Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; būti namuose nuo 23.00 valandos iki 6.00 valandos, jei tai nesusiję su darbu; per vienerius metus atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai 1 001,18 Eur turtinę žalą.

Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš A. B. R. B. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Iš A. B. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 1 001,18 Eur už R. B. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, jog įvykio dieną tarp nuteistojo A. B. ir nukentėjusiojo R. B. kilo žodinis konfliktas – kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, A. B. nukentėjusiojo kieme pjovė malkas, kuomet nukentėjusysis R. B. priėjo prie jo ir liepė įtempti benzininio pjūklo grandinę, A. B. atsakė, kad žino ir jo mokyti nereikia. Aplinkybes dėl kilusio žodinio konflikto patvirtino ir nukentėjusysis R. B.. Dėl tolimesnės įvykių sekos nukentėjusiojo ir nuteistojo A. B. parodymai išsiskyrė: nukentėjusysis R. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jį einantį link namų pasivijo A. B. ir trenkė jam į veidą, po ko jis prarado sąmonę; A. B. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmasis smūgį sudavė R. B., t. y. R. B. anot nuteistojo trenkė jam kumščiu į veidą ir tik tuomet A. B. trenkė jam atgal. Skunde A. B. nurodė, jog visus veiksmus, už kuriuos jis nuteistas, atliko dėl to, kad gynėsi nuo R. B..

5. Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde nurodyta aplinkybė, neva pirmasis kilusio konflikto metu smūgį sudavė nukentėjusysis R. B., nėra įrodyta. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytoja S. B. nurodė, jog pirmąjį smūgį jos vyrui sudavė R. B., dėl artimų jos ryšių su nuteistuoju A. B., jos parodymai teismo vertinimu negali būti laikomi patikimais, ji, kaip nuteistojo šeimos narė, galimai siekia padėti savo sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl skunde nurodomų A. Ž. parodymų, kuomet jis nurodė, kad liudytoja D. P. jam buvo sakiusi, jog A. B. pirmas užpuolė R. B., teismas visų pirma pažymi, jog pats A. Ž. konflikto nematė, jis yra pareigūnas, nuvykęs į įvykio vietą jau po konflikto. D. P. pirmosios instancijos teisme nurodė tik girdėjusi triukšmą, konflikto nemačiusi. Taigi sprendžiant dėl aplinkybės, kas šiuo atveju smūgį sudavė pirmasis, minėtų liudytojų parodymai reikšmės neturi - nei vienas iš jų R. B. ir A. B. konflikto nematė. Nors liudytojas J. J. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog pirmasis muštis neva pradėjo R. B., šio liudytojo parodymai nėra išsamūs – apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis sunkiai prisiminė A. B. vardą (2018 m. kovo 15 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 1 val. 30 min. 44 sek. – 1 val. 32 min. 25 sek.), dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto pradžios aplinkybes nurodė labai abstrakčiai, t. y. jog R. B. atbėgo, nieko nesakė ir pradėjo muštis, sudavė, paėmė kirvį ir paleido, daugiau nurodė nieko neatsimenantis (2018 m. kovo 15 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 1 val. 33 min. 50 sek. – 1 val. 35 min. 20 sek.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie abstraktūs liudytojo J. J. parodymai nepatvirtina aplinkybės, jog pirmasis smūgį sudavė R. B. – nors J. J. nurodė matęs konflikto pradžią (paaiškino, jog atėjo R. B. ir pradėjo muštis), byloje neginčijamai nustatyta, jog iš pradžių tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, būdamas šalia, J. J. turėjo šį konfliktą girdėti, tačiau apie kilusį žodinį konfliktą teismui jokių aplinkybių nenurodė. Galiausiai, priešingai nei nukentėjusiojo R. B., kurio sužalojimai yra nustatyti specialisto išvadoje (1 t., 39, 40 b. l.), A. B. sužalojimų į galvą, kuriuos jis turėjo patirti dėl jam neva suduoto smūgio, nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys – Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu R. B. yra nuteistas už nežymų A. B. sveikatos sutrikdymą to paties konflikto, kaip ir nagrinėjamoje byloje, metu, tačiau A. B. buvo nustatyti tik kairio juosmens sužalojimai, t. y. sužalojimai galvos srityje A. B. nustatyti nebuvo (1 t., 167-170 b. l.). Pažymėtina, jog R. B. parodymai dėl to, kad pirmąjį smūgį jam sudavė būtent A. B., buvo analogiški tiek apklausiant jį kaip nukentėjusįjį pirmosios instancijos teisme šioje baudžiamojoje byloje, tiek apklausiant jį kaip įtariamąjį procese, po kurio jis pripažintas kaltu minėtu baudžiamuoju įsakymu. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. B. parodymai apie tai, kad pirmasis smūgį sudavė R. B., o A. B. suduodamas smūgius nukentėjusiajam tik gynėsi, nepatvirtinta jokiais neabejotinais įrodymais ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip A. B. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas tokiais A. B. parodymais pagrįstai nesivadovavo.

6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. B. veiksmai R. B. atžvilgiu yra aprašyti taip: iš pradžių jis sudavė vieną smūgį ranka R. B. į veido sritį, dėl ko pastarasis nukrito, tada gulinčiam suspaudė rankomis kaklą, kai nukentėjusysis atsistojo, sudavė jam vieną kartą ranka į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant žemės. Pažymėtina, jog A. B. neneigia atlikęs veiksmų, už kuriuos jis yra nuteistas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis patvirtino trenkęs R. B. (tiesiog nurodo, jog smūgį sudavė jau po R. B. smūgio), tuomet ant grindų jį „prismaugęs“, kuomet R. B. atsistojo, jis anot A. B. vėl pradėjo konfliktuoti, bandė durti A. B. su suktuku į šoną, bet nepataikė, tuomet anot A. B. jie vėl trenkė vienas kitam, po ko R. B. nukrito ant grindų, o atsistojęs paėmė prie balkono atramos įsmeigtą kirvį, užsimojo ir paleido į A. B., kirvis atsitrenkė jam į šoną ir nukrito, A. B. paėmė kirvį ir numetė į šoną, jo žmona kirvį pakėlė ir nunešė šalin; po kirvio metimo, kaip nurodė A. B., jis išsigando ir pradėjo bėgti, R. B. bandė kirsti, nepataikė, tuomet A. B. trenkė jam kumščiu į veidą, pataikė į lūpos dešinės pusės kampą. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde A. B. teigia, jog nurodytus veiksmus atliko gindamasis nuo R. B., t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje.

7. Nukentėjusysis R. B. po pirmojo smūgio jam sudavimo teigia įvykių sekos tiksliai nepamenantis, pirmosios instancijos teisme jis nurodė, jog jie su A. B. apsižodžiavo, tuomet einantį link namų jį pasivijo A. B. ir trenkė į veidą, po suduotų smūgių R. B. prarado sąmonę, pamena, kad jį smaugė, buvo ant jo užlipęs, vėliau paleido, kirvio metimo nurodė neatsimenantis. Už tai, kad metė kirvį ir taip sutrikdė A. B. sveikatą, R. B. yra nuteistas įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, taigi aplinkybė, jog konflikto metu į A. B. R. B. metė kirvį, šiuo atveju negali būti kvestionuojama. Teisėjų kolegija jau pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pirmąjį smūgį po žodinio konflikto nukentėjusiajam sudavė A. B., atsižvelgiant į tai, pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties situaciją A. B. suduodant pirmąjį smūgį R. B. nėra. Šiuo atveju pagrindinis klausimas yra tai, ar kirvio metimas į A. B. ir po to sekę A. B. veiksmai – smūgis į veido sritį – gali būti vertinami kaip atlikti dėl būtinosios ginties.

8. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju kirvio metimas į A. B. gali būti pripažįstamas pavojingu kėsinimusi į A. B. sveikatą, tačiau būtina nustatyti, ar po to atlikti A. B. veiksmai (trenkimas kumščiu nukentėjusiajam į veidą) nebuvo atlikti jau pasibaigus pavojingam kėsinimuisi. Būtent tokia situacija teisėjų kolegijos vertinimu susiklostė šiuo atveju, t. y. A. B. smūgiavo R. B. jau pasibaigus jo kėsinimuisi, todėl A. B. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi. Tokią išvadą visų pirma patvirtina paties A. B. parodymai. Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, jog po to, kai R. B. metė kirvį, A. B. paėmė kirvį ir numetė į šoną, jo žmona kirvį pakėlė ir nunešė į šalį, t. y. įrankis, kuriuo kaip nurodo A. B., į jį buvo kėsintasi, buvo patrauktas į šoną, R. B. juo pasinaudoti negalėjo, taigi grėsmės nebebuvo. Antra, pirmosios instancijos teisme apklausta A. B. žmona S. B. patvirtino, jog po to, kai buvo mestas kirvis, jos vyras supyko ir trenkė R. B. vieną ar du kartus, t. y. smurtą nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu nuteistasis panaudojo ne dėl pavojingo kėsinimosi, o iš pykčio dėl nukentėjusiojo atliktų veiksmų. Taigi šiuo atveju tiek paties nuteistojo, tiek jo žmonos, liudytojos S. B. parodymai patvirtina, kad smūgį R. B., dėl kurio jis prarado sąmonę, A. B. sudavė jau pasibaigus pavojingam R. B. kėsinimuisi, taigi pagrindo išvadai, kad A. B. veiksmus, už kuriuos yra nuteistas, atliko dėl būtinosios ginties, šiuo atveju nėra. Kadangi A. B. smūgius R. B. sudavė ne dėl būtinosios ginties, pagrindo vertinti būtinosios ginties ribų peržengimą taip pat nėra.

10. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde A. B. nurodo, jog R. B. atliko ir daugiau veiksmų, nuo kurių jam neva reikėjo gintis (bandė su gręžtuvu durti A. B., sudavė jam smūgius į veidą), tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos vertinimu neginčijamai nustatyta tik viena aplinkybė, t. y. jog R. B. metė į A. B. kirvį, už ką jis kaip minėta aukščiau buvo nuteistas. Kitos A. B. nurodytos aplinkybės dėl R. B. atliktų veiksmų nėra įrodytos – A. B., kaip baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens, parodymai nepatvirtinti objektyviais duomenimis, jo žmonos, S. B. parodymai dėl R. B. suduotų smūgių turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kad ji yra nuteistojo šeimos narė, galimai siekianti jam padėti. Jokių kitų objektyvių duomenų dėl R. B. A. B. suduotų smūgių byloje nėra, nagrinėjamu atveju, kaip minėta aukščiau, specialisto išvada patvirtina tik R. B. A. B. padarytus sužalojimus.

11. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kodėl teismas negalėjo šioje byloje vadovautis liudytojo J. J. parodymais (2.2. punktas). Nors skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, jog vieni pagrindinių įrodymų, kuriais grindžiama A. B. kaltė, yra tiesiogiai konfliktą mačiusio liudytojo J. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, šio liudytojo parodymai teisėjų kolegijos vertinimu proceso metu iš tikrųjų nebuvo nuoseklūs ir tikrai nėra pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis A. B. kaltę dėl padaryto R. B. sveikatos sutrikdymo. Kaip jau minėta aukščiau, A. B. kaltė šioje byloje yra įrodyta jo paties, liudytojos S. B. parodymais, nukentėjusiojo R. B. nurodytomis aplinkybėmis, taip pat objektyviai šioje byloje nustatytais R. B. sužalojimais, kurie įvertinti specialisto išvadoje. Liudytojas J. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė vienokias aplinkybes (jog A. B. puolė iš nugaros R. B., R. B. nuo smūgio nukrito, tuomet pasikėlė ir metė kirvį į A. B., po ko A. B. vėl puolė mušti R. B., 1 t., 65 b. l.), teisme, kaip jau minėta aukščiau, savo parodymus pakeitė, apie įvykį nurodė itin abstrakčias aplinkybes (šios nutarties 5 punktas), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje, kurioje baudžiamuoju įsakymu kaltu pripažintas R. B., liudytojas J. J. nurodė dar kitokias aplinkybes (jog pats matė tik tai, kaip R. B. metė kirvį į A. B., A. B. ir R. B. suduotų smūgių nurodė nematęs) (liudytojo parodymai, nurodyti 2017 m. gruodžio 21 d. baudžiamajame įsakyme, 1 t., 167-170 b. l.). Pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu ir pats A. B. nurodė, jog J. J. gauna invalidumą, yra neadekvatus žmogus, „Jam pasakyk, kad saulė šviečia mėlynai ir jis patikės, o rytoj pasakyk, kad šviečia raudonai, jis ir tuo patikės“ (1 t., 84 b. l.). Taigi pagrindo vadovautis J. J. parodymais šiuo atveju iš tikrųjų nėra.

12. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi šio liudytojo parodymais ir jais remdamasis nuteisė A. B., šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi, kaip jau minėta, šioje baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai kitų A. B. kaltės įrodymų, kuriuos teisėjų kolegija aptarė aukščiau. A. B. dėl R. B. sveikatos sutrikdymo nuteistas pagrįstai, pagrindo išvadai, jog jis veikė būtinosios ginties situacijoje, šiuo atveju nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.