- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-1591-392/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir valstybės įmonės Turto bankas
- Trečiasis asmuo
- M. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir valstybės įmonės Turto bankas, bei trečiajam asmeniui M. S. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos asmenine nuosavybe ieškovės vardu įregistruotą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovės šeimai, ieškovei esant santuokoje su V. M., 1981 m. buvo skirtas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės santuoka su V. M. buvo nutraukta. Ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V. T. S.. Ieškovė minėtą butą privatizavo savo vardu 1992 m. (duomenys neskelbtini) nutraukė santuoką su V. T. S., santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos įstaigoje įregistruotas (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad buvęs sutuoktinis neturėjo pretenzijų į minėtą ieškovės vardu privatizuotą butą, po santuokos nutraukimo iš buto išsikraustė. Prieš mirtį 2008 m. pradžioje sugrįžo pas ieškovę, o (duomenys neskelbtini) mirė. V. T. S. įpėdiniai į minėtą butą kaip į V. T. S. palikimą nepretendavo. Ieškovė norėjo minėtą butą parduoti, tačiau notaras atsisakė tvirtinti sandorį, motyvuodamas tuo, kad butas yra bendra jungtinė ieškovės ir V. T. S. nuosavybė.
Atsiliepimas
2. Atsakovė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad minėtas butas pagal jo įgijimo nuosavybėn metu galiojusio Lietuvos Respublikos šeimos ir santuokos kodekso 21 straipsnį yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis, investiciniais čekiais jis buvo išpirktas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės valstybės naudai 30,93 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė R. S. 1992 m. sausio 15 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 16-479, įgijo nuosavybės teise 49,96 kv. bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo butas Nekilnojamojo turto registre 1992 m. sausio 15 d. įregistruotas ieškovės nuosavybės teise. Minėtos pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė R. S. buvo sudariusi santuoką su V. T. S., santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir V. T. S. santuoka nutraukta Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁸-2998/92, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini).
5. Teismas nurodė, kad ginčo buto įgijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad turtas, sutuoktinai įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o to paties straipsnio 3 dalis numatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi. Teismas atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog ginčo butas nors ir įgytas tik ieškovės R. S. vardu, tačiau laikytinas bendra jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe.
6. Pagal CK 3.100 straipsnio 4 punktą nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia, bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.117 straipsnio 1 dalyje numatyta prezumpcija, kad bendraturčių dalys yra lygios. Lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, pareiškus vienam iš buvusių sutuoktinių reikalavimus teisme. Tokia pačia tvarka gali būti nuginčyta ir turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija, įrodžius vienam iš buvusių sutuoktinių, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė.
7. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė esant pagrindą ginčo butą pripažinti asmenine jos nuosavybe, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo butas buvo įgytas jos asmeninėmis lėšomis, jog valstybės vienkartinės išmokos, kuriomis buvo sumokėta už butą, priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Be to, net ir esant tokiai aplinkybei įrodytai, teismo nuomone, ji nekeičia nuosavybės teisės į minėtą butą turinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012, yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Teismas atsižvelgęs į minėtas teisės normas ir teismų praktiką, konstatavo, kad ginčo butas buvo įgytas ne ieškovės asmenine nuosavybės teise, o bendros jungtinės ieškovės ir jos sutuoktinio V. T. S. nuosavybės teise. Sutuoktiniams nutraukus santuoką ir nekėlus ginčo dėl minėto buto padalijimo, bendroji sutuoktinių nuosavybės teisė pasibaigė ir butas buvo valdomas bendrosios dalinės ieškovės ir V. T. S. nuosavybės teise lygiomis dalimis.
8. Teismas susipažinęs su civilinės bylos dėl ieškovės ir A. M. santuokos nutraukimo, medžiaga, padarė išvadą, jog tai nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados dėl ginčo buto nuosavybės teisės. Minėtoje byloje nėra duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą po santuokos su A. M. sudarymo. Sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ginčo butas nenurodytas, jo nuosavybės teisė neaptarta. Teismas nurodė, jog buvęs ieškovės sutuoktinis V. T. S. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą ginčo bute nuo 1986 m. birželio 5 d. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtino, jog ji mokėjo minėto buto išlaikymo mokesčius laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m., tačiau teismas sprendė, kad nėra duomenų apie tai, kieno lėšomis butas buvo išlaikomas kitais laikotarpiais, taip pat kas mokėjo mokesčius ir valdė butą ieškovės santuokos su A. M. laikotarpiu. Teismo nuomone, faktinės bylos aplinkybės liudija, jog buvęs ieškovės sutuoktinis V. T. S. iki jo mirties gyveno ginčo bute kartu su ieškove, kuri organizavo jo laidotuves. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, taip pat ir tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie V. T. S. gautas pajamas, kitokių duomenų, patvirtinančių, jog jis neprisidėjo prie buto išlaikymo, jog butas visa laikotarpį po santuokos nutraukimo buvo išlaikomas išimtinai tik ieškovės lėšomis, teismas padarė išvadą, kad butas nebuvo įgytas ieškovės asmeninės nuosavybės teise, o įgytas ir išliko abiejų sutuoktinių bendra nuosavybe.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Ieškovė (apeliantė) R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį ir pripažinti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes neteisingai įvertino faktines ir teisines aplinkybes, neteisingai pritaikė teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šioje byloje aukštesnės instancijos – Vilniaus apygardos teismo padarytomis išvadomis, kur teismas aiškiai nurodė, jog lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, gali būti nuginčyta ir turto įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, įrodžius vienam iš sutuoktinių, kad tai yra jo asmeninė nuosavybė. Taip pat nebuvo įvertintos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime dėl santuokos nutraukimo, nustatytos aplinkybės, kad ieškovės buvęs vyras V. T. S. girtauja, nedirba, neša iš namų daiktus ir pinigus, juos prageria, jie pusantrų metų neveda bendro ūkio, tris su puse metų tarp jų nutrūkę santuokiniai ryšiai.
9.2. Apeliantė nurodo, kad ginčo butas jai buvo skirtas 1981 m., kai ji buvo susituokusi su V. M., kuris 1985 m. rugsėjo 9 d. sprendimu dėl santuokos nutraukimo buvo pripažintas netekęs teisės į butą. 1-oji gamybinė butų ūkio valdyba 1985 m. gruodžio 11 d. rašte nurodė, kad ieškovei, kaip gyvenančiai bute, siūloma atidaryti sąskaitą, bei pažymėta, jog šeimą sudaro vienas žmogus.
9.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo nustatytas aplinkybes, kad apeliantė gyveno, išlaikė ir prižiūrėjo ginčo butą kaip savo dar iki santuokos su V. T. S. sudarymo. Akivaizdu, jog teismas neįvertino aukštesnio teismo nustatytas aplinkybes, padarydamas neteisingą išvadą, kad byloje nėra duomenų dėl buto išlaikymo mokesčių mokėjimo, taip pat nėra duomenų dėl to kas išlaikė ginčo butą. Ieškovė teismui buvo pateikusi įrodymus, pagrindžiančius, jog ginčo butas buvo išlaikomas jos lėšomis.
9.4. Apeliantės nuomone, tai, kad ginčo butas yra jos asmeninė nuosavybė įrodo šie faktai: santuoka su V. T. S. buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) ir jis apsigyveno jos bute. 1991 m. įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, 1992 m. sausio 15 d. ieškovė išsipirko ginčo butą, už kurį sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, ginčo butas įregistruotas tik ieškovės kaip vienintelės savininkės, vardu ir taip tapo jos asmenine nuosavybe. (duomenys neskelbtini) santuoka su V. T. S. buvo nutraukta, jis ginčo bute negyveno ir iki pat mirties, t. y. 16 metų, nereiškė jokių pretenzijų dėl ieškovės asmeninės nuosavybės.
9.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl teismo posėdžių atidėjimo dėl svarbios priežasties – ieškovės ligos, negalėjimo dalyvauti teismo procese, pateikti įrodymus, įgyvendinti ieškovei įstatymų suteiktą teisę tinkamai ginti savo teises, taip pažeidė ieškovės įstatymines ir konstitucines teises, bei atėmė galimybę įgyvendinti savo teises. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl trečiojo asmens pašalinimo iš bylos nagrinėjimo, nors jau įsigaliojo Vilniaus apygardos teismo sprendimas Nr. 2A-1624-653/2015, kuriuo M. S. nebuvo pratęstas terminas palikimui priimti. Teismas nesprendė prašymo dėl senaties termino taikymo.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad tais atvejais, kai valstybės paveldėtiną turtą sudaro nekilnojamasis turtas, ir kilnojamasis turtas ir / ar vertybiniai popieriai (išskyrus akcijas), viso paveldėtino turto paveldėjimą valstybės vardu inicijuoja Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, o ne Valstybinė mokesčių inspekcija. Nuo 2015 m. kovo 20 d. mokesčių inspekcija paveldėjimo santykiuose atstovauja valstybę tik tais atvejais, kai valstybė paveldi kilnojamąjį turtą, taip pat vertybinius popierius (išskyrus akcijas). Valstybinė mokesčių inspekcija turėjo būti pašalinta iš bylos dalyvių sąrašo, nes pasikeitus įstatyminei bazei, valstybę paveldėjimo santykiuose, kai turtą, kuris gali pereiti valstybės nuosavybėn, sudaro nekilnojamasis turtas, atstovauja VĮ Turto bankas.
11. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo butas būtų pirktas už asmenines ieškovės lėšas. Pasak ieškovės, už ginčo butą yra sumokėta grynaisiais pinigais ir jos vienkartinėmis išmokomis, tačiau šie investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, laikytini sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Be to, buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, V. T. S. kartu su ieškove mokėjo mokesčius, naudojosi butu kaip savu. Ginčo butas privatizuotas remiantis Butų privatizavimo įstatymu. Butų privatizavimo lengvata pagal šį įstatymą buvo teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo numatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Todėl nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą R. S. ir V. T. S. santuokos metu, toks butas neabejotinai turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Atsakovės nuomone, ginčo butas turi būti pripažįstamas priklausiusiu abiems sutuoktiniams. Ta aplinkybė, kad ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovės vardu, nesudaro pagrindo teigti, kad turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, nebuvo nustatyta turto detali registracija ir jos reikšmė turto statusui. Turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu turtas įgytas santuokos metu.
12. Trečiasis asmuo M. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas pagrįstai vertino, kad ieškovė ir suinteresuoto asmens tėtis V.T. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo ginčo butą, o pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo ieškovė neįrodė. Buto išlaikymo išlaidos nesuteikia nuosavybės teisės, jei iš tiesų ieškovė viena išlaikė butą, ji turėjo teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą bendrasavininkiui dėl bendrosios nuosavybės išlaikymo kompensavimo. Ieškovė prašydama nustatyti, jog ginčo butas yra jos asmeninė nuosavybė, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovė vienareikšmiškai nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ginčo butas buvo įgytas už jos asmenines lėšas. Butas buvo išpirktas pinigais ir investiciniais čekiais, dėl to ginčo byloje nėra. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika tiek darbo užmokestis, tiek investiciniai čekiai yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl daiktas įsigytas už šias lėšas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovė turėjo paneigti šią prezumpciją pateikdama įrodymus, jog pinigai ir investiciniai čekiai, kuriais buvo įgytas ginčo butas, buvo jos asmeninė nuosavybė. Tačiau jokių konkrečių įrodymų į bylą pateikta nebuvo, todėl teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buvusios sutuoktinės teisės į santuokos metu įgytą butą, kuris nutraukus santuoką teismo nebuvo padalintas.
15. Nustatyta, jog ieškovei esant santuokoje su V. M. 1981 m. buvo skirtas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės santuoka su V. M. nutraukta 1985 m. Ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V. T. S., kuris apsigyveno ginčo bute. 1991 m. įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, 1992 m. sausio 15 d. ginčo butas buvo išpirktas už investicinius čekius ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovės nuosavybės teise. Ieškovės ir V. T. S. santuoka nutraukta Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁸-2998/92, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Minėtu teismo sprendimu santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas. Buvęs ieškovės sutuoktinis V. T. S. mirė (duomenys neskelbtini).
16. Ieškovė prašė pripažinti asmenine nuosavybe jos vardu įregistruotą ginčo butą. Reikalavimą ieškovė grindė tuo, kad ginčo butą privatizavo savo vardu, įsigijo asmeninėmis lėšomis, t. y. valstybės vienkartinėmis išmokomis, be to, santuokos nutraukimo metu sutuoktinis neturėjo pretenzijų į ginčo butą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nustatęs, kad ieškovė neįrodė esant pagrindą ginčo butą pripažinti asmenine jos nuosavybe, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo butas buvo įgytas jos asmeninėmis lėšomis. Teismas konstatavo, kad ginčo butas buvo įgytas bendros jungtinės ieškovės ir jos sutuoktinio V. T. S. nuosavybės teise, o nutraukus santuoką ir nekėlus ginčo dėl minėto buto padalijimo, bendroji sutuoktinių nuosavybės teisė pasibaigė ir butas buvo valdomas bendrosios dalinės ieškovės ir V. T. S. nuosavybės teise lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniams privatizuojant butus, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių, butai buvo parduodami šeimoms bendram naudojimui, todėl nustačius, kad butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas pripažintinas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2007). Butai sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017). Nustatyta, kad ginčo butas buvo privatizuotas 1992 m. sausio 15 d., t. y. ieškovei esant santuokoje su V. T. S., todėl ginčo butas pagrįstai laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog ginčo butas buvo įsigytas už ieškovės lėšas, sprendžiant klausimą dėl įsigyto turto formos, neturi teisinės reikšmės, nes pagal Butų privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso ir CK nuostatas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nesudaro pagrindo ginčo butą pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe. Ta aplinkybė, kad ginčo butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik ieškovės vardu, neleidžia daryti išvados, jog turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl ginčo buto pripažinimo asmenine jos nuosavybe.
18. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kurioms esant galima nuginčyti turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją. Teisėjų kolegija šį apeliantės argumentą atmeta. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino bylos faktinius ir teisinius aspektus, pasisakė dėl visų ieškovės pateiktų argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė neįrodė kieno lėšomis ginčo butas buvo išlaikomas ieškovės santuokos su V. T. S. laikotarpiu, kad jis neprisidėjo prie buto išlaikymo, jog butas visą laikotarpį po santuokos nutraukimo buvo išlaikomas išimtinai tik ieškovės lėšomis. Be to, po santuokos nutraukimo, kaip nurodo pati ieškovė, V. T. S. ginčo bute 2008 m. gyveno su ieškove iki pat savo mirties. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutuoktiniams nutraukus santuoką ir nekėlus ginčo dėl ginčo buto padalijimo, bendroji sutuoktinių nuosavybės teisė pasibaigė ir butas buvo valdomas bendrosios dalinės ieškovės ir V. T. S. nuosavybės teise lygiomis dalimis.
19. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Trečiasis asmuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.