- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-23
- Bylos Nr.
- 2A-1793-259/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19411-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- E. B. B. M.
- Trečiasis asmuo
- V. K., E. K., T. M., D. M., notarė G
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, dalyvaujant ieškovės D. M. atstovei advokatei R. G., atsakovei E. B. B. M., jos atstovui advokatui V. G., tretiesiems asmenims V. K., E. K., T. M., D. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-576-214/2015 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovei E. B. B. M., tretieji asmenys V. K., E. K., T. M., D. M., notarė G. P. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, ir atsakovės E. B. B. M. priešieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo, naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarką pagal pateiktus gyvenamojo namo I-ojo aukšto ir mansardos planus pagal vieną iš nurodomų variantų:1.1. Ieškovei D. M. paskirti naudotis gyvenamojo namo I aukšto patalpomis: 1-2/15,10kv.m., 1-3/4,5 kv.m., 1-4 22/48 kv.m., 1-5 – 18,54 kv.m. Atsakovei paskirti naudotis mansardos patalpomis 1-7/9,64 kv.m., 1-8/15,79 kv.m., 1-9/5,41 kv.m., 1-10/16,92 kv.m. Paskirti bendram ieškovės ir atsakovės naudojimui I-o aukšto patalpas 1-1/15,8 kv.m., 1-6/4,31 kv.m., 1-11/5,23 kv.m.. Arba: 1.2. Ieškovei paskirti naudotis I-o aukšto patalpomis 1-2/15,10 kv.m., 1-3/ 4,5 kv.m., 1-4/22,48 kv.m., 1-5/18,54 kv.m. Atsakovei paskirti naudotis mansardos patalpomis: 1-7/9,64 kv.m., 1-8/15,79 kv.m., 1-9/ 5,41 kv.m., 1-10/ 16,92 kv.m.; I-o aukšto patalpomis1-11 5,213 kv.m., 1-6/ 4,31 kv.m. Paskirti bendram ieškovės ir atsakovės naudojimui I-o aukšto patalpą 1-1/15,8 kv.m. (1 t. b. l. 177-180).
Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės, joms abiems priklauso po ½ dalį šio gyvenamojo namo. Tarp šalių kyla ginčai dėl naudojimosi šiuo gyvenamuoju namu. Atsakovė gera valia nesutinka nusistatyti naudojimosi tvarkos ir neleidžia atlikti namo inventorizacijos kadastrinių matavimų, neįleidžia į namą nei jos nei VĮ Registrų centro darbuotojų. Nors nėra nustatyta konkrečios naudojimosi tvarkos, tačiau per ilgus metus yra nusistovėjęs faktinis gyvenamojo namo naudojimas: ieškovė naudojasi šio gyvenamojo namo I aukšto patalpomis: 1-2/15,10 kv.m., 1-3/4,5 kv.m., 1-4 22/48 kv.m., 1-5 – 18,54 kv.m.; viso: 60,62 kv.m., kas sudaro 45,33/100 idealiųjų gyvenamojo namo gyvenamojo ploto dalių. Atsakovė naudojasi mansardos patalpomis: 1-7/9,64 kv.m., 1-8/15,79 kv.m., 1-9/5,41 kv.m., 1-10/16,92 kv.m.; viso 47,76 kv.m., kas sudaro 35,72/100 idealiųjų gyvenamojo namo gyvenamojo ploto dalių. Bendrai naudojamos patalpos yra šios: 1-1/15,8 kv.m., 1-6/4,31 kv.m., 1-11/5,23 kv.m., viso 25,34 kv.m., ir tai sudaro 18,95/100 gyvenamojo namo gyvenamojo ploto dalių. Jei atsakovė nesutiktų su tokia naudojimosi tvarka kokia dabar faktiškai yra naudojamasi, ieškovė sutiktų, kad būtų nustatyta atvirkštinė naudojimosi patalpomis tvarka, t. y. sutiktų, kad jai būtų paskirtos tos patalpos, kuriomis naudojasi atsakovė, o atsakovė naudotųsi tomis patalpomis, kurias prašo paskirti naudotis ieškovei.
Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono valstybinėje notarinėje kontoroje; pripažinti atsakovei, kaip pergyvenusiai sutuoktinei nuosavybės teisę į ½ dalį jungtinės santuokinės nuosavybės, likusios po sutuoktinio A. M. mirties: ½ gyvenamojo namo 1A1ž, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti atsakovei ir ieškovei nuosavybės teises į joms priklausančias lygias palikimo dalis po A. M. mirties: po ¼ dalį gyvenamojo namo 1A1ž, po ¼ dalį ūkinio pastato 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ¼ dalį kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti atsakovei asmeninės nuosavybės teises į gyvenamojo namo 1A1ž patalpas: priestatą 3A1ž, mansardos patalpas 1-7, 1-8, 1-9, 1-10 su laiptais į mansardos patalpas; nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo 1A1ž patalpomis tokiu būdu: ieškovei skirti naudotis gyvenamojo namo 1A1ž pirmojo aukšto patalpas: veranda, pažymėta Nr.1-3, kurios plotas 4,50 kv. m., gyvenamuoju kambariu, pažymėtu 1-4, kurio plotas 22,48 kv.m. (bendrai 26,98 kv. m. plotu); atsakovei skirti naudotis visas likusias gyvenamojo namo 1A1ž patalpas: rūsio patalpą, pirmojo aukšto patalpas 1-1,1-2,1-5,1-6,1-11, mansardos patalpas: 1-7, 1-8, 1-9, 1-10 (1 t. b. l. 95-97).
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad ji 1959-12-26 sudarė santuoką su A. M., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. 1976-11-05 jie su sutuoktiniu nusipirko gyvenamąjį namą, dėl kurio naudojimosi tvarkos vyksta ginčas. Šis gyvenamasis namas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir ji įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį šio gyvenamojo namo. Sutuoktiniui mirus, ji kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo savo ir nepilnametės dukters D. M. (dabar ieškovė D. M.) vardu. Vyresnioji duktė V. E. (dabar trečiasis asmuo V. K.) atsisakė jai priklausančios palikimo dalies, nenurodydama kieno naudai atsisako. 1985-11-28 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame atsakovė ir ieškovė buvo nurodytos kaip įstatyminės įpėdinės paveldėjusios po vyro ir tėvo mirties likusį turtą lygiomis dalimis. Paveldėjimo teisės liudijime buvo nurodytas šis paveldėtas turtas: gyvenamasis namas 1A1ž su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), nebuvo nurodyta turto dalis, kuri jai priklausė kaip pergyvenusiai sutuoktinei, kurios ji nebuvo atsisakiusi. Būdama teisiškai neišsilavinusi į tokį paveldėjimo dokumentą neatkreipė dėmesio ir jis buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre; apie tai jai tapo aišku prasidėjus šios civilinės bylos nagrinėjimui teisme, kad ieškovei yra įregistruota didesnė gyvenamojo namo dalis negu ji pagal įstatymą galėjo paveldėti ir paveldėjo, nes ieškovei turėjo būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tik į ¼ dalį gyvenamojo namo, bet ne į ½ dalį. Notarė nepaaiškino tokio ydingo paveldėjimo teisės liudijimo pasekmių. Įstatyme numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą nepraleido, nes apie tai sužinojo tik ieškovei kreipusis į teismą šioje byloje. 1990 metais už atsakovės lėšas ieškovei neprieštaraujant V. K. įrengė ginčo name gyvenamąsias patalpas, t.y. atskirą trijų kambarių butą su laiptine (patalpos plane pažymėtos 1-7, 1-8, 1-9, 1-10), kuriose gyvena. Ieškovė prie šių patalpų įrengimo niekuo neprisidėjo, nes gyveno kitur. 2000 metais atsakovė už savo lėšas pasistatė gyvenamojo namo priestatą 3a1ž (plane pažymėtas 1-11), kuriame įrengė sanitarinį mazgą – tualetą ir vonią. Prie šio priestato statybos ieškovė neprisidėjo, todėl šis priestatas turi būti pripažintas atsakovės asmenine nuosavybe. Mansardoje įrengtos patalpos ir priestatas yra naujai pastatyti po atsakovės sutuoktinio mirties, todėl negali būti laikomos paveldimo turto dalimi. Ieškovė ginčo gyvenamojo namo patalpose 1-5 ir 1-4 laiko nereikalingus daiktus, nes pati gyvena kitur, retkarčiais ten būna ieškovės vaikai. Atsakovė ieškovei 2012-08-31 padovanojo ½ dalį 4,4800 ha žemės sklypo ir pasakė, kad ketina jai priklausančią namų valdos dalį palikti vyresniajai dukrai V. K., dėl to ieškovė supyko ant jos , nes jos manymu visa namų valda turėtų priklausyti jai vienai, o V. K. turėtų išsikraustyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu (2 t. b.l. 58-67) ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino atsakovei E. B. B. M. asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamojo namo 1A/ž, esančio (duomenys neskelbtini), šias patalpas - priestatą 3a1ž, mansardos patalpas 1-7, 1-8, 1-9, 1-10; ieškovei D. M. paskyrė naudotis gyvenamojo namo I aukšto patalpomis 1-2/15,10 kv.m., 1-3/4,50 kv.m.,1-4/22,48 kv. m., 1/3 dalimi patalpos 1-1, t. y. 5,26 kv.m., iš viso 47,34 kv.m.; atsakovei E. B. B. M. paskyrė naudotis : I aukšto patalpomis 1-5/18,54 kv.m., 1-6/4,31 kv.m.,1-11 /5,23 kv.m., 2/3 dalimis patalpos 1-1/10,53 kv.m.; mansardos (antro aukšto) patalpomis 1-7/9,64 kv.m., 1,8/15,79 kv.m.,1-9/5,41 kv.m., 1-10/16,92 kv.m.; iš viso 86,37 kv.m., bei rūsio patalpa 6,56 kv.m.; likusią ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo
Teismas nurodė, kad ištirti byloje įrodymai, kurių pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas patvirtina, kad A. M. ir atsakovei E. B. M. esant santuokoje, kuri buvo sudaryta 1959-12-26, 1976-11-05 A. M. vardu buvo įgytas ginčo gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo įrenginiai, kurio teisinė registracija buvo atlikta A. M. vardu. Byloje nesant įrodymų, kad turtas priklausė asmeninės nuosavybės teise A. M., teismas sprendė, kad yra pagrindas laikyti, kad nekilnojamojo turto įgijimo sutarties pagrindu atsakovė E. B. M. įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo namų valdos pastatų, t.y. gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių. Teismas nurodė, kad paveldint turtą po sutuoktinio A. M. mirties, jo sutuoktinė turėjo teisę paveldėti kartu su palikimą priėmusia jų dukterimi D. M. (ieškove byloje D. M.) po ½ dalį paveldimo turto, t.y. po ¼ dalį gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių, tačiau 1985-11-28 paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad A. M. turtą paveldi lygiomis dalimis sutuoktinė E. M. ir duktė D. M.. Paveldimą turtą sudaro gyvenamasis namas, nepriimtas ekploatacijon ūkio pastatas ir kiemo įrenginiai, bet ne ½ dalis šio turto, kuri turėjo priklausyti mirusiajam A. M. kaip bendros jungtinės nuosavybės teise įgyto turto dalis. Galiojusio palikimo priėmimo metu 1964 m. Civilinio kodekso 573 str. 1 d. nustatė, kad paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra: pirmosios eilės– mirusiojo vaikai< >, sutuoktinis < >. Šio kodekso 591 str. nustatė, kad įstatyminis ar testamentinis įpėdinis turi teisę per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti nuo palikimo. Kartu jis gali nurodyti, kad atsisako nuo palikimo kitų asmenų iš įstatyminių ar testamentinių įpėdinių tarpo naudai < >.Atsisakymas nuo palikimo, nenurodant, kieno naudai įpėdinis atsisako nuo palikimo, sukelia tas pačias pasekmes, kaip ir palikimo nepriėmimas. Įpėdinis atsisako nuo palikimo, paduodamas apie tai pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarinei kontorai. Galiojant šiai nuostatai mirusiojo dukrai V. E. (trečiasis asmuo byloje V. K.), ieškovei ir atsakovei paveldimo turto dalys turėjo padidėti lygiomis dalimis. Nesant byloje įrodymų, patvirtinančių būtent tokio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo aplinkybes ir pagrįstumą, teismas pripažino, kad paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas neatitiko tuo metu galiojančių įstatymų nuostatų, tačiau atsakovė pareiškė reikalavimą dėl paveldėjimo liudijimo pripažinimo negaliojančiu 2014-07-21, kai paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 1985-11-28, praėjus beveik dvidešimt devyneriems metams, t. y. esmingai praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 5.8 straipsnyje ginčyti šį dokumentą. Remdamasis byloje ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktika, teismas sprendė, kad E. B. M. buvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, po sutuoktinio mirties rūpinosi turtu, atliko gyvenamojo namo pagerinimo darbus, vykdė priestato statybas, todėl laikyti, kad nesuvokė paveldėjimo teisės liudijimo turinio, nėra pagrindo, tuo labiau, kad pradedant kartu gyventi su A. Z., jam pasakė, kad pusė gyvenamojo namo yra užrašyta dukrai D. M.. Teismo vertinimu atsakovė neabejotinai žinojo apie paveldėjimo liudijimo turinį, šio dokumento gavimo metu. Todėl šiuo atveju ieškovei prašant taikyti ieškinio senatį, o atsakovei neprašius atnaujinti ieškinio senaties, teismas priešieškinio reikalavimams taikė ieškinio senaties terminą, ir priešieškinį šioje dalyje atmetė, nes ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).
Dėl nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo pripažinimo
Teismas nustatė, kad atsakovė E. B. M. po sutuoktinio A. M. mirties, ir paveldėjimo teisės liudijimo gavimo, padidino bendrosios dalinės nuosavybės objektą – rekonstravo ginčo namą, įrengdama patalpas namo mansardoje 1-7,1-8,1-9,1-10, pastatydama priestatą prie namo, kuriame įrengta vonia ir tualetas 3a1Ž, ir tuo padidindama paveldėto gyvenamojo namo plotą nuo 77,73 kv.m. naudingo ploto, kaip nurodyta paveldėjimo teisės liudijime, iki 133,72 kv.m. kaip nurodyta namų valdos techninės apskaitos byloje. Namų valdos techninės apskaitos byloje šios patalpos inventorizuotos 2000-04-11 (pirmo aukšto patalpos kartu su patalpa 3a1Ž) bei 1991-03-14 mansardos patalpos 1-7,1-8,1-9,1-10. Byloje nėra paneigta, jog atsakovė ginčo namo mansardos patalpas įsirengė ir pastatė priestatą už savo lėšas. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovės po rekonstrukcijos įrengtas patalpas galima atskirti nuo bendrojo daikto be žalos šiam daiktui padarymo, todėl remiantis CK 4.77 straipsnio 2 dalimi, be bendraturtės, t.y. ieškovės sutikimo, atsakovė įgijo nuosavybės teisę į ginčo namo padidintą dalį, t. y. į patalpas mansardoje 1-7,1-8,1-9,1-10, bei namo pirmojo aukšto patalpą 3a1Ž. Teismas nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priskyrus šias patalpas, keičiasi ginčo namo bendraturčių idealiosios nuosavybės dalys, tačiau byloje nekeliamas reikalavimas dėl idealiųjų nuosavybės teisės dalių nustatymo, todėl šis klausimas nespręstinas, naudojimosi tvarka nustatytina pagal gyvenamojo namo patalpų plotus ir funkcinę paskirtį. Teismo vertino, kad atsakovė įrodė aplinkybę, kad pastatė priestatą 3a1Ž, trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojų parodymais. Įvertinęs ištirtus byloje įrodymus, teismas atsakovės nurodytas aplinkybes pripažino pagrįstomis ir atitinkančiomis CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovė po sutuoktinio mirties likusi gyventi su nepilnamete dukra, joms paveldėjus po ½ dalį gyvenamojo namo, rūpinosi namo įrengimu, siekdama sukurti gyvenimo sąlygas ir vyresniajai dukrai V. K., pirko nugriautą pastatą (baraką) gyvenamojo namo antro aukšto įrengimui, asmuo su kuriuo ji gyveno bendrą gyvenimą, t. y. liudytojas šioje byloje A. Z. padėjo įrengti namo antrąjį aukštą, statė namo priestatą, kuriame įrengė vonią ir tualetą; atliko einamąjį remontą pirmame namo aukšte. Įvertinęs atsakovės atliktus gyvenamojo namo statybos ir įrengimo darbus, teismas pripažino, kad atsakovės gyvenamojo namo nuosavybės teisės dalis padidėjo pastatant namo priestatą pirmame aukšte ir įrengiant mansardą. Byloje nesant įrodymų, kad ieškovė po ½ dalies gyvenamojo namo paveldėjimo po jos tėvo A. M. mirties, prisidėjo prie šio paveldėto gyvenamojo namo ploto padidinimo, teismas sprendė, kad jos paveldėta gyvenamojo namo dalis nepadidėjo.
Dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo
Teismas, spręsdamas ieškinio ir priešieškinio reikalavimus dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo, sprendė, kad ieškovei negali būti suteiktos po rekonstrukcijos atsakovės įrengtos patalpos, prie kurių įrengimo nei lėšomis nei darbu ieškovė neprisidėjo. Be to, ieškovei negali būti suteikta teisė naudotis patalpomis, kurių plotas žymiai didesnis nei jai priklausanti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.81 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į šalių turimas gyvenamojo namo ploto dalis, teismas nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, kurią nustatant atsižvelgė į racionalumo, patogumo, efektyvumo kriterijus, t.y. į tai, kad būtų nustatyta tokia naudojimosi turtu tvarka, kad būtų kuo mažiau bendrų patalpų, kad naudotis patalpomis gyvenamajame name būtų patogu, racionalu, kad būtų galimybė naudotis apkūrenimo krosnimi, kuri name yra viena ir apšildo visą namą, kad būtų išvengta konfliktinių situacijų, nes iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tarp šalių vyksta nesantaika. Todėl, teismo vertinimu, bendrai naudotinų patalpų turėtų būti mažiau. Nurodė, kad pagal šalių paaiškinimus patalpoje 1-1 įrengta namo apšildymo sistema, t. y. viso namo apšildymo pečius, todėl ši patalpa paskirtina naudotis bendrai, ieškovei paskiriant naudotis 1/3 patalpos dalimi, atsakovei – 2/3 šios patalpos, o visos kitos patalpos paskirtinos atskiro naudojimo su atskirais įėjimais kiekvienai šaliai, nesusijusios viena su kita bendro naudojimo patalpomis, koridoriumi ir kt. Ieškovei paskirtina naudotis gyvenamojo namo I aukšto patalpomis 1-2/ 15,10 kv.m.; 1/3/ 4,50 kv.m.; 1-4/ 22,48 kv. m.; 1/3 dalimi patalpos 1-1, t.y. 5,26 kv.m. iš viso: 47,34 kv.m. Ieškovei nepaskirtina naudotis rūsio patalpa, kurios plotas namų valdos techninės apskaitos byloje nurodytas 6,56 kv.m., nes tokio reikalavimo ieškovė byloje nekėlė. Atsakovei paskirtina naudotis: I aukšto patalpomis 1-5/18,54 kv.m., 1-6/4,31 kv.m.,1-11 /5,23 kv.m., 2/3 dalimis patalpos 1-1/10,53 kv.m.; mansardos(antro aukšto) patalpomis 1-7/9,64 kv.m., 1,8/15,79 kv.m.,1-9/5,41 kv.m., 1-10/16,92 kv.m.; iš viso: 86,37kv.m.bei rūsio patalpa 6,56 kv.m.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė D. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė pripažinti atsakovei E. B. B. M. asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamojo namo 1A/Ž, esančio (duomenys neskelbtini), šias patalpas: priestatą 3alž, mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10; ieškovei D. M. paskirti naudotis gyvenamojo namo I aukšto patalpomis 1/3 dalimi patalpos 1-1, t.y. 5,26 kv.m; atsakovei E. B. B. M. paskirti naudotis I aukšto patalpomis 1-5/18,54 kv.m., 1-6/4,31 kv.m., 1-11 /5,23 kv.m., 2/3 dalimis patalpos 1-1/10,53 kv.m. bei rūsio patalpa 6,56 kv.m, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos motyvus:
1. Teismo sprendimas pažeidžia imperatyvių teisės aktų reikalavimus. Teismas pripažino atsakovei nuosavybės teisę į gyvenamojo namo lA/ž, esančio (duomenys neskelbtini), šias patalpas: priestatą 3alž, mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10. Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamasis namas yra teisiškai registruotas kaip vientisas nuosavybės objektas (t. l, b. l. 8), nei priestatas, nei mansardos patalpos nėra atskirai registruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo ieškovė bei atsakovė buvo ir yra šio gyvenamojo namo bendrasavininkės, kurioms nuosavybės teise priklauso po ½ dalį šio gyvenamojo namo. Skundžiamas teismo sprendimas sukuria teisinę situaciją, kad be esamos teisinės registracijos (po ½ dalį), atsakovei buvo pripažinta nuosavybės teisė į priestatą ir mansardos patalpas, kurie taip pat įeina į namo sudėtį ir į namo plotą. Tai reiškia, kad be esamos teisinės registracijos, atsiranda nauja teisinė registracija į atskiras patalpas. Apeliantė pažymi, kad toks teismo sprendimu sukurtas juridinis faktas - nuosavybės teisių pripažinimas į gyvenamojo namo lA/ž priestatą 3alž ir mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10, apskritai yra teisiškai negalimas, todėl šioje dalyje teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų formos, turinio ir teisėtumo reikalavimų. Tokį savo argumentą apeliantė grindžia LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 1 d., 11 str. 3 d. bei LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d., 7 str. 1 d. 3 d. normų teisiniu reglamentavimu, pagal kurias tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į priestatą ar į mansardos patalpas, būtina ginčo namą padalinti į atskirus nekilnojamuosius daiktus, t. y. tiek priestatas, tiek mansardos patalpos nekilnojamojo turto registre turi būti įregistruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, turintis savo unikalų numerį; šie objektai (mansarda, priestatas) turi būti suformuoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka (atlikus šių patalpų pertvarkymą į atskirus objektus ir atskyrimą nuo likusio bendro turto); toks atskiras nekilnojamasis daiktas (mansarda ir priestatas) būtų laikomas baigtu formuoti, kai būtų nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Nei vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų nei mansarda, nei priestatas neatitinka, todėl nebuvo jokios teisinės galimybės pripažinti nuosavybės teisių į atitinkamas namo patalpas kaip į atskirą nekilnojamojo turto objektą, nes tokiu objektu šios patalpos nėra. Be to, šio ginčo atveju, jei būtų nustatyta bent viena iš LR CK 4.47 str. sąlygų, (o jų nebuvo nustatyta), turėjo būti pakeistos namo nuosavybės dalys, bet ne pripažįstama nuosavybės teisė į atskiras patalpas ir priestatą.
2. Teismas netinkamai įvertinęs rašytinius bylos duomenis, liudytojų parodymus, juos iškreipdamas, pripažino atsakovei asmeninės nuosavybės teisę į priestatą 3alž, mansardos patalpas 1-7, 1-8, 1-9, 1-10. Apeliantė nurodo, kad ji ir atsakovė yra pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Joms abiems priklauso po ½ dalį gyvenamojo namo. Po ½ dalį gyvenamojo namo ji ir atsakovė paveldėjo po A. M. mirties (mirusio (duomenys neskelbtini)). Dar 1985 metais paveldint gyvenamąjį namą, jo baigtumas buvo žymimas 100 procentų. Kadastro duomenų nustatymo data 1983-09-15 (T. l, b.l. 8). Ir šiuo metu gyvenamojo namo bendras plotas žymimas 80,73 kv.m., naudingas plotas - 77,73 kv.m., gyvenamasis plotas 56,12 kv.m. (t. l, b.l. 8). Tačiau šis gyvenamasis namas yra žymimas kaip vieno aukšto namas (su mansarda), tai reiškia, kad mansardos patalpos nėra ir nebuvo įtrauktos į namo plotą. Todėl teismo išvada apie namo ploto padidėjimą iki 133 kv.m. yra visiškai nepagrįsta. Iš prie bylos prijungtos namų valdos inventorinės bylos matyti, kad mansardos patalpos buvo inventorizuotos jau 2000 metais, o mansardos (pastogės) patalpų statybos metai fiksuojami kaip 1990 m. Mansardos patalpos eksplikuotos ir 1991 metais, įvardijant visas joje esančias patalpas. Iš pridedamos statybą leidžiančių dokumentų medžiagos matyti, kad A. M. buvo leista rekonstruoti gyvenamąjį namą, įrengiant antrame aukšte mansardą. Tai reiškia, kad leidimas rekonstrukcijai įrengiant mansardos patalpas buvo išduotas pačiam A. M., kurio teises lygiomis dalimis perėmė apeliantė ir atsakovė. Be to, iš šios namų valdos inventorinės bylos (b. l. 42), matyti, kad buvo rengtas priestato projektas, kuris buvo derinamas Kauno rajono savivaldybėje 1999 metais. Šiame projekte statytojomis nurodytos abi bendraturtės - D. M. ir E. B. B. M.. Pastogės - mansardos patalpas sukūrė dar apeliantės tėvas, kurio palikimo dalį ji yra paveldėjusi, o gyvenamojo namo priestatą 3alž, kuris yra pirmame aukšte, statė apeliantė su savo sutuoktiniu ir atsakove, nes ir statybos dokumentuose abi namo bendraturtės įvardintos kaip statytojos. Šias aplinkybes patvirtino ir pati atsakovė. Taigi, gyvenamojo namo priestatas 3alž buvo pastatytas tiek apeliantės, tiek ir atsakovės lėšomis bei darbu. Ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo V. K. su savo vyru pasidarė mansardoje einamąjį remontą, kaip kad buvo nustatyta iš byloje surinktų duomenų, nesudaro jokio pagrindo pripažinti nuosavybės teisę į jas atsakovei. Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 4.47 straipsnyje. Byloje nėra nei vieno dokumento, ar kitokio įrodymo, kad atsakovė viena būtų pastačiusi priestatą 3alž arba įrengusi mansardos patalpas, nėra nei vieno išlaidas patvirtinančio įrodymo. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra paneigta, jog atsakovė ginčo namo mansardos patalpas įsirengė ir pastatė priestatą už savo lėšas, nes visų pirma šioje byloje nėra įrodyta jog apskirtai ginčo namo mansardos patalpas įsirengė atsakovė (byloje surinkti duomenys, kad šias patalpas remontavo trečiasis asmuo) ir nėra įrodyta, kad atsakovė viena pastatė priestatą už savo lėšas ir darbu. Liudytojų parodymai, nors tokiam faktui jie apskritai negali būti laikomi pakankamais, taip pat yra prieštaringi ir atsakovės prašomų faktų nepatvirtinantys.
3. Atsakovei nuosavybės teisė į priestatą 3alž, mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10, nustatyta pažeidžiant LR CK 4.47 straipsnio reikalavimus. Pirma, gyvenamasis namas, išskyrus priestato plotą, nebuvo padidintas; jam nebuvo atlikta rekonstrukcija ir jo bendras plotas, išskyrus priestatą, nepadidėjo. Antra, vien ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo V. K. mansardoje pasidarė einamąjį remontą, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to gyvenamojo namo plotas buvo padidintas. Gyvenamojo namo plotas galėjo padidėti tik tuomet, jei būtų atlikta gyvenamajam namui rekonstrukcija: pakeltos gyvenamojo namo sienos, skurtas naujas plotas ir pan. Trečia, vien ta aplinkybė, jog paveldėjus namą jau buvo inventorizuotos pastogės - mansardos patalpos, nesudaro pagrindo teigti, kad visos inventorizuotos patalpos buvo sukurtos atsakovės, nes namo inventorizacija nėra priskirta prie nuosavybės teisės įgijimo būdų. Tuo labiau, kad vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi pastogė yra bendrojo naudojimo patalpa, kuri priklauso gyvenamojo namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai jų turimai nuosavybės teise daliai. Todėl šiuo atveju apeliantei nuosavybės teise valdant ½ gyvenamojo, jai priklauso ½ pastogės - mansardos. Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių skundžiamu sprendimu gyvenamojo namo pastogė asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei, apeliantei už tai nekompensuojant. Todėl pirmos instancijos teismas neteisėtai iš apeliantės atėmė jai priklausančią pastogės ir priestato dalį. Ketvirta, apeliantė niekada nedavė sutikimo atsakovei ar trečiajam asmeniui rekonstruoti pastoge (ji niekada ir nebuvo rekonstruota), o priestatą apeliantė ir atsakovė statė bendrai, todėl jis priklauso joms abiems. Be to, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog „atsakovės po rekonstrukcijos įrengtas patalpas galima atskirti nuo bendrojo daikto be žalos šiam daiktui padarymo“. Šiuo atveju mansardos patalpos yra virš pirmo gyvenamojo namo aukšto, o priestatas yra priblokuotas prie gyvenamojo namo, tai namo dalis. Visos paminėtos patalpos yra funkciškai susiję su visu gyvenamuoju namu ir nei priestato, nei mansardos negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, šių patalpų nėra jokių teisinių galimybių formuoti kaip atskiro nekilnojamojo daikto. Dėl šios priežasties apeliantė kreipėsi į teismą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu nustatymo, o ne atidalinimo iš bendros dalinės nuosavybės, nes pertvarkyti šių patalpų Statybos įstatymo požiūriu (pvz., suformuoti du atskirus butus) galimybių nėra.
4. Teismas nustatė naudojimosi tvarką, kuri iš esmės pažeidžia vieno iš bendraturčių interesus (ieškovės) ir suteikė prioritetinę teisių apsaugą atsakovei, paskiriant jai naudotis faktiškai visą gyvenamąjį namą. Tuo teismas visiškai nepaisė aiškios ir nuoseklios kasacinio teismo praktikos, kurios esmė yra ta, kad savininkų idealiosios nuosavybės teisės dalys turi atitikti savininkams paskirtas naudotis bendruoju daiktu dalis pagal šio daikto - gyvenamojo namo plotą. Kaip jau buvo minėta, apeliantei ir atsakovei nuosavybės teise priklauso po ½ gyvenamojo namo. Tačiau pagal skundžiamą teismo sprendimą apeliantė turi teisę naudotis tik ¼ dalimi gyvenamojo namo patalpų, o atsakovė 3/4. Teismo nustatyta gyvenamojo namo naudojimosi tvarka yra neteisėta, nes teismas suteikė prioritetą atsakovei, kuriai paskyrė naudotis 86,38 kv.m gyvenamojo ploto bei 6,56 kv.m. rūsio patalpa, taigi viso 92,93 kv.m, o apeliantei paskyrė žymiai mažesnį gyvenamojo namo plotą - 47,34 kv. m, o už nuosavybės paėmimą visiškai nekompensuojant. Be to, teismo nustatyta gyvenamojo namo naudojimosi tvarka įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo, kadangi teismas apeliantei paskyrė naudotis trečdaliu virtuvės (patalpa 1-1), o atsakovei 2/3 virtuvės. Tačiau neaišku, kuri virtuvės 1/3 dalis ir kodėl būtent tokia dalis yra paskirta apeliantei, o kuri dalis atsakovei. Tuo tarpu apeliantės pateiktas priešieškinyje antrasis variantas dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo buvo labai artimas apeliantės ir atsakovės turimoms nuosavybės dalims, be to, visiškai atitiko faktinę naudojimosi tvarką. Apeliantė pažymi, kad ji sutiko ir su priešingu (veidrodiniu) variantu, tuo pripažįstant, kad abu variantai yra tinkami tiek apeliantei, tiek turėtų būti priimtini atsakovei.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė E. B. B. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantės teiginys, kad priėmus skundžiamą teismo sprendimą, be esamos teisinės registracijos, atsiranda nauja teisinė registracija į atskiras gyvenamojo namo patalpas, t. y. dviguba ir prieštaraujanti viena kitai teisinė registracija, neturi nei teisinio nei faktinio pagrindo, nes jokia naujoji teisinė registracija dar neegzistuoja ir negali būti atlikta neįsiteisėjus teismo sprendimui. Tuo atveju, jeigu skundžiamas teismo sprendimas bus paliktas galioti nepakeistas, tai šio sprendimo pagrindu atsakovė kreipsis į VĮ Registrų centras, kurio specialistai perskaičiuos gyvenamojo namo nuosavybės teisės dalis ir, atlikusi kitus būtinus formalumus, viešajame registre galės įregistruoti tiek tas dalis kiekvienos iš gyvenamojo namo bendraturčių sprendime nurodytas dalis, tiek ir konkrečiai teismo nustatytą naudojimosi tvarką šio namo patalpomis, nurodytomis teismo sprendime. Po to, senoji teisinė registracija bus panaikinta ir įsigalios naujoji teisinė registracija. Tokia esminė tvarka numatyta Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme (12 str., 13 str. ir kt.).
Šalies argumentai
2. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad teismo sprendimu sukurtas juridinis faktas - nuosavybės teisių pripažinimas į gyvenamojo namo 1A1/Ž priestatą 3a1ž ir mansardos patalpas 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, apskritai yra teisiškai negalimas. Atsakovės nuomone, nėra nei įstatyminių, nei praktinio pobūdžio kliūčių tam, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas. Pirmuoju atveju galimas tik gyvenamojo namo nuosavybės teisės idealinių dalių nustatymas perskaičiuojant pagal teismo sprendime nurodytas proporcijas ir esant nustatytai naudojimosi namo patalpomis tvarkai. Antruoju atveju teismo sprendimu atsakovės nuosavybe pripažintos gyvenamojo namo patalpos turi būti suformuotos kaip atskiri turto vienetai ir įregistruoti viešajame registre. Tai yra grynai techninio pobūdžio veiksmai ir jų praktinis realizavimas yra visiškai nesudėtingas. Teismas skundžiamu sprendimu pripažino atsakovei nuosavybės teisę į nurodytas gyvenamojo namo patalpas ir tai yra pakankamas pagrindas atlikti tolimesnius techninio pobūdžio veiksmus. Apeliantė sąmoningai stengiasi suklaidinti apeliacinės instancijos teismą sukeisdama priežastis su pasekmėmis, nes teismas neprivalėjo imtis kitokių jam nebūdingų funkcijų (patalpų inventorizavimas, teisinis registravimas ir pan.), nes tai atlieka speciali įstaiga - VĮ Registrų centras, kadastrinius matavimus taip pat gali atlikti ir kitos specializuotos ir licencijuotos įmonės. Be abejo, nustačius konkrečias gyvenamojo namo dalis pagal teismo sprendimą, apeliantė galėtų tai ginčyti, tačiau turėtų nurodyti svarius teisinius ir faktinius pagrindus. Apeliantės nuomone, pirmiausiai turėjo būti ginčo patalpos suformuotos kaip atskiri turto vienetai, teisiškai įregistruoti, atskirti ir tik tuomet būtų galima kreiptis į teismą. Tačiau tai visiška praktinė ir teisinė beprasmybė ir ginčo esmės nesuvokimas arba sąmoningas teismo klaidinimas, nes būtent dėl to ir vyko ginčas, kad būtent tokius veiksmus galėtų atlikti atsakovė. Šiuo konkrečiu atveju ne tiek svarbu kokiu būdu yra formuojami nekilnojamieji daiktai, (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str.), o kokiu teisiniu pagrindu tai atliekama. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. l d. 2 p. būtent ir nurodo vieną iš tokių pagrindų -teismo sprendimus, nutartis, nutarimus, nuosprendžius. Šio įstatymo 13 str. reglamentuoja kadastro duomenų įrašymo procedūrą. Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju apeliantė neteisingai taiko nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d., 7 str., kaip teismo sprendimo apskundimo vienus iš teisinių pagrindų. Nes kol teismo sprendimas neįsiteisėjo, kol atsakovė neatliko būtinų procedūrų, tol ginčo patalpas negalima laikyti atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais. Kol teismo sprendimas neįsiteisėjo, atsakovė nevyko į viešo registro įstaigą registruoti kokių nors su sprendimu susijusių faktų, todėl ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. l d. nuostatos šiuo atveju nelaikytinos rimtu teisiniu argumentu, grindžiant jomis apeliacinį skundą.
3. Apeliantė šiuo atveju neteisingai aiškina ir taiko CK 4.77 straipsnio l dalį (bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę). Akivaizdu, kad visas ginčo patalpas galima suformuoti kaip atskirus vienetus - tiek mansardos patalpas kaip atskirą butą su laiptine, tiek ir priestatą su vonia ir tualetu-3alž. Visos šios patalpos jau yra inventorizuotos ir įtrauktos į namo kadastrinių matavimų bylą kaip baigti statiniai. t. y., sutinkamai su CK 4.47 straipsnio 4 punktu, šios patalpos laikytinos naujais daiktais, kurie gali būti atskirti ir naudojami kaip savarankiški, nedarant jokios žalos kitoms namo patalpoms. Būtent trečiasis asmuo V. K. jau apie 30 metų gyvena mansardos patalpose kaip faktiškai atskirame bute su atskirais laiptais, įėjimu ir niekam per tą laikotarpį nekilo jokių problemų; priestatas taip pat ilgą laiką (beveik 15 metų) naudojamas kaip atskira gyvenamojo namo dalis. Teismo sprendimu apeliantei paskirta naudotis gyvenamojo namo pirmojo aukšto 2 atskiromis patalpomis su atskiru įėjimu (1-2,1-3,1-4) ir 1/3 dalimi virtuvės, todėl, įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, nebus jokių kliūčių galutiniam jo pasekmių įgyvendinimui. Todėl apeliantės teiginys apie tai, kad sprendime nenustatyta nei viena CK 4.47 straipsnio sąlyga, yra tik jos procesinė pozicija savaip traktuojant teismo sprendimo turinį ir prasmę. Teismas, pripažindamas atsakovei nuosavybės teises į sprendime nurodytas gyvenamojo namo dalis - priestatą lAlž ir mansardos patalpas, vadovavosi CK 4.77 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir rėmėsi byloje atsakovės pateiktais ir kitais įrodymais byloje esančių įrodymu visuma.
4. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad po įvykdytos gyvenamojo namo, kaip ji pavadino „rekonstrukcijos“, jo plotas padidėjo nuo 80,73 kv.m. bendro ploto iki 133 kv.m. ir, tai teigdama, remiasi VĮ Registrų centras duomenų banko išraše fiksuotais dydžiais. Tačiau tai prieštaringas ir nepagrįstas apeliantės teiginys, nes iš vienos pusės, ji apskritai neigia anksčiau įvykdytą bet kokią gyvenamojo namo rekonstrukciją, iš kitos pusės - savo apeliaciniame skunde ji teigia, kad rekonstrukcija buvo įvykdyta, bet tik jos ir atsakovės lėšomis ir darbu, turint tam oficialų leidimą. Be to, apeliantė prieštaringai bando įtikinti teismą teigdama, kad „mansardos patalpas sukūrė dar jos tėvas, kurio palikimo dalį ji yra paveldėjusi“. Atsakovė nurodo, kad tiek priestatas, tiek mansardos patalpos yra seniai inventorizuotos, tačiau neatlikta jų teisinė registracija; nei viena iš naujai sukurtų gyvenamojo namo patalpų nepakenkė gyvenamojo namo pagrindinėms konstrukcijoms, nepablogino jokių namo savybių, kurias jis privalo turėti kaip gyvenamasis namas , t.y. šios patalpos be jokių imperatyvaus pobūdžio kliūčių gali būti įteisintos, kaip tai numatyta CK 103 str. Teismas būtent tokias sąlygas turėjo omenyje ir pagrįstai rėmėsi ne viešo registro įrašais, o gyvenamojo namo kadastro duomenų byla. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė pateikė neginčytinus įrodymus - tiek rašytinius, tiek ir liudytojų parodymus, kuriais teismas pagrįstai rėmėsi, kad mansarda ir priestatas buvo pastatyti už atsakovės lėšas ir jos pastangomis, ieškovei žinant ir neprieštaraujant, t. y. teisėtai. O atsakovės buvęs sutuoktinis A. M. mirė (duomenys neskelbtini), t.y. žymiai anksčiau, negu buvo pradėti statybos darbai, kuriuos atsakovė atliko jau su naujuoju savo faktiniu sutuoktiniu (sugyventiniu), todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, kad jis sukūrė mansardos patalpas. Apie tai, kad apeliantė prie mansardos ar priestato statybos darbų būtų prisidėjusi savo pinigais ar darbu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo net neužsiminta. Liudytoju apklaustas jos sutuoktinis R. M. tik paliudijo, kad atsakovės prašymu už atlyginimą atvežė statybinių medžiagų, t.y. byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių apeliantės teiginius patvirtinančių įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai tas aplinkybes konstatavo skundžiamame sprendime. Apeliantė, būdama ieškove, galėjo laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis ir įrodinėti savo teiginius, tačiau apeliaciniame skunde kelti naujų aplinkybių, nenagrinėtų pirmosios instancijos teisme, negalima. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įrašai viešajame registre reiškia ne nuosavybės teisės sukūrimą, o faktų išviešinimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė aplinkybių, kurias ginčija apeliaciniame skunde, neginčijo, t. y. pati faktiškai pripažino aplinkybes įrodytomis, neįrodinėdama savo indėlio į statybos darbų atlikimą ar finansavimą, todėl apeliaciniame skunde jų ginčyti neturi teisės.
5. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai nustatė naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką (pirmame namo aukšte 1-2, 1-3, 1-4, 1/3 patalpos 1-1) pagal tas naujas nuosavybės teisės proporcijas, kurios atsirado pripažinus atsakovei nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Apeliantė jau keli metai negyvena šiame gyvenamajame name, nes gretimame sklype turi pasistačiusi naują gyvenamąjį namą, prie kurio statybos savo lėšomis nemažai prisidėjo atsakovė, o jos vaikai retkarčiais naudojasi būtent tomis ginčo namo pirmojo aukšto patalpomis, turinčiomis atskirą įėjimą, kurias naudotis ieškovei skyrė teismas. Šių aplinkybių ieškovė ieškinyje nenurodė, klaidinančiai teigdama, kad gyvena būtent ginčo name ir kad nenustatyta naudojimosi tvarka gyvenamojo namo patalpomis tapo tarpusavio konfliktų ir ieškinio teismui priežastimi. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, privalėjo sąžiningai nurodyti tikrąsias ieškinio pareiškimo priežastis - būtent nežabotą godumą, neapykantą seseriai ir motinai bei siekį bet kuriomis priemonėmis jas išgyvendinti iš šio namo. Bylos proceso pirmosios instancijos teisme atsakovė ne kartą siūlė sudaryti taikos sutartį ir netgi sumokėti kompensaciją būtinu atveju (jeigu ieškovei tektų mažesnis plotas) ir nustatyti tokią naudojimosi tvarką, kad ateityje būtų išvengta bet kokių konfliktinių situacijų, tačiau į bet kokius siūlymus ieškovė atsakydavo neigiamai, tuo parodydama savo tikruosius ketinimus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais, nurodytais atsakovės atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl dalies gyvenamojo namo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe šalims priklausančio gyvenamojo namo patalpomis nustatymo.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė tas faktines aplinkybes, jog gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esantys (duomenys neskelbtini), įregistruoti nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise po ½ dalį ieškovei D. M. ir atsakovei E. B. B. M. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu (2013-06-07 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (I t. b. l. 8-9). Gyvenamajame name yra šios patalpos: I aukšte – 1-1 /15,80 kv.m.; 1-2/15,10kv.m., 1-3/4,5 kv.m., 1-4 22/48 kv.m., 1-5 /18,54 kv.m.; 1-6/4,31kv.m.; 1-11-5,23 kv.m. Mansardoje (II aukšte) 1-7/9,64 kv. m., 1-8/15,79 kv. m., 1-9/5,41 kv.m., 1-10/16,92 kv.m. Išraše nurodoma, jog gyvanamojo namo mansardai (plotas 47,76 kv. m) ir priestatui 3a1ž (plotas 5,23 kv.m)nepateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, 2000 metų kadastro matavimo duomenimis gyvenamojo namo bendras plotas yra 133,72 kv. m. (I t. b.l. 8,8, 10-19). 1985-11-08 Kauno rajono valstybinėje notarinėje kontoroje sudarytos A. M. palikimo paveldėjimo byloje esantys dokumentai patvirtina šias aplinkybes: 1985-10-17 pareiškimu į šią kontorą kreipėsi M. E., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad po jos vyro A. M. mirties liko turtas-pastatai. Prašė išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kitus įpėdinius nurodydama V. E., gim. (duomenys neskelbtini) (nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo V. K.), ir D. M., gim. (duomenys neskelbtini). Šiame pareiškime yra prierašas – „ nuosavybės liudijimo gauti nenoriu“. 1985-10-19 analogišku pareiškimu dėl paveldėjimo liudijimo pagal įstatymą išdavimo kreipėsi D. M., gim. (duomenys neskelbtini), pareiškime nurodė, kad kiti įpėdiniai M. E., sesuo – E. V.. Pareiškime yra E.B.B. M. įrašas – „Neprieštarauju, kad kartu su manimi paveldėtų nepilnametė duktė M. D.“. V. E. 1985-10-19 minėtai notarinei kontorai pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad po tėvo M. A. mirties palikimo nepriėmė ir į jį nepretenduoja. Mirties liudijime nurodyta, kad A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Kauno rajono Ežerėlio gyvenvietės LDT VK 1985-07-05 rašte Nr.220 notarui nurodyta, kad A. M. iki mirties gyveno jam priklausančiame name (duomenys neskelbtini), 1985-09-18 šios institucijos rašte nurodyta, kad M. E. B. B. iki vyro M. A. mirties gyveno, buvo registruota ir dabar gyvena nuosavame name (duomenys neskelbtini). Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1985-09-17 pažymėjime nurodyta, kad gyvenamasis namas su dviem priestatais, rūsiu, ūkio pastatas ir kiemo įrenginiai (duomenys neskelbtini) registruotas asmeninės nuosavybės teisėmis M. A. vardu. 1985-11-20 Centrinio valstybinio archyvo Kaune išduotame 1976-11-05 sutarties nuoraše matyti, kad A. M. pirko žiogrinį gyvenamąjį namą su dviem priestatais, kuriame yra 56,12 kv.m. gyvenamojo ploto ir 76,42 kv.m. naudingojo ploto, kiemo įrengimus esančius (duomenys neskelbtini) (I t. b. l. 101-110). Šioje civilinėje byloje išreikalautoje ginčo namų valdos techninės apskaitos byloje einamoji teisinė registracija atlikta A. M. vardu pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu; 1988-04-26 einamoji teisinė registracija atlikta M. E. ir M. D. vardu po ½ dalį paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu (I tomas priedas). 1985-11-28 Kauno rajono valstybinės notarinės kontoros notarė G. P. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą į (duomenys neskelbtini) mirusio A. M. turtą, kurį lygiomis dalimis paveldėjo: sutuoktinė E. M. ir duktė D. M., gyvenančios (duomenys neskelbtini). Šiame dokumente nurodoma, kad paveldimą turtą sudaro: žiogrinis su dviem priestatais, rūsiu gyvenamasis namas (1A1ž), kuriame yra 77,73 kv.m. naudingo ploto, iš jų 56,12 kv.m. gyvenamojo ploto, nepriimtas eksploatacijon ūkio pastatas bei kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini), 600 kv.m. žemės sklype.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė nustatyti naudojimosi bendru turtu (gyvenamuoju namu) tvarką, ji pasiūlė nustatyti naudojimosi tvarką pagal du variantus, o atsakovė priešieiškiniu prašė pripažinti atsakovei asmeninės nuosavybės teises į gyvenamojo namo 1A1ž patalpas: priestatą 3A1ž, mansardos patalpas 1-7, 1-8, 1-9, 1-10 su laiptais į mansardos patalpas, t. y. atidalinti šias gyvenamojo namo dalis; bei nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamojo namo 1A1ž patalpomis jos siūlomu būdu: ieškovei skirti naudotis gyvenamojo namo 1A1ž pirmojo aukšto patalpas: veranda, pažymėta Nr.1-3, kurios plotas 4,50 kv. m., gyvenamuoju kambariu, pažymėtu 1-4, kurio plotas 22,48 kv.m. (bendro 26-98 kv.m. ploto); atsakovei skirti naudotis visas likusias gyvenamojo namo 1A1ž patalpas: rūsio patalpą, pirmojo aukšto patalpas 1-1,1-2,1-5,1-6,1-11, mansardos patalpas: 1-7, 1-8, 1-9, 1-10.
Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje buvo neatskleista bylos esmė, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos nagrinėjimo apimtį, spręsdamas šalių ginčą vadovavosi netinkamai parengtais šalių gyvenamojo namo patalpų padalijimo ir naudojimosi patalpomis projektais, dėl ko šalių ginčas iš esmės išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dalis skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo naikintina, byla šioje perduotina nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo, kadangi padarytų materialiosios ir procesinės teisės pažeidimų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali (LR CPK 329 str., 1 d., 330 str..
Teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė ir atsakovė paveldėjimo būdu įgijo ir iki šiol valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/dalį gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius (duomenys neskelbtini). Pagal ieškovės ir atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus naudojimosi bendrąja daline nuosavybe šalims priklausančio gyvenamojo namo patalpomis pasiūlymus matyti, kad tiek ieškovės tiek atsakovės nurodomuose projektuose priskirtinų šalims naudotis patalpų plotas neatitinka turimos nuosavybės teise gyvenamojo namo dalies. Šalys teismui pateiktuose pasiūlymuose taip pat nėra įvardiję, kokiu bendrai plotu naudosis kiekviena iš šalių, kokio dydžio patalpos bus paskirtos bendram naudojimui, kaip bus patenkama į bendro naudojimo patalpas. Ieškovė ir atsakovė į pateiktus naudojimosi patalpomis projektus neįtraukė jokio gyvenamojo namo rūsio patalpos, tačiau Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime atsakovei priskyrė naudotis rūsio patalpa 6,56 kv.m. ploto „nes ieškovė neprašė jai priskirti naudotis šia patalpa“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog šalys nuosavybės teise turi ne tik gyvenamąjį namą, dėl kurio padalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo yra suformuluoti tam tikri reikalavimai. Nustatyta, jog šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ir gyvenamojo namo priklausinius: ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Dėl šių nekilnojamojo turto vienetų padalijimo ar naudojimosi jais tvarkos nustatymo šalys pasiūlymų teismui nepateikė. Teisėjų kolegija vertina, kad šalys privalėjo pateikti tokius naudojimosi bendrąja daline nuosavybe projektus ir pasiūlymus teismui, kuriuose būtų įrašyti visi turto vienetai: nurodytos visos dalintinos ir priskirtinos šalims naudotis gyvenamojo namo patalpos, taip pat pasiūlymai, kaip šalys naudosis ir gyvenamojo namo priklausiniais-ūkiniu pastatu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs byloje ieškovės ir atsakovės procesiniuose dokumentuose suformuluotus reikalavimus, privalėjo pasiūlyti šalims šiuos pasiūlymus patikslinti, nurodyti detalią naudojimosi visu turimu turtu tvarką, o to nepadaręs, netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo apimtį, dėl ko šalių ginčas naudojimosi bendru turtu dalyje buvo išspręstas neteisingai. Dėl to ši teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, yra panaikintina, bylos dalis perduotina nagrinėti pirmosios instancijos iš naujo (LR CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Kauno apylinkės teismas, spręsdamas šalių ginčą dalyje dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamojo namo lA/ž, esančio (duomenys neskelbtini), priestatą 3alž, mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10, teisingai konstatavo, jog pagal galiojančius įstatymus ir formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi daline nuosavybe tvarką yra, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Tuo atveju jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl teismo sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo, kuria yra išspręstas šalių ginčas dėl nuosavybės teisės į gyvenamojo namo patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10 ir priestatą 3alž, nustatė, kad atsakovė nebuvo pareiškusi byloje reikalavimo padidinti jos turimą dalį nekilnojamojo turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje su ieškove. Be to, atsakovė taip pat neįrodinėjo kokiomis sąlygomis padidino namo gyvenamąjį plotą, turėdama ieškovės sutikimą ar ne, laikantis nustatytų tuo metu galiojusių statybos taisyklių ar ne, ar buvo įstatymo nustatyta tvarka statybos rezultatai priimti ir gyvenamojo namo pakitimai užregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad galima statybos metu sukurtą naują nekilnojamojo turto vienetą atskirti be žalos gyvenamajam namui. Visos šios aplinkybės sudaro ginčo faktinį pagrindą ir yra apeliacijos dalykas. Nežiūrint aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime padarė niekuo nepagrįstą išvada, kad atsakovė savo lėšomis be ieškovės sutikimo atliko rekonstrukciją ir priestato statybą, atsakovės po rekonstrukcijos įrengtas patalpas galima atskirti nuo bendrojo daikto be žalos šiam daiktui padarymo. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje liko neišspręstas šalių ginčas, kas, kieno lėšomis ir kokiu būdu atliko rekonstrukciją ir priestato statybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys, apklausti byloje liudytojai ir tretieji asmenys nurodo tą aplinkybę, jog trečiasis asmuo K. įrengė patalpas mansardoje. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neaptarė ir teismo sprendime nevertino. Šiai pasitvirtinus, paaiškėtų, jog ne atsakovė, o kitas asmuo įrengė patalpas mansardoje. Be to byloje yra duomenų, kad ieškovė galimai buvo rekonstrukcijos dalyvė, kadangi ir jos vardu yra gautas statybos leidimas rekonstrukcijai atlikti (1 t. bylos priedas, namų valdos techninės apskaitos byla, lapas. 42). Šalys teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie įsigytas ir panaudotas namo rekonstrukcijai ir priestato statybai medžiagas, nepateikė įrodymų apie panaudotas lėšas. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, priimdamas sprendimą patenkinti ieškinį šioje dalyje, vadovavosi neįrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos ir galimai neteisingos. Dėl to ši teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei pripažintos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo lA/ž, esančio (duomenys neskelbtini), priestatą 3alž, mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10 yra panaikintina, bylos dalis perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (LR CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti E. B. B. M. reikalavimai: pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono valstybinėje notarinėje kontoroje; pripažinti atsakovei E. B. B. M., kaip pergyvenusiai sutuoktinei nuosavybės teisę į ½ dalį jungtinės santuokinės nuosavybės, likusios po sutuoktinio A. M. mirties: ½ gyvenamojo namo 1A1ž, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nebuvo skundžiama apeliaciniu skundu, todėl teisėjų kolegija dėl šios teismo sprendimo dalies nepasisako, ši teismo sprendimo dalis paliktina galioti.
Nustatyta, kad apeliantė D. M. apeliacinį skundą sumokėjo 41,58 eurų sumą (2 t. b.l. 102), taip pat turėjo 600 eurų išlaidų apeliacinės instancijos teisme (2 t. b.l. 132, 133). Ieškovė prašė šias išlaidas priteisti iš atsakovės. Prašymas tenkintinas, kadangi ieškovės apeliacinis skundas yra patenkintas (LR CPK 93 str., 98 str.).
Teisėjų kolegija taip pat panaikina Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos šalims bylinėjimosi išlaidos, jos bus paskirstytos iš esmės išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta atsakovei E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teisė į gyvenamojo namo 1A/ž, esančio (duomenys neskelbtini), šias patalpas: priestatą 3a1ž, mansardos patalpas 1-7,1-8,1-9,1-10; Ieškovei D. M., a. k. (duomenys neskelbtini), paskirta naudotis gyvenamojo namo I aukšto patalpomis 1-2/ 15,10 kv.m.; 1-3/ 4,50 kv.m.; 1-4/ 22,48 kv. m.; 1/3 dalimi patalpos 1-1, t.y. 5,26 kv.m. iš viso: 47,34 kv.m. ; atsakovei E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini), paskirta naudotis : I aukšto patalpomis 1-5/18,54 kv.m., 1-6/4,31 kv.m.,1-11 /5,23 kv.m., 2/3 dalimis patalpos 1-1/10,53 kv.m.; mansardos (antro aukšto) patalpomis 1-7/9,64 kv.m., 1,8/15,79 kv.m.,1-9/5,41 kv.m., 1-10/16,92 kv.m.; iš viso: 86,37kv.m.bei rūsio patalpa 6,56 kv.m.; ieškovei D. M., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini), priteista 368,40 Eur (1272 Lt); atsakovei E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 423,28 Eur (1461,50 Lt) bylinėjimosi išlaidų; priteista valstybei lygiomis dalimis iš ieškovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir iš atsakovės E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini), po 18,38 Eur (aštuoniolika eurų 38 ct) teismo turėtų išlaidų susijusių su procesinių dokumentų byloje įteikimu, panaikinti.
Šioje dalyje civilinę bylą perduoti nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo.
Priteisti D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš E. B. B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 641,58 eurus turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmesti E. B. B. M. reikalavimai: pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono valstybinėje notarinėje kontoroje; pripažinti atsakovei E. B. B. M., kaip pergyvenusiai sutuoktinei nuosavybės teisę į ½ dalį jungtinės santuokinės nuosavybės, likusios po sutuoktinio A. M. mirties: ½ gyvenamojo namo 1A1ž, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.