Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. (I. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas I. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)(po reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo teisių ir pareigų perėmėjas), 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K). Šiuo laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Pažymi, kad kai jis buvo išvedamas išsimaudyti duše pro stebėjimo langelį nuolat tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties personalo darbuotojai stebi jį besimaudantį duše. Todėl mano, kad taip pasireiškė jo privatumo naudojantis dušu pažeidimas, dėl kurio jis teigia jautęs gėdos jausmą, diskomfortą. Teigia, kad daugybę kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus bei administraciją, tačiau ši problema nebuvo išspręsta. Be to, dušas nebuvo tinkamai dezinfekuotas, neretai buvo purvinas, apgleivėjusios sienos, dėl ko jis teigia užsikrėtęs (duomenys neskelbtini), ir šios ligos dėl netinkamo gydymo iki šiol negalįs išsigydyti.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. birželio 11 d. ir buvo Lukiškių TI-K iki kol buvo paleistas, t. y. iki 2019 m. balandžio 11 d. Pažymi, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Dėl išvedimo į dušą ir privatumo jame nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo

patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo

valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teigia, kad Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl pareigūnų funkcijų atlikimo ir elgesio pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pareigūnų pareigų atlikimą, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – PĮĮET) reikalavimais, Vilniaus PN (iki 2019-04-01 Lukiškių TI-K) gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN (iki 2019-04-01 Lukiškių skg. 6) prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, bei Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. birželio 10 d. įsakymu, nuostatomis bei reikalavimais, o taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pažymi, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turėtų būti laikomas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, dušas neatitiko higienos normų reikalavimų), atlyginimo.

Byla nagrinėjama pareikšto skundo reikalavimų ir nurodyto faktinio pagrindo ribose. Pažymėtina, kad už tą patį laikotarpį pareiškėjas yra užvedęs dar vieną administracinę bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau faktinis pagrindas (konkrečios neteisėtomis laikomos kalinimo sąlygos, dėl kurių prašoma atlyginti neturtinę žalą) šioje ir kitoje administracinėje bylose nesutampa.

Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2021 m. liepos 19 d. (spaudas ant voko), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Pareiškėjui praleidus ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. liepos 18 d., teismui nenustačius svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, - šioje dalyje skundas atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio termino reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti, todėl toliau teismas iš esmės pasisako dėl šių skundo reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Nurodytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 str. 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pastarąja prasme neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.). Toks valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų aiškinimas iš esmės atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą generalinio delikto principą, pagal kurį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-969/2020 47 p.).

Pareiškėjas skundžiasi, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas (naudojantis dušo patalpomis), nes jis buvo nuolat per duryse įrengtą akutę stebimas pareigūnų.

Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo", įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių turėjo būti suteikiama teisė nusiprausti duše.

Teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu nacionaliniai teisės aktai nereglamentavo dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumatė šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumatė, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020).

Iš bylos medžiagos matyti, jog Lukiškių TI- K dušai buvo atskirti 1,6 m aukščio (0,4 m atstumas tarp pertvarų ir grindų) ir 1,2 m pločio pertvaromis (šiais Lukiškių TI-K nurodytais duomenimis nėra pagrindo abejoti). Pareiškėjas neneigia, kad dušuose įrengtos pertvaros, tačiau neturtinę žalą jis kildino būtent iš to, kad jį, besinaudojantį dušu, galėjo matyti pareigūnai. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju esant įrengtoms pertvaroms, pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai pareigūnai pažeidė jo privatumą naudojantis dušu, nenurodė ir jokių netinkamo pareigūnų elgesio pavyzdžių. Duomenų, kad būtų teikęs pareiškėjas skundus kalinimo įstaigos administracijai dėl netinkamo ar neetiško konkrečių pareigūnų elgesio, nenustatyta.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones.

Vilniaus PN teismui pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. patikrinimo aktus, kuriuose nurodyta, jog patikrinus Lukiškių TI-K I-o korpuso II-e aukšte 9-o posto dušinę ant pertvaros sienų bei kitų aplinkos daiktų paviršių vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimą. Dušinėje yra sudarytos sąlygos nusirengti ir apsirengti (įrengtos kabyklos drabužiams). Lukiškių TI-K dizinfekcinės kameros įrengtos III-ojo korpuso patalpose. Dušinėje buvo 22,8 laipsniai šilumos, 10-o posto dušinėje buvo 22,7 laipsniai šilumos. Taip pat byloje yra pateiktas 2019 m. patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K suimtieji asmenys vedami į dušą kartą per savaitę pagal grafiką, vadovaujantis Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264, ši aplinkybė atitiko HN 134:2015 44 punkto reikalavimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas priešingas faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė ir nenurodė. Duomenų, kad būtų teikęs skundus kalinimo įstaigos administracijai, nėra. Teismas neturi pagrindo nesiremti ginče nedalyvaujančios institucijos – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro – specialistų pateiktomis išvadomis dėl dušinių ginčo laikotarpiu sanitarinės ir higienos būklės.

Iš pateiktų teismui patikrinimo aktų matyti, kad atlikus patikrinimus dušinės atitiko Higienos normos keliamus reikalavimus ir pažeidimų nebuvo nustatyta. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas, kaip teigia pareiškėjas, padarė pareiškėjo minėtus pažeidimus dėl netinkamų dušinių būklės (purvinos, nedezinfekuojamos, pertvaros apgleivėjusios).

Atsižvelgiant į teismų praktiką šiuo aspektu pažymima, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nurodyta atsakomybės taikymo rūšis, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013), kas reiškia ir tai, jog tokios tvarkos turi būti laikomasi ir tada, kai asmeniui sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos įkalinimo įstaigoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1510-624/2018).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog teismui nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, kadangi neįrodytos visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo I. G. (I. G.) skundą dalyje kaip nepagrįstą, o kitoje dalyje kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.