Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-02 · Administracinė byla Nr. A-858-2143-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-10-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-05-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-02
Bylos Nr.
A-858-2143-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02212-2009-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos
Administracinė byla Nr. A858–2143/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02212-2009-1Procesinio sprendimo kategorija 26.; 38. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. skundu (b. l. 3–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) kanclerio (toliau – ir Kancleris) 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) punktus, kurie nustato, jog prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų numatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje; panaikinti Kanclerio 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (lD-3624)-2D-6491 (toliau – ir Raštas, ginčijamas Raštas) ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Kanceliariją pareiškėjo prašymą perduoti jame nurodytam adresatui, kad šis pagal savo kompetenciją jį išnagrinėtų ir priimtų teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime Komisija visiškai be jokio reikalo nurodė, jog Komisijai teisės aktais nepriskirta kompetencija tirti Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos ir neveikimo. Esantys įrodymai liudija, kad jis su prašymais iš tikrųjų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, o atsakymus į prašymus jam pateikė Kanceliarija. Taigi, faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo tai, jog, nors pareiškėjas kreipėsi į Prezidentę, jo teises ir interesus pažeidė Kanceliarija, pateikdama atsakymą ir tokiu būdu užkirsdama kelią jam gauti atsakymą iš kompetentingo asmens, kuriam ir buvo adresuojami prašymai. Galimas Lietuvos Respublikos Prezidentės neveikimas yra nulemtas Kanceliarijos veiksmų. Skundas nėra susijęs su Prezidento veikla. Sprendimas turi būti panaikintas. Kancleris Raštu, pats sugalvojęs, kad pareiškėjo „netenkina Užsienio reikalų ministerijos atsakymas ir šio prašymo nagrinėjimas, bei nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija privalo laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatyto įstatymo viršenybės principo, atėmė pareiškėjo teisę, kad jo prašymą išnagrinėtų kompetentingas subjektas, kuriam ir buvo pateiktas prašymas. Lietuvos Respublikos Prezidentei buvo pateiktas prašymas, kuriame keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Prezidento įgaliojimais. Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai) ir struktūrą tvirtina Respublikos Prezidentas. Kancleris, viršydamas savo įgaliojimus, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 visiškai neteisėtai ir nepagrįstai pasisavino ir perdavė Kanceliarijos priimamajam teisę nagrinėti prašymus, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais. Be to, teisės aktais galėtų būti nustatyti atvejai, kada Respublikos Prezidento pavedimu, nurodant atsakyme tokio pavedimo datą ir numerį atsakymą pareiškėjui pateikia kitas valstybės tarnautojas, o šiuo konkrečiu atveju tokia teisė Kancleriui, juolab Kanceliarijos Priimamajam, nėra suteikta. Taisyklių 4 punktas, 21.5. punktas, kurie nustato, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitu įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje (priimamajame) akivaizdžiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsniui, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 daliai. Taisyklių 35 punkte nustatyta, kad Prezidentui informaciją apie asmenų prašymų nagrinėjimą bei juose keliamus klausimus teikia Kancleris ar jo įgaliotas asmuo, bet Komisijai nebuvo pateikta jokių duomenų, jog šis reikalavimas yra įvykdytas. Komisija Sprendime nepagrįstai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnyje nėra numatyta Lietuvos Respublikos Prezidento pareiga nagrinėti pareiškėjų skundus ar teikti atsakymus į pastarųjų prašymus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija Sprendime, iškreipdama realią padėtį, visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad duoti privalomus nurodymus ar įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentą atsakyti į pareiškėjų prašymus kompetencija Prezidento kanceliarijai teisės aktais nesuteikta, nes ir pats Kanceliarijos kancleris skundžiamame Rašte pripažįsta, kad privalo laikytis VAĮ 3 straipsnyje numatyto įstatymo viršenybės principo, o šis principas reiškia, jog viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (1 dalies 1 punktas). Pagal aukščiau išdėstytus teisės aktus Prezidento kanceliarija turi pareigą organizuoti Respublikos Prezidento sprendimo priėmimą, bet neturi jokios teisės už Respublikos Prezidentą priimti sprendimą (galbūt, yra galimi tam tikri atvejai, kai atskiru Respublikos Prezidento pavedimu sprendimą priimtų kitas kompetentingas subjektas, bet tai ir turėtų būti pažymėta pareiškėjui pateikiamame atsakyme). Į pateiktus prašymus, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, atsakymą ir turi duoti Respublikos Prezidentas. Atsakovas dirbtinai sukūrė situaciją dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės galimo neveikimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 90 straipsnyje nustatyta, jog bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Todėl Komisija Sprendime visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti skundžiamą instituciją atlikti tokius veiksmus. Sprendime visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodoma, kad 2009 m. spalio 16 d. kreipimusi R. A. Prezidento kanceliarijai nepateikė jokių reikalavimų; Prezidento kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštas pareiškėjo teisių ir saugomų interesų nepažeidė bei naujų pareigų nesukūrė.

Be to, pareiškėjo prašymuose nurodyti trūkumai valstybės tarnyboje iki šio momento nėra visiškai ištaisyti, o Komisija, net iš esmės pakeisdama jai paduoto skundo dalyką, atsisakė nurodyti šiuos trūkumus pašalinti. Komisijos posėdžiui, kuriame buvo priimtas Sprendimas, vadovavo Komisijos narė J. M.. Paruošti medžiagą Komisijos posėdžiui ir pranešti apie bylą turėjo Komisijos narė L. P., bet Komisijos posėdžio metu pranešėju buvo Komisijos narys V. Š.. Komisijos pirmininkas A. G. ir Komisijos narė L. P. apskritai nedalyvavo Komisijos posėdyje. Tai, kas išdėstyta, rodo tai, kad Komisijos narys be Komisijos pirmininko pavedimo galėjo duoti pavedimus kitam Komisijos nariui arba Komisijos narys galėjo pats be jokio pavedimo prisiimti pareigą. Komisijos pirmininko kandidatūrą Vyriausybei teikia teisingumo ministras, tai rodo jo išskirtinį statusą, lyginant jį su kitais Komisijos nariais. Įstatyme nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, nei paskyrimo tvarka, nei jo kompetencija, nei atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui. Todėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai), patvirtintų Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, 50 punkto 2 dalyje, pagal turinį ir reguliavimo apimtį, prieštarauja nurodytai Administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Komisijų įstatymas) 7 straipsnio 1 daliai, be to, nėra nustatyti atvejai ir sąlygos paskyrimui bei pavaduojančiojo Komisijos nario kompetencija. Neturi likti nepastebėta ir tai, kad Komisijos Nuostatų prieštaravimą įstatymui, pagal reguliavimo apimtį, rodo ir tai, jog Komisijos pirmininko tokiu būdu paskirtas vienas iš Komisijos narių akivaizdžiai negali įgyti visų Komisijos pirmininko teisių ir pareigų (nuostatuose nėra nustatyta tokiu būdu paskirto Komisijos nario įgaliojimų apimtis), nurodytų Komisijos nuostatuose. Taip pat kelia abejonių ir Komisijos nuostatų 17 punkto 2 dalis, kuri nustato, kad skundą (prašymą), teikiamą Komisijai, priima Komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia nuostatų 23 punkte (punktas nustato tai, ką turi daryti Komisijos pirmininkas) nurodytus klausimus, dėl to, kad, ar be Komisijos pirmininko pavedimo narys gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos, pagal Komisijos nuostatus, gali atlikti pirmininkas. Tai yra aktualu bendru atveju ir šiuo konkrečiu atveju, nes Komisijos pirmininko ir Komisijos nario, kuris turėjo paruošti medžiagą, Komisijos posėdyje nebuvo ir Komisijos narys be Komisijos pirmininko pavedimo galėjo duoti pavedimus kitam Komisijos nariui arba Komisijos narys galėjo pats be jokio pavedimo prisiimti pareigą. Duomenų apie Komisijos pirmininko ir Komisijos nario pirmojo pranešėjo buvimo vietą skundo priėmimo ir bylos nagrinėjimo metu Komisija nepateikė. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad teisinis (ir įstatyminis, ir poįstatyminis) reguliavimas yra ne visiškas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje nustato, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: normų turinį; reguliavimo apimtį; formą; Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Teismas negali taikyti Vyriausybės nutarimo, kuris prieštarauja įstatymui. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad Vyriausybės nutarimas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymui, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas teisės aktas atitinka įstatymą. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Komisijos nuostatų

50 punkto 2 dalies, 17 punkto 2 dalis normų atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, taip pat išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas, nes nei Komisijų įstatymu, nei Komisijos nuostatais nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio Komisijos pirmininką paskyrimo tvarka, jo kompetencija, atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui. Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Respublikos prezidento kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu

Nr. 2K-490, 10 punktas, 17 punktas atitinka Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio

3 dalį, teisinės valstybės principą, arba kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio

2 dalies atitikimo pagal normos turinį ar reguliavimo apimtį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai,

5 straipsnio 3 daliai bei teisinės valstybės principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė atsiųsti oficialius Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO bei Elgesio kodekso tekstus valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos tinklapiuose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašyme keltų klausimų nagrinėjimas teisės aktais priskirtas Užsienio reikalų ministerijai, Kanceliarija, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 26 punktu, 2009 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (l D-2728)-2D-5092 prašymą persiuntė ministerijai bei tos pačios dienos raštu Nr. (l D-2728)-2D-5093 apie tai informavo pareiškėją. Pareiškėjas šio Kanceliarijos rašto neskundė teismui ar ikiteisminei administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai. Užsienio reikalų ministerija 2009 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (22.3.8.l)-3-5413 atsakė pareiškėjui į minėtą prašymą ir kartu informavo Kanceliariją. Šį ministerijos atsakymą pareiškėjas turėjo teisę apskųsti ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau neskundė teismui ar ikiteisminei administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai, o 2009 m. spalio 16 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę D. Grybauskaitę. Pareiškėjas iš esmės Prezidentei skundė Užsienio reikalų ministerijos 2009 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. (22.3.8. l)-3-5413, nurodė argumentus, kodėl jo netenkina toks ministerijos atsakymas. Kartu R. A. prašė atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose, t. y. prašė to paties, ko ir ankstesniame, t. y. 2009 m. rugpjūčio 28 d., prašyme.

Atsakovas nurodė, kad Taisyklių 26 punkte nustatyta, jog asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai (pasilikdama prašymo kopiją) ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Pareiškėjo prašyme keliamų klausimų sprendimas priskirtas Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai, dėl to, vykdydama Taisyklių 26 punkto reikalavimus, Kanceliarija pirmąjį (2009 m. rugpjūčio 28 d.) pareiškėjo prašymą ir buvo persiuntusi ministerijai. Pagal Taisyklių 30 punktą prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kadangi pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. prašyme į Prezidentę kreipėsi tais pačiais klausimais kaip ir 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašyme, Kanceliarija, vadovaudamasi Taisyklių 30 punktu, šioje dalyje pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašymo nenagrinėjo. Pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 28 d. ir 2009 m. spalio 16 d. prašymai savo turiniu yra analogiški, tik antrajame prašyme pareiškėjas nurodo argumentus, ko, jo nuomone, nagrinėdama jo pirmąjį prašymą, nepadarė Užsienio reikalų ministerija. Šie argumentai negali būti laikomi naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais, nes jais iš esmės yra skundžiamas ministerijos atsakymo pagrįstumas.

Atsakovas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašyme nurodytų argumentų Kanceliarija savo 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (l D-3624)-2D-6491 paaiškino, jog Kanceliarija nėra ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo institucija ir nenagrinėja administracinių ginčų tarp asmenų bei viešojo administravimo institucijų. Taip pat paaiškino pareiškėjui, kokia yra Užsienio reikalų ministerijos atsakymo apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 28 d. ir 2009 m. spalio 16 d. prašymų turinį, juose keliamus klausimus ir šių klausimų nagrinėjimo kompetenciją, kuri teisės aktais yra suteikta ne Kanceliarijai, o Užsienio reikalų ministerijai, Kanceliarija pagrįstai ir teisėtai pirmąjį pareiškėjo prašymą persiuntė ministerijai, o antrojo prašymo nenagrinėjo kaip kartotinio bei pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl ko jo netenkina kito viešojo administravimo subjekto atsakymas į jo prašymą.

Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju administracinis ginčas kyla ne tarp pareiškėjo ir Kanceliarijos. Tai pripažino ir pats pareiškėjas – jį tenkino Kanceliarijos atlikti veiksmai, persiunčiant jo pirmąjį prašymą ministerijai, nes šių Kanceliarijos veiksmų jis neskundė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neskundė Kanceliarijos 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. (l D-2728)-2D-5092, kuriuo jo prašymas buvo persiųstas Užsienio reikalų ministerijai, t. y. nepasinaudojo jam įstatymų suteikta teise per nustatytą terminą apskųsti Kanceliarijos sprendimą, o 2009 m. spalio 16 d. prašymu dar kartą kreipėsi į Kanceliariją. Pakartotinis pareiškėjo kreipimasis į tą pačią instituciją su analogišku prašymu neatnaujina įstatymu nustatyto termino skundui paduoti. Dėl skundžiamo Kanceliarijos atsakymo dalies, kurioje pareiškėjui buvo paaiškinta Užsienio reikalų ministerijos atsakymo apskundimo tvarka, atsakovas nurodė, kad šiuo paaiškinimu nebuvo pažeistos jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Ši situacija susidarė dėl paties pareiškėjo veiksmų – jis sutiko su Kanceliarijos 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. (1D-2728)-2D-5092 persiųsti prašymą pagal kompetenciją Užsienio reikalų ministerijai, tačiau, gavęs ministerijos atsakymą ir nesutikdamas su šiame atsakyme pateikta informacija, jį skundė ne įstatymų nustatyta tvarka Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o vėl kreipėsi į Prezidentę. Nei Prezidentei, nei Kanceliarijai įstatymais nėra suteikta teisė nagrinėti administracinius ginčus tarp fizinių asmenų ir viešojo administravimo institucijų. Tai buvo paaiškinta pareiškėjui skundžiamame Kanceliarijos atsakyme. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo 2009 m. spalio 16 d. prašymą turėjo nagrinėti asmeniškai Prezidentė, pažymėtina, jog Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Kanceliarija yra valstybės įstaiga, padedanti Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas ir atliekanti Prezidento rezidencijos finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą. Šios įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kanceliarijos nuostatus tvirtina Prezidentas. Būtent Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintų Kanceliarijos nuostatų 6.11 punkte nustatyta, kad viena iš kanceliarijos funkcijų, kurią jai nustato Prezidentas, yra organizuoti piliečių ir kitų asmenų aptarnavimą Kanceliarijoje. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Prezidentė nėra įgaliojusi Kanclerio pasirašyti atsakymų į fizinių asmenų prašymus, nepagrįstas. Priešingai, toks įgaliojimas Kancleriui yra suteiktas teisės aktu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 95–107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (l D-3624)-2D-6491 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) pagrįstumo ir teisėtumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad skundžiamu Raštu Kanceliarija atsakė pareiškėjui į jo 2009 m. spalio 16 d. prašymą. Šiame pareiškėjo prašyme suformuluoti tokie reikalavimai: atsiųsti pareiškėjui oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Iš prašymo formuluotės akivaizdu, kad prašymas yra techninio pobūdžio, prašoma atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Taigi logiška, kad tokiu būdu suformuluotas pareiškėjo prašymas ir privalėjo būti sprendžiamas. 2009 m. spalio 16 d. pareiškėjo prašymas pagrįstai atsakovo buvo įvertintas kaip kartotinis kreipimasis dėl tų pačių dalykų, dėl ko pareiškėjas jau buvo kreipęsis 2009 m. rugpjūčio 28 d. Iš prašymo motyvų akivaizdu, kad pareiškėjas vėl kreipiasi todėl, kad Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, pareiškėjo nuomone, 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašyme nurodytų trūkumų iš esmės nepašalino ir nepaaiškino, kodėl Lietuvos Respublikos Seimo interneto tinklapyje ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapyje paskelbtame sutarčių su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) sąraše dėl Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO ir Elgesio Kodekso nurodyta, kad „Teksto nėra (Neišverstas)“. Pagal Užsienio reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155, 6.8.4 punktą, ministerija kaupia ir tvarko informaciją apie Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, teikia skelbti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis „Valstybės žiniose“, todėl pareiškėjo prašyme keliamų klausimų sprendimas yra priskirtas Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai. Kadangi pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. prašyme į Prezidentę kreipėsi tais pačiais klausimais kaip ir 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašyme, Kanceliarija, vadovaudamasi Taisyklių 30 punktu, šioje dalyje pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašymo pagrįstai nenagrinėjo. Dėl pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašyme nurodytų argumentų atsakovas savo Rašte pagrįstai paaiškino, kad Kanceliarija nėra ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo institucija ir nenagrinėja administracinių ginčų tarp asmenų bei viešojo administravimo institucijų. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kyla ne tarp pareiškėjo ir atsakovo, o iš esmės tarp pareiškėjo ir Užsienio reikalų ministerijos. Atsakovas savo Rašte taip pat paaiškino pareiškėjui, kokia yra Užsienio reikalų ministerijos atsakymo iš šio rašto apskundimo tvarka. Iš pareiškėjo teiktų prašymų formuluočių ir argumentų matyti, kad juose keliami klausimai vienareikšmiai susiję su konkrečiais techniniais dalykais, t. y. prašoma atsiųsti oficialius prašyme paminėtų dokumentų tekstus valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose. Juose pareiškėjas nekėlė jokių kito pobūdžio klausimų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai, kad Taisyklių 4 punktas, 21.5. punktas, kurie nustato, jog prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje (priimamajame) prieštarauja VAĮ 3 straipsniui, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 daliai, teismo neanalizuojami.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise apskųsti atsakovo Raštą ikiteismine tvarka ir jį apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Iš skunde nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjo netenkino tai, jog jo prašymą išnagrinėjo ne Lietuvos Respublikos Prezidentas, o Kanceliarija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar kituose teisės aktuose nėra numatyta Lietuvos Respublikos Prezidento pareiga asmeniškai nagrinėti pareiškėjų prašymus ar skundus bei teikti asmeniškai jiems atsakymus. Lietuvos Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas yra įsteigta atskira įstaiga – Prezidento kanceliarija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka padeda Lietuvos Respublikos Prezidentui spręsti klausimus, susijusius su piliečių aptarnavimo organizavimu. Kanceliarija pagrįstai ir teisėtai nagrinėjo pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašymą Raštu jam atsakė. Komisijos argumentai dėl pareiškėjo reikalavimų, suformuluotų skunde VAGK (nurodyti Kanceliarijai laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei neperžengti įstatymų nustatytų Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai kompetencijos ribų ir prašymą perduoti jame nurodytam adresatui, kad šis pagal savo kompetenciją jį išnagrinėtų ir priimtų teisėtą ir pagrįstą sprendimą) yra pagrįsti Sprendime nurodytų teisės aktų nuostatomis, tinkamai jas taikant ir aiškinant. VAGK savo Sprendime atsakė į visus pareiškėjo skundo reikalavimus. Priimant Sprendimą esminių procesinės teisės normų pažeidimų nepadaryta, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš Komisijos protokolo Nr. 2R-232, matyti, jog nagrinėjant bylą dalyvavo komisijos narė J. M. ir komisijos nariai R. B., V. Š.. Šie asmenys pasirašė ir Sprendimą. VAGK 2010 m, liepos 8 d. rašte teismą informavo, kad Komisijos pirmininkas negalėjo dalyvauti svarstyme, todėl pirmininkauti posėdžiui buvo pavesta Komisijos narei J. M., o Komisijos narė L. P. sirgo, todėl pranešimą darė Komisijos narys V. Š.. Minėtame rašte teismui nurodyta, kad buvo vadovautasi Komisijos nuostatų 50 punktu. VAGK taip pat informavo, kad, esant glaustiems bylų nagrinėjimo terminams (14 dienų), bylos svarstymo laikas paskiriamas tą pačią dieną, kai gaunamas skundas (prašymas) ir, esant Komisijos kvorumui, jis dėl nurodytų ir kitų priežasčių neatidėliojamas. Teismas nepritarė pareiškėjo teiginiams, kad Komisijos nuostatų 50 punktas gali kelti abejonių dėl jo prieštaravimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsniui. Vyriausybei įstatymas suteikė teisę numatyti ir tuos atvejus, kaip Komisija dirba, kai nėra jos pirmininko, kas ir buvo numatyta Komisijos nuostatų 50 punkte, nurodant, kad taip sprendžiamas laikino pavadavimo klausimas, o ne pirmininko skyrimas. Pagal Komisijų įstatymo 14 straipsnio nuostatas, nėra svarbu, ar sprendimo priėmime dalyvavo VAGK pirmininkas, o svarbu tik tai, kad sprendimas priimamas, dalyvaujant ne mažiau kaip 3 Komisijos nariams. Šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Pareiškėjo argumentai dėl pirmininko įgaliojimų VAGK veikloje ir darbo organizavime neaiškumo nagrinėjamo ginčo atveju nėra svarbūs. Šiuo atveju reikšminga tik tai, kad Komisijos narė J. M. galėjo pasirašyti Sprendimą ir jį pasirašė, nes dalyvavo posėdyje, yra Komisijos narė. Pareiškėjo skundas buvo priimtas, ginčas išnagrinėtas, sprendimas priimtas dalyvaujant tokiam komisijos narių skaičiui, kurio reikalauja įstatymas. Taigi, dėl pirmininkavimo VAGK posėdžiui ir pranešėjo pakeitimo jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas dalyvavo posėdyje, dėl paminėtų argumentų jokių pastabų nepareiškė, tokių argumentų, kad kaip nors dėl to būtų pažeistos jo teisės, nenurodė ir savo skunde teismui. Nagrinėjamo ginčo dalyko ribose pareiškėjo keliami klausimai dėl Kanceliarijos ir Komisijos nuostatų teisėtumo ir kt. nėra aktualūs, todėl teismas nematė pagrindo kreiptis Konstitucinį Teismą. Teismas jau pasisakė dėl nagrinėjimo konkrečių pareiškėjo prašymų, kuriais buvo kreiptasi į Prezidentę. Tai, ką pareiškėjas nurodė teisme, niekaip nebuvo išreikšta minėtuose jo prašymuose, todėl akivaizdu, kad institucijos negali žinoti, ką besikreipiantis asmuo nori išsiaiškinti, jeigu tai konkrečiai nenurodyta jo prašyme. Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisijai nebuvo pateikta duomenų apie Taisyklių 35 punkto nuostatų įvykdymą, teismas sprendė, jog tokio pobūdžio klausimas pareiškėjo nebuvo keliamas ir jis nėra susijęs su nagrinėjamo ginčo dalyko esme.

III.

Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu (b. l. 109–116) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašo atsakovą pakeisti Lietuvos Respublikos Prezidentu. Taip pat prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Komisijos nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies atitikties Komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas prašo patikrinti Nuostatų 10 ir 17 punktų atitiktį Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalims bei teisinės valstybės principui arba kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 3 daliai ir teisinės valstybės principui. Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad Komisijos Sprendimas neatitinka faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas. Ar priimtas Prezidento dekretas, o, jei nepriimtas, kodėl, gali atsakyti tik Prezidentas asmeniškai arba davęs atskirą pavedimą politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojui. Teismas nesiaiškino, kodėl Komisijos pirmininkas nedalyvavo Komisijos posėdyje. Taip pat nesiaiškinta, kodėl Komisijos narys V. Š. darė pranešimą Komisijoje, kyla abejonių, ar jis apskritai buvo susipažinęs su bylos medžiaga.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123–129) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad Kanceliarija, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 10 punktu, pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 28 d. kreipimąsi persiuntė Užsienio reikalų ministerijai, nes kreipimesi keltų klausimų nagrinėjimas teisės aktais priskirtas Užsienio reikalų ministerijai. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas, tačiau šio rašto jis neskundė. Pareiškėjas neskundė ir Užsienio reikalų ministerijos rašto, kuriuo jam buvo atsakyta į kreipimąsi. Atsakovas nurodo, kad dėl pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. kreipimosi Kanceliarija Raštu paaiškino, jog Kanceliarija nėra ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo institucija ir nenagrinėja administracinių ginčų tarp asmens bei viešojo administravimo subjektų. Taip pat buvo nurodyta, kokia Užsienio reikalų ministerijos atsakymo apskundimo tvarka. Tiek 2009 m. lapkričio 11 d., tiek 2009 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjo kreipimuose suformuluoti prašymai yra tokiais klausimais, kurių nei Prezidentas, nei Kanceliarija nėra įgalioti spręsti. Galiojantys teisės aktai numato, kokie veiksmai turi būti atlikti tuo atveju, kai valstybės institucija, įstaiga gauna asmens kreipimąsi, kuriame išdėstytų klausimų ji nėra įgaliota spręsti. Tokių veiksmų Kanceliarija ir ėmėsi. Atsakovas pažymi, kad atsakovo pakeitimas būtų nepagrįstas, nes ginčijami klausimai nepriklauso Prezidento kompetencijai. Kiti pareiškėjo prašymai taip pat nepagrįsti, o dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies konstitucingumo Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs 2010 m. gegužės 13 d. nutarime.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-233(2009/04-4R-336) teisėtumo ir pagrįstumo, 2009 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos kanclerio G. K. rašto Nr. (1D-3624)-2D-6491 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos pareigos perduoti pareiškėjo prašymą jame nurodytam adresatui, kad šis pagal savo kompetenciją jį išnagrinėtų ir priimtų teisėtą sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde keliami reikalavimai iš esmės siejami su tuo, kad, pareiškėjo manymu, ginčijamu Lietuvos Respublikos Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (lD-3624)-2D-6491 buvo netinkamai atsakyta į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą. Pareiškėjo manymu taip yra, be kita ko, todėl, kad į minėtą raštą atsakė ne tas subjektas, kuriam buvo adresuotas minėtas raštas, t. y. atsakė Kancleris, o ne Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Prašoma, kad ginčijamas Raštas būtų panaikintas, o pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštas būtų perduotas jame nurodytam adresatui, kad jis tinkamai į jį atsakytų.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336), dėl 2009 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos kanclerio G. K. rašto Nr. (1D-3624)-2D-6491, taip pat kitų susijusių aspektų, teisėjų kolegija šiais klausimais pasisakys atskirai.

Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336)

Iš pareiškėjo skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (Komisijos byla, b.l. 1) matyti, kad, pareiškėjo manymu, 2009 lapkričio 9 d. ginčijamu raštu atsakiusi į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą, Kanceliarija peržengė savo kompetencijos ribas. Jo manymu, minėtą raštą turėtų išnagrinėti ir į jį atsakyti Lietuvos Respublikos Prezidentas. Ir Komisija, ir pirmosios instancijos teismas, įvertinę bylos medžiagą, padarė išvadą, kad Kanceliarija yra tinkamas subjektas atsakyti į minėtą pareiškėjo raštą, taip pat pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei kiti teisės aktai neįtvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento pareigos asmeniškai nagrinėti asmenų prašymus, skundus, ar asmeniškai teikti į juos atsakymus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo manymu, byloje taikytinas teisinis reguliavimas suponuoja, jog atsakymą į pirmiau minėtą jo prašymą privalėjo pateikti Lietuvos Respublikos Prezidentas, o ne Kanceliarija.

Įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija pareiškėjo argumentams nepritaria.

Nors grįsdamas savo apeliacinio skundo teiginius pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu, 77 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, nei vienas iš šių straipsnių, aiškinant juos sisteminiu, loginiu ir teleologiniu požiūriu, neįtvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento pareigos asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, taip pat asmeniškai tirti jų skundus.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirmiau minėtos pareigos neįtvirtina ir kiti teisės aktai. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Respublikos Prezidento kanceliarija yra valstybės įstaiga, padedanti Respublikos Prezidentui įgyvendinti jo funkcijas ir atliekanti Respublikos Prezidento rezidencijos finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą. LR Prezidento įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Respublikos Prezidento kanceliarija yra viešasis juridinis asmuo, turintis atsiskaitomąją sąskaitą banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija“, o 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Respublikos Prezidento kanceliarijai vadovauja Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris. Kanclerį Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka konkurso būdu priima į pareigas ir atleidžia iš jų Respublikos Prezidentas.

2008 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento potvarkiu Nr. 2K-490 Dėl Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatų (Valstybės žinios, 2008, Nr. 71-2732) buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatai. Taigi atmestinas pareiškėjo teiginys, kad šie Nuostatai nėra tinkamai paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka. Minėtuose Nuostatuose, be kita ko, nurodyta, kad Kanceliarija organizuoja dokumentų valdymą Prezidento kanceliarijoje ir užtikrina dokumentų saugojimą bei jų perdavimą teisės aktų nustatyta tvarka valstybės archyvui (Nuostatų 6.6 punktas), taip pat organizuoja piliečių ir kitų asmenų aptarnavimą Prezidento kanceliarijoje (6.11 punktas). Be to, Nuostatų 18 punkte nurodyta, kad Prezidento kanceliarijos kancleris vadovauja Prezidento kanceliarijai, sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus, organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja ir atsako už Prezidento kanceliarijos veiklą. Jis, be kita ko, tvirtina Prezidento kanceliarijos darbo reglamentą, vidaus tvarkos aprašą, kitus vidaus ir darbo tvarką reglamentuojančius aprašus, tvarkas, reglamentus, nuostatus (Nuostatų 18.1 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių patvirtinimo (Valstybės žinios, 2009,Nr. 107-4509) patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių 4 punkte numatyta, jog Kanceliarijoje nagrinėjami rašytiniai, žodiniai ir įstatymų nustatyta tvarka elektroniniu būdu pateikti prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais ar priskirti Kanceliarijos kompetencijai, o minėtų Taisyklių 21 punkte expressis verbis nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento ir Kanceliarijos vardu gautų asmenų prašymų priėmimą ir nagrinėjimą bei jų aptarnavimą „vieno langelio“ principu organizuoja Kanceliarijos Priimamasis. Be to, Taisyklių 21.5 punkte nurodyta, kad Kanceliarija nagrinėja asmenų prašymus, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais ar priskirti Kanceliarijos kompetencijai, ir rengia į juos atsakymus.

Įvertinus minėtų Nuostatų ir Taisyklių normų turinį darytina išvada, kad pirmiau minėtu 2008 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintas Nuostatais būtent Kanceliarijai pavesta organizuoti asmenų prašymų nagrinėjimą, o Taisyklėse detalizuojama šios pareigos įgyvendinimo tvarka.

Atitinkamai, atsižvelgdama į pirmiau aptartas teisės nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju Kanceliarija buvo tinkamas subjektas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą. Paminėtina ir tai, kad tokios pozicijos analogišku klausimu laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 - 42/2008; 2008 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-50/2008). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka, jog galimi tam tikri atvejai, kai atskiru Respublikos Prezidento pavedimu sprendimą priimtų kitas kompetentingas subjektas (b.l. 112). Sutikus su teiginiu, kad galimas atskiras pavedimas, nėra teisinių pagrindų teigti, kad negali būti bendro pavedimo, įforminto norminiu teisės aktu. Atitinkamai darytina išvada, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą perduoti pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašymą jame nurodytam adresatui, t. y. Lietuvos Respublikos Prezidentui.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra. Taip pat atmestinas pareiškėjo prašymas įtraukti atsakovu Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kaip minėta, įvertinus faktines bylos aplinkybes ir byloje taikytiną teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Kanceliarija buvo kompetentinga atsakyti į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą. Be to, pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos tyrimas nepriskiriamas administracinių teismų kompetencijai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl pirmiau minėtos ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog pirmiau minėtos ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus bylos medžiagą, jai nekyla abejonių dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat išreiškė abejones dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintų Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos nuostatų 10 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalims, teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus pirmiau aptartą byloje taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pirmiau minėto Kanceliarijos nuostatų 10 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, be to, minėta teisės norma nėra aktuali šios bylos išnagrinėjimui.

Analogiška išvada darytina ir dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 17 punkto 2 dalis ir 50 punkto 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, teisinės valstybės principą. Kaip minėta, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Taigi pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra pagrįsta abejonė, ar tam tikras teisinis reguliavimas (jo nebuvimas) yra suderinamas su aukštesnės galios teisės aktais. Nors pareiškėjas pateikia argumentus dėl tam tikrų Komisijos narių dalyvavimo ir nedalyvavimo nagrinėjant jo skundą ir priimant ginčijamą Komisijos sprendimą, jis nenurodo, kaip tai pažeidė tam tikras jo procesines ar materialias teises. Taip pat pažymėtina ir tai, jog teisės aktai neįtvirtina pareiškėjo teisės, kad jo bylą nagrinėtų būtent tam tikros sudėties administracinių ginčų komisija. Įvertinusi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 17 punkto 2 dalies ir 50 punkto 2 dalies turinį teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems argumentams ir pažymi, kad jai abejonių dėl minėtų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui nekyla, todėl prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių patvirtinimo patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių punktus, kurie nustato, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Kanceliarijoje (Priimamajame). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikia argumentų, kokiems aukštesnės galios teisės aktams minėtos nuostatos prieštarauja. Be to, įvertinus pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, kuris numato, jog Kanceliarija rengia atsakymus į pareiškėjų prašymus, teisėjų kolegijai minėtos Taisyklių nuostatos abejonių dėl jų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nekelia.

Dėl pirmiau nurodytos priežasties minėtas prašymas taip pat atmestinas.

Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. (lD-3624)-2D-6491

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, kuriuo prašė atsiųsti oficialius Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO bei Elgesio kodekso tekstus valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos tinklapiuose (Komisijos byla, b.l. 9). Kanceliarija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo keliami klausimai patenka į LR užsienio reikalų ministerijos kompetenciją, vadovaudamasi LR viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, 2009 m. spalio 10 d. raštu Nr.(l D-2728)-2D-5092 prašymą persiuntė minėtai ministerijai, be to, tos pačios dienos raštu Nr.(l D-2728)-2D-5093 apie tai informavo pareiškėją. Nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas šio Kanceliarijos rašto neskundė teismui ar ikiteisminei administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai teisės aktų nustatyta tvarka.

LR užsienio reikalų ministerija 2009 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr.(22.3.8.l)-3-5413 (Komisijos byla, b.l. 17) atsakė pareiškėjui į minėtą prašymą ir kartu apie tai informavo Kanceliariją. Byloje nėra duomenų, kad minėtą ministerijos atsakymą pareiškėjas būtų apskundęs teisės aktų nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. (Komisijos byla, b. l. 18) prašymo turinio matyti, kad pareiškėjo netenkina LR užsienio reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinių sutarčių departamento direktoriaus A. N. 2009 m. rugsėjo 22 d. rašto turinys, nes, pareiškėjo teigimu, nebuvo paaiškinta, kodėl Seimo ir Ministerijos tinklapyje nurodyta, jog Saugumo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir NATO ir Elgesio kodekso „teksto nėra (neišverstas)“. Jo teigimu, nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, nes Lietuvos Respublikos ir NATO saugumo susitarimo tekstas neatsidaro, o vietoje jo atsidaro LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 1598 tekstas; taip pat sutarčių su NATO sąraše nurodytas Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstas apskritai neatsidaro, sąraše nenurodyta, kur jis buvo skelbtas. Pareiškėjas taip pat prašė atsiųsti jam oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos interneto tinklapiuose.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. (lD-3624)-2D-6491 teisėtumo ir pagrįstumo, konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. prašymą pagrįstai įvertino kaip pakartotinį, taip pat pagrįstai paaiškino, kad Kanceliarija nenagrinėja administracinių ginčų tarp asmenų ir viešojo administravimo institucijų.

Vertindama pirmiau aptartas faktines bylos aplinkybes ir ginčijamo Rašto turinį teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindo jį pripažinti neteisėtu ir panaikinti nėra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakovas savo 2009 m. spalio 10 d. rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo keliami klausimai (tinkamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių paskelbimas) patenka į Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos sferą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo (inter alia, 10, 15, 16 straipsniai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtintų Tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisyklių 19 punkto, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų 6.8.4 punktų nuostatos tokią išvadą patvirtina.

2009 m. spalio 16 d. pareiškėjo prašymo turinys rodo, kad pareiškėjo iš esmės netenkino LR užsienio reikalų ministerijos 2009 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr.(22.3.8. l)-3-5413, jame pateikiami argumentai, kodėl jo netenkina toks ministerijos atsakymas. Todėl darytina išvada, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjas prašė to paties, ko ir ankstesniame, 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašyme. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, savo 2009 m. rugsėjo 10 d. atsakyme aiškiai nurodė, kokios valstybės institucijos kompetencijai priskirtas jo prašyme keliamų klausimų nagrinėjimas, o pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. rašte išdėstė argumentus, kodėl jo netenkina Užsienio reikalų ministerijos 2009 m. rugsėjo 22 d. atsakymas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje atsakovas pagrįstai pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą įvertino kaip pakartotinį, taip pat pagrįstai nurodė, kad Kanceliarija nenagrinėja administracinių ginčų tarp asmenų ir viešojo administravimo institucijų.

Be to, pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. prašyme prašė atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjui jau 2009 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodė, kad su tarptautinių sutarčių paskelbimu susijusiais klausimais kompetencija priskirta Užsienio reikalų ministerijai. 2009 m. lapkričio 9 d. atsakovo rašte Nr. (1D-3624)-2D-6491 pareiškėjui vėlgi išaiškinta, kad pareiškėjo keliamų klausimų nagrinėjimas priskirtas Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai. Minėtame atsakovo atsakyme pareiškėjui taip pat buvo pateikta informacija apie pareiškėjo teisę teisės aktų nustatyta apskųsti Užsienio ministerijos atsakymą į pareiškėjo prašymą.

Taigi ir atsakovo 2009 m. rugsėjo 10 d. rašte, ir 2009 m. lapkričio 9 d. rašte atsakovas aiškiai nurodė, kokios valstybės institucijos kompetencijai priskirtas pareiškėjo keliamas klausimas.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti neteisėtu Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. (lD-3624)-2D-6491 ir jį panaikinti.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas