Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo P. B. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą, 7 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo P. B. priteista 20 159,27 Eur nukentėjusiosios S. B. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 13 d., apie 22 vai., būdamas girtas (2,18 prom. alkoholio), savo namuose - buto esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tai yra apipildamas gulinčią ant grindų sutuoktinę S. B. degiu skysčiu - benzinu, ją padegė, padarydamas jai terminį abiejų kojų, nugaros, kairės rankos sričių IIA°-IIB0-III0 nudegimą, apimantį 45% kūno paviršiaus ploto, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, tuo sukeldamas dideles fizines kančias, tokiu būdu jis tyčia sunkiai sužalojo šeimos narį.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, P. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 6 punkte, 7 punkte, padarymą skirti 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie S. B. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo P. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina išnagrinėtų įrodymų visuma.

Veika pripažįstama padaryta tyčia, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus sveikatos ar net gyvybės, tačiau tikisi sunkaus sveikatos sutrikdymo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti).

Byloje nustatyta, kad liudytojų, tiesiogiai mačiusių benzino atsiradimo ant S. B. drabužių ir kūno aplinkybes bei nukentėjusiosios užsidegimo momentą, byloje nėra, todėl pagrindiniai įrodymų šaltiniai šioje byloje yra paties nuteistojo P. B. bei nukentėjusiosios S. B. parodymai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo išvadų argumentavimu. Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Nei viena įrodymų rūšis teismui neturi pranašumo prieš kitas, ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka, teismo nuosprendis turi būti grindžiamas patikimais įrodymais.

Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis P. B. viso bylos proceso metu nebuvo visiškai nuoseklus ir parodymus keitė. Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis P. B. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną, nuo pat ryto tiek jis, tiek žmona S. B. vartojo alkoholį, jis tvarkė vandens šildytuvą, konflikto tarp jų nebuvo. Vakare žmona atsigulė virtuvėje ant grindų, o jis, nuėjęs į virtuvę žadino žmoną, tačiau ši nesikėlė. Norėdamas pažadinti žmoną, jos veidą apipylė vandeniu, tačiau ji vis tiek nesikėlė. Nuteistojo teigimu, benzino ant žmonos jis nepylė, kaip ji užsidegė, nežino. Tuo metu, kai pamatė ugnį, jis buvo lovoje, kambario durys buvo uždarytos, jam pribėgus prie žmonos, dukra S. B. vandeniu jau buvo užgesinusi degančius žmonos drabužius. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju P. B. davė kitokius parodymus, parodė, kad su žmona įvykio dieną nuo pat ryto vartojo alkoholinius gėrimus, jis taisė vandens šildytuvą ir paprašė žmonos jam padėti, šiai atsisakius padėti, jis supyko. Žmona apie 22 val. nuėjo miegoti į virtuvę, atsigulė ant grindų. Jis ją žadino, patraukęs antklodę ant galvos užpylė puodelį vandens, tačiau ji nesikėlė. Supykęs nuėjo į balkoną pasiimti benzino ir grįžęs šliūkštelėjo benzino ant gulinčios ir antklode apsiklojusios žmonos. Užpylęs benzino prašė keltis, tačiau žmona nesikėlė. Žadindamas negrasino padegti. Kadangi žmona nesikėlė, jis nuėjo į miegamąjį, lovoje žiūrėjo televizorių ir gėrė degtinę. Po 5-10 minučių išgirdo žmonos riksmą, gulėdamas lovoje pamatė kaip žmona deganti iš virtuvės išbėgo į laiptinę. Jis pašoko iš lovos ir puolė ją gesinti, plėšė nuo jos degančius rūbus, matė, kad degė tik kojos. Laiptinėje žmona telefonu paskambino dukrai, kvietėsi pagalbos. Dar būnant laiptinėje atėjo dukros A. ir S., kurios rėkė ant jo, klausė ką jis padarė. Joms pasakė, kad S. B. apipylė benzinu, tačiau jos nepadegė. Dukros su S. B. nuėjo į A. B. butą, o jis grįžo į savo butą, atsigulė į lovą su drabužiais, kuriais buvo įvykio metu (t. 2, b. l. 13-16).

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, iš pradžių vėl savo kaltę neigęs, P. B. po to jau prisipažino kaltu iš dalies ir pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis P. B. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, jog virtuvėje ant grindų gulinčią ir antklode apsiklojusią žmoną apšlakstė benzinu, tačiau kategoriškai paneigė, kad ją ir padegė.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nenuosekli viso bylos proceso metu buvo ir nukentėjusioji S. B.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji S. B. parodė, kad 2015 m. spalio 13 d. namuose gėrė sidrą, vyras P. B. gėrė degtinę. Vyras taisė vandens šildytuvą, paprašė pagalbos – pašviesti prožektoriumi, tačiau ji padėti negalėjo, nes gamino valgį. Vakare ji atsigulė miegamajame, tačiau atėjęs vyras neleido užmigti, nes kalbėjo. Ji supykusi pasiėmė pagalvę bei antklodę ir nuėjo miegoti į virtuvę, kur eidama koja užkliudė ant grindų stovėjusį indą su benzine pamerktu teptuku. Miegojo su drabužiais ir medžiaginėmis šlepetėmis. Kurį laiką pamiegojusi, ji prabudo ir nutarė parūkyti, užsidegė cigaretę, tačiau cigaretė nukrito ant šlepetės, ji pasišviesdama žiebtuvėliu bandė ieškoti cigaretės, tada užsidegė koja. Ji greitai atsikėlė, bėgo į koridorių, tačiau, atidarius duris, dėl skersvėjo ugnis greitai kilo aukštyn. Ugnį užgesino dukra, užpylusi ant jos vandens. Nukentėjusiosios teigimu, ikiteisminio tyrimo metu apklausiama X ligoninėje, dėl patirto šoko bei paskirtų medikamentų ji negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių, todėl davė kitokius parodymus, nurodė, kad benzinu ją apipylė ir padegė vyras P. B..

Iš bylos matosi, kad S. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keletą kartų. Apklausta ligoninėje kitą dieną po įvykio, 2015 m. spalio 14 d., S. B. parodė, kad 2015 m. spalio 13 d. namuose dėl pinigų susipyko su sutuoktiniu. Ji nuėjo ir atsigulė virtuvėje ant grindų. Į virtuvę atėjo ir P. B., jie toliau pykosi. Tuomet P. B. iš bute turėto apie 1,5 litro benzino butelio, ją apšlakstė benzinu, grasindamas, kad padegs. Į grasinimus ji nekreipė dėmesio. Jai gulint ant žemės, P. B. virš jos pradėjo spragsėti žiebtuvėliu ir nuo žiežirbos užsidegė jos drabužiai bei kojos. Ji išbėgo į laiptinę, išgirdusios šauksmą iš kitos namo laiptinės atbėgo jos dukros ir užgesino ugnį, ją nuvedė į dukros butą ir iškvietė medicininę pagalbą. Taip pat parodė, kad jokių pretenzijų sutuoktiniui neturi (t. 1, b. l. 50). Papildomai liudytoja apklausta S. B. 2015 m. spalio 15 d. patvirtino ankstesnius parodymus bei nurodė, kad įvykio vakarą ji gulėjo virtuvėje, atėjo P. B., uždegė šviesą ir ją gulinčią, užsiklojusia antklode, apšlakstė benzinu, taip pat benziną iš plastikinio butelio pylė ir ant grindų. Tada P. B., laikydamas rankoje žiebtuvėlį, bandė jį įžiebti sakydamas, kad padegs ir tuo metu ji užsiliepsnojo. Liudytojos teigimu, gulėdama ji nerūkė, tuo metu neprisideginėjo cigaretės (t. 1, b. l. 52-54). Tuo tarpu, liudytoja apklausta 2016 m. vasario 5 d., S. B. jau parodė, kad negali patvirtinti 2015 m. spalio 14 d. ir 2015 m. spalio 15 d. parodymų, nes jų neprisimena, paaiškino, jog tuo metu ji buvo gydoma, buvo skirti nuskausminamieji vaistai. S. B. parodė, kad P. B. jos nepadegė, parodė, jog įvykio vakarą ji miegojo virtuvėje, vyras bei dukra miegojo kituose kambariuose. Prabudusi ji sugalvojo parūkyti, kai prisideginėjo cigaretę, prie kairės kojos pėdos pliūptelėjo liepsna, užsidegė šlepetė, po to pradėjo degti kelnių apačia. Ji sutriko, traukė nuo savęs drabužius, išbėgo į buto koridorių, vėliau iš buto išbėgo į laiptinę, laiptinėje bandė nusimauti kelnes, tačiau nepavyko, jos buvo prilipusios prie kūno. Tuo metu atbėgo jos dukra, atnešė vandens, užpylė ir užgesino ugnį. Nukentėjusiosios S. B. teigimu, P. B. tą vakarą jai negrasino padegsiąs, vandeniu ar benzinu jos neapliejo. Anot liudytojos, virtuvėje įvykio vakarą galėjo būti butelis su benzinu ar dyzelinu, jį galėjo iš buto balkono atnešti P. B., todėl ji pati galimai netyčia koja užkliudė butelį su benzinu ar dyzelinu ir taip užsidegė. Tuo metu, kai ji užsidegė, P. B. virtuvėje nebuvo, jis jos nepadegė (t. 1, b. l. 55-58). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, S. B. davė analogiškus parodymus, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nurodydama, kad P. B. įvykio vakarą benzinu jos neapipylė ir nepadegė, užsidegė ji dėl to, kad eidama į virtuvę užkliudė indelį, kuriame benzine buvo pamerktas dažymo teptukas, skystis išsipylė jai ant kojos, o vėliau norėdama parūkyti žiebtuvėliu pasišviesdama ieškojo cigaretės. Anot nukentėjusiosios, jai šviečiant žiebtuvėliu, užsidegė jos šlepetė, ugnis greitai kilo į viršų, tuo metu vyras P. B. miegojo kitame kambaryje, jo kambario durys buvo uždarytos. Apeliacinės instancijos teisme dar kartą perskaičius S. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji paaiškino, kad pirmųjų apklausų 2015 m. spalio 14 ir 15 dienomis ligoninėje iš karto po įvykio ji neprisimena, tvirtino, kad įvykio aplinkybes pradėjo atsiminti tik tada, kai buvo gydoma Y klinikose, patvirtino, kad 2016 m. vasario 5 d. apklausos metu duoti parodymai yra teisingi.

Kaip minėta, kitų asmenų, tiesiogiai ir betarpiškai mačiusių nukentėjusiosios S. B. užsidegimo momentą, byloje nėra, visų kitų byloje liudytojais apklaustų asmenų – nuteistojo ir nukentėjusiosios dukrų, medicinos darbuotojų, policijos pareigūnų, specialistų parodymai yra tik netiesioginiai įrodymai. Nors tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau tiesioginiai pirminiai įrodymai turi išskirtinę reikšmę byloje, netiesioginiai įrodymai tik papildo tiesioginius įrodymus, šiuo atveju nuteistojo P. B. ir nukentėjusiosios S. B. parodymus. Esminis dalykas vertinant įrodymus, yra tas, kad visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.

Liudytoja S. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną jos tėvas taisė vandens šildytuvą, mama kepė duoną, ji pati buvo savo kambaryje. Per kambario durų stiklą pamatė liepsną, girdėjo rėkiantį tėvą, kuris ėjo į laiptinę ir stovėjo išsigandęs, laiptinėje jau buvo nubėgusi mama, jos drabužiai degė. Liudytojos teigimu, ji užpylė vandens ir, užgesinusi motiną, kartu su seserimi nuvedė ją į kitoje laiptinėje esantį sesers butą, kur atvažiavo greitoji pagalba. Liudytoja A. B. parodė, kad įvykio vakarą sesuo parašė žinutę, ji, nubėgusi pamatė apdegusią mamą ir ją parsivedė į savo namus, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, tėvą matė lovoje, jis prašė parūkyti. Liudytojos A. B. teigimu, atvykusiems policijos pareigūnams ji nesakė, kad motiną padegė tėvas.

Pirmosios instancijos teisme liudytojomis buvo apklaustos VšĮ Respublikinės X ligoninės medikės E. R., S. A. bei šios ligoninės slaugytoja E. V.. Liudytoja S. A. parodė, kad nukentėjusioji S. B. buvo pristatyta budėjimo metu kaip pacientė su nudegiminiu šoku ir ji ją gydė pirmą parą. Paklausus pacientės, kas jai nutiko, ši atsakė, kad ji buvo apipilta degia medžiaga. Pasak liudytojos S. A., nukentėjusioji buvo sąmoninga, viską vertino adekvačiai. Liudytoja E. V. parodė, kad ji leido nukentėjusiajai gydytojo nustatytą morfijaus dozę. Liudytojos teigimu, po morfijaus injekcijos žmogus nejaučia skausmo, bet būna sąmoningas. Liudytoja E. R. parodė, kad jai dirbant reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje 2015 m. spalio 14 d. ryte buvo atvežta nukentėjusioji S. B., kuri paklausus kas atsitiko, pasakė, kad geriau vyras būtų primušęs, bet apipylė ir padegė. Anot liudytojos E. R., nukentėjusioji nebuvo labai sunkios būklės, buvo sąmoninga, turėjo normalų kraujo spaudimą, jai buvo skirti vaistai nuo skausmo.

Liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai E. M. bei A. T. parodė, kad patruliavo (duomenys neskelbtini), gavę pranešimą nuvyko į įvykio vietą. Liudytojas E. M. nurodė, kad buvo pranešta, jog vyras padegė žmoną. Įvykio vietoje juos pasitiko nukentėjusiosios dukra, jautėsi benzino kvapas, nuteistasis P. B. tuo metu miegojo. Liudytojo teigimu, A. B. sakė, kad tėvas padegė motiną, kokiu būdu jis tai padarė, neklausė. Liudytojas A. T. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, papildomai parodydamas, kad sulaikytasis minėjo, jog jo žmona rūkydama užsidegė pati.

Pirmosios instancijos teisme liudytojais buvo apklausti ir ikiteisminio tyrimo metu byloje tyrimo veiksmus atlikę policijos pareigūnai V. N., J. B., I. S.. Liudytojas V. N. parodė, kad nuvykęs į įvykio vietą apklausė ten buvusią A. B., kuri pasakė, kad apdegė jos motina. Įvykio vietoje jis paėmė plastikinį butelį su skysčiu, galimai benzinu. Liudytojo V. N. teigimu, policijos komisariate jis klausė sulaikytojo P. B. apie įvykį, šis pasakė, kad norėjo pagąsdinti žmoną, ją apipylė degiu skysčiu, tačiau jos neuždegė, ji pati užsidegė nuo rūkytos cigaretės. Liudytojas J. B. parodė, kad po įvykio gavo nurodymą nuvyko į ligoninę ir apklausti nukentėjusiąją S. B., kuri gulėjo reanimacijos skyriuje. Apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad susipykusi su vyru ji miegojo virtuvėje ant grindų, atėjęs vyras ją aplaistė benzinu, spragsėjo žiebtuvėliu ir sakė padegsiąs. Anot nukentėjusiosios, nukritus žiebtuvėlio žiežirbai, ji užsidegė. Liudytojo J. B. teigimu, jis suprato, kad P. B. ne specialiai uždegė nukentėjusiąją, bet ji užsidegė nukritus žiežirbai. Nors liudytojas J. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad prieš apklausdamas nukentėjusiąją S. B., jis kalbėjosi su ligoninės gydytoja, kuri nurodė, jog nukentėjusioji jaučiasi normaliai, jai leidžiami nuskausminamieji vaistai, tačiau, kaip matyti iš byloje esančio tyrėjo J. B. 2015 m. spalio 14 d. tarnybinio pranešimo turinio, dėl patirtų sužalojimų S. B. patvirtinti savo parodymų teisingumo negalėjo, todėl tik pasirašė liudytojo apklausos dokumentuose (t. 1, b. l. 51). Liudytoja I. S. parodė, kad P. B., apklausiamas įtariamuoju, pasakė, jog pykosi su žmona, ją, gulinčią virtuvėje, apipylė vandeniu, vėliau benzinu, kad pagąsdintų, jis turėjo žiebtuvėlį, jį bandė įžiebti, vėliau nukentėjusioji užsidegė. Liudytoja J. S. taip pat parodė, kad ji papildomai ligoninės palatoje apklausė nukentėjusiąją S. B., kuri patvirtino pirmosios apklausos metu duotus parodymus. Anot liudytojos, prieš apklausdama nukentėjusiąją S. B., ji kalbėjo su gydytoja, kuri nurodė, jog ligonę galima apklausti.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 104/2016(05) matyti, kad S. B. nustatyta: terminis abiejų kojų, krūtinės, nugaros, kairės rankos sričių IIAo-IIBo-IIIo nudegimas, apimantis 45 % kūno paviršiaus ploto. Nustatyti sužalojimai padaryti iki nukentėjusiajai patenkant į gydymo įstaigą 2015 m. spalio 13 d., 23.55 val.; S. B. nustatyti sužalojimai dėl nudegimų, apimančių 45 % kūno paviršiaus ploto, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu; nustatyti sužalojimai padaryti aukštos temperatūros poveikyje ir galėjo atsirasti ant kūno patekus ir degant degiems skysčiams; medicininiuose dokumentuose duomenų apie kitus sužalojimus (išskyrus nudegimus) nėra; S. B. 2015 m. spalio 13 d. 23.30 val. gydymo įstaigoje nustatytas 1,27 ‰ girtumas, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį. (t. 1, b. l. 34 - 35). Pirmosios instancijos teisme apklaustas tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas I. A. patvirtino minėtas išvadas ir papildomai paaiškino, jog nustatyta, kad apdegė 45 proc. nukentėjusiosios kūno ploto, labiausiai buvo nudegusi apatinė kūno dalis, įskaitant ir nugaros apatinę dalį, pilvo apačia, tarpvietė, visa kairė koja, dešinė koja, išskyrus šlaunies paviršių, kairė plaštaka ir dilbis iki pusės žasto. Nukentėjusiosios apžiūra buvo atliekama iš karto po įvykio, aprašyta pakankamai plačiai. Sužalojimai yra keliose kūno plokštumose. Eksperto nuomone, mažai tikėtina, jog toks nudegimas galimas užtiškus degiam skysčiui vienoje vietoje ar ant pėdos. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustas specialistas X apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyr. inspektorius D. S., kuris paaiškino, kad per atstumą guminės ar medžiaginės šlepetės negalėtų užsidegti. Specialisto nuomone, šlepetės turėjo būti permirkusios degiame skystyje, kad tik pasišvietus žiebtuvėliu šlepetė užsidegtų. Ugnies pliūpsnis būna toje vietoje, kurioje išsipila degus skystis. Anot specialisto, versija, jog išliejus indelį su degiu skysčiu apsitaškė šlepetė, kilo gaisras ir nudegė 45 procentai kūno, yra neįtikėtina. Einant laikui, benzinas, esantis ne inde, o ant kažko užpiltas, garuoja, tikimybė užsidegti mažėja. Kuo didesnė koncentracija, tuo užsidegimas lengvesnis. Anot specialisto, jeigu nebuvo apšlakstytos visos nukentėjusiosios kelnės, ugnies pliūpsnio negalėjo būti, ugnies pliūpsnis būna toje vietoje, kurioje išsipila degus skystis.

Bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme, buvo apklaustas Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyr. specialistas S. K., kuris paaiškino, kad guminės šlepetės degiu skysčiu įmirkti negalėjo. Specialisto teigimu, nuo žiebtuvėlio liepsnos iki šlepetės, kaip nurodė nukentėjusioji, buvo tam tikras atstumas, todėl kyla abejonių, kad šlepetė galėjo užsidegti nuo žiebtuvėlio liepsnos, o juo labiau nuo cigaretės, kadangi cigaretė pasižymi tuo, kad žarija tai įsidega, tai prigesta. Pasak specialisto, tuo atveju, jeigu nuteistasis apliejo benzinu, ne tik šlepetę, o visą žmoną, neatmetama galimybė, jog nukentėjusioji galėjo vėliau užsidegusi žiebtuvėlį pati užsidegti. Mažiau tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo užsidegti P. B. iš karto po apipylimo benzinu stovint šalia gulinčios nukentėjusiosios ir spragsint žiebtuvėliu. Specialisto nuomone, labiau tikėtina versija būtų ta, jog nukentėjusioji S. B. galėjo užsidegti jai pačiai uždeginėjant ir šviečiantis žiebtuvėliu, nes tai yra atviros ugnies naudojimas galimai ,,uždujintoje“ garais zonoje.

Išanalizavus byloje surinktus ir aptartus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius išvestinius įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl P. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. apipylus savo sutuoktinę S. B. benzinu ir ją padegus, tuo padarant sunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nors, kaip minėta, nuteistasis P. B. bylos proceso metu nebuvo visiškai nuoseklus, tačiau jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis vėliau patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat nuteistojo pozicija, išdėstyta gynėjo apeliaciniame skunde bei P. B. parodymai apeliacinės instancijos teisme apie tai, kad jis apipylė savo sutuoktinę S. B. benzinu, tačiau jos nepadegė, o ugnis įsiplieskė galimai dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų, atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Vertinant byloje esančių įrodymų kontekste, nukentėjusiosios S. B. pirminius, iš karto po įvykio duotus, parodymus apie tai, kad P. B., apipylęs ją benzinu, stovėjo šalia ir spragsėdamas žiebtuvėliu ją padegė, matyti, kad šių nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti faktiniai duomenys. Kaip nurodė liudytoja apklausta nuteistojo ir nukentėjusiosios dukra S. B., įvykio metu buvusi kartu su tėvais namuose, degančiais drabužiais mamai išbėgus į laiptinę, tėvas tuo metu buvo kambaryje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklausti specialistai, kaip labai mažai tikėtiną nukentėjusiosios užsidegimo versiją nurodė spragsėjimą žiebtuvėliu šalia gulinčios benzinu apipiltos nukentėjusiosios. Specialistai labiau tikėtina įvardijo, būtent, nukentėjusiosios vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pateiktą versiją, jog jos drabužiai ir kūnas užsidegė jai pačiai bandant surasti nukritusią degančią cigaretę, pasišviečiant žiebtuvėliu. Be to, mažai tikėtina, kad asmuo uždaroje patalpoje – buto virtuvėje, apipylęs kitą asmenį itin degiu skysčiu – benzinu bei spragsėdamas žiebtuvėliu ir juo uždegdamas kitą asmenį, pats nepatirtų jokių nudegimų. Duomenų, kad nuteistasis P. B. įvykio metu būtų patyręs kokius nors kūno nudegimus ar apdegęs drabužius byloje nėra. Priešingai – kaip nurodė nuteistojo dukra S. B., mamai, degančiais drabužiais išbėgus į laiptinę, tėvas buvo savo kambaryje. Nors nukentėjusioji S. B., apklausiama iš karto po įvykio ligoninėje, nurodė, jog ją benzinu apipylė ir padegė jos sutuoktinis P. B., tačiau, nepaisant liudytojomis apklaustų medicinos darbuotojų E. R., S. A., E. V. parodymų apie tai, kad į ligoninę pristatyta nukentėjusioji nebuvo labai blogos būklės ir jai leidžiami stiprūs nuskausminamieji vaistai įtakos jos sąmonei neturėjo, šie pirminiai S. B. parodymai kelia abejonių. Vertinant susiklosčiusią situaciją žmogiškąja prasme, abejotina, kad žmogus, prieš keletą valandų patyręs stiprius kūno nudegimus (nudegęs 45 procentus kūno) ir neabejotinai didelį šoką, be to, būdamas neblaivus (S. B. 2015 m. spalio 13 d. 23.30 val. gydymo įstaigoje nustatytas 1,27 ‰ girtumas) gali duoti teisingus, patikimus parodymus. Be to, ir byloje esančiame tyrėjo J. B. 2015 m. spalio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog dėl patirtų sužalojimų S. B. patvirtinti savo parodymų teisingumo negalėjo, todėl tik pasirašė liudytojo apklausos dokumentuose (t. 1, b. l. 51). Mažai tikėtina ir iš esmės teismo posėdžiuose apklaustų specialistų paaiškinimais paneigta nukentėjusiosios versija, jog benzinu ji apsipylė tik koją, užkliuvusi už indo su šiuo degiu skysčiu. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad 2015 m. spalio 13 d. P. B., kilus nesutarimams su sutuoktine S. B., apipylė degiu skysčiu – benzinu virtuvėje ant grindų gulinčią S. B.. Neginčytinų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad P. B. ne tik apipylė S. B. degiu skysčiu - benzinu, bet ją ir padegė, byloje nėra. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka surinktais faktiniais duomenimis, o ne spėjimais ar prielaidomis, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) naudai. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nuteistojo P. B. veika negali būti kvalifikuojama, kaip tyčinis nusikaltimas. Pripažįstama, kad asmuo padarė veiką tyčia, jeigu veiką padarė suvokdamas visus veikos požymius, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, ir norėdamas, kad jo padarytos veikos požymiai atitiktų baudžiamajame įstatyme aprašytos veikos požymius. P. B., apipildamas ant grindų gulinčią savo sutuoktinę benzinu ir palikdamas ją gulėti, nenumatė, kad gali atsirasti pavojingi padariniai – nukentėjusioji užsidegti, tačiau, būdamas suaugusiu, psichiškai sveiku žmogumi, be to, žinodamas, jog jo sutuoktinė rūko, galėjo suprasti ir turėjo numatyti, kad itin degaus skysčio išpylimas ant sutuoktinės, kuri rūko, ir palikimas jos toliau gulėti ant grindų, gali sukelti skaudžias pasekmes, tame tarpe, ir nukentėjusiosios drabužių bei kūno užsidegimą, t. y. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nustato, jog P. B. 2015 m. spalio 13 d., apie 22 val., būdamas girtas (2,18 promilės alkoholio), savo namuose - buto esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio apipylė gulinčią ant grindų sutuoktinę S. B. degiu skysčiu - benzinu, po ko, S. B. bandant žiebtuvėliu prisidegti cigaretę, užsidegė jos drabužiai ir ji patyrė šiuos sužalojimus - terminį abiejų kojų, nugaros, kairės rankos sričių IIA°-IIB0-III0 nudegimą, apimantį 45% kūno paviršiaus ploto, kurie vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais nuteistasis P. B. sunkiai sutrikdė savo sutuoktinės S. B. sveikatą dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), todėl nuteistojo veika iš BK 135 str. 2 d. 3 p., 6 p., 7 p. perkvalifikuojama į BK 137 str. 1 d.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas P. B. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę ir prašo paskirti griežtesnę bausmę, artimesnę BK 135 str. 2 d. sankcijos viršutinei ribai. Tačiau patenkinus gynėjo apeliacinį skundą ir P. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 137 str., prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Šiuo nuosprendžiu teisėjų kolegija skiria P. B. bausmę pagal BK 137 str. 1 d. vadovaujantis BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, kolegija jokių P. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustato, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Be to, nors P. B. anksčiau neteistas ir padarė ne tyčinį, o neatsargų nusikaltimą, įvertinusi visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam turi būti paskirta BK 137 str. 1 d. sankcijoje numatyta realaus laisvės atėmimo bausmė.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, sankcija yra alternatyvi, t. y. už normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriamas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. P. B. praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą, padaryta nusikalstama veika dėl neatsargumo. BK 55 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, daugelį metų P. B. nedirba, gyvena iš gaunamų socialinių pašalpų, piktnaudžiauja alkoholiu, P. B. diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, ūminė intoksikacija (t. 2, b. l. 60), dėl nuolatinio girtavimo šeimoje kyla konfliktai, muštynės ir šią nusikalstamą veiką P. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas ir buvo pagrindinė priežastis, įtakojusi nusikaltimo padarymą, ši aplinkybė pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta tik nuteistojo P. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Nors apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog P. B. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, tačiau vien kaltės formos pasikeitimas šiuo atveju tik iš dalies keičia padaryto nusikaltimo pavojingumą ir tik iš dalies pakeičia konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. P. B. nusikaltimą padarė prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, apipylė ją itin degiu skysčiu – benzinu, nusikaltimo pasekmės yra sunkios, apdegė 45 procentai nukentėjusiosios kūno, S. B. gydymo paslaugos kainavo 20159,27 eurų, pats nuteistasis bylos proceso metu keitė parodymus, stengdamasis sušvelninti savo padėtį. Įvertinus tai, jog P. B., būdamas darbingo amžiaus, apie dvidešimt metų niekur oficialiai nedirba, nuolatos girtauja, dėl alkoholio vartojimo kylantys konfliktai ir muštynės yra dažnai pasikartojantis reiškinys nuteistojo šeimoje, darytina išvada, jog ir šis padarytas nusikaltimas – sutuoktinės apipylimas benzinu, sukėlęs itin sunkias pasekmes, nebuvo visiškai atsitiktinis, iš dalies tai buvo loginis nuteistojo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat į tai, jog byloje nustatyta tik nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, P. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nuteistajam P. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką parenkama bausmės rūšis - laisvės atėmimas, jos dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Įvertinus tai, kad P. B. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo ir anksčiau nebuvo teistas, laisvės atėmimo bausmė jam skiriama atlikti atviroje kolonijoje (BK 50 str. 3 d.).

Bausmės teisingumo principas yra vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina tai, jog bausmės vykdymo atidėjimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant visoms formaliai būtinoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas šio instituto neprivalo taikyti nuteistojo atžvilgiu. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas - P. B. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas buvo pagrindinė priežastis, įtakojusi nusikaltimo padarymą, nusikaltimas padarytas pavojingu būdu, prieš savo šeimos narį, nusikaltimo pasekmės itin sunkios – buvo sunkiai sutrikdyta S. B. sveikata, nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis šiuo atveju bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo. Išdėstytos aplinkybės šiuo atveju vertinamos kaip paneigiančios galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą P. B., nes tai neatitiktų teisingumo siekio ir nepadėtų pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų.

Nėra pagrindo tenkinti prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie S. B. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. BK 235 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo. Kaip matyti iš bylos duomenų, S. B. viso bylos proceso metu buvo apklausta ne vieną kartą, jos parodymai iš tiesų nebuvo nuoseklūs. Tačiau liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas nereiškia, kad parodymai yra melagingi, juo labiau tai nėra pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti.

P. B. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 6 punkto, 7 punkto perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį ir paskirti P. B. bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Bausmę P. B. paskirti atlikti atviroje kolonijoje.

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2017 m. liepos 5 d.

Į bausmę įskaityti P. B. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 22 d. ir nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. liepos 5 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.