Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę V. M. įskaitytas 2014 m. sausio 6 d. laikiname sulaikyme išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2014 m. sausio 5 d. apie 21 val. 00 min., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su sugyventiniu A. S., peiliu vieną kartą smogė jam į pilvą, dėl ko A. S. buvo padarytas pilvaplėvės ertmės kiaurinis durtinis-pjautinis sužalojimas ir pažeistas vidaus organas – storoji žarna.

Tokiu būdu, V. M. tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui A. S.

Gynėjas skunde išsamiai išdėsto įvykio aplinkybes ir pažymi, kad nuteistoji dėl staigaus susijaudinimo, kurį nulėmė nukentėjusiojo neteisėti veiksmai, t. y. įžeidinėjimas, smurto panaudojimas, rankoje turėtu peiliu dūrė A. S. į pilvo sritį. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad tokia nuteistosios reakcija buvo momentinė, t. y. atsakas į jos atžvilgiu pavartotą smurtą.

Staigus didelis susijaudinimas, tai fiziologinio afekto būsena, pasireiškianti trumpalaikiu emociniu sutrikimu (stresu), kuris dominuodamas asmens sąmonėje, susilpnina gebėjimą adekvačiai suvokti savo veiksmų esmę ir juos kontroliuoti. Tokia būsena gali kilti dėl priešingo įstatymui smurto ar sunkaus įžeidimo.

Gynėjas ir nuteistoji V. M. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios V. M. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo dalyje V. M. nustatant laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistosios V. M. kaltė, padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės, jos įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo A. S., nuteistosios V. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga, kurios gavimo pagrįstumas ir teisėtumas neginčijamas.

Kaip matyti iš gynėjo apeliacinio skundo argumentų, V. M. pripažįsta sudavusi peiliu A. S. į pilvą, tačiau teigia, kad tai padarė būdama staiga labai susijaudinusi, jos veiksmai buvo kaip atsakas į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus.

Teisėjų kolegija su šiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir juos atmeta. Pažymėtina, kad BK 136 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas, t. y.:

pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio seka nusikalstami veiksmai;

antra, kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio, kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant šių BK 136 straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus. Iš nuteistosios V. M. parodymų matyti, kad ji su nukentėjusiuoju visą dieną girtavo, abu barėsi ir pykosi. Po to, kai A. S. koja spyrė jai į užpakalį, ji atsitrenkė į šaldytuvą, o rankoje turėtu peiliu, kuriuo pjaustė lašinius, norėjo nukentėjusįjį pagąsdinti, todėl atsisuko ir dūrė („bakstelėjo“) į pilvą. Po to, A. S. su peiliu pilve išbėgo į koridorių (1 t., 156-157 b. l.).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme nustatytų bylos aplinkybių, V. M. ir A. S. visą dieną gėrė alkoholinius gėrimus ir konfliktavo, vienas kitą įžeidinėjo. Iš nuteistosios V. M. parodymų apygardos teisme matyti, kad konfliktai su sugyventiniu dažnai kildavo ir anksčiau, tačiau vėliau jie susitaikydavo, be to, nukentėjusysis jos labai pavydėjo jaunesniam kaimynui. Akivaizdu, kad V. M. tokie konfliktai nebuvo naujiena, o įvykio metu jokios realios grėsmės sveikatai ar gyvybei nebuvo, peiliu dūrė todėl, kad siekdama jį pagąsdinti (1 t., 157-158 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu V. M. taip pat pripažino, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio nukentėjusiajam dūrė peiliu iš pykčio, nes nesusivaldė (1 t., 87-88 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiojo veiksmai negalėjo nuteistajai sukelti staigaus labai didelio susijaudinimo būsenos, nes nebuvo intensyvūs ar įžeidžiantys, juo labiau – itin įžeidžiantys. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistoji V. M. peilį, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį, paslėpė bei prašė nukentėjusiojo A. S. sakyti, jog jį sužalojo gatvėje. Teisėjų kolegijos nuomone, šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistoji V. M. iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos nebuvo praradusi galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų, toks jos elgesys buvo kryptingas, tikslingas, atitinkantis situaciją ir jai būdingus elgesio bei reagavimo ypatumus, t. y. ji nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. po įvykio buvo nustatytas net 2.31 promilių girtumas, kas neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui (1 t., 82 b. l.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, V. M. apsvaigimas nuo alkoholio pripažintas jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymas iš esmės buvo sąlygotas besaikio alkoholio vartojimo ir pykčio proveržio prieš sugyventinį A. S.

Todėl esant šioms aplinkybėms, nuteistosios V. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės skyrimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos nustatymo

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos apygardos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes, netiesioginės tyčios kaltės formą, nukentėjusiojo netinkamą elgesį, nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, tai, kad nukentėjusysis atleido ir civilinio ieškinio nepareiškė, V. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. neteista, administracinėmis nuobaudomis nebausta, kas įrodo, kad ji nusikalto atsitiktinai, susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms ir situacijai, spontaniškai ir neadekvačiai reaguodama į nukentėjusiojo veiksmus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), V. M. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. savo noru pati neatvyko, nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą. Priešingai, policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė pašaliniai asmenys, o nuteistoji ikiteisminio tyrimo pradžioje net klaidino pareigūnus dėl kai kurių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, su juo susitaikė bei nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys. Tačiau, nors V. M. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, taikyti jos atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jai švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę, nėra teisinio pagrindo, nes nėra šio straipsnio antroje dalyje numatytų sąlygų, jų nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog V. M. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas bausmę V. M. atsižvelgė į jos padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jos asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė.

Pažymėtina, kad V. M. skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Tačiau nustatant bausmės atlikimo režimą atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai susiformavusia netiesiogine tyčia, o nusikalstamus veiksmus iš dalies sąlygojo paties nukentėjusiojo veiksmai. Be to, byloje yra nustatytos kelios V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teisiama pirmą kartą, nukentėjusysis A. S. jokių pretenzijų nuteistajai neturi ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu prašė V. M. neskirti laisvės atėmimo bausmės (1 t., 162 b. l.), civilinis ieškinys byloje nepareikštas, nuteistoji pagal susitarimą savo noru sutiko atlyginti išlaidas valstybinei ligonių kasai. Šiuo metu nuteistoji V. M. ir nukentėjusysis A. S. toliau gyvena kartu. Teisėjų kolegijos nuomone, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, V. M. parenkant paskirto terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, kurios nustatymas pagal šį baudžiamąjį įstatymą yra išimtinė teismo diskrecija, darytina išvada, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistoji galėtų atlikti atviroje kolonijoje (BK 50 straipsnio 3 dalis). Laisvės atėmimo bausmės atlikimas būtent tokios rūšies pataisos įstaigoje, kurioje nustatyti žymiai mažesni apribojimai, atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį – nubaudimą, bet ir pakankamai paveiktų nuteistąją, jog ji ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei sudarytų sąlygas jai neprarasti esamų šeiminių, socialinių ryšių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. buvo sulaikyta BPK140 straipsnyje nustatyta tvarka 2014 m. sausio 5 d. 22 val., o paleista iš suėmimo 2014 m. sausio 6 d. 15 val. 15 min. (1 t., 81, 89 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas neatkreipė dėmesį į tai, kad V. M. laikino sulaikymo protokole esantys įrašai yra neteisingi, nes jame nurodyta, jog ji buvo sulaikyta BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka 2014 m. sausio 6 d. 22 val., kas neatitinka realios tikrovės, nes faktiškai ji buvo sulaikyta 2014 m. sausio 5 d. 22 val. (1 t., 89 b. l.). Todėl V. M. į bausmės laiką turi būti įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2014 m. sausio 6 d. (BK 66 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. nustatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

V. M. paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti atviroje kolonijoje.

V. M. į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2014 m. sausio 6 d. (viena para).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.