Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-06 · Administracinė byla Nr. I-3878-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-06
Bylos Nr.
I-3878-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01484-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3878-406/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01484-2016-0Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.;15.2.3.2;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. V. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 6-10) nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 7 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas perpildytose kamerose, kuriose gyveno nuo 1 iki 3 asmenų ir kamerų gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (4 kv. m). Kamerose nebuvo įrengta spintų drabužiams susidėti, todėl asmeninius daiktus laikė po lova, buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, tualetas buvo atitvertas, bet nerakinamas. Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų būklė avarinės būklės ir vėdinamos tik per langus, stalas skirtas tik keturiems asmenims. Kameros švarai palaikyti duodamos šluotos, bet grindims ir indams plauti nebuvo išduotas specialus skystis. Pažymėjo, kad per mėnesį gaudavo vieną ruloniuką nekokybiško tualetinio popieriaus, vieną skutimosi peiliuką, 50 ml. dantų pastos, tačiau to jam nepakako. Kameroje nuolat degė dieninis arba naktinis apšvietimas, nebuvo karšto vandens. Pasivaikščioti buvo vedamas kartu su kitais kameroje laikomais asmenimis vieną valandą per parą. Sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, vanduo tualete nenusileido. Dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę. Dėl netinkamos ventiliacijos kamerose kaupėsi drėgmė ir nedžiūvo drabužiai. Paaiškino, kad drabužiai Kauno tardymo izoliatoriuje neskalbiami, išduodama sintetinė patalynė, nuo kurios kyla alergija, minkštas inventorius nedezinfekuojamas, gausu parazitų, draudžiama turėti pledus. Maisto energetinė vertė nuo 1300-1500 kcal, nors pareiškėjo ūgis 176 cm., svoris 82 kg., be to, giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maisto. Pažymėjo, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, dėl ko buvo žalojama sveikata, dėl telefonų blokatorių skaudėjo galvą. Tvirtino, kad laikydamas pareiškėją netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnį, pareiškėjas patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 700 Eur neturinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 14-18) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2016 m. liepos 4 d. apie 15-16 val. ir išvyko 2016 m. liepos 7 d. apie 16-17 val. Teigė, kad teisės aktai nustatė ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriuje ir ši teisės norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi, reikalavimai įrengti atskirose patalpose sanitarinius mazgus Kauno tardymo izoliatoriui netaikomi, kadangi tam reikalinga atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Akcentavo, jog teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto pasivaikščiojimo kiemelyje normos. Tardymo izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Nuteistiesiems užtikrinama teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti. Įrengtos 3 dušų patalpos po tris vietas ir viena - keturių vietų, kurių plotai: 10,84; 10,12; 12,16 ir 14,23 kv. m. Nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl maitinimo nepagrįsti, nurodytos neatitinkančios tikrovės aplinkybės, kadangi Kauno tardymo izoliatoriuje nuteistieji gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Dėl maisto kokybės ar kaloringumo pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms institucijoms nėra pateikęs skundų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į psichiatrą dėl depresijos, taip pat nesikreipė ir į psichologą. Atsakovo nuomone, Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų, atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu, t.y. nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 7 d. Kauno TI kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.

Kameros kortelės (b. l. 19) bei atsakovo parengtos lentelės (b. l. 15) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2016 m. liepos 4 d. ir iki 2016 m. liepos 7 d. bausmę atliko kameroje Nr. 204. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Atsakovas Kauno TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kalinimo įstaigoje visada buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto. Tai patvirtina ir byloje esanti lentelė, iš kurios matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 204 ir jam teko 5,32 kv. m. Atsakovo pateikti į bylą duomenys neginčijamai įrodo, kad kameros Nr. 204 plotas yra 15,96 kv. m ir šioje kameroje buvo laikomi trys nuteistieji, todėl viena asmeniui teko 5,32 kv. m. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl per mažo kamerose gyvenamojo ploto yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pažymėtina tai, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad kameroje stalas buvo skirtas tik keturiems asmenims, o patalpos skirtos nuo 1 iki 6 asmenų, todėl neužteko vietos pavalgyti, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bausmę atliko su dar dviem asmenimis ir prie stalo valgyti teko trise.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus sieja su aplinkybėmis, kad kamerose ir sanitariniame mazge nebuvo tinkamo vėdinimo, kameros vėdinamos per langą, nebuvo mechaninės ventiliacijos sistemos, dėl ko kaupėsi drėgmė.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 134:2015 (aktas galiojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaroma galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) (aktuali redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Atsakovo atstovas į bylą pateikė foto lentelę iš kurios matyti, kad kameroje yra įrengti atidaromi langai su dvigubais rėmais (b.l. 20). Kad kameros su atidaromais langais ventiliuojamos ne tik per langus, bet yra įrengta kamerų su atidaromais langais ir mechaninė ventiliacijos sistema, o sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija, šias aplinkybes patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 23, 25). Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad Kauno tardymo izoliatoriaus patalpos buvo avarinės būklės, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Kauno tardymo izoliatoriaus patalpų būklę. Priešingai, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų patalpų foto lentelių (b. l. 20, 21) matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą, kameros yra tvarkingos, suremontuotos. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus patalpos yra avarinės būklės, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Kauno tardymo izoliatoriuje kameros ir minkštas inventorius nedezinfekuojamas, kamerose gausu parazitų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte ginčo laikotarpiu buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (10.5).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas tardymo izoliatoriui teikia UAB „Dezinfa“, pagal 2013 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. 20-42/A-1178, pagal kurią bendrovė įsipareigojo teikti vabzdžių bei graužikų kontrolę ir naikinimo paslaugas Kauno tardymo izoliatoriuje (b. l. 41-43). Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuojamas patalpas ir minkštą inventorių nepateikė. Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini.

Pareiškėjas akcentavo, kad per mėnesį jam buvo išduodamas vienas nekokybiško tualetinio popieriaus rulonėlis, vienas skutimosi peiliukas, 50 ml. dantų pastos, šių priemonių pareiškėjui neužteko. Pažymėjo, kad jam nebuvo išduotas skystis indams plauti, švarai palaikyti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, vienam asmeniui per mėnesį išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Remiantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintų higienos priemonių išdavimo taisyklių 2 punktu, suimtieji ir nuteistieji Kauno tardymo izoliatoriuje yra aprūpinami: tualetiniu popieriumi (1 rulonas/mėn.), dantų pasta (1 vnt. /mėn.), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt. /mėn.), šveitimo milteliai (1 vnt. (kamerai)/mėn.) ir pan. (b. l. 44). Pareiškėjas neginčija, kad higienos priemonės (tualetinis popierius, dantų pasta, skutimosi peiliukai) jam buvo išduotos, tačiau pažymėjo, kad šių priemonių jam nepakako. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tik 4 paras, taigi išduodamų priemonių turėjo pilnai pakakti. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl suteikti jam daugiau tualetinio popieriaus, peiliukų ar kitų priemonių atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo šie argumentai atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose nebuvo spintų drabužiams susidėti, dėl ko asmeninius daiktus pareiškėjas laikė po lova, be to, dviaukštės lovos buvo įrengtos be kopėtėlių, sanitarinis mazgas nerakinamas.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje, be kita ko, turi būti įrengta: prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 p.), spintelė arba lentyna maisto produktams susidėti (14.8 p.), viršutinių drabužių pakaba (14.9 p.) ir pan. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato spintų drabužiams, kopėtėlių lovoms, spynų tualetuose įrengimo tardymo izoliatorių kamerose. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų foto lentelių (b. l. 20, 21) matyti, jog kamerose esantis inventorius atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad maudytis buvo leidžiama tik kartą per savaitę, dušo patalpoje įrengti nuo vieno iki trijų dušo purkštuvai, nors vienu metu naudojasi nuo vieno iki šešių nuteistųjų, dėl ko nebuvo užtikrintas privatumas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo argumentus dėl privatumo prausykloje pažeidimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos dušų foto nuotraukos (b. l. 39, 40), iš kurių matyti, kad dušai atskirti sienelėmis. Teismas taip pat akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad kamerose nebuvo karšto vandens. Teismas pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 18 punkte nėra reglamentuota, kad kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimas nenustatytas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo drabužiai nebuvo skalbiami. Į bylą pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas (b. l. 45-46) paneigia pareiškėjo teiginį, kad asmeniniai rūbai nėra skalbiami. Pagal šio aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelį vedami visi esantys kameroje asmenys, t.y. nuo 1 iki 6, ir tik vienai valandai pasivaikščioti.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo (b. l. 26--28) 7 punkte nustatyta, kad vienu metu į pasivaikščiojimo kiemą ar iš jo įleidžiami ir vedami tik vienos kameros suimtieji ar nuteistieji. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m., dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga (b.l. 29, 32) bei teniso kambarys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Be to, bylos duomenimis, kartu su pareiškėju kamerose buvo laikomi, taigi ir vedami pasivaikščioti 3 asmenys (b. l. 15-16). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maisto energetinė vertė buvo nuo1300 iki 1500 kcal., o giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maisto.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal. Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas įstaigas ir skundęsis dėl maisto kaloringumo ir sudėties nustatymo, taip pat nėra duomenų, kad būtų kreipęsis pareiškėjas dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Kauno tardymo izoliatoriuje įrengti telefonų blokatoriai ir pastato konstrukcijose yra asbesto. Byloje nėra duomenų apie telefonų blokatorių įrengimą ar asbesto naudojimą tardymo izoliatoriaus pastato konstrukcijose. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie tardymo izoliatoriuje įrengtus telefono blokatorius ir asbestą pastato konstrukcijose yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nuolat degė apšvietimas (dieninis arba naktinis), o nakties metu buvo išjungiama elektra, dėl ko nebuvo galimybės įsijungti virdulį. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo" numatyta nuteistųjų (suimtųjų) kamerose šviesiu paros metu nuo kovo mėnesio paskutiniojo sekmadienio (nuo 9.00 val. iki 16.00 val.) ir nuo spalio mėnesio paskutiniojo sekmadienio (nuo 9.00 val. iki 15.00 val.) išjungti dirbtinio apšvietimo lempas. Pagal suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, nuo 23 val. iki 7 val. yra poilsio laikas, todėl elektra yra išjungiama ir paliekamas naktinis apšvietimas. Teismo vertinimu, toks paros laiko reglamentavimas yra pagrįstas siekiant užtikrinti tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų teisę į poilsį bei tinkamą kamerose laikomų asmenų kontrolę. Nustačius, kad dieninio ir naktinio apšvietimo įrengimas kamerose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Atmestini taip pat pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimu ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas