Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-354-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. ir atsakovo V. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-433-452/2017 pagal ieškovės J. L. ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo atsakovui V. L. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, neturtinės žalos priteisimo, turto padalijimo, tretiesiems asmenims Swedbank, AB, uždarajai akcinei bendrovei „mogo Lt“, išvadą duodanti institucija Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės J. L. ir atsakovo V. L. apeliaciniai skundai yra tenkinami iš dalies. Dėl netinkamai taikytų materialinės teisės nuostatų bei netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo keičiamos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl sutuoktiniams priklausančio turto padalijimo, dėl kompensacijos ieškovei už žemės sklypo dalį priteisimo iš atsakovo, dėl prievolių pripažinimo solidariosiomis, dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatyta. Kadangi šalys neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos su jais nustatymo, dėl išlaikymo įsiskolinimo fakto bei termino, dėl ieškovės reikalautos kompensacijos už papuošalus nepriteisimo, dėl išperkamosios nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos atsakovo su UAB „mogo LT“, pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe, dėl u transporto priemonių, kurių bendra vertė 4 Eur, priteisimo atsakovui, tai apeliacinės instancijos teismas šių skundžiamo sprendimo dalių teisėtumo bei pagrįstumo netikrina bei nagrinėja civilinę bylą pateiktų apeliacinių skundų ribose. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 8 b. l.). Santuokos metu šalys susilaukė dviejų vaikų – M. L. ir K. L. (1 t., 9 – 10 b. l.), kuriems pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteisė išlaikymą periodinėmis išmokomos po 150 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliaciniu skundu atsakovas V. L. su tokia pirmosios instancijos teismo išvada bei sprendimu nutraukti šalių santuoka šiuo pagrindu nesutinka bei tvirtina, kad santuoka iširto dėl ieškovės kaltės, t. y. jos santuokinės neištikimybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vertino, kad šalys atskirai pradėjo gyventi nuo 2016 metu balandžio mėnesio. Šios aplinkybės šalys pateiktais apeliaciniais skundais neginčija, todėl nėra pagrindo abejoti, kad būtent nuo šio laiko šalys bendro gyvenimo nebegyveno ir bendro ūkio nevedė. Kartu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo V. L. nurodomos aplinkybės, t. y. kad jam būnant komandiruotėje ir šalims dar gyvenant kartu, pas ieškovę, kuri buvo kartu su vaikais, lankėsi kitas vyras, kurį vaikai matė nuogą, yra nepagrįstos patikimais įrodymais. Tokiu įrodymu negali būti pripažinti ir liudytojo A. P. parodymai, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio liudytojo parodymai yra paremti tik atsakovo tėvo pasakojimu. Taigi jokių pagrįstų įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, byloje išties nėra, o apeliaciniame skunde atsakovas taip pat neginčija, kad pirmosios instancijos teismas būtų neįvertinęs konkretaus įrodymo, pagrindžiančio tokią aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nebuvo paneigtos ieškovės išdėstytos aplinkybės, kad jos gyvenime kitas vyras atsirado po 2016 m. gruodžio mėnesio, kada jos su atsakovu bendras gyvenimas nutrūko ir ji išėjo gyventi atskirai. Konstatuoti ieškovės santuokinę neištikimybę nesudaro pagrindo ir kitos atsakovo nurodytos aplinkybės bei pateikti duomenys. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, ieškovės santuokinės neištikimybės nepatvirtina ir atsakovo į bylą pateiktas 2016 m. balandžio 14 d. garso įrašas. Šiame įraše ieškovė nepripažino turėjusi artimų santykių su kitų vyru bei tvirtino, kad būtent atsakovo netinkamas elgesys buvo šeimos iširimo priežastimi. Nors ieškovės pažintis su kitu vyru ir artimas bendravimas jai tebesant santuokoje su atsakovu tikrai nėra tinkamas ir moralines teisės normas atitinkantis elgesys ir jis rodo nelojalumą sutuoktiniui, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant ir atsakovo netinkamą elgesį sutuoktinės atžvilgiu, išties leidžia pagrįstai spręsti, kad tai nebuvo vienintelė ir pagrindinė šalių santuokos iširimo priežastis.Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nuosekliai tvirtino, kad atsakovas jų santuokos metu vartodavo alkoholį ir būdavo agresyvus, yra prieš ją smurtavęs bei elgęsis nepagarbiai, o atsakovas V. L. iš esmės šios aplinkybės neneigė. Kad vartodamas alkoholį būna agresyvus, vartoja necenzūrinius žodžius bei kad gali nepagarbiai elgtis su sutuoktine, patvirtina ir byloje esančių trumpųjų žinučių, siųstų atsakovo ieškovei, turinys, iš kurių taip pat matosi, kad pats atsakovas pripažįsta nekontroliuojantis savo elgesio būdamas išgėręs (1 t., 152 – 173 b. l.). Taigi pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtinama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai konstatavo ir atsakovo, kaip sutuoktinio, netinkamą elgesį. Išvadą, kad abi šalys yra kaltos dėl santuokos iširimo, pagrindžia ir liudytojų V. K. bei S. L. B. parodymai apie tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas yra kalti dėl santuokos iširimo, nes abu buvo neištikimi, o atsakovas yra neprognozuojamas žmogus, koneveikiantis ieškovę. Taigi pašaliniams žmonėms buvo susiformavęs įspūdis, jog abi šalys yra kaltos dėl santuokos iširimo. Šiuo atveju tiek ieškovė, bendraudama su kitais asmenimis ir tvirtindama, kad yra įsimylėjusi kitą asmenį, tiek atsakovas, nesaikingai vartodamas alkoholį ir koneveikdamas ieškovę, rodė nepagarbą ir nelojalumą šeimai. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytu vertinimu, jog byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, jog abu sutuoktiniai iki gyvenimo skyrium pradžios konfliktavo ir nesiekė spręsti kilusių tarpusavio problemų bei tarpusavio nepasitikėjimo klausimo.Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė ieškovės neištikimybės fakto, dėl ko nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir konstatuoti, kad šalių santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės. CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Taigi byloje pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teisėjų kolegija nepasisako dėl skundo argumentų neturtinės žalos atlyginimo klausimu, nes šiai žalai priteisti nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais ir išvada, kad atsakovo reikalavimas įpareigoti ieškovę teikti ataskaitas apie vaikų išlaikymo panaudojimą, yra nepagrįstas. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė netinkamai vykdytų savo pareigas vaikų atžvilgiu ar naudotų lėšas ne vaikų poreikiams tenkinti, juo labiau, kad vaikų išlaikymui iš atsakovo priteista suma neviršija minimalios mėnesinės algos dydžio (1 t., 56 – 58 b. l.). Apeliaciniame skunde atsakovo dėstomi argumentai, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimai nėra pakankama priežastis netenkinti jo reikalavimo, kadangi nebuvo tirta, kaip ieškovė panaudoja vaikų išlaikymui skirtas lėšas, nekeičia pirmiau išdėstyto vertinimo, kadangi duomenys apie tinkamų buitinių sąlygų vaikams užtikrinimą neleidžia abejoti ir dėl jiems skirtų lėšų tinkamo naudojimo. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl įpareigojimo teikti ataskaitas dėl vaikų išlaikymui skirtų lėšų panaudojimo, yra atsižvelgiama, ar asmuo yra anksčiau netinkamai naudojęs tėvų valdžią bei ar yra duomenų apie netinkamai prižiūrėtą vaiką, kadangi išankstiniai apribojimai ir įpareigojimai teikti ataskaitas gali pažeisti tiek vieno iš tėvų, tiek vaiko laisvę spręsti, kas geriausiai atitinka jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl, jo nuomone, per didelio išlaikymo dydžio priteisimo bei 120 Eur dydžio kasmėnesinio išlaikymo dydžio nustatymo kiekvienam iš vaikų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstas bei teisėtas išvadas.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, kad kiekvienam iš vaikų kasmėnesinio išlaikymo sumą sudaro 90 Eur išlaidos maistui, 20 Eur vaistams, 100 Eur drabužiams ir avalynei,15 Eur higienos prekėms, apie 40 Eur mokestis už darželį, 60 Eur mokymo priemonėms, 15 Eur vaiko ugdymui, užklasinei veiklai bei būreliams. Apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės neginčija šių išlaidų būtinumo ir dydžio ir nenurodo argumentų, jog minėtos vaikų išlaikymo kasmenesinės išlaidos nebūtinos ar kad yra mažesnės. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės pateiktus įrodymus – kvitus už buitines ir mokyklines prekes, baseino lankymą ir darželį (1 t., 21 – 27, 28 – 31 b. l., 2 t., 6 – 16 b. l.), o taip pat į protingumo principą, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta šalių nepilnamečiams vaikams reikiamo skirti išlaikymo suma, nors ieškovė ir nepateikė kitas vaikų išlaidas pagrindžiančių įrodymų, bei išvada, kad ieškovei, su kuria gyvena šalių nepilnamečiai vaikai, tenka didesnė jų priežiūros dalis ir ji faktiškai viena rūpinasi jų buitimi. Esminiai apeliacinio skundo argumentai, susiję su reikalavimu nustatyti mažesnio dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams, yra tie, kad atsakovo gaunamos pajamos neleidžia jam teikti skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo, kad ieškovė nedirba ir tokio paties dydžio išlaikymo skirti negali, kad nustatant išlaikymo dydį nebuvo atsižvelgta į tai, jog atsakovas vienas vykdo finansinius įsipareigojimus Swedbank, AB. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo mažinti iš jo pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį nepilnamečiams vaikams.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nepateikė įrodymų apie visas jų gaunamas pajamas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus išduotos pažymos nepatvirtina bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu atsakovo V. L. gaunamų pajamų dydžio (1 t., 69 – 70, 72 b. l.). Atsakovas neginčijo 2017 m. balandžio 14 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nutartimi priteisto laikino išlaikymo dydžio kiekvienam vaikui po 120 Eur (1 t., 124 – 125 b. l.). Nors apeliantas skunde tvirtina, kad ieškovė nedirba ir tokio paties dydžio išlaikymo skirti negali, tačiau kituose procesiniuose dokumentuose jis nurodė, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė už jo turtinę padėtį. Byloje nėra duomenų apie ieškovės pajamų šaltinius, leidžiančius jai vienai išlaikyti vaikus nevedant bendro ūkio kartu su atsakovu bei šiam faktiškai netekiant išlaikymo vaikams nuo 2016 m. balandžio mėnesio. Atsakovas, tvirtindamas, kad teismo priteistas 150 Eur dydžio išlakymas kiekvienam vaikui yra per didelis, sutinka su 120 Eur išlaikymo dydžiu, tačiau nepateikia objektyvių ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių, kad būtent toks išlaikymo dydis atitinka jo tikrąją turtinę padėtį. Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apie atsakovo gaunamas pajamas – 3999,67 Eur dydžio draudžiamosios pajamos per 2016 metus (1 t., 69 – 70 b. l.), finansinių įsiparigojimų apimtį (bendrai siekia daugiau nei 150 000 Eur) (1 t., 46 – 47 b. l.), daug lėšų reikalaujančius pomėgius (autosportas) (2 t., 17 – 25 b. l.), kelių nekilnojamojo turto objektų remontą ir išlaikymą bei paties atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, kad dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir būna ilgose komandiruotėse užsienyje (nepateikti duomenys apie dienpinigius ir komandiruotpinigius), akivaizdžiai patvirtina jo tikrosios finansinės padėties neatskleidimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo vertinti, kad skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams atsakovas negali teikti dėl to, kad to neleidžia jo turtinė padėtis, o visos abejonės prioritetiškai vertinamos nepilnamečių vaikų naudai. Atsižvelgiant į tai, o taip pat ir į augančius šalių nepilanmečių vaikų poreikius, sprendžia, kad iš atsakovo priteistas 150 Eur kasmėnesinis išlaikymo dydis kiekvienam iš vaikų yra pagrįstas ir jį mažinti nėra pagrindo.Ieškovė apeliaciniu skundu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai iš atsakovo nepriteisė 1448,10 Eur pagal 2007 m. gruodžio 26 d. pinigų dovanojimo sutartį, 3765 Eur pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. dovanojimo sutartį ir 6790,60 Eur pagal 2016 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį, kadangi šios jos motinos padovanotos piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovo asmeninės nuosavybės turto, kuriame šeima gyveno, remontui ir gerbūvio sutvarkymui, sodo namo atstatymui po gaisro, vilkiko priekabos įsigijimui. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon sutuoktinių nuosavybėn. Minėtose dovanojimo sutartyse nėra nurodyta, kad dovanojamos piniginės lėšos yra perduodamos sutuoktinių bendrojon nuosavybėn. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šios pinigų sumos ieškovei nebuvo priteistos visiškai pagrįstai. Kaip pagrįstai nurodoma atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, pagal formuojamą teismų praktiką sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis, statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią panaudotų asmeninių lėšų, statybinių medžiagų, darbo vertę. Taip yra atkuriama sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyra ir neleidžiama vienam jų praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-625/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovė išties neįrodė, kad šios piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimui ar vilkiko priekabos įsigijimui (CPK 178 straipsnis). Nepaisant to, net ir tuo atveju, jei dalis šių dovanotų piniginių lėšų ir buvo panaudotos namo, esančio (duomenys neskelbtini), atstatymui ir remontui po gaisro, tai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo, kadangi pati ieškovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad šeima gyveno šiame name, vedė bendrą ūkį, taigi lėšos buvo panaudotos visos šeimos interesų tenkinimui. Tai iš dalies patvirtina ir ieškovės į bylą pateiktos nuotraukos (2 t., 82 – 86 b. l.). Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad šalims gyvenant kartu aptariamas pinigines lėšas ieškovė būtų vertinusi kaip savo asmeninę nuosavybę bei reikalavusi jas grąžinti anksčiau, nei prasidėjo teisminis skyrybų procesas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad, nors pinigines lėšas ieškovė iš savo motinos galėjo gauti, tačiau byloje nėra įrodymų, paneigiančių, kad šios lėšos, net jei ir buvo panaudotos pagerinant atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, kuriame gyveno jų šeima, netapo sutuoktinių bendrąja nuosavybe pačios ieškovės valia bei sutikimu.Kartu pagal nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, net ir vertinant, kad asmeniškai atsakovui V. L. ieškovės motinos V. K. buvo suteikta 8688,60 Eur dydžio paskola, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad šios piniginės lėšos nebuvo panaudotos bendrų šeimos poreikių tenkinimui. Iš į bylą pateiktų šalių tarpusavio susirašinėjimo turinio matyti, kad atsakovas ieškovės motinos V. K. dovanotas ar skolintas pinigines lėšas vertino kaip perduotas šeimai, o ne jam asmeniškai (1 t., 160 b. l.). Į bylą pateikti įrodymai kelia abejonių, ar atsakovui 2013 m. lapkričio 27 d. išties buvo suteikta būtent 8688,60 Eur dydžio paskola (1 t., 34 b. l.), kadangi į bylą nebuvo pateiktas 2016 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartyje nurodomas vekselis. Faktą, kad atsakovas V. L. grąžino V. K. 898 Eur skolą, patvirtina 2016 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties turinys ir 2016 m. sausio 5 d. mokėjimo nurodymo išrašo duomenys (1 t., 140 b. l.). Taigi byloje esančių duomenų visuma neleidžia pagrįstai spręsti, kad atsakovui buvo (jei buvo) suteikta būtent 8688,60 Eur dydžio paskola ir kad jos neatlyginta dalis yra ieškovės J. L. reikalaujami 6788,60 Eur, kurie jai buvo padovanoti V. K. 2016 m. rugpjūčio 27 d., kai šalys jau kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Taigi ieškovės reikalavimas dėl 12003 Eur kompensacijos priteisimo yra nepagrįstas ir skundžiamu sprendimu nebuvo tenkintas visiškai pagrįstai.Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo išlaikymo įsiskolinimo dydį, t.y. kad jį apskaičiavo remdamasis ne pagal skundžiamu sprendimu nustatyto išlaikymo dydžio sumą, o pagal ieškovės reikalauto dydžio išlaikymo sumą. Kaip jau minėta pirmiau, šalys apeliaciniuose skunduose neginčija išlaikymo įsiskolinimo laikotarpio bei to, kad atsakovas per šį laikotarpį buvo pervedęs vaikų išlaikymui du kartus po 100 Eur (1 t., 32 b. l.) bei pirkęs įvairius daiktus. Skundžiamame sprendime nėra nurodytų argumentų, kodėl laikotarpiu, kada susidarė įsiskolinimas, t. y. nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. (ieškinio teismui pateikimo diena), šalių vaikams buvo reikalingas didesnis, nei skundžiamu sprendimu priteistas išlaikymo dydis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, priimdamas sprendimą šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo įsiskolinimo dydžio nustatymą (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis keičiama ir nustatoma, kad iš atsakovo yra priteisiamas 1261 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. (150 Eur x 2 x 8 - 290 Eur - 349 Eur - 200 Eur - 100 Eur - 200 Eur = 1261 Eur, (CPK 330 straipsnis).Teisėjų kolegija, vertindama šalių apeliacinių skundų argumentus, susijusius su sutuoktiniams priklausančio turto padalijimu bei prievolių pripažinimu solidariomis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į sutuoktiniams priklausančio turto balansą įtraukė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino prievoles grąžinti paskolas pagal 2006 m. gruodžio 7 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kreditoriui Swedbank, AB solidaria J. L. ir V. L. prievole ir netenkino šalių reikalavimo ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį priteisti atsakovo V. L. asmeninėn nuosavybėn. Kaip pagrįstai nurodoma šalių procesiniuose dokumentuose, pagal formuojamą teismų praktiką CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010). Šalių ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais, atvejais būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2014). Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, turi būti vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, jei byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016). Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus ir, nors jų nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529- 916/2016).Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2016 m. birželio 4 d. Swedbank, AB perėmė „Danske Bank” A/S teises, kylančias iš sutarčių: 1) pagal 2006 m. gruodžio 7 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. L. suteiktas 324000 Lt (93836,89 Eur) kreditas (kredito paskirtis – būsto refinansavimas ir remontas), kredito grąžinimo terminas 2036 m. gruodžio 7 d.; neįvykdytų įsipareigojimų pagal sutartį suma 2016 m. birželio 17 d. sudaro 78747,79 Eur. 2) pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. L. suteiktas 200000 Lt (57924 Eur) kreditas (kredito paskirtis – apdailos darbų užbaigimui) iki 2036 m. rugpjūčio 18 d.; neįvykdytų įsipareigojimų suma 52714,19 Eur (1 t., 20, 46 – 47 b. l.). Ieškovė 2006 m. gruodžio 7 d. bei 2008 m. rugpjūčio 18 d. su „Danske Bank” A/S sudarė laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), pagal kurias prisiėmė įsipareigojimą solidariai atsakyti, jei V. L. nevykdys pirmiau minėtų kreditorinių įsipareigojimų (1 t., 50 – 52, 53 – 55 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kad iki santuokos sudarymo V. L. ir J. L. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu 2006 m. gruodžio 21 d. asmeninės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype santuokos metu pasistatė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 61000 Eur vidutinės rinkos vertės (1 t., 18 – 19 b. l., 2 t., 65 – 66 b. l.). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, o to neginčija ir šalys, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 14000 Eur. Šalys nėra sudarę vedybų sutarties, todėl jų turtui taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis rėžimas, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nesvarbu, ar jis įgytas abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu ( CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), šalys po ½ jo dalį įgijo dalinės nuosavybės teise pagal 2006 m. gruodžio 20 d, pirkimo – pardavimo sutartį iki jų santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 8, 2 t., 65 – 66 b. l.). Asmenine sutuoktinių nuosavybės teise pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nei viena iš šalių nepareiškė reikalavimo šį asmenine bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą pripažinti ar priskirti prie dalytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, neginčijo viešame registre minėtos sutarties pagrindu įregistruotų duomenų. Kadangi minėto sklypo ½ dalis ieškovei bei atsakovui ir taip priklausė asmeninės dalinės nuosavybės teise, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nurodė, kad kaip santuokoje įgyto turto dalį ieškovei ir atsakovui nuosavybėn priteisia ir po ½ dalį minėto žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama.Įvertinusi šalių procesiniuose dokumentuose pareikštą valią ir reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių nebuvo pagrindo atsakovui nuosavybėn priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, o ieškovei iš atsakovo už šį turtą priteisti 7000 Eur piniginę kompensaciją. Ieškovė pareiškė reikalavimą, kad minėta jai asmeninės nuosavybės teise priklausanti sklypo dalis būtų priteista atsakovui, kuriam natūra prašo priteisti ir visą jiems jungtinės nuosavybės teise priklausantį ant šio sklypo pastatytą namą, o kita sklypo dalis atsakovui ir taip priklausė asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas su šiuo reikalavimu sutiko. Toks reikalavimas dėl minėto turto padalijimo tarp sutuoktinių yra protingas, racionalus, atitinka abiejų sutuoktinių interesus ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Byloje buvo nustatyta, kad abiem šalims priklausančioms minėto sklypo dalims įregistruota hipoteka užtikrinant 2008 m. rugpjūčio 18 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. L. suteiktas 57924 Eur kreditas, įvykdymą. Šiame sklype stovi dar nebaigtas statyti šalims jungtinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas (priteisiamas atsakovui). Ieškovė name negyvena, juo nesinaudoja ir to daryti neketina. Šalių tarpusavio santykiai konfliktiški, todėl vieno turto savininko buvimas leis išvengti konfliktinių situacijų, leis efektyviai valdyti turtą ir juo disponuoti. Šalys iš esmės neginčijo aplinkybės, kad kreditorinius įsipareigojimus bankui, iš kurių šalys įgijo ir nekilnojamąjį turtą, faktiškai vykdė ir toliau vykdys atsakovas. Bankas, kurio naudai įkeistas turtas, ieškovės reikalavimui visą įkeistą sklypą priteisti pagrindiniam skolininkui pagal sutartį atsakovui, neprieštaravo. Prijungus turtą, kuris buvo ieškovės asmeninė nuosavybė, padidėjo turto, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kuris šiuo sprendimu natūra priteisiamas atsakovo asmeninėn nuosavybėn, vertė. Todėl ieškovė, dėl kurios asmenine nuosavybe priklausančio turto perleidimo atsakovui, padidėjo atsakovui tenkančio turto vertė, turi teisę iš jo gauti 7000 Eur kompensaciją, nes ginčo dėl 14 000 Eur bendros sklypo vertės tarp šalių nekilo (CK 3.98 straipsnis). Kaip jau minėta, šalys sutiko su viena kitos reikalavimais, kad ieškovei V. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) dalis būtų priteista atsakovui natūra, o kompensacija už šios turto dalies netekimą jai nebūtų priteisiama, tačiau atsakovas pagal jų abiejų tarpusavio susitarimą būtų įpareigotas vykdyti finansinius įsipareigojimus Swedbank, AB pagal kredito sutartis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalims ir bankui, kurio naudai įkeistas turtas, iš esmės sutinkant su tokiu namo padalijimo būdu, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas yra statomas žemės sklype, kuris visas priteisiamas asmeninėn atsakovo nuosavybėn, kad gyvenamasis namas nebaigtas statyti, kad faktiškai nėra galimybės namą pritaikyti dviejų atskirų šeimų gyvenimui ir šalys to nesiekia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė šalių pareikštų reikalavimų ribas dėl šalių santuokoje įgyto gyvenamojo namo padalijimo ir šį turtą priteisė po ½ kiekvienai iš šalių, nors teismo sprendime nėra pagrindimo, kodėl teismui šioje dalyje buvo būtina savo iniciatyva ginti šalių ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai pagrįstas ir ieškovės reikalavimas prievolių pagal su Swedbank, AB 2006 m. gruodžio 7 d. ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarytas kredito sutartis nepripažinti solidariomis. Byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 7 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu V. L. buvo suteiktas 324000 Lt (93836,89 Eur) kreditas būsto refinansavimui ir remontui. Kadangi nurodyta, kad paskolos paskirtis – būsto refinansavimas, reiškia, kad atsakovui jau prieš tai buvo suteiktas kreditas. Šis finansinis įsipareigojimas atsakovo buvo prisiimtas iki santuokos su ieškove sudarymo, sutartis sudaryta tik atsakovo vardu. Byloje nebuvo ginčytos aplinkybės, jog atsakovas vienas vykdo įsipareigojimus pagal šią prievolę, o įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įregistruota hipoteka atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui ir sodo pastatui, esantiems (duomenys neskelbtini) (2 t., 63, 64 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstai spręsti, kad ši prievolė, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nėra solidari sutuoktinių prievolė.Vertinant ieškovės reikalavimą dėl 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. L. suteiktas 200000 Lt (57924 Eur) kreditas, nepripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytos bylos aplinkybės sudaro pagrindą tenkinti ir šį ieškovės reikalavimą. Nors pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, jog minėtas 2008 m. rugpjūčio 18 d. finansinis įsipareigojimas atsakovo buvo prisiimtas šalims gyvenant santuokoje bei įkeičiant šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį statomą gyvenamąjį namą (2 t., 63 – 64 b. l.), tačiau šio reikalavimo įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ir atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir sodo namas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 46-47, 2 t., b. l. 63-64). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo tvirtinimu, kurio ieškovė neginčija, kad tik jis vienas iš savo lėšų nuo pat kredito suteikimo vykdo įsipareigojimus bankui ir toliau sutinka vienas vykdyti šiuos finansinius įsipareigojimus. 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė tik atsakovas. 2008 m. rugsėjo 18 d. tarp atsakovo V. L. ir E. P. sudarytos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties turinys patvirtina, kad atsakovas asmeninėn nuosavybėn už daugiau nei 10 000 Eur (36000 Lt) įsigijo 0,0507 ha žemės sklypą (1 t., 137 – 139 b. l.). Tai patvirtina ieškovės apeliacinio skundo argumentus, jog bent jau dalis gautos paskolos išties buvo panaudota ne šeimos poreikių tenkinimui, o asmeninio turto įsigijimui. Reikšminga ir tai, kad ieškovė civilinės bylos nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė, kad ji neturi pakankamai lėšų šalims priklausančio gyvenamojo namo statyboms ir tuo nėra suinteresuota, o valdyti ir disponuoti turtu vienam savininkui bus paprasčiau ir tai nesukels tarp jų naujų konfliktų. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas atsakovui asmeninėn nuosavybėn priteisti jai priklausiančią santuokoje įgyto gyvenamojo namo dalį, nepriteisiant kompensacijos iš atsakovo, tačiau nepripažįstant įsipareigojimų pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį solidaria sutuoktinių prievole, yra pagrįstas, teisėtas, todėl tenkinamas. Teismas turi garantuoti ne tik sutuoktinių, bet ir kreditorių interesus, kurie ir vieni, ir kiti viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugotini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Kai šie interesai nesutampa, jų apsauga negali būti priešpastatoma, ji turi būti proporcinga. Proporcingumas pasiekiamas, kai taikomas toks teisinių santykių reguliavimas, kuris neužkirstų kelio apginti kitus teisėtus interesus, ir konkrečiu atveju būtų labiausiai socialiai pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, virš nurodytas šalių turto ir jų prievolių tarpusavyje padalijimas šiuo konkrečiu atveju nepažeidžia kreditoriaus Swedbank“, AB interesų dėl šių motyvų. Atsiliepime kreditoriaus Swedbank, AB, be kita ko, nurodė, kad sutinka su ieškovės ieškiniu su sąlyga, jog prievolės grąžinti paskolas pagal nurodytas kredito sutartis lieka ieškovei ir atsakovui solidariai (1 t., 46 – 47 b. l.). Ieškovės reikalavimas dėl gyvenamojo namo dalies priteisimo atsakovui ir kompensacijos jai už tai nepriteisimo, tačiau nustatymo, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. prisiimtas finansinis įsipareigojimas nėra sutuoktinių solidari prievolė, nereiškia minėtų banko su atsakovu sudarytų sutarčių modifikavimo ar keitimo. Pagal 2006 m. gruodžio 7 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kreditoriui Swedbank, AB ieškovė lieka solidaria skolininke bankui pagal jos su banku sudarytas laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kurios taip pat nėra keičiamos (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis), nes ji prisiėmė įsipareigojimą solidariai atsakyti, jei V. L. nevykdys pirmiau minėtų kreditorinių įsipareigojimų (1 t., 50 – 52, 53 – 55 b. l.). Pats bankas sutiko sudaryti kredito sutartis su vienu atsakovu, o banko prievolę užtikrinti laidavimu, kuris yra tik papildoma ieškovės prievolė bankui prie pagrindinės prievolės, papildoma garantija, kuri pagal savo pobūdį yra pasyvi priemonė, nes tinkamo pagrindinės prievolės vykdymo atveju ji gali būti ir nerealizuota. Aplinkybę, kad kreditoriaus teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, papildomai pagrindžia ir tai, kad šiuo atveju egzistuoja du prievolės įvykdymo užtikrinimo garantai – hipoteka atsakovui priklausančiam turtui ir ieškovės laidavimas (2 t., 63 – 66 b. l.). Dėl išdėstytų argumentų ir motyvų daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tarp sutuoktinių dalijamo turto bei jo balanso nustatymo klausimus (CK 3.118 straipsnis, 3.127 straipsnio 1 dalis), o taip pat prievolių pripažinimo solidariomis klausimą (CK 3.109 straipsnis, 3.110 straipsnio 1 dalis, 6.9 straipsnio 1 dalis). Dėl to atitinkama skundžiamo teismo sprendimo dalis keičiama ir atsakovo V. L. asmeninėn nuosavybėn priteisiama ieškovei priklausanti ½ dalis žemės sklypo, ieškovei J. L. iš atsakovo už šią ½ dalį žemės sklypo priteisiama 7000 Eur kompensacija, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiama ½ dalis ieškovei priklausančio gyvenamojo namo, finansiniai įsipareigojimai Swedbank, AB pagal 2006 m. gruodžio 7 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nepripažįstami solidaria sutuoktinių prievole, tačiau ieškovė J. L. paliekama solidaria skolininke pagal sudarytas laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) (CPK 187 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkinamą ieškovės apeliacinio skundo dalį (tenkinamas neturtinis reikalavimas dėl turto priteisimo asmeninėn atsakovo atsakomybėn bei prievolių nepripažinimo sutuoktinių solidariomis prievolėmis, tenkinama dalis turtinio reikalavimo ir priteisiama kompensacija už žemės sklypo dalį), tenkinamą atsakovo apeliacinio skundo dalį (netenkinami neturtiniai reikalavimai dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, įpareigojimo pateikti išlaikymo naudojimo ataskaitą, netenkinami turtiniai reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo ir išlaikymo dydžio sumažinimo, tenkinami turtiniai reikalavimai dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimo bei žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalių priteisimo atsakovo asmeninėn nuosavybėn), į tai, kad abiejų šalių apeliacinių skundų reikalavimai dėl nekilnojamojo turto bei prievolių padalijimo iš esmės sutapo, sprendžia, kad ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai yra tenkinami po 70 procentų. Atitinkamai atsakovui iš ieškovės yra priteisiamos 768 Eur (žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 3 t., 31, 59, 60 b. l.) ir 1165 Eur (išlaidos advokato pagalbai apmokėti 3 t., 30, 32, 77 – 79 b. l.), o iš atsakovo ieškovei priteisiamos 469 Eur (žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 3 t., 10, 62 b. l.) bei 90 Eur (išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą ir apeliacinį skundą parengimą) bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (3 t., 84 b. l., CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Šalių patirtų išlaidų advokato teisinėms pagalbai apmokėti dydis, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, ieškovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, yra pagrįstas ir nemažintinas, jis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių. Be to, atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. sausio 31 d. teismo nutartimi ieškovei buvo atidėtas 520 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas, o iš atsakovo jai priteisiamas proporcingas tenkintų reikalavimų daliai žyminis mokestis, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisiamas 520 Eur dydžio žyminis mokestis (3 t., 61 – 62 b. l.)CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ir atsakovo pareikštus reikalavimus tenkino atitinkamai 80 ir 20 procentų. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ši tenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija esminiai nekeičiama, nes ieškovės reikalavimai dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo, jo įsiskolinimo priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo bei prievolių nustatymo buvo išspręsti ir pilnai ar iš dalies patenkinti. Kaip matyti iš atsakovo priešieškinio, jis nebuvo reiškęs savarankiškų reikalavimų dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimo ar žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalių, priklausiusių ieškovei, priteisimo jo asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi tenkinamų atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų nebuvo pareikšta pirmosios instancijos teismui pateiktame priešieškinyje, todėl nėra pagrindo išvadai, kad yra tenkinama didesnė priešieškinio dalis, nei tai buvo nustatyta skundžiamu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstytos bylinėjimosi išlaidos nėra perskirstomis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio apskaičiavimo, dėl sutuoktiniams priklausančio žemės sklypo bei gyvenamojo namo padalijimo bei dėl prievolių kreditoriui Swedbank, AB pobūdžio nustatymo.

Iš atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. sumažinti nuo 1381 Eur iki 1261 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų šešiasdešimt vieno euro).

Panaikinti sprendimo dalis, kuria J. L. kaip santuokoje įgyto turto dalis priteista jai asmeninės nuosavybės teise priklausanti ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuria ieškovei J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteista po ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po 37500 Eur vidutinės rinkos vertės.

Ieškovei J. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 7000 Eur vidutinės rinkos vertės priteisti atsakovo V. L. asmeninėn nuosavybėn.

Ieškovei J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 7000 Eur (septynių tūkstančių eurų) kompensaciją už ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)

Atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 61000 Eur vidutinės rinkos vertės.

Sprendimo dalį dėl prievolių Swedbank, AB vykdymo pakeisti ir:

1)pripažinti, kad prievolė pagal 2006 m. gruodžio 7 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra asmeninė atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prievolė;

2) pripažinti, kad likusius prievolinius įsipareigojimus pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kreditoriui Swedbank, AB po santuokos nutraukimo toliau vykdo atsakovas V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

3) pripažinti, kad pagal 2006 m. gruodžio 7 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) prieš kreditorių Swedbank, AB solidari skolininkė yra ieškovė J. L. (ikisantuokinė pavardė – K.) pagal jos su kreditoriumi Swedbank, AB 2006 m. gruodžio 7 d. bei 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarytas laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini).

Kitą skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 469 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 90 Eur (devyniasdešimt eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini)520 (penkių šimtų dvidešimties eurų) žyminį mokestį į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini)768 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1165 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.