Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. G. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad Audito įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015-07-01 iki 2017-02-28) 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, jog LAR lėšos yra audito įmonių atskaitymai už šiame įstatyme LAR nustatytas atliktas funkcijas ir už audito kokybės peržiūras. Audito įmonės už šiame įstatyme nustatytas funkcijas kiekvienais metais iki birželio 30 dienos sumoka LAR atskaitymus, kurie sudaro 0,3 procento pajamų, gautų už atliktą auditą. Į audito įmonių sąrašą įrašytos valstybės narės audito įmonės moka tik gautų pajamų už Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atliktą auditą atskaitymus LAR.

Nuo 2017-03-01 įsigaliojo Audito įstatymo nauja redakcija. Audito įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad LAR lėšos yra LAR statute nustatyti nario mokestis ir audito įmonių atskaitymai. Lietuvos auditorių rūmai, įgyvendindami šią Audito įstatymo nuostatą, 2017-06-16 vykusiame LAR narių visuotiniame susirinkime patvirtino LAR reglamentą, kurio 37 punkte nustatė, kad audito įmonės už Audito įstatyme nustatytas funkcijas kiekvienais metais ne vėliau kaip per 5 mėnesius pasibaigus audito įmonės finansiniams metams sumoka LAR atskaitymus, kurie sudaro 0,3 procento pajamų, gautų už atliktą auditą. 2019-12-13 LAR narių visuotiniame susirinkime buvo patvirtintas naujos redakcijos LAR reglamentas. Pagal naujos redakcijos LAR reglamento 37 punktą audito įmonės už Audito įstatyme nustatytas funkcijas kiekvienais metais ne vėliau kaip per 5 mėnesius pasibaigus audito įmonės finansiniams metams sumoka LAR atskaitymus, kurie sudaro 0,3 procento pajamų, gautų už atliktą finansinių ataskaitų auditą. Jei apskaičiuota atskaitymų suma neviršija 1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų LAR finansinių metų sausio 1 d., sumokama atskaitymų suma, lygi 1 MMA.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2019-12-13 visuotiniame Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkime patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., LVAT 2012-05-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., LVAT 2002-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., LVAT 2007-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., LVAT 2003-03-24 plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., LVAT 2011-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., LVAT 2011-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., LVAT 2010-04-06 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., LVAT 2011-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Teismas, įvertinęs 2019-12-13 visuotiniame Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkime patvirtintą Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamentą, sprendžia, jog šis teisės aktas yra norminio teisinio pobūdžio. LAR reglamentas atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jis sukuria elgesio taisyklę – teisės normą (37 punktas nustato privalomų audito įmonių atskaitymų dydį ir mokėjimo tvarką), visuotinai privalomą individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui (audito įmonėms), orientuotą į ateitį ir skirtą taikyti daug kartų. LAR reglamentą priėmė centrinis viešasis juridinis asmuo, turintis viešojo administravimo subjekto įgaliojimus - visuotinis LAR narių susirinkimas, tiesiogiai realizuodamas valstybės valią, t. y. Audito įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą ir nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų teisinių santykių dalyviams, šiuo atveju audito įmonėms. Todėl, teismo vertinimu, 2019-12-13 visuotiniame Lietuvos auditorių rūmų narių susirinkime patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punkto teisėtumas tikrintinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ II skyriaus pirmame skirsnyje. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis).

ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtinti prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, nagrinėjimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinis teismas motyvuota nutartimi išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą.

Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį prašymo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, pagrindas yra teisme nagrinėjama konkreti byla dėl asmens teisių pažeidimo.

Vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad tiek administraciniame teisme pagal asmens, dėl kurio teisių pažeidimo yra nagrinėjama individuali byla, prašymą arba teismo iniciatyva pradedama norminė administracinė byla, tiek bendrosios kompetencijos arba specializuoto teismo kreipimasis į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turi būti susijęs su šio teismo nagrinėjama konkrečia byla. Šiuo klausimu administracinėse bylose ne kartą yra pažymėta, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti hipotetinius, nesusijusius su individualia byla, teismų paklausimus. Tai suponuoja, kad ir teismai neturi teisės kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Nurodyti principai nuosekliai išplaukia iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nustatančio, jog administracinis teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, bei iš šio įstatymo 114 straipsnio 1 dalies, nustatančios, jog bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti tik tokio norminio administracinio akto (ar jo dalies), kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr., pvz., LVAT 2009-02-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009; 2012-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. I520-16/2012; 2016-07-08 nutartį administracinėje byloje Nr. eI-7-822/2016; 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. I-16-261/2018 ir kt.). Individualioje byloje taikytino akto nustatymas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra būtent šio teismo prerogatyva. Nustatęs, jog tam tikras teisės aktas yra taikytinas konkrečioje byloje ir suabejojęs tokio akto teisėtumu, teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Spręsdamas prašymo ištirti norminio akto teisėtumą priėmimo klausimą, administracinis teismas, nespręsdamas šioje byloje kilusių teisės aiškinimo ar taikymo klausimų, privalo patikrinti, ar paduotas prašymas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytus reikalavimus, tarp jų – ir tai, ar į administracinį teismą besikreipusio teismo prašyme yra nustatyta, jog individualioje byloje taikytinas ginčijamas teisės aktas bei pateikti tokio taikymo motyvai.

Svarbu paminėti, kad būtina skirti norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimą, kuris atliekamas tada, kai kyla pačio norminio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktui klausimas, ir individualaus administracinio akto (sprendimo) teisėtumo patikrinimą, kuris atliekamas įvertinant, ar konkrečioje situacijoje buvo laikytasi taikytinų teisės norminių aktų reikalavimų, ar jie nebuvo pažeisti priimant teisme užginčytą individualų administracinį aktą. Pirmuoju atveju nagrinėjamas klausimas dėl teisėkūros rezultato (teisės norminio akto) teisėtumo (plačiąja prasme), o jo teisėtumo patikrą savo kompetencijos ribose gali atlikti Vyriausiasis administracinis teismas. Antruoju gi atveju nagrinėjamas klausimas dėl teisės įgyvendinimo (šiuo atveju, teisės įgyvendinimas suvokiamas kaip neapimantis teisės normų (norminių aktų) kūrimo funkcijos) akto (rezultato), o ne teisėkūros rezultato kaip pirmuoju atveju teisėtumo. Savo ruožtu individualaus administracinio akto teisėtumo patikrinimas yra individualią bylą nagrinėjančio teismo pareiga.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundo reikalavimas – panaikinti 2019-12-13 Lietuvos auditorių rūmų visuotinio narių susirinkimo patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punktą ir įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus audito įmonių atskaitymus nustatyti Lietuvos auditorių rūmų statute – suformuluotas taip, jog klausimas dėl teisėkūros rezultato (teisės norminio akto) teisėtumo sutampa su klausimu dėl teisės įgyvendinimo akto (rezultato) teisėtumo, kas eliminuoja individualumo aspektą.

Norminės administracinės bylos ir individualios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualioje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį. Taigi, nesant aptariamo ryšio su individualia byla, norminės administracinės bylos teisena yra negalima.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Teismas vertina, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti kaip nenagrinėjamą administracinio teismo dėl to, kad administracinė byla apskritai neturėjo būti pradėta (ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu).

Teismas, priėmęs procesinį sprendimą bylą nutraukti kaip pradėtą proceso teisės normų reikalavimų neatitinkančio pareiškimo pagrindu, nevertina ir nepasisako dėl ginčo esmės. Teismui nutraukiant bylą, yra priimamas procesinis sprendimas, kuriuo yra užbaigiama byla, tačiau šis sprendimas priimamas dėl to, kad yra konstatuojamos procesinio pobūdžio aplinkybės, nustatytos įstatyme, kurioms esant teismo procesas negali būti pradėtas arba toliau negali vykti. Teismui konstatavus procesinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių byla turėtų būti nutraukta, byla nėra nagrinėjama iš esmės (LVAT 2019-09-18 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-503-602/2019).

Teismo posėdyje pareiškėjo ir atsakovo atstovai pateikė įrodymus, patvirtinančius šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir prašė jas priteisti iš kitos šalies.

Pažymėtina, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalimi, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundo pareiškimo momentu netinkamai ir neteisėtai naudojosi savo teisėmis, t. y. pareiškėjas pareiškė skundą, kurio reikalavimas panaikinti 2019-12-13 Lietuvos auditorių rūmų visuotinio narių susirinkimo patvirtinto Lietuvos auditorių rūmų veiklos reglamento 37 punktą ir įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus audito įmonių atskaitymus nustatyti Lietuvos auditorių rūmų statute neturi individualumo aspekto (klausimas dėl teisėkūros rezultato (teisės norminio akto) teisėtumo sutampa su klausimu dėl teisės įgyvendinimo akto (rezultato) teisėtumo), todėl pareiškėjui tenka pareiga atlyginti atsakovo dėl to patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė 1474,38 Eur atstovavimo išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus.

Nustatyta, kad atsakovo interesams Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatas D. U.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas bei su prašymu pateikti dokumentai patvirtina, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro tokios išlaidos: 1171,88 Eur už advokato pagalbą teikiant teisines konsultacijas, dokumentų įvertinimą bei atsiliepimo teismui parengimą ir pateikimą; 302,50 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2020 m. birželio 23 d. teismo posėdyje.

Kadangi atsakovo atsiliepimas teismui parengtas 2020 m. balandžio 15 d., išlaidoms už atsiliepimo parengimą taikytinas 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1358,6 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokestis už atsiliepimo parengimą tokiu atveju sudaro 3396,5 Eur (1358,6 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 1171,88 Eur suma neviršija nurodyto maksimumo, todėl gali būti priteista.

Atsakovas prašo atlyginti atstovavimo išlaidas už pasirengimą teismo posėdžiui ir dalyvavimą jame – apibendrintai nurodoma 302,50 Eur. Kadangi teismo posėdis vyko 2020 m. birželio 23 d. (teismo posėdyje dalyvavo ir pareiškėjo atstovas advokatas D. U.), išlaidoms už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovo dalyvavimą teismo posėdyje taikomas 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1358,6 Eur. Byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kuris truko 1 val. 01 min., o tai pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 1 val. (kadangi atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių rengimosi teismo posėdžiui trukmę, už rengimąsi teismo posėdžiui išlaidų teismas neskaičiuoja.) Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu, maksimalus užmokestis už 1 val. atstovavimo teisme tokiu atveju sudaro 135,86 Eur (1358,6 Eur x 0,1). Pareiškėjo prašoma priteisti suma 302,50 Eur viršija maksimalią leistiną pagal Rekomendacijas priteisti sumą, todėl priteistina suma mažinama iki 135,86 Eur.

Taigi apskaičiuotas maksimalus priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis yra 1307,74 Eur (1171,88 + 135,86 Eur).

Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo papildomai mažinti atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš pareiškėjo Š. G. atsakovui Lietuvos auditorių rūmams iš viso priteistina 1307,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme.

Iš pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintinas 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis.

Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40-41 straipsniais, 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsniu, 107 straipsniu, 108 straipsniu, 113 straipsniu, 152 straipsniu,

nutaria:

Bylą pagal pareiškėjo Š. G. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams dėl sprendimo panaikinimo nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui Š. G. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus, 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2020-01-31 per AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialas (mokėjimo Nr. 226).

Priteisti atsakovui Lietuvos auditorių rūmams iš pareiškėjo Š. G. 1307,74 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septynis eurus ir 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjui išaiškinti, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Nutartis per septynias kalendorines dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.