- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- 2S-1235-661/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-47206-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Pareiškėjas
- V. K.
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. 2016 m. gruodžio 9 d. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis A. N., Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, R. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas V. K. 2016 gruodžio 9 d. kreipėsi į antstolį prašydamas panaikinti 2016-12-05 patvarkymą Reg. Nr. 98772 ir skirti nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Antstolis A. N. 2016 gruodžio 20 d. patvarkymu atsisakė tenkinti skolininko skundą (b.l. 1-3) ir persiuntė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. gruodžio 1 d. pateikė antstoliui A. N. prašymą perskaičiuoti nekilnojamojo turto vertę, nes antstolio užsakytas pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertinimas, kuriuo nustatyta nekilnojamojo turto vertė yra 290 000 Eur, buvo atliktas beveik prieš dvejus metus, be to, vykdomojoje byloje yra keletas skirtingų, viena kitai prieštaraujančių ataskaitų. Pareiškėjo teigimu, toks prašymas nebuvo patenkintas ir 2016 m. gruodžio 1 d. paskelbtos turto varžytynės.Skunde nurodyta, kad per dvejus metus turto vertė galėjo stipriai pakisti. Pasak pareiškėjo, antstolio užsakymu prieš beveik dvejus metus nustatyta turto vertė yra 290 000 Eur, 2016 m. balandžio mėnesį atliktu vertinimu nustatyta vertė – 301 100 Eur, 2016 m. liepos mėnesį atlikto vertinimo metu nustatyta vertė – 323 000 Eur, 2007 m. gegužės mėnesį VĮ Registrų centro masiniu būdu nustatyta vertė – 234 013 Eur, 2016 m. mokestinė turto vertė – 176 000 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad vienintelio jam priklausančio turto realios vertės nenustatymas ir pardavimas už žemą kainą nepatenkins ne tik hipotekos kreditoriaus reikalavimų, tačiau ir kitų kreditorių reikalavimų, o taip pat pažeis ne tik pareiškėjo, bet ir nepilnamečio sūnaus teises, nes tai yra jo gyvenamoji vieta ir vienintelis šeimos turimas turtas.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo V. K. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų atmetė. Teismas nurodė, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 681 straipsnio 4 dalį, jeigu turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. CPK 682 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Taip pat UAB ,,Ober-haus‘‘ pateiktais duomenimis, šio turto aktuali vertė galėjo pakilti tik iki 5-10 proc. Be to, dėl iš esmės analogiškų pareiškėjo argumentų jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2016 lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2478-431/2016, palikdamas nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus apygardos teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog didžiausia 2016 m. gegužės 31 d. paskelbtų varžytynių metu pirkėjo pasiūlyta kaina buvo tik 210 000 Eur, paneigia pareiškėjo argumentą, jog antstolis siekia parduoti butą už per mažą kainą, taip pat paneigia beveik tuo pačiu metu atlikto turto vertinimo, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustatytos buto kainos pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CPK 704 str. skolininkas turi teisę surasti turtui pirkėją, kuris pasiūlytų didesnę, negu nustatyta varžytynėms, kainą. Tačiau pareiškėjas šia savo teise nepasinaudojo. Nagrinėjamo skundo aspektu pažymėtina tai, kad pareiškėjas, tvirtindamas, jog vykdymo procese parduodamo buto kaina yra gerokai mažesnė už šio turto rinkos kainą, ir šiuo metu turi teisę iki varžytinių paskelbimo specialiame tinklapyje surasti parduotino turto pirkėją, kuris sumokėtų didesnę kainą (CPK 704 str.).Teismas nurodė, kad išieškotojas vykdymo procese Nordea Bank AB Lietuvos skyrius turi neabejotiną interesą, jog turtas iš varžytynių būtų parduotas už maksimalią įmanomą gauti rinkos kainą, nes tik taip yra reali galimybė išieškoti skolą iš faktiškai nemokaus skolininko. Nagrinėjamu atveju Nordea Bank AB Lietuvos skyrius nereiškė prieštaravimų dėl antstolio nustatytos turto pardavimo iš varžytynių kainos, atsiliepime į šį skundą nurodė, kad Bankas, kaip kreditorius, sutinka su vykdymo procese nustatyta parduodamo turto rinkos verte. Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu (b.l. 56-58) prašo panaikinti skundžiamą nutartį kaip nepagrįstą ir pareiškėjo skundus dėl antstolio veiksmų tenkinti. Nurodė, kad trijų mėnesių laikotarpiu antstoliui pareiškėjo iniciatyva buvo pateiktos dvi nekilnojamojo turto ataskaitos, kurios yra paremtos aktualiais tuo metu rinkoje vykusiais sandoriais, ir akivaizdu, kad nekilnojamojo turto vertė pakito, todėl yra būtina pervertinti turtą prieš skelbiant pakartotines turto varžytynes. Tik pakartotinė, nepriklausoma įkainavimo procedūra – ekspertizė, dalyvaujant suinteresuotoms šalims, gali paneigti 2016 m. liepos 14 d. turto vertės nustatymą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad antstolio iniciatyva nustatyta turto rinkos vertė, nekilnojamojo turto vertintojo buvo nustatyta 2015 m. balandžio mėnesį, t.y. beveik prieš 22 mėnesius ir, kad per tokį laiko tarpą rinkoje įvyko pokyčių. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į pareiškėjo argumentus bei pateiktus įrodymus, kad antstolis piktnaudžiauja savo teisėmis, kadangi net savo 2016 m. liepos 4 d. patvarkyme yra patvirtinęs, kad 2016 m. gegužės 3 d. pareiškėjo prašymas pervertinti turtą nebuvo nagrinėtas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skirtumas nuo 290 000 Eurų ir 323 000 Eurų, t.y. 33 000 Eurų yra labai didelė suma pareiškėjui – tiek jo skolos sumažinimui, tiek kiek skolininkui. Antstolis teigia, kad iki 10 proc. galėjo pakilti vertė, o tai yra 29 000-32 100 Eur daugiau, o kitų šalių teigimu, tokių kaip registro centras, turto vertė per 2 metus galėjo pakisti ir 15 proc. Antstolis A. N. atsiliepimu (b.l. 68-70) į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka neginčijo UAB ,,Ober-haus‘‘ atlikto turto rinkos vertės ekspertizės išvados. UAB ,,Ober-haus‘‘ pateiktais duomenimis, šio turto aktuali vertė galėjo pakisti tik iki 5-10 proc. Taip pat buvo nustatyta, kad didžiausia 2016 m. gegužės 31 d. paskelbtų varžytynių metu pasiūlyta kaina buvo tik 210 000 Eur, paneigia pareiškėjo argumentą, kad antstolis siekia parduoti butą už per mažą kainą, taip pat paneigia beveik tuo pačiu metu atlikto turto vertinimo, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustatytos buto kainos pagrįstumą. Skolininko pateikti argumentai yra nepagrįsti, nes skolininkas savo veiksmais trukdo tinkamai realizuoti turtą. Pirkėjai matydami, kad skelbiamos varžytynės yra vis atšaukiamos, dvejoja pirkti turtą, nes turtas jau ilgą laiką nėra parduodamas, nes skolininkas įvairiais veiksmais užkertą kelią turto pardavimui ir tinkamam atsiskaitymui su kreditoriumi. Skolininkas savo veiksmais įrodo, kad jam nėra svarbu, kokia dalis skolos bus padengta, nes vilkindamas turto pardavimą, jis sudaro galimybę skolai didėti, nes skolininko vykdomojoje byloje yra nustatytos 16 proc. metinės palūkanos. Suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu (b.l. 71-73) į atskirąjį skundą prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės visiškai patenkinant pareiškėjo skundą. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto rinkoje per laiką nuo kurio buvo atliktas vertinimas įvyko daugybė pokyčių ir pats antstolis teigia, kad turto vertė galėjo pakisti iki 10 proc., kas nagrinėjamu atveju sudarytų labai didelę, net 29 000 eurų sumą, remiantis antstolio prieš dvejus metus daryto vertinimo verte ir dar kartą galėtų patvirtinti pareikėjo patiekto naujausio vertinimo pagrįstumą, kurio visa metodika buvo pateikta antstoliui, tačiau jis to nepateikė teismams nagrinėjusiems pareiškėjo ankstesnius skundus. Patikimų rašytinių šaltinių teigimu, tokių kaip Valstybės įmonė Registrų centras turto vertė per du metus pakito 14,5 proc., kas sudarytų daugiau, kaip 42 000 eurų pokytį. Taip pat nurodo, kad antstolis pareikėjo 130,51 kv.m. turtą antrose pakartotinėse varžytynėse siekia parduoti vos už 174 000 Eur. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas pakartotinės ekspertizės aktyviai reikalauja daugiau kaip metus, o antstolis dėl neaiškių priežasčių atsisako ją skirti, nors ši ekspertizė galėtų išspęsti visus kylančius ir galinčius kilti ginčus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, jog ginčo buto vertė nustatyta beveik prieš dvejus metus, todėl turi būti skirta buto rinkos vertės nustatymo ekspertizė ir nustatyta aktuali rinkos vertė. Šią savo poziciją apeliantas grindžia aplinkybe, jog įkainavimo specialisto 2016 m. liepos 14 d. ataskaitos Nr. 2016/07-10 duomenimis, butas kainuoja 323 000 eurų, o paskutinė antstolio iniciatyva nustatyta turto rinkos vertės, nekilnojamojo turto vertintojo buvo nustatyta 2015 m. balandžio mėnesį, t.y. beveik prieš 22 mėnesius ir, kad per tokį laiko tarpą yra natūralu, kad rinkoje įvyko pokyčių.Tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad didžiausia 2016 m. gegužės 31 d. paskelbtų varžytynių metu pirkėjo pasiūlyta kaina buvo tik 210 000 eurų, paneigia pareiškėjo argumentą, jog antstolis siekia parduoti butą už per mažą kaną, taip pat paneigia beveik tuo pačiu metu atlikto turto vertinimo, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustatytos buto kainos pagrįstumą. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje šio turto vertė padidėjo, tačiau nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių esminius nekilnojamojo turto rinkos pokyčius (CPK 178 str.). Taigi įvertinus byloje esančius duomenis apie turto vertę, taip pat ankstesnių varžytynių rezultatus negalima daryti išvados dėl didesnės turto vertės.Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstolis vykdo išieškojimą pagal notaro 2015 m. kovo 16 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojui AB Nordea Bank Lietuvos skyriui. Vykdydamas išieškojimą antstolis 2015 m. balandžio 28 d. patvarkymu paskyrė pareiškėjui priklausančio areštuoto turto vertės nustatymo ekspertizę, pavesdamas ją atlikti UAB „Ober-haus“. Turto vertintojas 2015 m. birželio 10 d. nustatė, kad pareiškėjui priklausančio buto vidutinė rinkos vertė yra 290 000 eurai. Antstolis 2015 m. liepos 8 d. patvarkymu paskelbė pirmąsias nekilnojamojo turto varžytynes, nurodydamas, kad turto pardavimo kaina 232 000 eurai (80% nuo nustatytos kainos, CPK 718 str.). Pirmąsias varžytynes atšaukus, antstolis 2016 m. balandžio 4 d. paskelbė pirmąsias pakartotines varžytynes, nustatydamas 232 000 eurų turto pardavimo kainą, tačiau varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas dalyvis. Todėl antstolis 2016 m. gegužės 31 d. paskelbė antrąsias varžytynes, nustatydamas 174 000 eurų turto kainą (60 % nuo nustatytos kainos, CPK 722 str. 1 d.). Aukščiausia pasiūlyta kaina antrosiose varžytynėse buvo 210 000 eurai. Tačiau skolininkui pateikus prašymą su nauja turto vertinimo ataskaita, buvo atšauktos antrosios varžytynės. Antstolis 2016 m. liepos 4 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir paskelbė antrąsias pakartotines varžytynes, nustatydamas 174 000 eurų turto kainą.Pareiškėjas pateikė 2016 m. liepos 14 d. turto vertinimo ataskaitą Nr. 2016/07-10, kurios metu tas pats pareiškėjui priklausantis butas buvo įvertintas 323 000 Eur. Duomenų, kodėl buvo nustatyta būtent tokia turto vertė bei užfiksuotas toks didelis per kelis mėnesius įvykęs turto vertės pokytis, tai yra naudotų vertinimo metodų, teismas neturi. Pažymėtina, kad dar 2016 m. gegužę paskelbtų varžytynių metu reali pasiūlyta galima pirkėjo kaina buvo tik 210 000 Eur.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl antstolių veiksmų ne kartą yra pažymėjęs, kad turto įkainojimo paskirtis – nustatyti jo vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia, tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo kainai. Turtas parduodamas už aukščiausią pirkėjų pasiūlytą kainą (Civilinio proceso kodekso 431 straipsnio 1 dalis). Pardavimo kaina gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už tokio turto rinkos kainą. Turto įkainojimas reikšmingas, nes nustato kainos ribą, kurios mažinti, realizuojant turtą varžytynėse, negalima. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugą, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant. Kartu, turto kaina negali būti neprotingai aukšta. Įkainojimo rezultatai patikrinami varžytynėse, pirkėjams siūlant kainą. Jeigu varžytynės neįvyksta, turtas realizuojamas pardavimo būdu, bet už mažesnę kainą, kuri nustatoma kito įkainojimo metu. Turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad varžytynėse buvo nustatyta per aukšta kaina, todėl nustatoma turto vertė ir reali rinkos vertė gali nesutapti, t. y. reali vertė gali būti didesnė arba mažesnė (Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2003). Nagrinėjamoje byloje nustatyta aplinkybė, kad didžiausia 2016 m. gegužės 31 d. paskelbtų varžytynių metu pirkėjo pasiūlyta kaina buvo tik 210 000 Eur, paneigia pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, jog antstolis siekia butą parduoti už per mažą kainą, taip pat paneigia beveik tuo pačiu metu atlikto turto vertinimo, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustatytos buto kainos pagrįstumą. Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal CPK 704 straipsnį skolininkas taip pat turi teisę surasti turtui pirkėją, kuris pasiūlytų didesnę, negu varžytynėse nustatytą, kainą. Tačiau pareiškėjas šia savo teise nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad antstolio paskirtos ekspertizės nurodyta kaina neatitiktų rinkos kainos.Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.