Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020-10-29 iki 2021-03-29 pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą kamerų tipo patalpose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1. punktas numato 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pateikti į bylą dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę iš esmės atliko Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 66,31 kv. m. ir joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,157 kv. m ploto (b. l. 15-16).

Gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo priskirtą gyvenamąją vietą ginčo laikotarpiu, gyvenamosios vietos plotą, įrengtų miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo. Pareiškėjas neginčija atsakovės pateiktų duomenų, todėl laikytina, kad nebuvo paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis, kurie šiuo atveju patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės normų reikalavimų.

Šiuo atveju duomenų apie tai, jog pareiškėjo patalpos yra naujai pastatytos, rekonstruotos ar kapitališkai suremontuotos, atnaujintos (modernizuotos) nėra, todėl šios normos pareiškėjo gyvenamųjų patalpų įrengimui negali būti taikomos. Natūralaus apšvietimo koeficiento teisės aktai nereglamentuoja.

Pareiškėjas dėl apšvietimo neatitikimo Higienos normai skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nurodydamas, kad dirbtinis patalpos apšvietimas buvo blogas, tačiau jo nedetalizavo, t. y nenurodė, kada ir kaip pasireiškė apšvietimo nepakankamumas, kada ir į ką dėl netinkamo apšvietimo kreipėsi. Nurodytos aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui, kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl aukščiau nurodyto galimo pažeidimo, o šie, žinodami apie vykdomą pažeidimą, nesiėmė jokių veiksmų jo šalinimui, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktaus, bendro pobūdžio, deklaratyvaus pareiškėjo teiginio pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima (žr. pvz. 2019-05-15 LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1624-438/2019).

Ginčo patalpose yra įrengti dideli varstomi langai, kas reiškia, kad patalpose galimai besikaupiančią drėgmę ir dėl to susidarantį pelėsį joje gyvenantys asmenys gali tam tik apimtimi kontroliuoti ir patys. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl pelėsio buvimo gyvenamosiose patalpose yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Dėl graužikų ir kitų parazitų

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje veisiasi tarakonai, blakės ir pelės.

Atsakovė nurodė, kad dezinfekavimo darbai atliekami tose patalpose, kuriose pastebi kenkėjų. Nurodė, kad atsakovė, neturėdama jokių duomenų apie parazitų tam tikroje kameroje buvimą, objektyviai neturėjo imtis priemonių organizuoti kenkėjų naikinimą.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su parazitais ir graužikais kamerose, paprastai vertinama, ar tarp laisvės atėmimo įstaigos (tardymo izoliatoriaus) ir specialaus subjekto yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų buvo laikomasi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Byloje esanti 2016 m. lapkričio 23 d. kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-203 patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo (b. l. 43-46). Iš sutarties sąlygų matyti, kad įmonė nuolat ir pagal poreikį atlieka dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugas. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo kopijos ir parazitų naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtina, kad pataisos namai imasi aktyvių veiksmų, kad kenkėjai būtų naikinami. Iš žurnalo duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu dezinfekcija buvo atliekama kelis kartus, nurodant kada, kokie parazitai buvo naikinama, kokios priemonės naudotos ir kokiose kamerose darbai atlikti. Nurodyta, kad graužikai naikinti 8 būryje, blakės ir tarakonai naikinti kai kuriose 8 būrio patalpose (b. l. 19). Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo kreipimąsi į atsakovę, informuojant apie ginčo kameroje besiveisiančius parazitus.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių, graužikų ir kitų parazitų nebūtų, o priešingų įrodymų byloje nėra. Todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu.

Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus įpareigojimus.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjas nurodė, kad dušo būryje nėra, tik bendroje pataisos namų pirtyje, vedamas maudytis 1 kartą per savaitę. Taigi pareiškėjas skunde dėstė aplinkybes dėl dušo patalpos buvimo vietos ir nepakankamo prausimosi duše per savaitę kartų.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 28 punkte numatyti reikalavimai prausimosi patalpoms. Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p. (aktuali redakcija iki 2021-05-25 pakeitimų) buvo numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę), socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu (gynėju).

Taigi, teisės normos iš esmės nustato reikalavimą, kad turi būti įrengtos prausimosi patalpos, ir koks inventorius joje turi būti. Taip pat nustato nuteistųjų teisę naudotis dušo patalpomis, tačiau konkrečiai dušo patalpų įrengimo lokacinė vieta iš esmės neturi jokios reikšmės nuteistųjų teisių užtikrinimui. Esminis aspektas, kad pagal galiojusias nuostatas nuteistieji turėtų teisę praustis duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, be to pats pareiškėjas iš esmės neneigia šios aplinkybės, tik skundą argumentuoja naudojimosi dušu nepakankamumu (per mažai kartų per savaitę), tačiau galiojusios teisės normos nustatė minimalų ne rečiau kaip 1 karto per savaitę naudojimosi dušu reikalavimą, kuris iš esmės nebuvo pažeistas. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę naudotis dušu daugiau nei 1 kartą per savaitę (pvz:. dirba, turi sveikatos ir kt.) pareiškėjas teismui iš esmės nenurodė ir nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais.

Teismas pastebi, kad pareiškėjo skundas priimtas 2021-05-25 nutartimi (b. l. 4), todėl ginčo pagrindą sudaro teismui pateiktame skunde nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju matyti, kad pareiškėjas pateikė papildomas aplinkybes dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Šiuos argumentus pareiškėjas pateikė tik atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimą (neteikė pradiniame skunde) ir ne atsižvelgdamas į ginčo laikotarpiu buvusią faktinę situaciją (dėl ko jis patyrė emocinius išgyvenimus ir kančias), o vertindamas ir analizuodamas atsakovo pateiktas nuotraukas dėl tam tikro inventoriaus dušo patalpose buvimo/nebuvimo bei nenurodydamas jokių argumentų, kokius asmeniškai dvasinius išgyvenimus jam sukėlė įvardinto inventoriaus galimas (ne)buvimas. Todėl šie atsikirtimo argumentai yra už skunde suformuluoto ginčo ribų.

Kita vertus, įvertinus nuotraukas matyti, jog prie sėdimų vietų yra grotelės, ant sienos pakabintas veidrodis (1 vnt.), dušinėse įrengti prausiklių dozatoriai. Taip prie sėdimų persirengimo vietų yra įrengtos pakabos drabužiams. Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė dušo patalpas yra įrengusi nepažeidžiant Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Teisingumo ministro 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 13 p. reikalavimų (toliau – Inventoriaus normos).

Esant nurodytoms aplinkybėms skundo argumentas laikytinas nepagrįstu, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Dėl sanitarinio mazgo inventoriaus pakankamumo

Pareiškėjas nurodė, jog sanitariniame mazge buvo 5 sėdimi tualetai ir 3 pisuarai, o būryje yra 60 nuteistųjų. Nurodė, jog trūko ir kriauklių, kurių buvo tik 3 vnt.

Atsakovė nurodė, jog 8 ir 2 būryje yra įrengta po 5 unitazus (sėdimi), po 3 pisuarus, po 6 plautuvės, (b. l. 19, 21–22).

Inventoriaus normų 7.6 p. nurodyta, kad tualete turi būti įrengtas vienas klozetas arba pisuaras (tik vyrams) ne daugiau kaip 15 asmenų. Klozetas (gali būti ir tupiamas). Klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Iš pareiškėjo bei atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių bei pateiktų nuotraukų matyti, kad 8 būryje yra 5 klozetai ir 3 pisuarai, t. y. iš viso yra 8 sanitariniai mazgai (b. l. 61-66). Šiuo atveju pats pareiškėjas nurodo, kad 8 būryje buvo apie 60 nuteistųjų, kas reiškia, kad 1 vnt. sanitarinio mazgo galėjo naudotis apie 7-8 nuteistųjų (t. y. 60/8), kas jokiais būdais nepažeidžia aukščiau nurodytų nuostatų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad buvo 8 sanitariniai mazgai, o kiekvienu iš jų gali naudotis maksimaliai po 15 asmenų, reiškia, kad maksimalus besinaudojančių sanitariniais mazgais asmenų skaičius gali būti net dvigubai didesnis nei pareiškėjo nurodytas, t. y. 120, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad trūko praustuvių. Atsikirtimuose pažymėjo, kad realiai 8 būryje yra 2 keramikinės ir 1 skardinė praustuvė.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 7.4 p. nurodyta, kad turi būti 1 vnt. praustuvės ne daugiau kaip 15 asmenų.

Šiuo atveju atsakovė atsiliepime nurodė, kad 8 būryje buvo 6 praustuvės ir pateikė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymas dėl nuteistojo R. V. laikymo sąlygų (b. l. 16, 59-60). Taip pat pateikė nuotraukas su prierašais, iš kurių matyti, kad prausykloje yra 2 vnt. keramikinių ir 1 vnt. skardinės plautuvės. Tačiau kitoje patalpoje, nuotraukų prierašuose įvardintoje ,,dušinė“ matyti, kad įrengtos kitokio tipo praustuvės, kurių taip pat yra 3 vnt. (b. l. 83). Nurodyti objektai negali būti priskirtini dušams, kadangi nėra dušo galvučių, o tik vandens maišytuvai. Byloje pateiktos nuotraukos, kuriose matyti, kad Pravieniškių PN-AK dušinės su atskirtomis pertvarkos ir su dušo galvutėmis yra kitoje patalpoje bei vizualiai atrodo visai kitaip nei 83 bylos lape nurodyti objektai. Taigi, remiantis bylos duomenimis, darytina išvada, kad 2 sektoriaus 8 būryje iš viso buvo 6 praustuvės.

Šiuo atveju pats pareiškėjas nurodo, kad 8 būryje buvo apie 60 nuteistųjų, kas reiškia, kad viena praustuve galėjo naudotis apie 10 nuteistųjų (t. y. 60/6), kas jokiais būdais nepažeidžia aukščiau nurodytų nuostatų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Aprūpinimo normose numatyta, jog gyvenamojoje patalpoje turi būti spintelė prie lovos (1 vnt. 1 asmeniui), taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai (pagal poreikį), stalas (1 vnt.), sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip du kabliukai 1 asmeniui). Iš pateiktų atsakovo nuotraukų matyti, jog kambariuose buvo inventorius, kuris numatytas Aprūpinimo normoje (prie lovų yra spintelės, didelė spinta, stalas ir t. t.), todėl teismui nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų šiuo aspektu (b. l. 34–40). Be to, iš skundo galima suprasti, jog pareiškėjas iš esmės neginčija teisės normų pažeidimo, jis tik nurodo faktą apie tam tikro inventoriaus trūkumą, tačiau patalpoje esamo inventoriaus nepakankamumas yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė ir situacijos vertinimas, iš esmės nereiškiantis atsakovės netinkamų pareigų vykdymo ir teisės normų pažeidimo bei neįrodantis žalos padarymo jam fakto.

Dėl virtuvėlės ir jos inventoriaus

Pareiškėjas nurodė, kad virtuvėlė labai maža, trūksta baldų, negali visi nuteistieji pasigaminti maisto. Vienu metu gali gaminti tik 2-3 nuteistieji. Nėra stalų, kėdžių, ant ko būtų galima valgyti. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į atsakovės atsiliepimą, kuriame jau kvestionuoja ne virtuvės patalpos įrengimo tinkamumą, o iš esmės nurodo aplinkybes dėl virtuvės patalpos nebuvimo.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – esant techninėms galimybėms, kiekvienam būriui įrengiama virtuvėlė (Eksploatavimo taisyklių 5.11 p.).

Šiuo metu galiojančių Eksploatavimo taisyklių 5 punktas taip pat nenumato prievolės gyvenamuosiuose korpusuose įrengti virtuvėlę. Net ir įrengiant virtuvėles, teisės aktuose nereglamentuoti minimalūs virtuvių plotai, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl mažos virtuvės atmestinos. Be to, iš galiojančių Inventoriaus normų 2 punkto nuostatų matyti, kad tam tikras inventorius virtuvėlės patalpose ar patalpoje maistui laikyti (t. y. stalai, kėdės ir kt.) aprūpinami pagal plotą ir poreikį, kas reiškia, kad institucijai nėra numatytas joks imperatyvas dėl pareiškėjo nurodyto inventoriaus užtikrinimo.

Taigi, galiojantys teisės aktai nereikalauja, kad virtuvėlė turi būti privalomai įrengiama, nereglamentuoja virtuvėlės ploto ar maisto ruošimo įrangos joje buvimo. Atsakovo kiti argumentai dėl baldų ir inventoriaus nepakankamumo nurodyti tik abstrakčiai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose keičia argumentus. Tokie pareiškėjo prieštaringi ir dviprasmiški argumentai rodo, kad pareiškėjas neišlaiko sistemingos ir nuoseklios pozicijos bei argumentų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, dėl kurių jis patyrė tam tikras neigiamas dvasines pasekmes, todėl abstraktaus ir prieštaringo pobūdžio aplinkybės atmestinos kaip nepagristos ir nepatvirtinančios žalos pareiškėjui fakto.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto.

Dėl rūkymo vietos bei poilsio kambario

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nėra patalpos kur rūkyti, o už rūkymą ne vietoje skiriamos baudos/nuobaudos.

Atsakovas nurodė, kad įstaigai teisės aktai nenumato prievolės įrengti nuteistiesiems rūkymui skirtas patalpas. Tačiau tuo pačiu atsakovas pateikė teismui nuotraukas, patvirtinančias, kad 2 sektoriuje yra įrengta rūkymo vieta lauke.

Tiek galiojusių, tiek šiuo metu galiojančių Eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyta, kokios patalpos įrengiamos įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirtini lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, tačiau šiame sąraše nėra numatytas imperatyvas dėl rūkymo patalpų įrengimo.

Pareiškėjas atsikirtimuose nurodo, kad atsakovo pateiktos nuotraukos yra visai kito sektoriaus rūkymo patalpos, tačiau savo teiginių nepagrindė jokiais kitais įrodymais. Pareiškėjas teigdamas, kad nesant rūkymo patalpų, rūkoma neleistinose zonose (ne vietoje), už ką skiriamos nuobaudos, tačiau nepateikė nei vieno viešojo administravimo subjekto priimto nutarimo, iš kurio būtų matyti, kad pareiškėjui už rūkymą draudžiamoje rūkyti teritorijoje būtų skirta tam tikra sankcija.

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus šioje dalyje nėra jokio pagrindo, nes nėra tą patvirtinančių duomenų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nėra poilsio kambarių, kur galėtų pabūti vienas su savimi. Tačiau teismas pažymi, kad aukščiau nurodytų Eksploatavimo taisyklių 5 punkte nėra numatyta atsakovės pareiga įrengti poilsio patalpas, kurios būtų skirtos nuteistųjų individualiam pabuvimui vienumoje, tyloje ir ramybėje.

Atsakovės atstovė nurodė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybę judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pažymėjo, kad jis nustatytu laiku galėjo laiką leisti būrio patalpose, lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštyne, salėse, nuteistųjų koplytėlėje, bendruosiuose masiniuose renginiuose.

Be to, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl poilsio kambario neįrengimo, pareiškėjui sudarant galimybes naudotis kitais laisvalaikio praleidimo būdais ir pabuvimo kitose pataisos įstaigos zonose, būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

Dėl sienų ir grindų būklės

Pareiškėjas taip pat yra nurodė, kad sienose išdaužytos skylės, sienos neišdažytos, dažai seni ir atsilupę, grindys supuvusios.

Atsakovas nurodė, jog patalpos atnaujinamos, remontuojamos pagal poreikį iš įstaigos lėšų, atsižvelgiant į asignavimus bei teigė, jog įstaiga užtikrina tinkamą gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų būklę. Pažymėjo, kad patalpos techniškai tvarkingos ir atitinka keliamus reikalavimus (b. l. 17). Pažymoje nurodytiems teiginiams pagrįsti pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad būrio patalpose grindys dengtos linoleumu (nematyti supuvusių grindų požymių), tvarkingos, sienos, neaptrupėjusios, periodiškai atnaujinamos, dažomos.

Duomenų, jog pareiškėjas kreiptųsi į administraciją dėl nurodytų pažeidimų nėra, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu pažymėti, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus 2021 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 86-200 patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti prastos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo (b. l. 18). Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į medikus nepateikta (b. l. 61).

Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005-10-06 sprendimas byloje H.prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01), 1975-02-21 sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967-07-11 sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaka asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007-12-04 sprendimas byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir EŽTT praktiką, nuteisti asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja BVK nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ( LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.