- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2S-543-459/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-0093-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- Lietuvos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos futbolo federacijos ieškinį atsakovui A. G. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. G. 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą neperžengiant ieškinio reikalavimų ribų. Nurodė, kad ieškovė reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo pagrindė ir įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas bei prašomos atlyginti žalos dydį. Atsakovas gera valia padarytos žalos jokia dalimi iki šiol neatlygino, vykusio susitikimo metu nurodė, kad to daryti neketina, kadangi neturi pakankamai piniginių lėšų. Kadangi atsakovas žalos atlyginti neketina, tikėtina, kad civilinės bylos nagrinėjimas užtruks ilgą laiką. Ieškovės vertinimu, neareštavus atsakovo turto, jis neturėtų jokių kliūčių jį perleisti tretiesiems asmenims, dėl to ieškovė nebeturėtų realių galimybių išieškoti teismo priteistą žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Plungės apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino; ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, šio turto nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, neviršijant 10 000,00 Eur sumos, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovui leido atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaityti su ieškove, taip pat nedraudė disponuoti piniginėmis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą. Teismo motyvai:
2.1. Nurodė, kad akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas, nenustatyta. Teismo vertinimu, ieškovė preliminariai pagrindė ieškinį procesine prasme – išdėstė ieškinio faktinį pagrindą, nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Be to, vertinant pareikštą turtinio pobūdžio reikalavimą, pripažino, kad reikalavimo suma fiziniam asmeniui yra didelė ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad šalys ginčo geranoriškai neišsprendžia. Esant nurodytoms aplinkybėms, tikėtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė galimam ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
3. Atsakovas A. G. (toliau – apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundo motyvai:
3.1. Nurodo, kad vienas iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų dėl didelės ieškinio sumos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai.
3.2. Nurodo, kad kiti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai dėl šalių ginčo sprendimo geranoriškai nebuvimo ir dėl to, tikėtina, kad egzistuoja grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, netraktuotini kaip atsakovo bandymas slėpti ar perleisti savo turtą, tyčia vengiant ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Kitų aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą dėl atsakovo galimo nesąžiningumo, jo nenoro sąžiningai vykdyti sprendimą, ieškinio tenkinimo atveju, kas sukeltų teismo minimą riziką, nutartyje nenurodyta ir nemotyvuota.
Atsiliepimas
4. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimo motyvai:
4.1. Nurodo, kad atsakovas, nurodydamas aplinkybę, kad vien didelė ieškinio suma nėra pagrindas savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgia į aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje yra akcentuojama, kad kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas siejamas ir su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent atsakovas turi pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, kad jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Kaip matyti, apeliantas, turėdamas galimybę paneigti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl atsakovui pareikšto ieškinio sumos didumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sąlygojančios aplinkybės, jokių tai paneigiančių įrodymų teismui nepateikė.
4.2. Nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas niekaip nepagrindė atsakovo nesąžiningumo, yra nepagrįsti. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinio sąrašo kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui gali būti reikšminga ir ieškinio suma, ir atsakovo turtinė padėtis bei jos pokyčių perspektyvos, ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo bei jos nagrinėjimo metu, ir kitos panašios aplinkybės. Šią dieną atsakovas neneigia savo kaltės ir nėra atlyginęs net dalies ieškovės patirtos žalos, nurodydamas, kad neturi pakankamai lėšų atlyginti visą ieškovės patirtą žalą, tai patvirtina atsakovo nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas.
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
6. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.
7. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
9. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
10. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių ieškovės ieškinys jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys pareikštas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, o galimybė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas, nepaneigta.
12. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja antroji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui – apeliantas teigia, kad teismas šios sąlygos egzistavimą nepagrįstai susiejo vien su pareikšto ieškinio sumos dydžiu, taip nukrypdamas nuo nagrinėjamam klausimui aktualios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Tvirtina, kad ieškovė nėra nurodžiusi argumentų, pagrindžiančių jos nesąžiningumą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu visiškai sutikdamas su apeliantu, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė antrosios privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos buvimą. Teismo skundžiamoje nutartyje nurodomai aplinkybei dėl didelės ieškinio sumos, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant klausimą dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo.
14. Pažymėtina, kad ieškovė pateiktame atsiliepime taip pat ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo jau suformuotas teisės aiškinimo taisykles ir nepagrįstai nurodė, kad apeliantas turėjo įrodinėti pareikšto ieškinio reikalavimo sumos jam nereikšmingumą ir gerą savo turtinę padėtį, eliminuojančią tokios sumos reikalavimo neįvykdymo grėsmę. Tokio išimtinio ir itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galimas tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, t. y. ne hipotetinė, o reali grėsmė, atsižvelgiant į pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).
15. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti bei aptarti apelianto buvusį, esamą arba ateityje galimą (prognozuojamą) elgesį sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į ieškovės prašyme išdėstytus argumentus. Iš nagrinėjamos bylos duomenų bei ieškovės procesinių dokumentų (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones) akivaizdu, kad ieškovė nenurodė jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, liudijančių apie apelianto galimą nesąžiningumą, t. y. apie jo ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, atlikti kitus su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą.
16. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovas neneigia savo kaltės ir šią dieną nėra atlyginęs net dalies ieškovės patirtos žalos, nurodydamas, kad neturi pakankamai lėšų atlyginti visą ieškovės patirtą žalą, nepatvirtina apelianto, kaip fizinio asmens, kuriam pareikšti teisme reikalavimai dėl atitinkamo dydžio žalos atlyginimo, elgesio nesąžiningumo ar jo ketinimų išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jis būtų nepalankus apeliantui.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tai, kad atsakovas neginčija ieškovės patirtos žalos, tačiau neturi pakankamai lėšų visai ieškovės reikalaujamai sumai padengti, nereiškia, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukurs, o tik gali padėti išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Tokia teismų praktika suponuoja išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tokiu atveju, kai yra duomenų, jog atsakovas elgiasi nesąžiningai ir bando nuslėpti turtą, siekdamas išvengti galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovei.
18. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tokiam procesiniam klausimui išspręsti jau nebeaktualią teismų praktiką (ankstesnėje praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo siejamas su reikalavimo sumos dydžiu), netinkamai nustatė antrosios privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos buvimą ir nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškovė savo atsiliepime nepagrįstai teigia, kad būtent apeliantui teko pareiga paneigti grėsmės sėkmingam teismo sprendimo įvykdymui buvimą, pateikiant įrodymus apie gerą savo turtinę padėtį.
20. Šiame kontekste dar kartą primintina, kad grėsmės sprendimo įvykdymui įrodinėjimo pareiga pirmiausia tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-113-464/2018, 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-218-943/2019). Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims paskirstymas reikštų, kad apeliantas, aiškiai nežinodamas, ką ieškovė laiko grėsmę jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negali net atsikirsti, o tai nėra suderinama su šalių procesinės lygybės principu (CPK 17 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti paliktos galioti, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų joms taikyti – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – buvimo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės Lietuvos futbolo federacijos prašymą (j. a. k. duomenys neskelbtini) taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui A. G. (a. k. duomenys neskelbtini).
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.