Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Valentina Paliulionienė Baudž. bylos Nr. 1A-187-168/2011

2011 m. kovo 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, nuteistajam A. M., jo gynėjai advokatei Rimai Keblienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d. paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su 2008-03-26 Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 4 MGL (520 Lt) bauda ir paskirta galutinė subendrinta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 4 MGL (520 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 15 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), Biržuose, savo ir B. S. bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mušdamas mažametę S. K., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia ranka du kartus suduodamas jai į galvos sritį, sukėlė nukentėjusiajai S. K. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas neginčija savo kaltės bei veikos kvalifikavimo, tačiau teigia nesutinkantis su jam paskirta, jo manymu, per griežta bausme ir prašo, taikant LR BK 62 str. nuostatas, skirti švelnesnę bausmės rūšį, nei kad numato LR BK 140 str. 2 d. sankcja. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, A. M. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę, kurios švelninti nėra pagrindo.

Skirdamas A. M. bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytą nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo stadiją – A. M. padarė tyčinį, nesunkų, baigtą, smurtinio pobūdžio nusikaltimą, t. y. apeliantas būdamas neblaivus smurtavo prieš savo sugyventinės, su kuria, jo teigimu, bendrai pragyveno daugiau kaip dešimt metų, mažametę dukrą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors apeliantas skunde ir teigia, kad dėl konflikto su nukentėjusiąja kaltu visiškai prisipažino ir dėl to nuoširdžiai gailisi, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės lengvinančia jo atsakomybę. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nors A. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė visiškai prisipažįstantis padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau duodamas paaiškinimus nepripažino kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. neigė S. K. sudavęs du smūgius į galvą. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiajai du kartus sudavė per plaukus, kas rodo, jog jis nepripažįsta sukėlęs jai fizinį skausmą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. savo noru pats neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie savo nusikalstamą veiką. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios tėvo R. K. pareiškimą (b.l. 1). Vien nuteistojo A. M. jam suteikto paskutinio žodžio metu nukentėjusiesiems išsakytas atsiprašymas, į ką teismas atsižvelgė skirdamas bausmę, nelaikytinas jo nuoširdžiu gailėjimusi dėl padarytos veikos. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Taigi atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Skirdamas bausmę teismas tinkamai įvertino A. M. asmenybę, t. y. jis nusikalto būdamas 36 metų, anksčiau teistas penkis kartus, paskutinį kartą - už pasipriešinimą (grasinimą fiziškai susidoroti ir stumdymąsi) savo pareigas ėjusiems policijos pareigūnams, kurie buvo atvykę numalšinti B. S. bute neblaivaus nuteistojo keliamo triukšmo, teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bauda nesumokėta, teistumas neišnykęs, todėl jis yra recidyvistas (LR BK 27 str.), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str.). A. M. asmenybę apibūdina ir tai, kad 2010 metais jis administracine tvarka baustas net penkis kartus, iš kurių tris kartus už pasipriešinimą policijos pareigūnams (visais atvejais buvo neblaivus), vieną kartą už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam ir girto pasirodymą viešoje vietoje, praeityje taip pat ne kartą baustas administracine tvarka, daugiausia už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose. Aptartos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad A. M. iš savo poelgių nedaro išvadų, neturi noro taisytis ir laikytis įstatymais nustatytos tvarkos. A. M. tik apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikė du verslo liudijimų nuorašus, patvirtinančius, kad jis 2010 m. spalio – lapkričio mėnesiais turėjo teisę užsiimti veikla – medienos ruoša, malkų gamyba ir pan. Iš 2010-11-18 Sodros pažymos matyti, kad duomenų apie A. M. draudėjus nėra (b. l. 62), jis registruotas darbo biržoje (b.l. 63). Skirdamas A. M. bausmę teismas atsižvelgė ir į tai, kad jis Biržų psichikos sveikatos centre neregistruotas, turi mažametę dukrą, atsiprašė nukentėjusiosios ir jos motinos. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliantui paskyrė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė už LR BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Įvertinusi nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes kolegija mano, kad A. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Paskirtoji bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniuoju nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta teisinga, todėl subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, jau įvertino tas aplinkybes, kad apeliantas padarė nesunkų nusikaltimą ir kad turi mažametę dukrą, todėl nėra pagrindo pagal apeliacinio skundo prašymą dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių. Apelianto teiginiai dėl jo pareigos rūpintis neįgalia ir mažas pajamas gaunančia motina yra deklaratyvūs. A. M. yra pateikęs tik išrašą iš A. M. medicininių dokumentų, kuris liudija, kad A. M. tam tikrą laiką gydėsi ligoninių stacionaruose, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo motina sirgtų kokia nors sunkia liga bei, kad jis ją išlaikytų ar, kad motina yra neįgali ir nėra kam jos prižiūrėti. A. M. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad gyvena ne su motina, bet su sugyventine, apie motinos sveikatos būklę jam buvo žinoma dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau, kaip matyti, tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo.

Apelianto prašymas taikyti jam LR BK 62 str. nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį nei kad numato BK 140 str. 2 d. sankcija, laikomas nepagrįstu. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, o to paties straipsnio 2 d. nurodoma, jog švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes gali paskirti ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena iš 1 – 6 punktuose numatytų aplinkybių. Akivaizdu, kad vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. ir 2 d. nuostatomis, teismas gali kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra duomenų, kad A. M. būtų pats savo noru atvykęs į policiją ar kaip nors kitaip pranešęs apie padarytą nusikalstamą veiką. Nors A. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė visiškai prisipažįstantis padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau duodamas paaiškinimus nepripažino kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių, dėl ko teismas tokio prisipažinimo pagrįstai nepripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Be to, nėra nustatyta ir nė vienos iš BK 62 str. 2 d. 1 – 6 punktuose numatytų būtinųjų sąlygų. Taigi nesant bent vienam iš būtinų elementų, negalimas BK 62 str. nuostatų svarstymas bei taikymas. Todėl apelianto prašymas dėl BK 62 str. taikymo atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė aplinkybes, dėl kurių A. M. negalima taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Atsižvelgusi į padarytą veiką bei nuteistojo A. M. asmenybę apibūdinančias aplinkybes kolegija konstatuoja, jog jam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra tinkama siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tikslus. Skunde nurodytais motyvais keisti nuosprendį nėra pagrindo, todėl apelianto skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.