Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-2983-956/2020 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei J. K. dėl teismo sprendimų pakeitimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui ir vaikų išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitų, išvestinių reikalavimų, byloje išvadą teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, International Child Abduction and Contact Unit,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Teikia naujus įrodymus, susijusius su skundo teiginiais dėl sūnaus K., bendravimo su vaikais, garso įrašus su stenogramomis, apelianto teigimu, patvirtinančius atsakovės J. K. darytus vaiko teisių pažeidimus, duomenis apie atsakovės papildomas pajamas, savo darbo užmokestį ir prašo juos priimti. Nurodo, kad atsikirtimui į atsakovės 2020-05-18 atsiliepimą iki 2020-05-20 nespėjo surinkti ir išversti visų įrodymų, taip pat mano, jog vaikų teisių apsauga yra svarbesnis teisinis principas nei įrodymų pateikimo ribojimas, o naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

11. Nesutinka su teismo argumentais nenustatyti laikinos bendravimo tvarkos bei tvirtina, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog jo ir jaunesniųjų vaikų bendravimas iš esmės nevyksta jau septynis mėnesius ir tai sukelia akivaizdžią žalą visiems šeimos nariams. Teigia, kad atsakovė nuosekliai deda pastangas, jog su ja likę gyventi vaikai nustotų bendrauti su juo, arba nuteikinėdama juos prieš jį, arba nepildydama telefono sąskaitos, taip atimdama galimybę bendrauti. Nurodo, kad po D. išvykimo (duomenys neskelbtini) gyventi pas jį, jaunesnysis sūnus K. praktiškai nustojo atsakyti į jo skambučius, o dukros A. bendravimo galimybė visiškai priklauso nuo atsakovės ir K. noro. Pažymi, kad jokių rimtesnių ginčų su vaikais niekada neturėjo. Visi vaikai svečiavosi pas jį (duomenys neskelbtini) praeitų metų vasarą, du mėnesius iš eilės. Atkreipia dėmesį, kad su broliu ir seserimi negali pasikalbėti ir D.. Mano, kad tokia situacija gali būti nulemta atsakovės nuogąstavimų, kad ir kiti vaikai norės išvažiuoti gyventi pas jį ir vyresnįjį brolį į (duomenys neskelbtini), arba tai yra atsakovės manipuliavimas vaikais, siekiant išreikalauti iš jo mokėjimus, mainais į leidimą bendrauti su vaikais. Nurodo, kad tokia situacija tiesiogiai prieštarauja vaikų interesams, o bendravimo trūkumas iš esmės pažeidžia jo ir visų trijų vaikų teises. Tvirtina, kad dėl bendravimo su juo trūkumo, K. mokymosi pasiekimai žymiai sumažėjo, blogėja jo elgesys mokykloje.

12. Nesutinka su teismo išvadomis dėl priteisto laikino išlaikymo dydžio bei tvirtina, kad prašomas priteisti 440 Eur laikinas išlaikymas sūnui D. pagrįstas čekiais dėl vaikų išlaikymu`` 2019 m. vasarą. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų šį išlaikymo dydį, jis yra objektyvus, atitinkantis faktinę situaciją. Skundžiama nutartimi priteisto išlaikymo dydis nėra argumentuotas, teismas vadovaujasi šalių dviejų metų senumo taikos sutartimi ir joje sulygtu išlaikymo dydžiu. Teigia, kad šis argumentas yra ydingas, nes sutartyje yra aptariama situacija, kai visi vaikai yra Lietuvoje, o D. šiuo metu gyvena ir yra išlaikomas Anglijoje, kurioje pragyvenimo lygis yra žymiai aukštesnis, todėl ir išlaikymo dydis negali atitikti taikomo Lietuvoje. Teigia, kad skundžiamoje nutartyje cituojama 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2015 netaikytina, nes vaikas gyvenamąją vietą pakeitė ne vieno iš tėvų iniciatyva, o dėl motinos vykdytų vaiko teisių pažeidimų. Pažymi, kad šias aplinkybes patvirtina tiesioginiai įrodymai - šeimos narių tarpusavio pokalbių įrašai, patikimiausiai galintys patvirtinti bylos faktus. Tvirtina, kad vaikų teisių pažeidimas, kaip tiesioginė priežastis D. K. pakeisti gyvenamąją vietą, yra laikytinas nustatytu ir savo elgesiu sukėlusi sūnaus išvažiavimą, atsakovė turi prisiimti visas savo veiksmų pasekmes, įskaitant prievolę mokėti sūnui išlaikymą, objektyviai reikalingą jo gyvenamojoje vietoje. Teigia, jog atsakovės pajamos tam yra pakankamos, dėl to kitų vaikų interesai nebus pažeisti. Pagal atsakovės pateiktus duomenis jos darbo užmokestis yra apie 500 Eur, tačiau atsiliepime nutylima, kad ji gauna (arba bent ilgesnį laiką gaudavo) papildomai 500 Eur kas mėnesį paramos iš Vokietijos. Be to, realiai nemoka D. išlaikymo, taiko jo mokėtinų sumų įskaitymą. Pažymi, kad jo mėnesinis darbo užmokestis sumažėjo ir šiuo metu sudaro apie 1 500 GBP.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

24. Apeliacinės instancijos teismui šalys pateikė naujus įrodymus, jų teigimu, pagrindžiančius atskirajame skunde ir atsiliepime į jį dėstomus argumentus. Atsižvelgęs į CPK 314 straipsnio nuostatas, aplinkybę, kad šalys su pateiktais dokumentais turėjo galimybę susipažinti bei išreikšti savo poziciją dėl jų įrodomosios reikšmės, taip pat, jog pateikiami rašytiniai įrodymai yra neatsiejamai susiję su byloje nagrinėtinais klausimais ir minėtų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji rašytiniai įrodymai priimami ir vertinami kartu su pirmosios instancijos teismui teiktais įrodymais.

25. Atskiruoju skundu apeliantas V. K. nurodo, kad nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria netenkintas jo prašymas dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo bei iš dalies tenkinti jo prašymai dėl laikino išlaikymo sūnui iš atsakovės priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo, kitų sumų, susidariusių iki ieškinio priėmimo bei priverstinio išieškojimo sustabdymo. Ginčo dėl nutarties dalies, kuria šalių sūnaus D. K. laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su apeliantu nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje dalyje nenustatęs absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nepasisako.

26. Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas minėtų priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

27. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktą teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė nesant pagrindo nustatyti laikiną su atsakove J. K. gyvenančių jaunesniųjų šalių vaikų bendravimo tvarką, nes bylos duomenys neginčijamai nepatvirtina, kad atsakovė draudžia ar kitaip trukdo apeliantui bendrauti su vaikais. Apeliantas su šia išvada nesutinka, tvirtina, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, jo ir jaunesniųjų vaikų bendravimas, dėl tikslingų atsakovės veiksmų, iš esmės nevyksta ilgą laiką ir tai sukelia akivaizdžią žalą visiems šeimos nariams.

29. Iš bylos duomenų nustatyta ir šią aplinkybę pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Visagino miesto apylinkės teismo 2017-12-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1731-844/2017 buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria V. K. bei J. K., be kitų klausimų, nusistatė V. K. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, tai yra susitarė, kad V. K. bendrauja su vaikais ir dalyvauja juos auklėjant, o atsakovė neturi teisės jam kliudyti, jeigu tai nepažeidžia vaikų interesų. Minėta taikos sutartis V. K. taip pat suteikia teisę leisti laiką su vaikais tiek jo gyvenamojoje, tiek kitose vietose, išankstiniu susitarimu pasiimti vaikus atostogų, valstybinių ar šeimos švenčių metu, išeiginėmis dienomis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, byloje pateiktus duomenis, neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad byloje esančių duomenų visetas šioje proceso stadijoje leidžia spręsti, kad apeliantas su vaikais K. ir A. gali matytis ir bendrauti nekeičiant Visagino miesto apylinkės teismo 2017-12-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1731-844/2017 nustatytos bendravimo tvarkos. Kartu su atskiruoju skundu V. K. pateikti nauji įrodymai neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad dėl atsakovės veiksmų jo bei jaunesniųjų vaikų bendravimas iš esmės nevyksta ar kad nėra galima užtikrinti nutartimi nustatytą bendravimo tvarką. Duomenų, kad atsakovė draudžia ar kitaip trukdo bendrauti apeliantui su vaikais, ar kitaip pažeidžia minėta taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, byloje nėra, o iš Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikto atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo matyti, kad pats K. K. skyriaus specialistams yra išreiškęs poziciją dėl nenoro bendrauti su tėvu bei priekaištų jo elgesiui. Pažymėtina, kad dėl V. K. ieškiniu prašomos nustatyti bendravimo tvarkos (apimančios ir prašomos nustatyti laikinosios bendravimo tvarkos punktus – išsamiau detalizuojančius bendravimo tvarką nei, kad nustatyta 2017-12-07 nutartimi) spręs bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

30. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamos nutarties dalimi, kuria iš dalies tenkintas jo prašymas bei iš atsakovės J. K. priteistas laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiui sūnui D. K. po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra 2020-04-17, iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Apelianto teigimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad vaiko poreikiams patenkinti yra reikalinga 882,44 Eur suma per mėnesį, todėl atsakovė turėtų teikti 440 Eur išlaikymą.

31. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius, būtinus jų normaliam vystymuisi. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiem tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, teismas nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės, tai yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei to, kokios yra atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, tai yra, tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovės J. K. pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai ir kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes dalis atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų - dėl atsakovės papildomai gaunamų (ar praeityje gautų) pajamų, teikiamo išlaikymo tarp šalių įskaitymo taikymo, nulemiančio faktinį išlaikymo šalių sūnui D. nemokėjimą, aukštesnį pragyvenimo lygį apelianto gyvenamojoje vietoje bei atitinkamai didesnius vaiko poreikius, bendrų kreditorinių reikalavimų dengimą atsakovės lėšomis ir pan., šioje proceso stadijoje nėra detaliai vertinami.

32. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018-04-30 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1870-758/2018 buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, jog V. K. skirs vaikams K. K., D. K. ir A. K., kiekvienam po 200 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, bet ne mažiau kaip po 1/2 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos iki vaikai sulauks pilnametystės. Šalių nepilnametis sūnus D. K. šiuo metu gyvena su apeliantu Jungtinėje Karalystėje ir ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra, kiti šalių vaikai – K. K. bei A. K. gyvena su atsakove Lietuvos Respublikoje. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei iš atsakovės J. K. iki sprendimo byloje priėmimo priteisė 300 Eur dydžio laikiną išlaikymą šalių sūnui D. K.. Spręsdamas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pirmiau nurodytas aplinkybes dėl ankstesnio šalių susitarimo, susijusio su vaikams teiktino išlaikymo dydžiu bei aplinkybę, jog nuo 2020-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimalioji mėnesinė alga yra 607 Eur, tiek šalių turtinę padėtį (apelianto mėnesinės pajamos nutarties priėmimo metu sudarė 2 646,80 Eur, atsakovės – apie 600 Eur), todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad skundžiama nutartimi priteisto išlaikymo dydis visiškai nėra argumentuotas.

33. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų, šalys nurodo, kad jų pajamos sumažėjo, tačiau duomenų apie tai ar šis pajamų sumažėjimas yra pastovaus ar, labiau tikėtina, laikino pobūdžio, nėra pateikta, o ir apelianto pajamų sumažėjimas pats savaime šiuo metu nėra lemiamas veiksnys, sprendžiant dėl iš atsakovės priteisto laikino išlaikymo sūnui dydžio. Be to, atkeiptinas dėmesys, kad kartu su atsakove J. K. yra likę gyventi kiti du šalių nepilnamečiai vaikai, kuriems atsakovė taip pat privalo užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas bei būtinųjų poreikių patenkinimą, atitinkamai skirdama panašaus dydžio lėšas kaip ir su apeliantu gyvenančiam sūnui, kas, įvertinus atsakovės J. K. pajamų dydį, objektyviai tampa neįmanoma.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos bei papildomai pateikti duomenys, nepatvirtina apelianto teiginių, kad šalių sūnaus D. gyvenamosios vietos pakeitimą, išvykstant gyventi pas jį į Jungtinę Karalystę, nulėmė atsakovės J. K. vykdyti vaiko teisių pažeidimai, nes pagal Vaiko teisių apsaugos skyriaus byloje pateiktus duomenis bei paaiškinimus matyti, kad vaikų teisių pažeidimų atsakovės šeimoje nebuvo fiksuota ir tik 2019-11-05 gautas pranešimas apie tai, kad D. K. dėl konflikto su mama ir jos sugyventiniu paliko namus, po ko, dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams, nepilnametis buvo perduotas tėvui. Tuo tarpu subjektyvus šalių viena kitos elgesio vertinimas, santykių konfliktiškumas, galimai įtakojantis ir vaikų elgesį bei emocinę būklę, kas aiškiai atsispindi ir šalių teiktuose procesiniuose dokumentuose, šioje proceso stadijoje neleidžia vienareikšmiškai sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2015, pateiktais išaiškinimais. Be to, kaip ir minėta, dėl realių vaiko poreikių jo gyvenamojoje vietoje bei jiems patenkinti reikalingų lėšų, o kartu ir tėvų finansinių galimybių teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, spręs bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu nėra pagrindo spręsti, jog skundžiama nutartimi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nustatytas šalių sūnui D. atsakovės teiktinas 300 Eur dydžio laikinas išlaikymas pažeistų vaiko interesus ar nepatenkintų bent minimalių vaikų poreikių.

35. Apeliantas nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria teismas iš esmės netenkino jo prašymo dėl išlaikymo, mokėtino pagal Visagino miesto apylinkės teismo 2017-12-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1731-844/2017 ir Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018-04-30 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-1870-758/2018, įsiskolinimo ir kitų sumų, susidariusių iki ieškinio priėmimo, priverstinio išieškojimo sustabdymo bei sustabdė tik Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018-04-30 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-1870-758/2018 vykdymą dalyje dėl išlaikymo išieškojimo D. K., gim. (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, tai yra 2020-04-17, iki sprendimo priėmimo šioje byloje. Teismas konstatavo, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, o ieškovas neteks galimybės neteisėtai išieškotų pinigų susigrąžinti. Pažymėjo, jog nors civilinėse bylose Nr. e2-1731-844/2017 ir Nr. 2YT-1870-758/2018 pagal atsakovės prašymus yra išduoti Teismo sprendimo/teisminio susitarimo dėl išlaikymo prievolių išrašai, kai pripažinimo ar paskelbimo vykdytinu procedūra netaikoma, tačiau duomenų kad išlaikymo prievolių išrašai priverstinai vykdomi, nėra. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis išvadomis visiškai sutinka.

36. Apeliantas tvirtina, kad atsakovė jau yra pradėjusi priverstinio išieškojimo procedūras iš jo Jungtinėje Karalystėje pagal minėtus teismų sprendimus ir tai sudaro procesinį pagrindą tenkinti prašymą bei taikant laikinąsias apsaugos priemones iki sprendimo byloje priėmimo sustabdyti išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktų duomenų visumą, su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Iš civilinės bylos bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad civilinėse bylose Nr. e2-1731-844/2017 ir Nr. 2YT-1870-758/2018 pagal atsakovės prašymus yra išduoti Teismo sprendimo/teisminio susitarimo dėl išlaikymo prievolių išrašai, kai pripažinimo ar paskelbimo vykdytinu procedūra netaikoma, atitinkamai, pagal taikos sutarties 3 punktą dėl išlaikymo įsiskolinimo bei pagal sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 dalies 1 punktą dėl išlaikymo mokamo periodinėmis išmokomis. Duomenų, kad minėtų vykdomųjų dokumentų pagrindu būtų pradėti priverstinio išieškojimo iš V. K. veiksmai, byloje nėra, jų taip pat nepateikė ir apeliantas. Pažymėtina, kad šalių kartu su atskiruoju skundu bei atsiliepimu į jį pateikti nauji įrodymai patvirtina, jog kreditorė J. K. Jungtinėje Karalystėje yra iniciavusi priverstinio išieškojimo veiksmus iš skolininko V. K. pagal Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018-04-30 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1870-758/2018 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 5 dalies 4 punktą, kuriuo šalys susitarė, jog „V. K. per du metus po santuokos nutraukimo išmokės J. K. išmoką – 1 900 Eur sumai bei padengs 50 procentų sumos, kuri bus antstolių išskaičiuota iš J. K. darbo užmokesčio nuo 2018 metų sausio pirmos dienos iki nutarties dėl santuokos nutraukimo įsteisėjimo dienos, pagal J. K. pateiktus dokumentus. Šios sumos yra nustatytos remiantis tuo, kad J. K. viena moka bendrus įsiskolinimus jau po to, kai pradėjo gyventi skyrium. Minėtas sumas, V. K. įsipareigoja mokėti pagal šalių sudarytą atskirą mokėjimo grafiką, mokėjimus pradedant daryti nuo nutarties dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo dienos.“. Taigi, akivaizdu, kad Jungtinėje Karalystėje yra pradėtos išieškojimo procedūros dėl asmeninės apelianto skolos atsakovei, o ne dėl vaikams mokėtino išlaikymo, jo įsiskolinimo bei kitų išmokų, kas leistų spręsti esant tiesioginį ryšį su nagrinėjama byla. Tuo tarpu kiti atskirojo skundo argumentai, analogiški išdėstytiems ir ieškinyje bei iš esmės susiję su atsakovės veiksmais netinkamai prižiūrint šalių vaikus bei naudojant vaikams skirtą išlaikymą, pirmiau aptartų išvadų nepaneigia bei neleidžia spręsti esant nustatytoms išimtinėms aplinkybėms, sudarančiomis pagrindą taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę pilna apimtimi pagal V. K. prašymą.

37. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais šiuo metu nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.