvelninti R. Ž. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Ž. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.