- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- 2S-2298-264/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02564-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Trečiasis asmuo
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens UAB „Swedbank lizingas“ įgalioto asmens G. U. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2FB-349-570/2015 pagal S. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi S. V. iškelta fizinio asmens bankroto byla, administratoriumi paskirtas R. S. (I tomas b. l. 74 – 75). 2015 m. sausio 5 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas ( II tomas b. l. 21).
Kreditorių susirinkimui buvo pateiktas tvirtinti parengtas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas. 2015 m. vasario 12 d. įvykęs pirmasis kreditorių susirinkimas šiam planui nepritarė (II tomas b. l. 44 – 47). 2015 m. liepos 14 d. įvykęs antrasis kreditorių susirinkimas patikslintam planui nepritarė (II tomas b. l. 127). 2015 m. liepos 29 d. įvykęs trečiasis kreditorių susirinkimas patikslintam planui taip pat nepritarė (II tomas b. l. 147). 2015 m. vasario 24 d. teismui buvo pateiktas pirmas S. V. mokumo atkūrimo plano projektas, kuris vėliau keletą kartų buvo tikslintas ir galutinai teismui pateiktas 2015 m. liepos 31 d. (II tomas b. l. 100 – 102).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtino 2015 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkime apsvarstytą patikslintą bankrutuojančio S. V. mokumo atkūrimo planą. Teismas nenustatė, kad mokumo atkūrimo plano projekte bankrutuojantis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą ir pajamas, įsipareigojimus ir nemokumo priežastis, nenustatė, kad jis būtų sudaręs kreditorių teises pažeidžiančius sandorius, ar tapo nemokus dėl žalingų įpročių, taip pat nepateikta duomenų, kad po bankroto bylos iškėlimo S. V. būtų nuslėpęs bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį. Nurodytos priežastys, dėl kurių jis nemato galimybės pakeisti kvalifikaciją, kitur įsidarbinti ar gauti daugiau pajamų, vertintinos kaip realios.
Teismas pažymėjo, kad S. V. išsakyti argumentai, jog gaunamų dienpinigių jis negali panaudoti skoloms dengti vertintini kaip pagrįsti, nes išlaidos komandiruotėms nėra laikomos pareiškėjo darbo užmokesčiu arba pajamomis, jos neapmokestinamos ir valstybinio socialinio draudimo fondui informacija apie komandiruotes ir jose mokamas išlaidas nebūna teikiama. Pareiškėjo darbas susijęs su krovinių pervežimu tarptautiniais maršrutais, todėl dienpinigiai skiriami kompensuoti būsto, kelionės, ryšių ir kuro išlaidas Lietuvos Respublik?s teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl jų skirti kreditoriniams reikalavimas atlyginti negalima. Teismas reikalavimą pareiškėjui 3 mėn. laikotarpiu susirasti geriau apmokamą darbą su ne mažesniu kaip 800 Eur/mėn. darbo užmokesčiu vertino kaip hipotetinį, prielaidomis grįstą pasiūlymą, neparemtą pareiškėjo galimybėmis, todėl jo įtraukimą į planą atmetė. Įpareigojimas pakeisti darbą atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, išsilavinimą ir jo galimybes, teismo nuomone, neduotų kreditoriaus laukiamo rezultato, pareiškėjas galėtų patekti į situaciją, kai būtų netgi pažeidžiami kreditoriaus interesai.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ir bankroto administratoriaus pateiktas bankrutuojančio S. V. mokumo atkūrimo plano projektas atitinka FABĮ 7 str. reikalavimus, FABĮ 8 str. 1 – 4 d. pažeidimų nenustatyta. Byloje nenustatyta, kad pateiktas mokumo atkūrimo plano projektas kaip nors pažeistų kreditoriaus interesus. Atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei kreditorių teises ir teisėtus interesus, teismas patvirtino S. V. mokumo atkūrimo plano projektą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“ UAB atskirajame skunde ( III tomas b. l. 1 – 3) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir grąžinti klausimą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:
1. Mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Mokumo atkūrimo plane neteisingai nurodoma informacija apie S. V. gaunamas pajamas, ko pasekoje numatomos ir nepagrįstai mažos lėšos kreditoriaus „Swedbank lizingas“ finansiniam reikalavimui tenkinti. Mokumo atkūrimo plane į pajamų sumą iš kurių gali būti išlaikoma pareiškėjo nepilnametė dukra, atsiskaitoma su kreditoriais, padengiamos bankroto proceso išlaidos, tenkinami būtinieji poreikiai buvo įtrauktas tik 395,21 Eur darbo užmokestis ir neįtraukti 544,65 Eur dienpinigiai. Bankroto procese negalima tapatinti sumų iš kurių negalima išieškoti priverstinio vykdymo proceso metu su bankrutuojančio fizinio asmens gaunamomis sumomis, iš kurių nors ir negalima išieškoti pagal LR CPK nuostatas, tačiau atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, turėtų būti dengiama bent dalis kreditorių reikalavimų.
2. Kauno apygardos teismas nutartyje Nr.2A-775-254/2015 konstatavo, kad dienpinigiai yra pajamos, kurios įskaitomos į bendrąsias pajamas išlaikymo dydžiui nustatyti (nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-251/2003). Šiuo atveju dienpinigiai bent jau turėjo būti laikomi pajamomis, iš kurių gali būti išlaikoma nepilnametė pareiškėjo dukra. Išlaikymą atskaičius iš dienpinigių, didesnė lėšų suma gali būti skiriama kreditoriaus „Swedbank lizingas“ UAB reikalavimams patenkinti. Dienpinigiai kaip ir visos kitos pareiškėjo gaunamos lėšos, turi būti įskaitomos ne tik į bendrąsias pajamas išlaikymui teikti, bet ir į bendrąsias pajamas atsiskaitymams su kreditoriais.
3. Patvirtinus S. V. mokumo atkūrimo planą su jame esančiais akivaizdžiais netikslumais ir trūkumais buvo pažeista bankrutuojančių asmenų ir jų kreditorių interesų pusiausvyra, FABĮ keliami tikslai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.
Atsiliepimas
Pareiškėjo S. V. atstovė advokatė J. V. atsiliepime į atskirąjį skundą ( III tomas b. l. 7 – 8) prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o apelianto atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad mokumo atkūrimo plane neteisingai nurodoma informacija apie S. V. gaunamas pajamas, kad dienpinigiai neįtraukti į bendrąsias pajamas atsiskaitymams su kreditoriais. Lentelės 15 eilutėje yra numatyta suma, kuri bus skiriama kreditoriaus „Swedbank lizingas“ UAB reikalavimams dengti. Šių lėšų kilmė – iš pareiškėjo sutaupytų iš į komandiruotes vykstant gautų dienpinigių ir būtinųjų poreikių lėšų suma. Plane numatyta, kad kreditoriaus reikalavimai bus dengiami ne tik iš pareiškėjo darbo užmokesčio, bet ir iš sutaupytų dienpinigių bei būtinųjų poreikių lėšų sumos.
2. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad negalima išieškoti iš darbuotojui mokamų dienpinigių sumų. Pareiškėjo gaunamų dienpinigių dydis atskirais mėnesiais skiriasi. Taip pat yra mėnesių kai pareiškėjas iš viso dienpinigių negauna.
3. Trečiasis asmuo atskirajame skunde remiasi Kauno apygardos teismo nutartimi dėl nustatyto vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo. Byloje kalbama apie vaiko išlaikymo dydžio nustatymą, bet ne apie išlaikymo mokėjimą. Pareiškėjo nepilnametei dukrai išlaikymo dydis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, įvertinus jo gaunamas pajamas. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo. Nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-251/2003 taip pat buvo sprendžiamas vaiko išlaikymo dydžio nustatymo klausimas. Atskirajame skunde nurodoma teismų praktika nėra aktuali ir netaikytina nagrinėjamoje byloje, skiriasi ne tik faktinis, bet ir teisinis pagrindas.
Fizinio asmens bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą ( III tomas b. l. 11 – 12) prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo:
1. Nesutiktina su kreditoriaus argumentais, kad mokumo planas neatitinka FABĮ 7 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Plane yra nurodytos visos pareiškėjo gaunamos ir planuojamos gauti pajamos per visą bankroto procesą. Pareiškėjas atsižvelgė į vienintelio kreditoriaus kreditorių susirinkime išsakytas pastabas ir kelis kartus koregavo plano projektą. Apeliantas, naudodamasis teisiniais instrumentais ir normų interpretavimu, siekia nutraukti bankroto bylą ir sužlugdyti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą.
2. Kreditorius teikdamas atskirąjį skundą ir sutikdamas su LR CPK 739 str. 2 p. nuostatomis prieštarauja pats sau, teigdamas, kad pasikeitus fizinio asmens statusui išieškojimas iš dienpinigių, mokamų darbuotojui vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, yra normalus dalykas. Kreditoriaus siekis atgauti kuo didesnę sumą lėšų yra beribis ir nepateisinamas civilizuotos aplinkos sąlygomis. Asmuo išvykstantis į tolimuosius reisus privalo būti fiziškai ir morališkai geros formos, nes vairuoja sunkiasvores, padidinto pavojaus transporto priemones. Bet koks siekis nukreipti išieškojimą į šias sumas yra tiesioginė grėsmė eismo saugumui tose šalyse kur vykdomi tarptautiniai pervežimu. Sudarant kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad asmuo ypatingai daug laiko praleidžia užsienio komandiruotėse, naudojasi skiriamais dienpinigiais, todėl ir būtinųjų išlaidų poreikio apimtis buvo sumažinta iki minimumo.
3. Absurdiška atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad priteistas vaiko išlaikymo išlaidas reikia išieškoti vien tik iš dienpinigių. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-775-254/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-251/2003 teismai į bendrąsias pajamas įskaičiuoja butpinigius ir maistpinigius tam, kad nustatytų išlaikymo dydžio proporcingumą, o ne mokėjimo šaltinius ar išieškojimo tvarką. Pareiškėjo nepilnametei dukrai išlaikymo dydis jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir vykdomas išieškant iš gaunamo darbo užmokesčio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo bei plano atitikimo Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatoms.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2015 m. vasario 24 d. teismui buvo pateiktas pirmas S. V. mokumo atkūrimo plano projektas, kuris vėliau keletą kartų buvo tikslintas ir galutinai teismui pateiktas 2015 m. liepos 31 d. (II tomas b. l. 100 – 102). Kreditorių susirinkimas nurodė, kad planas netvirtintinas dėl 2015-07-10 išsakytų pastabų t.y. mokumo atkūrimo plane nenumatyta jokių mokumo atstatymo priemonių. Taip pat nurodė, kad planas galėtų būti patvirtintas tik su papildomomis sąlygomis t. y. jeigu S. V. įsipareigotų susirasti geriau apmokamą darbą su nemažesniu kaip 800 Eur/mėn. atlyginimu. Suradus geriau apmokamą darbą turėtų būti numatytas gaunamų pajamų didėjimas bei proporcingai didesnis kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas. Arba nekeičiant darbovietės dalį gaunamų dienpinigių skirtų kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui sumoje ne mažiau kaip 450 Eur/mėn. 2015-07-29 įvykęs Kreditorių susirinkimas nurodė, kad buvo atsižvelgta tik į vieną pastebėjimą dėl O. V. išlaikymo iki jai sueis 18 metų.
Apeliantas nurodo, kad mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 str. 1 d. 2 p. reikalavimų t. y. mokumo atkūrimo plane neteisingai nurodoma informacija apie S. V. gaunamas pajamas, nes buvo įtrauktas tik 395,21 Eur darbo užmokestis ir neįtraukti 544,65 Eur dienpinigiai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto teiginiu nesutinka. Teismo vertinimu, tikslinga atsižvelgti į tiesioginę dienpinigių paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Tokių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK 220 straipsnyje, detalizuota Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2008). LR DK 220 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. LR Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo išmokų, skirtų komandiruočių išlaidoms atlyginti, neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu bei komandiruočių išlaidų už asmenis, vykstančius į užsienį tarnybiniais reikalais, kai apmokamas tik vykimas ir grįžimas (iš jų vizos įforminimas, draudimas ligos atveju ir kitos būtinosios išlaidos, susijusios su valstybių sienų kirtimu), mokamų teisės aktuose nustatyto dydžio ir nustatytais atvejais. Vadovaujantis DK 186 straipsniu, 220 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, dienpinigiai ir kitos kompensacijos, mokamos darbuotojams, išsiųstiems į tarnybines komandiruotes, nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką. Taigi dienpinigiai yra nelaikomi atlyginimu ir neįskaičiuojami į vidutinį darbuotojo darbo užmokestį. Jie skiriami tam, kad darbuotojas galėtų komandiruotės metu išgyventi. Tiesioginė dienpinigių paskirtis yra komandiruotėje esančio asmens išlaidų apmokėjimas (Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“). Be to, LR CPK 739 str. 2 p. nustatyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, tiesioginę dienpinigių paskirtį, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išlaidos komandiruotėms nėra laikomos pareiškėjo darbo užmokesčiu arba pajamomis, jos neapmokestinamos ir valstybinio socialinio draudimo fondui informacija apie komandiruotes ir jose mokamas išlaidas nebūna teikiama.
Bankrutuojančio S. V. atstovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad gaunamos dienpinigių sumos dydis atskirais mėnesiais skiriasi, taip pat yra mėnesių kai pareiškėjas iš viso negauna dienpinigių. Atkreiptinas dėmesys, kad FABĮ 7 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad plane turi būti nurodyta lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Taigi dienpinigiai taip pat negalėtų būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą dėl jų dydžio bei išmokėjimo kintamumo.
Iš pateikto mokumo atkūrimo plano 12 lape esančios lentelės 15 eilutės matyti, kad S. V. numatė skirti 173,77 Eur sumą kreditorių reikalavimų tenkinimui iš sutaupytų į komandiruotes vykstant gautų dienpinigių ir būtinųjų poreikių lėšų. Ši suma plius 14 eilutėje nurodyta 15,18 Eur suma (lėšų likutis kreditorių reikalavimams tenkinti) numatoma skirti „Swedbank lizingas“ UAB finansinio reikalavimo tenkinimui. Lėšoms reikalingoms asmens būtiniems poreikiams tenkinti numatyta skirti kas mėnesį po 129,75 Eur, kas sudaro mažiau nei pusę MMA dydžio (325 Eur) (http://www.socmin.lt/lt/socialine-statistika.html). Kaip matyti, S. V. nesiekia vien tik skolų nurašymo, tačiau geranoriškai stengiasi surasti papildomų lėšų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipėsi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, yra aktyvus, sąžiningai naudojasi jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis. Sutiktina su fizinio asmens bankroto administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą išsakyta pozicija, kad reikalinga išlaikyti pusiausvyrą tarp bankrutuojančios asmens ir kreditorių interesų. Bankrutuojantis asmuo jau keldamas sau bankroto bylą suvokia savo atsakomybę prieš visuomenę.
Apeliantas teigdamas, kad dienpinigiai turėjo būti įtraukti į pareiškėjo pajamas remiasi Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-775-254/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr.3K-3-251/2003. Pažymėtina, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007), o precedentais yra tik tokie nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2011). Nurodytose bylose sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui priteisimo. Taigi nagrinėjamas atvejis ir apelianto nurodyta teisminė praktika skiriasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas į apelianto nurodytą teisminę praktiką neatsižvelgia.
Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad dienpinigiai bent jau turėjo būti laikomi pajamomis, iš kurių gali būti išlaikoma nepilnametė pareiškėjo dukra. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-05-16 sprendimu nustatytas materialinis išlaikymas pareiškėjo nepilnametei dukrai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne šios bylos dalykas iš kokių lėšų turi būti mokamas išlaikymas pareiškėjo nepilnametei dukrai, todėl išsamiau dėl šių aplinkybių nepasisako.
FABĮ 16 straipsnio 6 punktas nustato fiziniam asmeniui pareigą pasikeitus finansinei būklei ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios būklės pasikeitimo dienos apie tai informuoti bankroto administratorių, 8 straipsnio 12 dalyje nustatyta plano pakeitimo tvarka. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad patvirtintas planas, pasikeitus fizinio asmens finansinei būklei, gali būti keičiamas.
Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė Fizinių asmenų bankroto įstatymo normų, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.