Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės J. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutarties, kuria iki ieškinio pateikimo teismui dienos buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, išvadą duodanti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

7. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Prieš vertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.

9. Apeliantė (atsakovė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: povedybinę ir dovanojimo sutartis, Nekilnojamojo turto registro išrašus, pranešimo policijai duomenis, nuotraukas bei šalių tarpusavio susirašinėjimo ištraukas. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus – susirašinėjimo su notaro biuru dėl duomenų ir pačio Sutikimo dėl vaiko išvežimo pateikimo ieškovui.

10. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

11. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog nepaisant to, kad atsakovė neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui šiuo metu teikiamų įrodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dalis atsakovės pateiktų įrodymų - povedybinė ir dovanojimo sutartys, Nekilnojamojo turto registro išrašai, nuotrauka su, kaip teigiama, ieškovės sukrautais daiktais – neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, t. y. sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumo, todėl minėtus įrodymus atsisakytina priimti. Kiti atsakovės pateikti įrodymai - pranešimas policijai, nuotraukos bei šalių tarpusavio susirašinėjimo ištraukos – prijungiami prie bylos medžiagos ir vertintini kompleksiškai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Tuo tarpu ieškovo pateikti duomenys iš esmės egzistuoja byloje ir jų prijungimas bus perteklinis, todėl ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl ginčo esmės

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 26 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo (šiuo metu – ieškovo) T. M. reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pateikimo taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Nagrinėjamu atveju tarp šalių – ieškovo T. M. ir atsakovės J. M., tarp kurių šiuo metu teisme vyksta santuokos nutraukimo procesas, - kilo ginčas dėl galimybės atsakovei (vaiko motinai) išvežti šalių sūnų N. M., gimusį (duomenys neskelbtini)., į užsienio valstybę. Anot ieškovo, notaro biure be ieškovo žinios buvo parengtas sutikimas, kuriuo ieškovas, neva, sutinka, kad šalių sūnų atsakovė išvežtų į užsienio šalį – Jungtinius Arabų Emiratus penkerių metų laikotarpiui (nors, ieškovo manymu, atsakovė ketina sūnų išvežti neterminuotam laikui). Tuo tarpu ieškovas nesutinka, kad vaikas būtų išvežtas, ir mano, jog tokiu atveju bus pažeisti tiek šalių sūnaus, tiek ir ieškovo (tėvo) teisės ir interesai – iškiltų reali grėsmė vaikui netekti ryšio tiek su tėvu, tiek ir su artimaisiais giminaičiais, nes tokiu atveju bus apsunkintas bendravimas su vaiku, dalyvavimas vaiko auklėjime ir priežiūroje; taip pat ir pačiam vaikui išvykus gyventi į svetimą, kultūriškai skirtingą šalį tektų didžiuliai psichologiniai bei emociniai iššūkiai. Tad ieškovo vertinimu, notaro pateiktas sutikimo projektas (dokumentas) dėl vaiko išvežimo į užsienį penkeriems metams, leidžia vertinti atsakovės veiksmus kaip realų ketinimą išvežti šalių sūnų, todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, be kita ko, į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

16. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti ir kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, jog išimtiniais atvejais teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę, kas reiškia, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos – šalies aspektu, vertinant realios grėsmės pagrįstumą. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

17. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinį, nėra pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada, jog byloje esantis 2025 m. spalio 1 dienai parengtas notaro sutikimo dėl vaiko išvežimo į užsienio valstybę projektas, kuriame nurodytas tiek konkretus laikas, kuriam planuojama išvykti – penkeri metai, tiek ir vaiko būsima gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai, suponuoja pagrindą spręsti apie realų atsakovės ketinimą išvykti su šalių nepilnamečiu vaiku į užsienio valstybę. Tuo tarpu šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kuomet teisme vyksta šalių santuokos nutraukimo procesas (iš esmės tik pradinė stadija), ir dar nėra išspręsti klausimai dėl (laikino ar nuolatinio) šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų tvarkos nustatymo bei kiti klausimai, vaiko išvežimas į užsienio valstybę 5 metams (taip, kaip nurodyta pateiktame Sutikimo projekte) gali turėti nepataisomos žalos vaiko ir tėvo, taip pat ir kitų artimų giminaičių bendravimui bei emociniam ryšiui. Be to, atsakovei išvežus vaiką į Jungtinius Arabų Emyratus, galimo piktnaudžiavimo savo teisėmis atveju teisinėmis priemonėmis vaiko sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką procedūra būtų ilga ir sudėtinga, todėl yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

18. Pažymėtina, kad teisę ir pareigą auklėti savo vaikus turi abu tėvai, o teismo pareiga yra užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai bei išlaikyta vaikų tėvų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, besąlygiškai vadovavosi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu.

19. Todėl, ieškovui pateikus konkrečius duomenis apie atsakovės ketinimo realumą, t. y. ieškovui įrodžius realų atsakovės ketinimą išvežti vaiką gana reikšminga, ir ilgam laikotarpiui į Jungtinius Arabų Emiratus, atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovės nepilnamečio sūnaus interesus (jo galimybės gyvenant užsienio valstybėje bendrauti su tėvu bei kitais giminaičiais eliminavimą, jo aplinkos bei ugdymo kardinalų pasikeitimą), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė taikyti išimtinio pobūdžio ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

20. Atsakovės atskirajame skunde nurodomus argumentus, jog atsakovė neturėjo ketinimo išvežti vaiko į užsienio valstybę, o tik norėjo išvykti atostogoms, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, notaro biure parengtas Sutikimo projektas, kurį atsakovė, kaip galima būtų spręsti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo, parengė nesuderinusi su ieškovu ir kurį prašė ieškovo pasirašyti, pakankamai pagrindžia atsakovės realius ketinimus ne atostogauti, o būtent išvažiuoti su sūnumi į konkrečią šalį – Jungtinius Arabų Emyratus, konkrečiam nuolatinio gyvenimo laikotarpiui – penkeriems metams.

21. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeisti vaiko ir atsakovės (motinos) interesai, ribojant jų galimybę praleisti kartu laiką keliaujant vaiko atostogų metu. Pažymėtina, jog skundžiama nutartimi, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apeliantei nebuvo apskritai uždrausta išvykti su vaiku į užsienį. Visų pirma, draudimas atsakovei išvykti su vaiku iš Lietuvos Respublikos teritorijos yra tik laikinas, pritaikytas ribotam laiko tarpui, t. y. iki teismo sprendimo, kuriuo iš esmės bus išnagrinėta byla dėl šalių santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų, tame tarpe ir su vaiku susijusių klausimų (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos, išlaikymo priteisimo), įsiteisėjimo. Antra, skundžiama nutartimi apeliantei nebuvo pritaikytas absoliutus draudimas išvykti su vaiku į užsienį, o tik nustatyta sąlyga gauti tam vaiko tėvo T. M. leidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovei nepavykus susitarti su ieškovu (vaiko tėvu), atsakovė gali kreiptis į teismą dėl tokio leidimo gavimo (laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo), pateikiant jos ketinimą keliauti (tačiau ne išvykti neapibrėžtam ar nepateisinamai ilgam laikotarpiui) į užsienio šalį įrodymus, t. y. apeliantės išvykimas su vaiku į užsienį skundžiama nutartimi yra paliktas kontrolei.

22. Tuo pačiu pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu ieškovas piktnaudžiautų savo, kaip tėvo, teisėmis (pvz., ribotų atsakovės bendravimą su vaiku, išvežtų vaiką nepranešęs atsakovei, neduodamas galimybės susižinoti jų buvimo vietos, susisiekti su vaiku ar pan.), atsakovė, nepavykus susitarti, gali kreiptis į teismą su atitinkamu reikalavimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau tuo pačiu teismas nori atkreipti abiejų šalių dėmesį, kad tik tėvai (ne teismas ar kitos vaiko teisių užtikrinimo institucijos) geriausiai gali žinoti jų vaiko poreikius ir kas geriausiai atitinka jų vaiko interesus, todėl abipusio kompromiso būdu turėtų veikti ne savo asmeniniais interesais (galimai vedami tam tikrų principų ir ambicijų), o veikti vieningai ir tikslingai savo vaiko geriausių interesų ir poreikių užtikrinimo kryptimi.

23. Kitos atsakovės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės apie pasirašytas dovanojimo ir vedybų sutartis, taip pat apie vaiko išlaikymą nagrinėjamu atveju dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos – neturi reikšmės. Šios aplinkybės detaliai bus nagrinėjamos ir vertinamos pirmosios instancijos teismo bylą nagrinėjant iš esmės, sprendžiant atitinkamus klausimus dėl turimo turto padalijimo, išlaikymo / išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo ir pan. Taip pat ir kiti atsakovės atskirojo skundo argumentai ir prašymai (dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, leidžiant išvykti su vaiku į užsienį laikotarpyje nuo 2025 m. liepos 10 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.) nėra teisiškai reikšmingi, jo išsprendimas (praėjus 2025 m. liepos – rugpjūčio mėnesiams) jau nebetikslingas, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

24. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamo atvejo faktines aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad, apeliantei išvežus vaiką į užsienio šalį, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė egzistuoja, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (uždraudimo atsakovei išvežti šalių nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos) taikymo iki ieškinio teismui padavimo, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas bus išnagrinėtas pirmosios instancijos teismo, priimant galutinį sprendimą byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų sprendžiant tarpinį bylos procesinį klausimą (laikinųjų apsaugos priemonių klausimą), šioje proceso stadijoje nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliantės (atsakovės) J. M. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.