Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. B. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-608-900/2013 pagal pareiškėjų S. B. ir V. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž.v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

Byloje nustatyta, kad 2003 m. liepos 1 d. mirė pareiškėjų mama K. M. ( 13 b. l.), kuri gyveno santuokoje su pareiškėjų tėvu S. M. (16 b. l.). Pastarasis, būdamas santuokoje, po žmonos mirties, kaip ir vaikai (pareiškėjai) per 3 mėnesių terminą nesikreipė į notaro biurą dėl paveldėjimo.

Įstatymų leidėjas nustatė (CK 5.50 str. 1 d. - 3 d.), kad tam, jog įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. LR CK 5.51 straipsnio, reglamentuojančio palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, 1 dalyje numatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Nurodyti palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjai negali kitu būdu gauti palikimo priėmimo faktą patvirtinančių dokumentų, todėl juridinis faktas nustatinėtinas teismine tvarka, kaip galintis turėti įtakos pareiškėjų turtinėms teisėms, nes tai yra susiję su pareiškėjų asmeninių turtinių teisių įgyvendinimu. Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, teismas neturi aiškinti ar konstatuoti (įvardinti) palikto turto kiekio, jo dalių.

Pareiškėjai S. B. ir S. M., prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, patikslintame pareiškime nurodė, kad S. M. po savo žmonos K. M. mirties priėmė ir pradėjo valdyti, kaip savo, pastarajai priklausiusį turtą: ½ dalį žemės sklypų, gyvenamojo namo su priklausiniais, o įprastiniais namų apstatymo bei apyvokos reikmenimis S. M. naudojosi, juos prižiūrėjo ir jais disponavo (57–61 b. l.). Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino pareiškėjų nurodytų aplinkybių dėl K. M. priklausiusio turto, kurį S. M. priėmė po savo žmonos mirties, faktiškai pradėdamas jį valdyti, o apsiribojo tik aplinkybėmis, susijusiomis su S. M. sveikatos būkle. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino kokį turtą S. M. priėmė, kokiais veiksmais šį turtą priėmė, kokiais veiksmais pasireiškė aukščiau minėto turto valdymas, todėl neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip minėta CK 5.50 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, t. y. įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Tačiau pripažintina, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; kt.).

LR Civilinio kodekso 5.14 straipsnyje numatyta, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Byloje yra pateikti duomenys apie K. M. ir S. M. deklaruotas gyvenamas vietas, o taip pat mirties liudijimų kopijos, iš kurių matyti, kad K. M. ir S. M. gyveno kartu daugiau kaip metus iki K. M. mirties, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino ir jų nevertino. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodė, kad S. M. per savo globėją S. B. naudojosi mirusiosios baldais, patalyne, daiktais, reikalingais kasdieniniams poreikiams. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo nustatinėjamos. Pažymėtina, kad paveldėtojo S. M. vardu ir jo naudai palikimo priėmimo veiksmus galėjo atlikti ir kiti asmenys – vaikai, giminaičiai, todėl reikalinga nustatyti, ar buvo atlikti ir kokie atlikti paveldėjimo priėmimo veiksmai, kieno interesais buvo atlikta, koks turtas buvo priimtas paveldėtojo S. M.. Pažymėtina, kad S. M. neveiksniu pripažintas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003-11-20 sprendimu, t. y. pasibaigus palikimo priėmimo terminui.

LR CK 1.5 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Pareiškėjai yra mirusiųjų K. M. ir S. M. vaikai, siekiantys nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo tikslu, kad galėtų paveldėti savo tėvų turtą. Šiaulių rajono antrojo notaro biuro notarė B. Š. nurodė, kad pareiškėjai S. B. ir V. M. yra priėmę savo tėvo S. M., mirusio 2004 m. spalio 30 d., palikimą (17 b. l.). Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštarauja, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad VMI nėra gauta duomenų apie K. M. ir S. M. priklausiusio turto pripažinimą bešeimininkiu, minėtas turtas nėra valstybės perimtas (64–65 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų šias aplinkybes įvertinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. Nr. 56 nutarimo Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje 5 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Kartu tai reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nevisapusiškai nustatė bylos aplinkybes, įvertino byloje pateiktus įrodymus, analizuodamas tik S. M. sveikatos būklę, nesiaiškino kokį turtą S. M. priėmė po K. M. mirties, faktiškai pradėdamas jį valdyti, kokiais veiksmais šį turtą priėmė, nesiaiškino aplinkybių, nurodytų LR CK 5.14 straipsnyje, 5.51 straipsnyje, todėl pripažintina, kad neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 d. 2 punktas). Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo motyvai yra susiję su naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliantės motyvų procesiniame dokumente nepasisako, kadangi nauji įrodymai prie bylos nepridėti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant, civilinę bylą perduodant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.