Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-13 · Administracinė byla Nr. eI-3256-171/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-06-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-10-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-13
Bylos Nr.
eI-3256-171/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01202-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
S. A. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Ilona Ivašauskaitė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3256-171/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01202-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4, 8.7, 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ilona Ivašauskaitei,atsakovo atstovui Andrej Karšul,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. S. (S. A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. A. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473.

2) Įpareigoti Departamentą išbraukti pareiškėjo duomenis iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos.

3) Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2014 m. gruodžio 18 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1759(00309) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. S.“ atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remdamasis šiuo sprendimu 2014 m. gruodžio 29 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-9)4U-362 „Dėl draudimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. S.“ uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą iki 2017 m. gruodžio 29 d. ir įvesti šį draudimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šis 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu sutrumpinti skirtą draudimą iki dvejų metų atvykti į Lietuvos Respubliką ir jo duomenis išbraukti iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo bei antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos. Departamentas 2017 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 netenkinti pareiškėjo prašymo.

Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka, teigia, kad jis nepagrįstas, kadangi nebuvo įvertintos individualios su juo susijusios aplinkybės ir naujai suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodo, kad yra verslininkas, valdantis sėkmingai veikiančią įmonę „M/s Fabric Masters“, kuri bendradarbiauja su užsienio partneriais. Dėl įmonės veiklos dažnai verslo reikalais tenka keliauti po įvairias šalis, iš jų ir Europos valstybes, kad galėtų susitikti su verslo partneriais Europoje, vykti į derybas ir palaikyti tolesnį bendradarbiavimą. Iki šiol jam būdavo išduodamos Šengeno vizos ir jokių migracinių ar kitų pažeidimų, dėl kurių būtų apribota galimybė keliauti po Šengeno valstybes, nebuvo padaręs. Taikomas draudimas vykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir visas Šengeno valstybes sukelia dideles kliūtis, varžo verslą Pakistane.

Pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Departamentas išimtinai rėmėsi 2015 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtu sprendimu, nors šiuo atveju buvo taikomo draudimo ir termino persvarstymas, o tai reiškia, kad negali būti preziumuojama, kad draudimas yra proporcinga priemonė, o turi būti atsižvelgiama į pasikeitusias aplinkybes bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2015 m. spalio 6 d. sprendimu byloje Nr. A-3061-858/2015. Atkreiptinas dėmesys, kad iki atsisakymo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nebuvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

Teigia, kad neturi poreikio atvykti į Lietuvą, bet reikia nuolat vykti į kitas Šengeno valstybes. Departamentui priėmus sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą, šis draudimas buvo įvestas ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, dėl to pareiškėjui draudžiama keliauti po visas Šengeno valstybes. Be to, įvedus jo duomenis į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, Šengeno valstybėse jo prašymai dėl vizos net nėra svarstomi, jų svarstymas galimas tik, kai draudimo nebelieka.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Departamentas, spręsdamas klausimą dėl duomenų apie pareiškėją išbraukimo iš sąrašo, įvertino visas su juo susijusias faktines aplinkybes, t. y. tiek aplinkybes, dėl kurių buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, tiek ir naujai pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Buvo įvertinta ir nurodyta aplinkybė, kad jis yra Pakistano verslininkas, kad tenka keliauti po užsienio šalis, taip pat ir į Europos valstybes, bei kad jam anksčiau buvo išduotos Šengeno vizos, tačiau aplinkybė, jog tarp išduotų vizų nebuvo nė vienos Šengeno vizos, išduotos Lietuvos Respublikos, patvirtino, kad pagrindinis pareiškėjo tikslas ne Lietuvos Respublika, o Šengeno valstybės. Departamentas nevertino pareiškėjo nurodyto teiginio, kad jis nebuvo padaręs migracinių ar kitų pažeidimų, kadangi tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Buvo įvertinta, kad pareiškėjui nebuvo išduotas nė vienas leidimas laikinai gyventi arba viza, jis nebuvo ir nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad vienas iš draudimo atvykti į Lietuvos Respublika instituto tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai siekė išvengti laikytis kitos Šengeno erdvės valstybės imigracijos taisyklių – tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip galintys kelti nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis.

Teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamų pasekmių, nėra pagrindas laikyti jį neproporcingu. Visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir vykti į kitas Europos Sąjungos šalis) tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus.

Pabrėžia, kad valstybė narė, nustačiusi, kad užsieniečiui pagal duotą perspėjimą draudžiama atvykti, ne automatiškai atsisako priimti prašymą, bet konsultuojasi su perspėjimą davusia valstybe. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad buvo kreiptasi į kitą Šengeno valstybę ir kad buvo atsisakyti svarstyti prašymus.

Teismo posėdyje atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl 2017 m. kovo 29 d. Departamento sprendimo Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. vasario 24 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą „Dėl duomenų iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo išbraukimo“, kuriame prašė Departamentą persvarstyti taikomą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti duomenis apie jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo bei iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo kartu pateiktus duomenis, 2017 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 prašymo netenkinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtino Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 17² punktas nustato, kad duomenys iš sąrašo, pateikti centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai, šioje sistemoje Migracijos departamento sprendimu atšaukti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 arba 25 straipsnį panaikinami šiais atvejais: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 26 straipsnio 7 dalyje nurodytu atveju (17².1 papunktis); jeigu duomenys apie užsienietį, kurio duomenys iš sąrašo pateikti centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai, išbraukiami iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (17².2 papunktis).

Taigi, pagal nurodytą Taisyklių nuostatą, klausimas dėl asmens duomenų išbraukimo iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos gali būti sprendžiamas tik jei duomenys apie užsienietį yra išbraukiami iš nacionalinio sąrašo. Todėl nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas, ar buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėją išbraukti iš antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos, pirmiausia įvertins, ar yra pagrindas išbraukti jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

Departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarką (toliau – Tvarka). Tvarkos 49 punktas nustato, kad priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti, nustatytą pagal vieną iš Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytų pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu (išskyrus Taisyklių 12² punkte nustatytą atvejį), atsižvelgiama į: motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme išbraukti duomenis apie jį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo ar motyvuotame rašytiniame valstybės institucijos arba įstaigos siūlyme išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo nurodytą priežastį ir motyvus, dėl kurių užsieniečio duomenys turėtų būti išbraukti iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, taip pat kitas nurodytas aplinkybes (49.1 papunktis); draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti (49.2 papunktis); valstybės institucijos ar įstaigos, Migracijos departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir / ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą (49.3 papunktis); aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka (49.4 papunktis).

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pagal Tvarkos 50 punktą, jeigu paaiškėja Tvarkos II skyriuje nurodytos aplinkybės (buvusios sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti priėmimo metu arba naujai atsiradusios), kurios nebuvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti, tai Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka pakartotinai svarstomas draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimas ir priimamas vienas iš šių sprendimų: nesutrumpinti draudimo atvykti laikotarpio ar neišbraukti užsieniečio duomenų iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas toks pat draudimo atvykti laikotarpis, koks jau yra nustatytas (50.1 papunktis); sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas trumpesnis draudimo užsieniečiui atvykti laikotarpis, nei jau nustatytas, ir jis dar nėra pasibaigęs (jau nustatytas draudimo atvykti laikotarpis sutrumpinamas iki naujai nustatytojo) (50.2 papunktis); išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes (50.3 papunktis): nustatoma, kad išnyko pagrindas drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu sprendimas uždrausti atvykti buvo priimtas Įstatymo 133 straipsnio 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu (50.3.1 papunktis); nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui neuždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (50.3.2 papunktis); nustatomas trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei jau nustatyta, ir jis jau yra pasibaigęs (50.3.3 papunktis);nustatoma, kad užsienietis įvykdė įsipareigojimus muitinei ir (ar) sumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtą (skirtas) baudą (baudas), jeigu užsieniečiui buvo uždrausta atvykti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu dėl to, kad jis nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) (50.3.4 papunktis).

Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. vasario 24 d. prašymą, pirmiausia įvertino aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Šiuo atveju buvo atsižvelgta į 2014 m. gruodžio 18 d. Departamento sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1759(00309) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. S.“. Pažymėtina, kad remiantis šiuo sprendimu ir buvo priimtas 2014 m. gruodžio 29 d. Departamento sprendimas Nr. (15/5-9)4U-362 „Dėl draudimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui S. A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad 2014 m. gruodžio 29 d. Departamento sprendimą pareiškėjas buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šis 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-9017-580/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02777-2015-4) pareiškėjo skundą atmetė. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Departamento 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Šio teismo sprendimo pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) neskundė, sprendimas įsiteisėjo.

2014 m. gruodžio 18 d. Departamento sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas nustačius UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindą, t. y. tai, kad duomenys, kuriuos siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės. Buvo nustatyta, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, t. y. konstatuota, kad pareiškėjas siekė legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taip pat priimdamas skundžiamą sprendimą Departamentas įvertino ir pareiškėjo 2017 m. vasario 24 d. prašyme nurodytas aplinkybes, t. y. kad jis yra Pakistano verslininkas, kuriam tenka keliauti po užsienio šalis, taip pat ir Europos valstybes, bei kad jam anksčiau buvo išduotos Šengeno vizos. Buvo nustatyta, kad tarp pareiškėjo su prašymu pateiktų Šengeno vizų nebuvo nė vienos Šengeno vizos, kurią būtų išdavusi Lietuvos Respublika.

Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika buvo nustatyta, kad jam nebuvo išduotas nė vienas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, viza, jis nebuvo ir šiuo metu nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo giminystės ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmeninis, taip pat ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nenustatyti.

Departamentas skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjo 2017 m. vasario 24 d. prašyme nurodyto teiginio, kad jis valstybėse nebuvo padaręs migracinių ar kitų pažeidimų, dėl kurių jo keliavimo galimybės būtų apribotos, kadangi nebuvo pateikti tą patvirtinantys dokumentai.

Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, atmetamas pareiškėjo skundo teiginys, jog Departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą išimtinai rėmėsi tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, kurį priimant buvo atsižvelgta į 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir neatsižvelgė į individualias su juo susijusias aplinkybes. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Departamentas priėmė sprendimą išsamiai ištyręs visas pareiškėjo 2017 m. vasario 24 d. prašyme nurodytas aplinkybes ir nenustatė, jog yra pagrindas vadovaujantis Tvarkos 50 punktu sutrumpinti draudimo laikotarpį ar išbraukti pareiškėją iš sąrašo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Ginčydamas Departamento sprendimą pareiškėjas remiasi LVAT 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. A-3061-858/2015 ir teigia, kad teismas nurodė, jog draudimas atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes, pritaikytas neišdavus leidimo gyventi Lietuvoje, taikomas asmeniui, kuriam iki tol buvo išduotos Šengeno zonos valstybių ir kitų valstybių vizos, kuris praeityje nebuvo padaręs jokių atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje pažeidimų ar kitų pažeidimų ir kuris reikšmingai riboja judėjimo laisvę, yra neproporcingas.

Nurodomame sprendime LVAT išaiškino, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenustatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

Šiame sprendime LVAT nenurodė, kad draudimas asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką bei jo duomenų įvedimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra neproporcinga priemonė. Tiesiog nurodė, kad ji negali būti taikoma automatiškai, kai nusprendžiama asmeniui nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei tai, jog nusprendžiant taikyti tokias priemones turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių asmens atžvilgiu priimtas neigiamas spendimas. Taigi pareiškėjas netinkamai aiškina LVAT sprendimą, o jo teiginiai, susiję su draudimo taikymo neproporcingumu, atmetami.

Kadangi nustačius, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip piktnaudžiaudamas leidimų išdavimo procedūra ir pažeisdamas leidimų išdavimą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas nebuvo padaręs jokių pažeidimų tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, toks draudimas laikytinas tinkama ir proporcinga priemone siekiant užkirsti kelią nelegalios migracijos grėsmei (administracinė byla Nr. I-9017-580/2015).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam reikia vykti į kitas Šengeno valstybes, į Lietuvą atvykti jis neturi poreikio. Departamentui priėmus sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, šis draudimas buvo įvestas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą ir dėl to pareiškėjui draudžiama keliauti po visas Šengeno valstybes. Be to, įvedus jo duomenis į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, Šengeno valstybėse jo prašymai dėl vizos net nėra svarstomi, jų svarstymas galimas tik jei draudimo nebelieka.

Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 3 dalį perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Taisyklių 11¹ punktas nustato, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo įrašytas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą esant Reglamento 24 straipsnyje 1 ir 3 dalyse įtvirtintiems įtraukimo į šią sistemą pagrindams, t. y. esant priimtam sprendimui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, ir nustačius, kad jis nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą Lietuvos Respublikoje, kadangi siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teismas nekvestionuoja šio įrašymo teisėtumo, kadangi pareiškėjas sprendimo neišduoti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris priimtas dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neginčijo, jis yra galiojantis, o draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumas yra pripažintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, kuris nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

2010 m. kovo 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 265/2010, iš dalies keičiančio Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir Reglamentą (EB) Nr. 562/2006, kiek tai susiję su ilgalaikes vizas turinčių asmenų judėjimu, 1 straipsnyje įtvirtintas Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalies pakeitimas. Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai valstybė narė ketina išduoti leidimą gyventi, ji sistemingai vykdo paiešką Šengeno informacinėje sistemoje. Kai valstybė narė nagrinėja, ar išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, kuriam pagal duotą perspėjimą draudžiama atvykti, ji pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia valstybe nare ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl labai svarbių priežasčių, ypač dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Kai leidimas gyventi išduodamas, perspėjimą davusi valstybė narė perspėjimą atšaukia, bet atitinkamą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad šios nuostatos taikomos ir vizoms.

Iš pateiktos nuostatos matyti, kad valstybės narės, gavusios prašymus dėl Šengeno vizų išdavimo asmenims, kurie įtraukti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, spręsdamos, ar tenkinti šį prašymą, turi pareigą konsultuotis su valstybe, įrašiusia jį į šią sistemą. Taigi yra atliekami prašymo svarstymo veiksmai. Todėl pareiškėjas yra neteisus, kad, įvedus jo duomenis į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, Šengeno valstybėse jo prašymai dėl vizos net nėra svarstomi, o jų svarstymas galimas tik jei draudimo nebelieka. Pareiškėjui nėra užkertamas kelias kreiptis Šengeno valstybėse su prašymais išduoti Šengeno vizą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis kitose valstybėse dėl Šengeno vizos išdavimo.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamento 2017 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (15/5-9-8A-145)10K-13473 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl taip pat atmestinas.

Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. A. S. (S. A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius JanuškaIrena PaulauskienėDonatas Vansevičius