Kauno apygardos teismo nutartis

2013-12-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1444-390/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-06
Bylos Nr.
2A-1444-390/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-24639-2009-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
Ieškovas
ERGO Insurance SE
Atsakovas
A. K., T. K.
Civilinė byla Nr. 2A-1444-390/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-24639-2009-5Procesinio sprendimo kategorija: (S) 38; 44.5.2.4; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1657-894/2013 pagal ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams A. K. ir T. K. dėl draudiko sumokėtų išmokų priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama solidariai priteisti iš atsakovų 78 673,13 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesine palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2007 m. kovo 12 d. Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui A. K. priklausantis automobilis Mitsubishi Colt, v. n. (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant šaligatvio, parbloškė ir sunkiai sužalojo pėsčiąjį B. B., po to nuvažiavęs nuo kelio apgadino gyvenamojo namo tvorą, o vėliau atsitrenkė į priekyje važiavusį automobilį Opel Sinatra, v. n. (duomenys neskelbtini). Dėl šio eismo įvykio sukėlimo į policijos komisariatą buvo pristatytas šios transporto priemonės valdytojas ir bendraatsakovis T. K.. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. A. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas nuosprendį paliko galioti. Žalą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė B. B.. Dėl apgadintos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvoros, žalą patyrė I. Z., o dėl apgadinto automobilio Opel Sinatra, v/n (duomenys neskelbtini) – R. L.. Ieškovė atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiems asmenims nuostolius, išmokėdama jiems 78 673,13 Lt dydžio draudimo išmokų sumą. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos neabejotinai konstatuotina, kad transporto priemonės Mitsubishi Colt savininkas A. K. suvokė, kad vairuoti automobilį davė asmeniui, kuris buvo sunkiai apsvaigęs. Teisės aktai draudžia transporto priemonę perleisti vairuoti neblaiviam arba teisės vairuoti neturinčiam asmeniui, bei už tai numato griežtą atsakomybę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo T. K. 78 673,13 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus dydžio metines procesines palūkanas ir 2 370 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 22 str. nenustato solidariosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju nėra taikytina CK 6.279 str. 1 d., nes šioje teisės normoje yra nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Nagrinėjamu atveju, ieškovas negali būti pripažįstamas tiesiogiai nuo atsakovų veiksmų ir/ar neveikimo nukentėjusiu asmeniu. Ieškovas nėra tinkamas subjektas, turintis teisę reikalauti solidarios atsakomybės tuo pagrindu, kad abu atsakovai galimai savo veiksmais ir/ar neveikimu prisidėjo prie žalos atsiradimo. Teismas padarė išvadą, kad liudytojų, kurių dauguma nurodė, kad automobilį vairavo būtent T. K., parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai, patvirtina, jog labiau tikėtina, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo atsakovas T. K., o ne A. K.. Todėl T. K. šioje civilinėje byloje pripažintinas atsakingu už žalos padarymą asmeniu. Teismas sprendė, jog A. K. prisidėjo prie žalos padarymo tuo, kad perdavė jam priklausančią transporto priemonę vairuoti neblaiviam ir apsvaigusiam nuo vaistų, narkotinių ir kitų svaigiųjų medžiagų T. K.. Tačiau ieškovė neįrodė buvus bent vieną iš penkių TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies punktuose įtvirtinto baigtinio sąrašo sąlygų, todėl ieškinio reikalavimas atsakovo A. K. atžvilgiu negali būti tenkinamas. Atsakovas A. K. prašė teismo taikyti ieškinio senatį, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad A. K. atžvilgiu ieškinys pripažintas nepagrįstu ir neįrodytu, teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys A. K. atžvilgiu atmestas ir priimti naują – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Svarbi įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta faktinė aplinkybė, kuriuos šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nemini, yra ta, kad perduodamas automobilį, atsakovas A. K. neabejotinai žinojo, kad T. K. neturi vairuotojo pažymėjimo, nes paklaustas dėl įrodymų keitimo A. K. tiek Kauno miesto apylinkės teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltę prisiėmė paprašytas T. K., kadangi šis yra nekartą baustas už KET pažeidimus.

Kadangi apdraustos transporto priemonės valdytojas automobilį valdyti galėjo perleisti akivaizdžiai sunkiai apsvaigusiam ir vairuotojo pažymėjimo neturinčiam T. K., teismo buvo prašoma vadovautis CK 6.270 str. 3 d. nuostata, pagal kurią, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu bei TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. (žalą padarė neblaivus) ir 3 p. (neturėdamas teisės), ir solidariai priteisti iš abiejų atsakovų.

Faktiniu automobilio valdytoju buvo T. K., tačiau jo savininkas A. K. nenustojo būti jo valdytoju. Tai, kad teismas nenustatė, kad A. K. asmeniškai būtų vairavęs transporto priemonę, nėra teisiškai reikšminga ir neeliminuoja A. K., kaip tuometinio transporto priemonės valdytojo, atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo pozicija prieštarauja šiuo aspektu išnagrinėtose kasacinio teismo bylose esantiems išaiškinimams.

Nei ieškinyje, nei bylą nagrinėjant iš esmės, ieškovas teismo neprašė remtis C K 6.279 str.

TPVCAPDĮ 22 str. numato solidarią atsakomybę. Jau vien iš įstatymo formuluotės akivaizdu, jog TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. nuostatos įtvirtina skolininkų daugetą, t. y. transporto priemonės valdytoją ir eismo įvykio valtininką (vairuotoją). Solidarioji skolininkų atsakomybė gali būti nustatoma ir kitokiomis gramatinėmis konstrukcijomis arba kildinama iš pačios teisės normos turinio.

Atsižvelgiant į teisės doktriną bei sistemiškai aiškinant CK 6.6 str. 1 dalį, kurioje nurodyta, jog solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas, bei CK 6.6 str. 4 dalį, kur nurodyta, kad skolininkų pareiga yra solidari, jei kreditorius turi teisę, kad prievolę įvykdytų bet kuris iš skolininku skyrium, darytina išvada, kad TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. numatyta transporto priemonės valdytojo transporto priemonę vairavusio asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas, yra solidari. Tokią poziciją patvirtina ir formuojama teismų praktika.

Draudikas nukentėjusiam B. B. išmokėjo 2009 m. spalio 8 d., todėl regresinės prievolės atžvilgiu pagrindinę prievolę – prievolę išmokėti draudimo išmoką, ieškinys A. K. pareikštas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodomi šie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Nėra pagrindo nustatyti faktines aplinkybes vadovaujantis T. K. parodymais, kadangi jie priimant išteisinamąjį nuosprendį buvo įvertinti kaip prieštaraujantys kitiems įrodymams.

Pažymėtina tai, kad, A. K. teigimu, įvykio dieną T. K. atrodė blaivus, todėl jis jam ir perdavė vairuoti transporto priemonę. Šią jo aplinkybę iš dalies patvirtina specialisto išvada, esanti baudžiamojoje byloje, pagal kurią T. K. kraujyje rasta 0,12 promilės etilo alkoholio.

Tai, kad T. K. yra ne kartą baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, A. K. sužinojo po įvykio, kai T. K. paprašė prisiimti kaltę. Tačiau, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo, A. K. nežinojo nei prieš įvykį, nei po jo. Tik baudžiamosios bylos eigoje tapo aišku, kad T. K. yra baustas už vairavimą be teisių.

Atsakovas A. K. buvo perdavęs automobiliu naudotis T. K. panaudos pagrindais, todėl jis, o ne A. K. įvykio metu buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju.

Atsakovas A. K. yra netinkamu atsakovu ir neturi pareigos grąžinti sumokėtų draudimo išmokų, nes jis nevairavo transporto priemonės ir nėra atsakingas už asmenį, ją vairavusį, t. y. T. K..

Ieškovas neįrodė, kad atsakovas A. K. vairavo transporto priemonę. Taip pat nėra teisinio akto, kuris reglamentuotų atsakovo A. K. atsakomybę už T. K. veiksmus.

Apeliantas skundą grindžia kasacinio teismo nutartimis, kurių faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad TPVCAPDĮ 22 str. nėra įtvirtinta solidari atsakomybė transporto priemonę vairavusio asmens (ar atsakingo už žalą asmens) ir transporto priemonės valdytojo.

Byloje turi būti taikomas ieškinio senaties terminas ir šiuo pagrindu ieškinys atmestas. Ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. gruodžio mėn., kai tuo tarpu VSDFV 43 922, 17 Lt sumokėjo 2008-08-29, Z. sumokėta 1 675,60 Lt – 2007-08-28, R. L. – 1 074, 34 Lt, B. B. išmokėta 7 188,36 Lt – 2008-02-14; 5 328, 33 Lt – 2007-03-13; 261 Lt – 2008-06-09; 591,58 Lt – 2007-10-10; 15 097,56 Lt – 2007-10-30; Kadangi senaties eiga šios sumos regreso tvarka priteisti prasidėjo nuo jų išmokėjimo dienos ir truko vienerius metus, visoms sumoms priteisti yra praleistas 1 metų senaties terminas. Senaties terminas skaičiuotinas kiekvienai dalinei išmokai ir prasideda nuo tos išmokos išmokėjimo dienos.

Atsakovas T. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Nustatyta, kad 2007-03-12 įvyko eismo įvykis, kuriuo metu atsakovas T. K. vairavo atsakovui A. K. priklausantį automobilį Mitsubishi Colt, (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir sužalojo nukentėjusįjį B. B., apgadino nukentėjusiesiems I. Z. ir R. L. priklausantį turtą (t. 1, b. l. 15).

Eismo įvykio metu atsakovo T. K. vairuojama ir atsakovui A. K. priklausanti transporto priemonė apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, todėl pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas šio eismo įvykio metu padarytą 78 673,13 Lt žalą nukentėjusiesiems atlygino ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą (t. 1 b. l. 10, 20, 30, 35, 37, 46, 56, 62, 73, 81), kuri įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą iš atsakingo už eismo įvykį asmens TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu A. K. išteisino, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-21 išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamoji byla Nr. 1-423/2011, t. 3, b. l. 92-99, 175-181). Ieškovė regreso tvarka pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl Kauno apylinkės teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, 2013 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei tik iš atsakovo T. K. 78 673,13 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė tiek ieškinyje kelia klausimą, tiek apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovai T. K. ir atsakovas A. K. kartu yra solidariai atsakingi už autoįvykio metu kilusią žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia ieškovės pozicija. Teisėjų kolegija pažymi, kad automobilio savininko A. K. solidari atsakomybė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius atsiranda ne dėl tiesioginio žalos padarymo autoįvykio metu, bet bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais (CK 6.270 straipsnis).

Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.

TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys, kurių patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011).

Pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą transporto priemonės valdytojas – tai asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 punktas). Nagrinėjamu atveju, nors automobilio ir nevairavo atsakovas A. K., automobilio valdytoju vis tik pripažintinas atsakovas A. K. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 punkto prasme. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus j nuosavybės teise priklauso automobilis, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis. Atsakovas A. K. taip pat yra ir draudėjas pagal 2007-03-10 sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 10). Tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas A. K. pripažintinas transporto priemonės valdytoju ir kartu yra draudėjas, neeliminuoja ieškovės atgręžtinio reikalavimo teisės į jį transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių pagrindu.

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.), o 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą atsiranda tada, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas. Veikla – didesnio pavojaus šaltinių dalyvavimas veikiant vienas kitą, kurio padarinys – trečiajam asmeniui padaryta žala. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės neatsiranda, jeigu jis įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2012)).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės (automobilio) valdytojas yra atsakovas A. K., kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas iš baudžiamojo byloje esančių įrodymų nustatė, kad atsakovas A. K. eismo įvykio metu automobilio nevairavo. Eismo įvykio metu automobilį vairavo atsakovas T. K.. Abu eismo įvykio metu atsakovai buvo apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų (baudžiamoji byla Nr. 1-423/2011, t. 1, b.l. 30, 31, 34, 35, t. 3, b. l. 96). Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu nustatyta, kad T. K. 2010 m. birželio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarimu baustas už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, baustas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nutarimu už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, kai jam Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutarimu buvo paskirta administracinė nuobauda už Kodekso 129 str. numatytą pažeidimą, padarytą 2010 m. birželio 7 d. (byla Nr. A-1189-246/2011) (baudžiamoji byla Nr. 1-423/2011, t. 3, b. l. 98). Taigi, iš šių aplinkybių galima konstatuoti, kad atsakovas A. K., kaip didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės (automobilio) valdytojas, neturėjo teisės perduoti valdyti transporto priemonės neblaiviam ir apsvaigusiam nuo narkotikų ir neturinčiam teisės vairuoti transporto priemonės atsakovui T. K.. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta atsakovo A. K. pozicija, kad aplinkybę, jog T. K. neturi vairuotojo pažymėjimo, atsakovas sužinojo vėliau, neturi teisinės reikšmės, kadangi pats būdamas neblaivus perdavė valdyti transporto priemonę kitam neblaiviam asmeniui. Taip pat nepagrįstas ir neobjektyvus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad įvykio dieną T. K. A. K. atrodė blaivus, todėl jis jam ir perdavė vairuoti transporto priemonę, Pažymėtina, kad pats atsakovas A. K. buvo neblaivus, todėl esant tokiai fiziologinei būsenai atsakovas iš esmės neadekvačiai vertino aplinką. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai kvalifikavo, jog A. K. prisidėjo prie žalos padarymo tuo, kad perdavė jam priklausančią transporto priemonę vairuoti neblaiviam ir apsvaigusiam nuo vaistų, narkotinių ir kitų svaigiųjų medžiagų T. K..

Nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažintina, kad atsakovas A. K. atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas ir savininkas jis yra, padarytą žalą. Solidari atsakomybė transporto priemonės valdytojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, atsakovui A. K. tiek TPVCAPDĮ, tiek CK prasme, ir faktiniam transporto priemonės valdytojui atsakovui T. K. TPVCAPDĮ prasme kyla CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Sprendžiant klausimą dėl solidarios atsakomybės tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą keliamas klausimas dėl senaties termino taikymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka pilnai nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Šiuo atveju draudiko išmoka visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu atsirado draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

Draudimo išmokas pagal pateiktus pirmosios instancijos teismui įrodymus ieškovė išmokėjo 2009-10-08, 2008-08-29, 2008-06-09, 2008-05-20, 2008-02-14, 2007-10-10, 2007-10-30, 2007-08-28, 2007-08-28 (t. 1, b. l. 19-20, 29-30, 34-35, 36-37, 45-46, 55-56, 61-62, 72-73, 80-81), ieškinį pateikė – 2009 m. gruodžio 18 d. (t. 1, b. l. 89). Kadangi paskutinė draudimo išmoka išmokėta 2009 m. spalio 8 d., t. y. pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius pasibaigė draudiko prievolė padengti nukentėjusiesiems nuostolius ir išaiškėjo, kokia apimtimi draudikas turi teisę regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, taigi ieškovė nepraleido nustatyto vienerių metų termino ieškiniui pareikšti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas solidariosios atsakomybės taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, dėl ko yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (C P K 330 straipsnis).

Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. iš atsakovų A. K. ir T. K. priteisiama po 1 180 Lt (2 360 Lt / 2) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 143). Atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (C P K 93 str. 5 d.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos C P K 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti solidariai ieškovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas: 302912288, iš atsakovų T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 78 673,13 Lt (septyniasdešimt aštuonis tūkstančius šeši šimtus septyniasdešimt tris litus ir trylika centų) žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-12-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas: 302912288, iš atsakovo T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 1 185 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir po 1 180 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovų T. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), po 11,15 Lt (vienuolika litų ir penkiolika centų) už procesinių dokumentų siuntimą. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660“.

Kolegijos teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė