Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto I. Ž. (toliau – I. Ž.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2020 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo Č. B. 2020 m. vasario 11 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas, o I. Ž. skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. I. Ž. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo Č. B. 2020 m. vasario 11 d. nutarimu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį už tai, kad jis 2020 m. vasario 1 d. 09.38 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 0,82 promilių girtumo laipsnis, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Už šio administracinio nusižengimo padarymą I. Ž. skirta 800 (aštuonių šimtų) eurų bauda ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui.

2. Nesutikdamas su priimtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas I. Ž. pateikė skundą Marijampolės apylinkės teismui. Tačiau, Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi I. Ž. skundas buvo atmestas, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo Č. B. 2020 m. vasario 11 d. nutarimą paliekant nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. I. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaip nustatyta ANK 569 straipsnyje, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

6. Aptartų duomenų visumoje patikrinus I. Ž. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuotina, kad byloje surinktus įrodymus apylinkės teismas vertino tinkamai, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, vertindamas tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį I. Ž. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

7. Administracinė atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, kyla už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau nei 1,5 promilės) ar <...>. Šios teisės normos esmė yra užtikrinti, kad transporto priemonės nevairuotų asmuo, negalintis tinkamai vertinti aplinkybių, laiku į jas reaguoti, nes toks vairuotojas kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4/2014). Vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra neleistinas, nes alkoholis žymiai pablogina vairuotojo reakciją, dėl ko jis gali netinkamai įvertini greitį, atstumą ir priimi klaidingus sprendimus. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, neabejotina, kad I. Ž. apeliacinio skundo motyvai, susiję su apelianto sąmoningumu jam vairuojant transporto priemonę, jokios reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui neturi. Įstatymų leidėjas, nustatydamas administracinę atsakomybę už transporto priemonės vairavimą, kai asmeniui nustatomas didesnis nei 0,4 promilių neblaivumas, neabejotinai įvertino apsvaigusio asmens vairavimo ypatumus ir administracinę atsakomybę nustatė būtent nuo tokio neblaivumo laipsnio, spręsdamas, kad vairuodamas transporto priemonę, kai asmeniui nustatomas didesnis nei 0,4 promilių neblaivumo laipsnis, asmuo negali tinkamai vertinti savo veiksmų ir tokiu būdu gali kelti pavojų kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju I. Ž. buvo nustatytas net du kartus šią ribą viršijantis neblaivumo laipsnis, todėl spręsti, jog asmuo šiuo atveju nebuvo pavojingas, dėl ko, administracinė atsakomybė už šiuos neteisėtus veiksmus I. Ž. neturėtų kilti, pagrindo nėra.

8. Kaip matyti iš I. Ž. apeliacinio skundo, savo kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą jis neneigia. Ši aplinkybė, priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia apeliantas, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo Č. B. 2020 m. vasario 11 d. nutarimu buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir įvertinta skiriant I. Ž. minimalią ANK 422 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą bei atimant I. Ž. teisę vairuoti transporto priemonę minimaliam terminui. Nors apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog protokolo surašymo metu I. Ž. savo kaltės nepripažino, tačiau, kaip matyti iš administracinio nusižengimo protokolo turinio, apeliantas nesutiko tik su alkotesterio rodmenimis, nurodydamas, kad nesijaučia neblaivus, tačiau fakto, kad iš vakaro jis išgėrė alaus, I. Ž. neneigė. Šį faktą betarpiškai patvirtina ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. B. 2020 m. vasario 1 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės (b. l. 21). Ir vis tik, pirmosios instancijos teismui tvirtinant, kad I. Ž. savo kaltės sustabdytas policijos pareigūnų nepripažino, jokios įtakos I. Ž. veiksmų kvalifikavimui ar jam skirtos administracinės nuobaudos dydžiui neturėjo, Institucijos nutarimas skundžiama nutartimi liko nepakeistas.

9. Nors apeliantas savo kaltę ir pripažįsta, tačiau teigia, kad jam inkriminuotą nusižengimą įvykdė esant jo atsakomybę šalinančiai aplinkybei – norėjo pasimatyti su savo mirštančia mama ir prašo šią aplinkybę pripažinti būtinuoju reikalingumu. ANK 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taikant būtinojo reikalingumo nuostatas turi būti nustatyta, kad veika padaryta esant visoms šioms sąlygoms: 1) valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai turi grėsti pavojus; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padaryta žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengta žala.

10. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant tam tikrą žalą antram. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam, interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, pripažįstama, kad veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis.

11. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, I. Ž. nepateikė jokių duomenų, kam ir kokia žala būtų kilusi, jeigu asmuo nebūtų vairavęs automobilio būdamas neblaivus. Bylos duomenimis, I. Ž. motina į reanimacijos skyrių buvo pristatyta dar 2020 m. sausio 31 d. 14.10 val., kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog apie prastą savo mamos sveikatos būklę administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo žinojo dar dieną prieš įvykdytą nusižengimą. Be to, kaip savo apeliaciniu skundu pažymėjo apeliantas, jo mama mirė tik 2020 m. vasario 9 d., t. y. praėjus savaitei po I. Ž. įvykdyto administracinio nusižengimo. Esant šioms aplinkybėms, vertinti faktą dėl mirštančios I. Ž. mamos kaip I. Ž. atsakomybę šalinančią aplinkybę, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog tuo metu, kai I. Ž. paskambino jo sesuo, apelianto namuose buvo tiek jo sutuoktinė, tiek ir dukra. Abi jos turi teisę vairuoti transporto priemones, todėl asmuo, siekdamas nuvykti pas savo mamą į ligoninę, galėjo pasinaudoti savo artimųjų pagalba, tačiau to nepadarė, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tokiu būdu prisiimdamas atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Pripažinti šią aplinkybę I. Ž. atsakomybę lengvinančia, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus duomenis, pagrindo taip pat nėra.

12. Aukščiau išdėstytų duomenų visumoje atlikti papildomus apelianto prašomus veiksmus, t. y. išsireikalauti medicininius duomenis dėl I. Ž. motinos sveikatos būklės, ištirti I. Ž. pateiktas telefoninių pokalbių išklotines, šiuo konkrečiu atveju, nėra būtina. Aukštesnysis teismas neabejoja I. Ž. teiginiais dėl įvykio dieną gauto sesers skambučio bei jo motinos sveikatos būklės, tačiau šios aplinkybės jokios reikšmės I. Ž. veiksmų kvalifikavimui, minėta, neturi. Asmuo galėjo pasinaudoti savo artimųjų pagalba ir būti nuvežtas į ligoninę, tačiau to nepadarė, vairavo automobilį būdamas neblaivus. Vertinti šias aplinkybes kaip I. Ž. teisinę padėtį švelninančias, nėra pagrindo.

13. Nors apeliaciniame skunde prašoma be I. Ž. prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad jis sutinka dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose, tačiau toks administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymas taip pat netenkinamas. Pagal ANK 30 straipsnio 4 dalį, ši priemonė gali būti skiriama tik kai ji numatyta ANK specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką (pavyzdžiui ANK 73, 74 ir kituose straipsniuose). Ši priemonė skiriama tik asmens sutikimu, todėl ji ir laikoma lengvinančia aplinkybe skiriant administracinę nuobaudą (ANK 30 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, ANK 422 straipsnyje nėra numatyta galimybė asmeniui, padariusiam šį administracinį nusižengimą skirti tokio pobūdžio administracinio poveikio priemonės.

14. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje betarpiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad I. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, t. y. jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Jokių prieštaravimų dėl I. Ž. inkriminuoto administracinio nusižengimo ar apelianto kaltės nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje pirmosios instancijos teismas nepaliko, išsamiai išnagrinėjo jam pateiktą medžiagą, įvertino įrodymus, nurodė, kokiais įrodymais grindžiama apelianto kaltė, pateikė įrodymų vertinimo motyvus, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ar Institucijos nutarimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

15. Apeliaciniu I. Ž. skundu nesutinkama ir su jam skirtu administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, terminu, prašant jį sumažinti arba šios poveikio priemonės apeliantui neskirti.

16. ANK 422 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių, iš ko seka, kad vertinamu atveju I. Ž. skirta administracinio poveikio priemonė atitiko ANK 422 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo minimalų terminą. Tačiau, tam tikrais atvejais net ir minimalios administracinės nuobaudos (kartu ir administracinio poveikio priemonės) paskyrimas gali neatitikti proporcingumo principo. Kaip numato ANK 34 straipsnio 6 dalis, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

17. Aiškinant ANK 34 straipsnio 6 dalį (atitinkančią ankščiau galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnį), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad šis straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4/2011, Nr. 2AT-7-4-2013). Kartu pažymėtina, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-13-2013, Nr. 2AT-68-507/2015 ir kt.).

18. Sprendžiant I. Ž. skirtos administracinio poveikio priemonės taikymo termino pagrįstumą, pastebėtina, kad apeliantas padarė vieną šiukščiausių administracinių nusižengimų, keliančių pavojų ne tik kelių eismo saugumui, bet ir savo bei kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Toks administracinėn atsakomybėn patraukto asmens elgesys, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir apeliantą charakterizuoja labiau neigiamai. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia ir tai, kad praeityje už analogiško pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimus I. Ž. nebuvo baustas. Šis faktas, atsižvelgiant į ypatingai pavojingo administracinio nusižengimo padarymą šiuo konkrečiu atveju I. Ž. atsakomybės nešvelnina. Vairuodamas automobilį neblaivus, nors ir žinodamas, kad iki to momento jis vartojo alkoholį, I. Ž. kritiškai nevertino savo neteisėto elgesio galimų pasekmių (pvz. eismo įvykio), todėl faktą, jog praeityje jis nebuvo baustas, vertinti kaip ypatingai jo teisinę padėtį švelninančią aplinkybę, šiuo konkrečiu atveju nėra jokios objektyvios galimybės. Juo labiau, jog apelianto versija apie tai, kad vertinamu atveju jis iš vakaro išgėrė du litrus alaus, atsižvelgiant į tai, kad net po visos nakties jam vis dar buvo nustatytas 0,82 promilių neblaivumo laipsnis, neįtikima.

19. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad I. Ž. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo metu eismas buvo neintensyvus, jokia žala eismo dalyviams padaryta nebuvo, kas, apelianto įsitikinimu, mažina jo padaryto nusižengimo pavojingumą, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Administracinė atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį kyla ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, asmeniui skiriama nepriklausomai nuo padarytos žalos ar eismo intensyvumo, į šias aplinkybes gali būti atsižvelgiama individualizuojant nuobaudą sankcijos ribose. Neabejotina, kad atsižvelgdamas būtent į galimas transporto priemonių vairavimo apsvaigus nuo alkoholio pasekmes, sankcijoje už šį nusižengimą nustatydamas ne tik baudą, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, įstatymo leidėjas siekia ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų – apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio veikų, kurios gali sukelti žalą jos nariams ar jų turtui, todėl šiuo atveju sumenkinti įstatymo leidėjo poziciją ir švelninti už komentuojamų veiksmų padarymą įstatyme numatytą administracinę atsakomybę, sutrumpinant I. Ž. skirtą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, arba šios administracinio poveikio priemonės visai neskiriant, nėra jokio pagrindo.

20. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir I. Ž. darbas ar jo šeimos gerovė, kadangi, būdamas pakankamai brandi asmenybė, turėdamas šeimą ir būdamas už ją atsakingas, jis nepaisė galimų savo neteisėto elgesio (vairavimo apsvaigus nuo alkoholio) pasekmių, todėl šioje situacijoje vien tik jo paties ar jo šeimos interesai nesudaro pakankamo pagrindo jam paskirtos administracinio poveikio priemonės panaikinimui, ar jos taikymo termino sutrumpinimui. Šias aplinkybes, prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus, privalėjo įvertinti pats apeliantas, o to nepadaręs jis prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto nusižengimo, riziką. Natūralu, jog patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn ir jo atžvilgiu pritaikius atitinkamas administracinio poveikio priemones, jis patiria tam tikrus nepatogumus, susijusius su susisiekimu, rūpinimusi kitais asmenimis ar darbu, tačiau šios aplinkybės, sprendžiant iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų visumos, neabejotinai egzistavo ir I. Ž. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo metu, tačiau nuo neteisėto elgesio jo nesustabdė. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, jog kiekvienas visuomenės narys turi laikytis įstatymų reikalavimų, o to nepadaręs, turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, ką neabejotinai patvirtina ir ANK 22 straipsnyje įtvirtina administracinės nuobaudos paskirtis.

21. Aptartų duomenų pagrindu daroma išvada, kad I. Ž. paskirta administracinio poveikio priemonė buvo individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, yra ne per griežta, adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka nuobaudų bei poveikio priemonių skyrimo pagrindus, todėl švelninti apeliantui paskirtą administracinio poveikio priemonę, ar jos visai neskirti, nėra pagrindo. Juo labiau, jog tiek administracine nuobauda, tiek ir administracinio poveikio priemone, skiriama kartu su administracine nuobauda, siekiama atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Todėl per švelnus asmens baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir įvykdyti administracinį nusižengimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2020 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą ir I. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.