- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-15
- Bylos Nr.
- e2A-310-460/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- G. G.
- Atsakovas
- I. P., M. S., E. G.
- Trečiasis asmuo
- G. G., E. G.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. (apeliantas) bei atsakovės I. P. (apeliantė) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovei I. P. (I. P.), dėl žalos atlyginimo ir atsakovės I. P. priešieškinį, atsakovei M. S., E. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys G. G., E. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės I. P. ieškovui G. G. 4.162,76 Eur. žalą už ieškovo atliktą savo lėšomis būtinąjį šalių buto bendrasavininkų teise (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpų 1/3 dalies remontą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas 204 Eur išlaidas už antstolės paslaugas – už faktinių aplinkybių dėl buto būklės konstatavimą, vertėjo paslaugų apmokėtas išlaidas rengiantis procesui (laiško vertimas 18 Eur. ir ieškinio vertimas 76,01 Eur., Be to prašė priteisti nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos iš atsakovė procesines 5 proc. metines palūkanas skaičiuojamas nuo priteistų sumų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė I. P. yra bendrasavininkė su ieškovu G. G. buto esančio (duomenys neskelbtini), drauge su ieškovu ir kitais bendrasavininkiais G. G. ir E. G., kurie neturi turtinio intereso dėl šio ginčo, todėl į bylą įtraukė trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Paaiškino, kad atsakovei priklauso vienas minėto buto kambarys ir 33/100, t.y.1/3 bendrojo naudojimo patalpų bute. Butu ji visai nesurūpina, yra jį apleidusi, bendrojo naudojimo patalpos antisanitarinės būklės. Ieškovas G. G. surado bendrasavininkę, parašė jai laišką, kad butą būtina remontuoti, išvertė laišką jai suprantama rusų kalba ir išsiuntė per antstolę registruotu laišku, tačiau atsakovė nereagavo tinkamai. Ji tik paskambino, kad jos tai nedomina, remonto ji nedarys. Apie antisanitarines ginčo būsto sąlygas, remonto būtinumą konstatavo antstolė V. D.. Butui buvo atliktas remontas. Mano, kad būsto priežiūra bei išlaikymas yra visų būsto bendrasavininkų atsakomybė. Šios atsakomybės atsakovė geranoriškai nesiėmė. Ieškovas žalą apskaičiavo pagal pridedamus priedus: pagal kasos kvitus 5.197,98 Eur, pagal pinigų priėmimo kvitus už statybos remonto darbus 6.040,30 Eur, už santechnikos darbus 1.250,00 Eur. Iš viso už medžiagas ir remontą 12.488,28 Eur. Kadangi priteistina 1/3 dalis išlaidų būtinajam remontui, patirtą žalą įvertino 4 162,76 Eur.Ieškovas dėl atsakovės pareikšto priešieškinio, paaiškino, kad su juo nesutinka. Teigė, kad sumokėti atsakovei už jos turto dalį negali, nes neturi lėšų. Be to teigė, kad atsakovė pareiškusi tokį ieškinį pasielgė nesąžiningai, nes jis (ieškovas) suremontavęs butą padidino buto vertę, tokiu būdu atsakovė gautų didesnę kompensaciją. Priešieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, juo prašė ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį– atidalyti jai priklausančią buto su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini), 33/100 nuosavybės teisės dalį, šia tvarka: G. G. ir E. G. kartu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priteisiant 132/1000 dydžio daikto dalį, E. G. asmeninės nuosavybės teise priteisiant 25/1000 dydžio daikto dalį, M. S. asmeninės nuosavybės teise priteisiant 173/1000 dydžio daikto dalį. Tokiu būdu atsakovei I. P. už bendraturčiams priteistiną jai priklausančią daikto dalį priteisti iš G. G. ir E. G. solidariai 5.992,80 Eur dydžio kompensaciją, iš E. G. priteisti 1 152,46 Eur dydžio kompensaciją, iš M. S. priteisti 7.836,74 Eur dydžio kompensaciją. Nurodė, kad ieškovas G. G. reikalauja ieškiniu priteisti iš jos (atsakovės I. P.) išlaidas už bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio buto remontą. Tačiau jos nuomone šis reikalavimas yra nepagrįstas, todėl remontas ir jo metu patirtos išlaidos nebuvo būtinos, todėl ieškinį prašė atmesti. Kartu šis teisminis ginčas akivaizdžiai patvirtina, kad tarp bendraturčių yra kilę nesutarimų dėl bendrosios dalinės nuosavybės, todėl ateityje vargu ar galima tikėtis gerų santykių tarp buto bendraturčių. Atsižvelgiant į tai, atsakovė I. P. teikia priešieškinį, kuriuo prašomo atidalinti bendrąją daline nuosavybės teise šalims priklausantį butą. Atsakovė (pagal priešieškinį) M. S. pareiškė, kad su atsakovės priešieškiniu priteisti jai atsakovės I. P. buto dalį, atitinkamai priteisiant iš jos kompensaciją kategoriškai nesutinka. Paaiškino, kad šiuo metu gyvena savo kambaryje ir naudojasi bendromis patalpomis, turimo ploto jai ir jos mažamečiam sūnui visiškai pakanka ir ji nenori dalyvauti jokiose buto dalybose. Trečiasis asmuo G. G. nurodė, kad ankščiau gyveno nurodytame bute, Nurodė, kad ieškovo ieškinį priteisti iš atsakovės kompensaciją palaiko. Teigė, kad ieškovas atliko buto remontą ir jis (G. G. ) atlygino savo dalį ieškovui remonto išlaidų. Įvertinus tai ieškinį prašė tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinys ir priešieškinis atmesti. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovės I. P. 106,00 Eur (vienas šimtas šeši eurai) į valstybės biudžetą žyminio mokesčio. Įsiteisėjus sprendimui, teismo Finansų skyriui pavedė sumokėti (K. G. 2017-04-20 d. įmokėtą) likusią 200 Eur sumą į valstybės biudžetą nurodant, kad sumokamas atsakovės I. P. žyminis mokestis. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atliktas buto remontas, nėra privalomas ir nepriskirtinas prie CK 4.82 str. 3 dalyje numatytų išlaidų, todėl norėdamas gauti dalį šių išlaidų iš atsakovės, ieškovas prieš jas patirdamas turėjo gauti atsakovės sutikimą (suderinimą).Nurodė, jog ieškovo pateikti įrodymai apie remonto išlaidas yra labai prieštaringi, ieškovas įsigijo įvairių prekių, tačiau nepagrindė kur šios prekės buvo panaudotos.Teismo vertinimu, esant palyginti didelei atsakovės turto daliai ( 33/100), įvertinus tai, kad kiti buto savininkai nesutiko gauti šią buto dalį ir mokėti atsakovei kompensaciją dėl jos dydžio ir lėšų trūkumo, atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog atsakovė pareiškė ieškinį, kurio vertė 14982,00 Eur. Žyminis mokestis nuo šios sumos, kai procesinis dokumentas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis sudaro 337 Eur. Nustatė, kad atsakovė sumokėjo tik 31 Eur žyminį mokestį nesumokėjo kitos – 306 eur žyminio mokesčio dalies. Nustatė, kad atsakovė per savo atstovą advokatą K. G. sumokėjo 500 Eur užstatą už ekspertizės atlikimą. Po ekspertizės atlikimo ir jos apmokėjimo liko 200,00 Eur. sumokėto užstato. Dėl to, įsiteisėjus sprendimui, teismo Finansų skyriui pavedė sumokėti likusią 200,00 Eur sumą kaip žyminį mokestį į valstybės biudžetą nurodant, kad sumokamas atsakovės I. P. žyminis mokestis. Likusią 106,00 Eur suma priteisė iš atsakovės I. P..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 9 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimų ir priimti kitą sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Apeliantas tikina, kad neįmanoma atsiminti visų remonto aplinkybių, dėl to teismas, abejodamas dėl išlaidų, galėjo jas mažinti, bet ne visai nepriteisti.
13. Mano, kad ieškinio netenkinimas vieninteliu argumentu, kad remontas atliktas be atsakovės sutikimo, yra prieštaraujantis vienodai teismų praktikai.
14. Tikina, kad atsakovės nedomina būsto bendrųjų patalpų būklė. Ir savo aplaidumą ji perkelia ant kitų šalių pečių.
15. Apeliantas tikina, kad bendraturčiai neturi lėšų kompensacijai sumokėti, todėl priešieškinio tenkinimas nebūtų pagrįstas.
Šalies argumentai
16. Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas patikslintas priešieškinis ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas; priimti naują sprendimą – patikslintą priešieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovei (apeliantei) iš G. G., E. G. ir M. S. visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Apeliantė tikina, kad bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia.
18. Jos teigimu, bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo variantus ir privalo juos pagrįsti. Atsakovė teigia, kad šiuo atveju nėra galimybės atidalyti turto natūra. Tai lemia bendrosios dalinės nuosavybės objekto – buto pobūdis ir dydis, nes jo ploto ir jį sudarančių patalpų tiesiog nėra galimybės racionaliai atidalyti natūra. Techniškai neįmanoma atidalyti turtą taip, kad būtų suformuoti atskiri nekilnojamojo turto objektai, nėra įmanoma naudoti atskiras buto dalis izoliuotai nuo kitos buto dalies.
19. Pažymi, kad bendraturčiai neteikė jokių konkrečių atsakovės siūlomą turto atidalijimo būdą kritikuojančių ar kokį nors kitą turto atidalijimo būdą pagrindžiančių motyvų ar įrodymų. Jeigu kiti bendraturčiai vis dėl to manė, kad yra galimybė atidalyti daiktą natūra, jie turėjo teisę pateikti nekilnojamojo turto objektų formavimo schemą, nes būtent tik tokio dokumento pagrindu ir pritarus kompetentingoms institucijoms būtų galima įgyvendinti buto atidalijimą natūra. Kadangi bendraturčiai tokio įrodymo neteikė, teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, kad atidalijimas natūra yra kokiu nors būtų galimas, ir todėl atmesti atsakovės priešieškinį.
20. Nei vienas iš kitų trijų buto bendraturčių nepateikė į bylą jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, neteikė kokių nors kitų įrodymų, kurie pagrįstų jų negalėjimą sumokėti atsakovės prašomą iš kiekvieno bendraturčio priteisti kompensacijos dalį. Vienintelė bendraturtė, kuri užsiminė apie tai, kad iš jos prašomos priteisti kompensacijos dalies dydis yra per didelis ir ji neturėtų galimybės ją sumokėti, buvo M. S.. Tačiau, pirma, ji nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų apie savo turtinę padėtį. Antra, vien tik dėl to, kad šiuo argumentu rėmėsi ši bendraturtė, teismas neturėjo pagrindo atmesti šiuo argumentu priešieškinio reikalavimo ir kitų bendraturčių atžvilgiu.
21. Buto rinkos vertė buvo nustatyta atlikus teismo ekspertizę ir atsakovės I. P. pareiškimu dėl priešieškinio reikalavimo patikslinimo buvo proporcingai paskirstyta bendraturčiams pagal jų turimą nuosavybės dalį bute.
Atsiliepimas
22. Atsiliepime apeliantė (atsakovė) prašo apelianto skundo netenkinti;
23. Teigia, esminė aplinkybė, kodėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą, buvo tai, kad teismas pripažino ieškovo patirtas remonto išlaidas nebūtinomis (neprivalomomis). Ieškovas šiuo aspektu iš esmės nepateikia jokių argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą.
24. Tam, kad suremontuotų koridorių, virtuvę ir vonios kambarį, ieškovas investavo daugiau nei 1/3 buto vertės –12.488,28 Eur. Tokio dydžio investicijos akivaizdžiai viršija bet kokius protingumo kriterijus. Atsakovei akivaizdu, kad tokio masto remontas negali būti laikomas būtinu, vien tik palaikančiu daikto būtinąsias savybes. Mano, kad tokiu remontu buvo siekiama ženkliai pagerinti daiktą, padidinti jo vertę, todėl tai yra neprivalomos išlaidos, kurioms reikalingas kitų bendraturčių sutikimas.
25. Atsakovės nuomone, remontas buvo skirtas ne daikto būtinosioms savybėms palaikyti, o vien tik tam, kad padidinti jo vertę. Ieškovui nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas yra pagrindinė jo veikla, tai jis patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausiamas. Atsakovės nuomone, ieškovo kreipimasis į teismą yra tik spaudimo priemonė atsakovei perleisti turtą už ieškovo nurodomą žemą kainą. Dėl tos priežasties nėra jokio pagrindo pripažinti ieškovo atlikto remonto būtinu.
Žemesnės instancijos teismas
26. Teismas pagrįstai nurodė, kad pats ieškovas negalėjo paaiškinti, iš ko susideda jo nurodomos išlaidos remontui, kokiu tikslu buvo perkami tam tikros prekės, kaip tai susiję su remontu, o ypač su būtinuoju remontu. Pačiam ieškovui nežinant tiksliai, kaip tam tikros išlaidos yra susijusios su buto remontu, jis negali tikėtis, kad šias ieškovo nepaaiškintas išlaidas atlygins bendraturčiai.
27. atsakovė atkreipia dėmesį, kad netgi tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tam tikros išlaidos buvo pagrįstos, ieškovo nurodomas išlaidų padalijimo būdas yra netinkamas. Ieškovas reikalauja iš atsakovės priteisti 1/3 jo patirtų išlaidų, nors atsakovei nuosavybės teise priklausanti buvo dalis yra 33/100, kas yra mažiau, nei 1/3.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
29. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
30. Bylos duomenimis nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai yra: M. S. kuri asmeninės nuosavybės teise valdo 34/100 buto dalis; G. G. kartu su E. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo 13/50 buto dalis, be to E. G. 1/20 buto dalis valdo asmeninės nuosavybės teise, ir atsakovė I. P., asmeninės nuosavybės teise valdo 33/100 buto dalis.
Dėl apelianto apeliacinio skundo argumentų
31. Ieškovas G. G. pareiškė ieškinį dėl buto remonto išlaidų priteisimo iš buto bendraturtės atsakovės I. P.. Ieškovas teigia, kad buto remontas buvo būtinas. Atsakovė su tuo nesutinka.
32. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nurodė, jog CK nustato privalomąsias (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) ir neprivalomąsias (CK 4.83 straipsnio 4 dalis) turto išlaikymo sąnaudas. CK 4.82 straipsnio 3 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios skiriamos namui atnaujinti. Pažymėjo, kad bendraturtis privalo padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas. Atkreipė dėmesį, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalis nurodo, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Teismas sprendė, kad ieškovo atliktas buto remontas nėra privalomas ir nepriskirtinas prie CK 4.82 straipsnio 3 dalyje numatytų išlaidų, todėl konstatavo, kad norėdamas gauti dalį šių išlaidų iš atsakovės ieškovas prieš jas patirdamas turėjo gauti atsakovės sutikimą (suderinimą). Nenustatęs, kad buto remonto darbai buvo atlikti su atsakovės sutikimu, konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti kompensaciją.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl buto remonto išlaidų, taikė materialiosios teisės normas (CK 4.82, 4.83 straipsniai), reglamentuojančias butų ir kitų patalpų savininkų pareigą proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, kt. Taigi teismas teisines išvadas padarė vadovaudamasis teisės normomis, nustatančiomis butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareigą bendrojo naudojimo objektus –valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. d1-1047 „Dėl pavyzdinės daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties formos patvirtinimo“ bendrojo naudojimo objektai yra šie: namo pamatai, išorinės sienos, stogas, kt. (pastato konstrukcijos), vandentiekio sistema, nuotekų šalinimo sistema, kt. (inžinerinės sistemos), laiptinės, palėpės (pastato bendrojo naudojimo patalpos), kt. Akcentuotina, kad ieškinyje inicijuotas ginčas ne dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų išlaidų kompensavimo, o dėl bendraturčiams priklausančio buto remonto išlaidų. Šį teisinį santykį –bendraturčių teises ir pareigas reglamentuoja CK 4.76 straipsnio ir kt. nuostatos. Minėtoje normoje nustatyta, kad jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Taigi, teismas neteisingai nustatė faktinius bylos duomenis, neteisingai nustatė teisinį santykį, dėl to galėjo būti priimtas klaidingas procesinis sprendimas.
34. Kitas aspektas tas, kad teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti įrodymai apie remonto išlaidas yra labai prieštaringi. Kaip žinia, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodoma: įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai). Kolegijos nuomone, jei kurie nors įrodymai byloje yra prieštaringi ir neįrodytini, teismas šiuos įrodymus atmeta ir laiko neįrodytais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad reikia įvertinti visus byloje esančius įrodymus, ir iš jų visumos spręsti dėl jų tenkinimo apimties (CPK 185 straipsnis). Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu spręs, kad remontas visgi buvo būtinas, turėtų aptarti visus ieškovo pateiktus įrodymus nepaisant to, kad vieni gali būti akivaizdžiai nepagrįsti.
35. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009). Taip pat teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-638/2005; kt.). Šią pareigą derindamas su visiško bendraturčių atidalijimo prioritetu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Tais atvejais, kai šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, ieškinys, kuriuo siūloma vienam iš bendraturčių be jo sutikimo skirti kompensaciją pinigais, turi būti atmetamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009), kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32).
35. Pirmosios instancijos teismo vertinimu esant palyginti didelei atsakovės turto daliai ( 33/100), įvertinus tai, kad kiti buto savininkai nesutiko gauti šią buto dalį ir mokėti atsakovei kompensaciją dėl jos dydžio, atsakovės priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad analizuojant anksčiau aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra įpareigotas veikti aktyviai ir aiškintis, koks atidalijimo būdas visiems bendraturčiams yra priimtiniausias. Tam turi būti sudarytos sąlygos visiems bendraturčiams išsakyti savo poziciją byloje ir tinkamai ją pagrįsti. Nagrinėjamu atveju atsakovai šiuo klausimu nebuvo pakankamai aktyvūs. Susipažinus su bendraturčių argumentais matyti, kad nei vienas iš kitų trijų buto bendraturčių nepateikė į bylą jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, neteikė kokių nors kitų įrodymų, kurie pagrįstų jų negalėjimą sumokėti atsakovės prašomą iš kiekvieno bendraturčio priteisti kompensacijos dalį. Vienintelė bendraturtė, kuri užsiminė apie tai, kad iš jos prašomos priteisti kompensacijos dalies dydis yra per didelis ir ji neturėtų galimybės ją sumokėti, buvo M. S.. Tačiau ji nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų apie savo turtinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad jei ieškovams priklausančių dalių atidalijimas natūra nėra galimas be neproporcingos žalos turto paskirčiai ir nėra racionalus, tai tokiu atveju atidalijamas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatinėjo, kaip ieškovė pagal priešieškinį gali realizuoti jiems priklausančią teisę atidalyti nuosavybės teise priklausančias buto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi, bendrąja daline nuosavybe valdomas butas taip ir liko neatidalytas, nors ieškovė to siekė. Be to, bendraturčiai neteikė jokių konkrečių atsakovės siūlomą turto atidalijimo būdą kritikuojančių ar kokį nors kitą turto atidalijimo būdą pagrindžiančių motyvų ar įrodymų. Jeigu kiti bendraturčiai vis dėl to manė, kad yra galimybė atidalyti daiktą natūra, jie turėjo teisę pateikti nekilnojamojo turto objektų formavimo schemą, nes būtent tik tokio dokumento pagrindu ir pritarus kompetentingoms institucijoms būtų galima įgyvendinti buto atidalijimą natūra. Kadangi bendraturčiai tokio įrodymo neteikė, teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, kad atidalijimas natūra yra kokiu nors būtų galimas, ir todėl atmesti atsakovės priešieškinį.
36. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, teismo sprendimas neatitinka anksčiau aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią teismas turi siekti interesų pusiausvyros tarp šalių, bei civiliniame proceso reikalavimo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias. bendraturčių teises ir pareigas bei atidalijimo institutą.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo aptartais nutartyje nurodytais, aspektais (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.