Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-1638-968/2018

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-12-06
Bylos Nr.: eA-1638-968/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04371-2016-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Dirvonas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Rytis Krasauskas (pran.)
Pareiškėjas: viešosios įstaigos „Kantri medija“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai
Trečiasis asmuo: V. S.

Kategorijos

5.1Seimo rinkimai

Administracinė byla Nr. eA-1638-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04371-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Kantri medija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. Sp-238 „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jam priklausančiame leidinyje (duomenys neskelbtini) 2016 m. rugsėjo 22 d. išspausdino straipsnius (duomenys neskelbtini). Visuose nurodytuose straipsniuose paskelbtos skirtingų asmenų nuomonės rinkimų klausimais. V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjui pateikė reikalavimą „Dėl kandidato atsakomosios nuomonės paskelbimo“, kuriuo reikalavo paskelbti atsakomąją nuomonę dėl visų trijų straipsnių, motyvuodamas, jog publikacijose buvo paskelbta jį kompromituojanti medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ir kurioje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia. V. S. reikalavime nenurodė, kokie konkrečiai sakiniai / teiginiai, jo nuomone, traktuotini kaip kompromituojanti medžiaga. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 28 d. atsisakė paskelbti atsakomąją nuomonę, todėl V. S. kreipėsi į VRK, kuri 2016 m. spalio 3 d. viešame posėdyje svarstydama V. S. reikalavimą nusprendė, kad jo reikalavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra aiškus V. S. atsakomosios nuomonės turinys. V. S. 2016 m. spalio 4 d. pateikė naują reikalavimą dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo, nors į pareiškėją su nauju (pataisytu) reikalavimu nesikreipė, t. y. reikalavimą pateikė tik atsakovui. Naujas reikalavimas iš esmės skyrėsi nuo to, kuris 2016 m. rugsėjo 23 d. buvo pateiktas pareiškėjui, kadangi naujame reikalavime V. S. nurodė konkrečius straipsnių teiginius, kurie, jo manymu, yra kompromituojanti medžiaga bei pateikė sukonkretintą atsakomąją nuomonę. Gavusi pakoreguotą V. S. reikalavimą, VRK parengė 2016 m. spalio 5 d. pažymą Nr. 3-82-(1.2) (toliau – ir Pažyma), kurioje konstatavo, kad minėtose (duomenys neskelbtini) publikacijose yra pateikta nuomonė (ne žinia), kuri negali būti pripažinta kompromituojančia medžiaga ir nesuteikia teisės reikalauti paskelbti atsakomąją nuomonę. V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK posėdyje atsisakė savo reikalavimų dalies dėl publikacijų (duomenys neskelbtini). Organizuotame posėdyje VRK nesvarstė, ar publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – Publikacija) yra pateikta nuomonė, ar žinia, nesiaiškino šių sąvokų, nuo kurių priklauso pareiga skelbti atsakomąją nuomonę, reikšmės. Posėdyje buvo nuspręsta, kad, jeigu visuomenės informavimo priemonėje yra pateikta nuomonė, laikytina, kad tai yra žinia rinkėjams, ir konstatavo, jog pareiškėjas turėjo paskelbti V. S. atsakomąją nuomonę.

2.2. Nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis pareiškėjas galėjo paskelbti kandidato atsakomąją nuomonę, kuri neatitinka Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies nuostatų. Be to, pareiškėjas turėjo paskelbti jam nežinomo turinio atsakomąją nuomonę, kuri jam net nebuvo pateikta.

2.3. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad jis priimtas remiantis Pažyma, tačiau Pažymos išvados yra priešingos priimtam Sprendimui.

2.4. Skundžiamas Sprendimas yra be motyvų. Nagrinėjant V. S. reikalavimą VRK posėdyje pasisakę ir sprendimus priėmę nariai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotą praktiką dėl nuomonės ir žinios sąvokų turinio.

2.5. Vertinant teiginį „...(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas, kurie viską mato tik juodomis spalvomis ir viską sprendžia pagal savo „nešvarų gyvenimą““, laikytina, kad asmens išreikšta nuomonė turi faktinį pagrindą, kadangi viešojoje erdvėje buvo pateikta informacija, jog V. S. pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. liepos 29 d. nutartį bei LAT 2002 m. gruodžio 8 d. nutartį kilo pareiga atlyginti įmonei padarytą ženklią turtinę žalą, kuri atsirado dėl jo veiksmų. Aplinkybė, kad ginčijamas teiginys gali būti patikrintas, nesudaro pagrindo teigti, kad Publikacijoje buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Vien tai, kad konkrečioje frazėje yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas Publikacijoje pateikė žinią, o ne asmens subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Svarbu įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, pateikimo formą, minties pateikimo formuluotes. Šiuo konkrečiu atveju Publikacijos forma – interviu, t. y. subjektyvus požiūris, vertinimas, o ne žinia. Taip pat būtina įvertinti viso interviu kontekstą, sakinio konstrukciją „Įsivaizduokite, kaip Druskininkais pasirūpintų tokie kaip (duomenys neskelbtini), kurie yra teisti už finansines machinacijas, kurie viską mato tik juodomis spalvomis ir viską sprendžia pagal savo „nešvarų gyvenimą“?“. Iš sakinio konstrukcijos matyti, kad pateikdamas savo asmeninį požiūrį į užduotą klausimą asmuo neišsako konkrečių ir konkretaus asmens atžvilgiu nukreiptų teiginių, o išsako apibendrinto pobūdžio retorinį klausimą. Tokia sakinio konstrukcija negali būti suprantama kaip žinia. Be to, nagrinėjamu atveju nuomonė nėra individualizuojama, t. y. ji nėra pareikšta konkrečiai apie V. S., sakinyje vartojamas bendrinis žodis (duomenys neskelbtini). Atsakovas vertino tik iš konteksto išskirtą sakinio dalį.

Atsiliepimas

3. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamo Sprendimo sudedamoji dalis yra Pažyma, kurioje yra nurodytos atsakomosios nuomonės nagrinėjimo aplinkybės. V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK posėdyje prašė paskelbti atsakomąją nuomonę: „Noriu patikinti, kad nebuvau teistas už jokius ekonominius ir kitus nusikaltimus“. VRK posėdyje tokiai atsakomajai nuomonei buvo pritarta, kadangi tai yra kandidatą kompromituojanti medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus. Publikacijoje vartojamas žodis (duomenys neskelbtini) yra aiški nuoroda į kandidato V. S. pavardę, Publikacijoje taip pat nurodytos kitos pavardės. Teiginiai apie asmens teistumą yra objektyvūs faktai, kurie gali būti patikrinti tiesos kriterijumi, nesvarbu, kokia forma jie pateikti. Išsakytame teiginyje yra nurodytas teistumo faktas ir nurodyta, už ką asmuo buvo nuteistas – finansines machinacijas. Todėl VRK tinkamai pritaikė Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai nustatė, kad aptariamas teiginys yra kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia. Pareiškėjui buvo žinoma, kad atsakomosios nuomonės klausimas bus svarstomas VRK, kadangi V. S. į pareiškėją kreipėsi prašydamas paskelbti atsakomąją nuomonę leidėjo iniciatyva, tačiau pareiškėjas tai daryti atsisakė. V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK posėdyje savo atsakomosios nuomonės tekstą koregavo tik atsisakydamas daugumos ankstesnėje nuomonėje pateiktų teiginių ir palikdamas vienintelį prašomą paskelbti teiginį, kuris buvo ir ankstesniame atsakomosios nuomonės tekste, pateiktame pareiškėjui. Pareiškėjas visus V. S. prašomos paskelbti atsakomosios nuomonės teiginius buvo pripažinęs neatitinkančiais Seimo rinkimų įstatymo reikalavimų, todėl reikalavimas pateikti tą patį teiginį pareiškėjui pakartotinai yra perteklinis.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2016 m. rugsėjo 22 d. leidinyje Nr. 71) išspausdintos publikacijos (duomenys neskelbtini); V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į pareiškėją, reikalavo kitame leidinio numeryje paskelbti atsakomąją nuomonę dėl minėtų trijų publikacijų, nurodė, kad jose buvo paskelbta jį, kaip kandidatą į Lietuvos Respublikos Seimą, kompromituojanti medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ir kurioje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia; pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimu V. S. informavo, jog atsisako paskelbti atsakomąją nuomonę, nurodė, jog visose trijose publikacijose yra pateikiama ne žinia, o skirtingų žmonių nuomonė, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio nuostatas; V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymu kreipėsi į VRK, prašė taikyti Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalies nuostatas; VRK 2016 m. spalio 4 d. raštu V. S. prašymo dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo netenkino, kadangi prašyme nėra nurodyta, kokie konkretūs paskelbtose publikacijose esantys teiginiai kompromituoja jį, kaip kandidatą, nepateikta atsakomoji nuomonė su trumpu kompromituojančios informacijos išdėstymu, VRK pažymėjo, jog pateikus įstatymo reikalavimus atitinkančią atsakomąją nuomonę klausimas gali būti svarstomas iš naujo; V. S. 2016 m. spalio 4 d. pateikė pataisytą atsakomąją nuomonę; VRK pirmininko pavaduotoja L. M. 2016 m. spalio 5 d. surašė Pažymą Nr. 3-82(1.2), kurioje siūlė kandidato į Seimo narius V. S. reikalavimo dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo netenkinti; V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK pateikė prašymą dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo, kuriame prašė paskelbti atsakomąją nuomonę dėl Publikacijos (duomenys neskelbtini) teiginio „...(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“, nurodydamas atsakomąją nuomonę – „Noriu patikslinti, kad nebuvau teistas už jokius ekonominius ir kitus nusikaltimus“, prašymą dėl atsakomosios nuomonės į kitas publikacijas paskelbimo atsiėmė; VRK 2016 m. spalio 7 d. Sprendimu Nr. Sp-238, vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1–3 dalimis ir Pažyma, nusprendė: 1) pripažinti, kad vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalimi savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę; 2) paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, už kurią savaitraštis (duomenys neskelbtini) privalo VRK sumokėti trigubą šio paskelbimo kainą.

6. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad skundžiamas VRK Sprendimas yra be motyvų ir neatitinka Pažymos, kurioje pateikiamos priešingos išvados. V. S. reikalavimas buvo pavestas tirti VRK pirmininko pavaduotojai, kuri Pažymoje pateikė pasiūlymus dėl VRK sprendimo projekto. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (toliau – VRK įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį VRK jos kompetencijai priklausančius klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose; pagal VRK įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, įgyvendindama savo įgaliojimus, VRK leidžia aktus – sprendimus, kurie priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Taigi, nepriklausomai nuo to, kokie pasiūlymai pateikti VRK pristatytoje Pažymoje, sprendimą dėl siūlymo priima būtent VRK. VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdyje komisijos nariai pasisakė dėl pristatyto projekto, išreiškė nuomonę, kad minimame teiginyje yra pateikiama akivaizdi kandidatą kompromituojanti žinia. VRK narys J. U. posėdyje išsakė kitokią nuomonę, nei nurodyta Pažymoje, atkreipdamas dėmesį, kad neigiamą, kandidatą kompromituojančią žinią savaitraštis paskelbė, ją pateikdamas kaip interviu, tačiau ši skleidžiama žinia yra skirta skaitytojui. VRK nariai svarstymo metu diskutavo, o Sprendimo priėmimo metu atskirai balsavo dėl šio siūlymo. Posėdyje išsakytam siūlymui ir argumentams pritarta vienbalsiai. Tai, kad svarstymo metu buvo išakyta kita, nei Pažymoje, nuomonė, kuriai buvo pritarta, nereiškia, jog priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas ir būtinai turi atitikti Pažymoje suformuotą siūlymą. Skundžiamas VRK Sprendimas buvo priimtas įvertinus Pažymą, kuri yra sudėtinė Sprendimo dalis. Pažymoje išdėstytos prašymo tyrimo aplinkybės, tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis vertinimas, kuris buvo pristatytas VRK posėdyje ir pasikeitė posėdžio metu. Tiek Pažymoje, tiek Sprendime nurodytos konkrečios teisės normos, kurios, VRK manymu, buvo taikytinos. Iš skundžiamo Sprendimo, Pažymoje nurodytų prašymo tyrimo aplinkybių, posėdžio protokolo bei vaizdo įrašo pareiškėjui turėjo būti aiškūs skundžiamo akto teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės ir teisiniai motyvai.

7. Spręsdamas dėl sąvokų „žinios“ ir „nuomonės“ atribojimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įstatymo leidėjas Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nurodė, kad nuomonei, skirtingai nuo žinios, netaikomi tiesos kriterijai. Teismo vertinimu, Publikacijoje pateikiama ir nuomonė, ir žinia. Teiginiu „...(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“ buvo skleidžiama ne nuomonė, o žinia, kadangi Publikacijoje meras R. M. nurodė faktą – „(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“. Tai, jog Publikacijoje, kaip bendrinis, naudojamas žodis (duomenys neskelbtini), nepaneigia aiškiai pateikiamos nuorodos į kandidato V. S. asmenį. Rinkimų temai skirtame straipsnyje šiuo teiginiu rinkėjams siunčiama kandidatą kompromituojanti žinia, jog jis yra teistas, kartu nurodant, už ką jis buvo nuteistas (finansines machinacijas). Informaciją apie asmens teistumą galima patikrinti taikant tiesos kriterijų, nes tai yra objektyvūs duomenys. Pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų, o Publikacijoje nurodydamas teistumo faktą paskelbė Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nurodytą kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą, todėl privalėjo suteikti galimybę kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę.

8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo žinomas atsakomosios nuomonės, kurią buvo nutarta paskelbti, turinys. V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipimesi į pareiškėją dėl atsakomosios nuomonės skelbimo aptariamas teiginys buvo nurodytas.

III.

9. Pareiškėjas VšĮ „Kantri medija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VRK Sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartotinai dėsto su VRK Sprendimo priėmimu susijusias aplinkybes bei argumentus dėl „žinios“ ir „nuomonės“ sąvokų atribojimo. Nurodo, kad VRK neinformavo pareiškėjo apie V. S. skundo nagrinėjimą, būsimus posėdžius bei tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2016 m. spalio 4 d. pataisė / koregavo reikalavimus (jų turinį, ribas), susijusius su atsakomąja nuomone, neprašė pareiškėjo pateikti papildomos informacijos. Teigia, kad pripažinus, jog Pažyma yra sudedamoji Sprendimo dalis, siekiant įvertinti Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, buvo būtina įvertinti Pažymos bei Sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismas nevertino Pažymos turinio prieštaringumo Sprendimui, taip pat nenurodė, kokiais konkrečiai duomenimis (teisiniais bei faktiniais) buvo paneigta Pažymoje nurodyta išvada. Skundžiamame VRK Sprendime nurodytas vienintelis jo priėmimo pagrindas – Pažyma. Sprendime nėra nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2016 m. spalio 7 d. posėdyje nustatytomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjui nėra ir negali būti žinomi tikrieji Sprendimo motyvai, jų pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad Publikacijoje yra paskelbta ir žinia, ir nuomonė, vertino išskirtinai vieną Publikacijos teiginį (jo dalį) ir neatsižvelgė į bendrą Publikacijos kontekstą, jos formą bei V. S. statusą. Vien tik aplinkybė, kad duomenys gali būti patikrinti, negali reikšti, kad Publikacijoje yra paskelbta žinia, o ne nuomonė. Be to, nei Visuomenės informavimo įstatymo, nei Seimo rinkimų įstatymo reguliavimas, taip pat suformuota teismų praktika neleidžia daryti išvados, kad galima situacija, kai viename teiginyje yra paskelbiama ir nuomonė, ir žinia. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kuo remiantis buvo padaryta tokia išvada. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Žurnalistų etikos inspektorius 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (SK-130)SPR-37 (apie kurį nebuvo žinoma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) konstatavo, jog Publikacijoje yra pateikta subjektyvi nuomonė.

Atsiliepimas

11. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pažymi, kad skundžiamo Sprendimo preambulėje yra nurodyti jo priėmimo teisiniai pagrindai. Pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad priimdama Sprendimą VRK vadovavosi V. S. pateiktais prašymais ir Pažyma. Teisė į atsakomąją nuomonę atsiranda pagal Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalį nepriklausomai nuo VRK sprendimo, t. y. tokią teisę kandidatas gali įgyvendinti savarankiškai kreipdamasis į leidėją ir, tik jam atsisakius tai padaryti, ši teisė gali būti įgyvendinta VRK sprendimu. Seimo rinkimų įstatymas yra specialusis teisės aktas, kurio 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompromituojanti medžiaga yra tokia medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkrečios partijos iškeltus kandidatus, ir kurioje pranešama partiją (jos skyrių ar padalinį) negatyviai apibūdinanti žinia. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teiginys „(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“, yra neigiamai kandidatą apibūdinanti žinia, kuria siekiama paveikti rinkėjus. Visuomenės informavimo priemonė faktus apie kandidato teistumą galėjo patikrinti, tačiau to nedarė, sąmoningai pateikdama tik R. M. medžiagą ir neleisdama V. S. pateikti atsakomosios nuomonės į išsakytus faktus. Kompromituojančios medžiagos paskleidimo faktas yra nustatomas pagal Seimo rinkimų įstatymą, o ne pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Už Seimo rinkimų įstatymo vykdymo kontrolę atsakinga VRK, o ne Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. VRK nagrinėja skundus ne dėl garbės ir orumo, o nustato teisės į atsakomąją nuomonę įgyvendinimo pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VRK Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, bei nuspręsta paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, už kurią savaitraštis (duomenys neskelbtini) privalo VRK sumokėti trigubą paskelbimo kainą, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamo VRK sprendimo teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės ir teisiniai motyvai aiškūs iš Pažymoje nurodytų prašymo tyrimo aplinkybių, posėdyje išsakytų argumentų (posėdžio protokolo bei vaizdo įrašo) ir jų pagrindu priimto Sprendimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nėra ir negali būti žinomi tikrieji Sprendimo motyvai, jų pagrįstumas ir kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nevertino Pažymos turinio prieštaringumo Sprendimui, taip pat nenurodė, kokiais konkrečiai duomenimis (teisiniais bei faktiniais) buvo paneigta Pažymoje nurodyta išvada.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15. Remiantis nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktais įrodymais ir viešai skelbiama medžiaga, nustatyta:

15.1. Kandidatas į Seimo narius V. S. Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymą (reg. 2016 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1-2094(2.11S)) (I t., b. l. 59–68), kuriame nurodė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) leidžiamame 2016 m. rugsėjo 22 d. leidinyje Nr. 71 trijose publikacijose, t. y. (duomenys neskelbtini), buvo paskelbta jį, kaip kandidatą į Seimo narius, negatyviai apibūdinanti žinia ir kad redakcija netenkino jo reikalavimo išspausdinti atsakomąją nuomonę. Vadovaudamasis Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalimi, kandidatas siekė, kad jo atsakomoji nuomonė, kurią atsisakė paskelbti pareiškėjas, būtų paskelbta per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.

15.2. VRK pirmininko pavaduotoja L. M. 2016 m. spalio 5 d. parengė Pažymą, kurioje: pristatė V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. prašyme nurodytų publikacijų turinį, kandidato į Seimo narius pateiktų atsakomųjų nuomonių versijas, apibendrino surinktą medžiagą ir konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai atsisakė tenkinti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę dėl 2016 m. rugsėjo 22 d. savaitraščio (duomenys neskelbtini) interviu ir publikacijose esančių teiginių, kadangi minėtame interviu ir publikacijose yra paskelbta asmenų subjektyvi nuomonė, požiūris, nusimanymas, įvykių vertinimai, kurie neatitinka žinios, dėl kurios paskelbimo visuomenės informavimo priemonei kyla pareiga paskelbti kandidato į Seimo narius atsakomąją nuomonę, apibrėžimo; pasiūlė kandidato į Seimo narius V. S. reikalavimo dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo netenkinti (I t., b. l. 75–90). Pažymoje pasisakyta ne tik dėl Sprendime minimame 2016 m. rugsėjo 28 d. rašte išdėstytų prašymų skelbti atsakomąsias nuomones, tačiau ir atsakomųjų nuomonių, išdėstytų 2016 m. spalio 4 d. raštu (I t., b. l. 71–73). Iš viešai skelbiamo VRK 2016 m. spalio 3 d. posėdžio vaizdo įrašo (https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/VRK_2016_10_03.mp4; nuo 2:06:38 iki 2:27:45 min.) ir to paties posėdžio protokolo (I t., b. l. 91–92) matyti, kad 2016 m. spalio 4 d. raštą VRK V. S. pateikė po to, kai ši komisija vienbalsiai atsisakė tenkinti jo prašymą dėl atsakomosios nuomonės ir nurodė tiksliai suformuluoti atsakomąją nuomonę ir, prieš kreipiantis į VRK, dar kartą dėl jos publikavimo kreiptis į (duomenys neskelbtini) redakciją.

15.3. VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl kandidato į Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo dėl publikacijų leidinyje (duomenys neskelbtini), jo metu pristatyta Pažyma, VRK narys J. U. išreiškė nuomonę, kad (duomenys neskelbtini) Publikacijoje išspausdintas teiginys „<...> kaip Druskininkais pasirūpintų tokie žmonės kaip <...> (duomenys neskelbtini), kurie yra teisti už finansines machinacijas <...>“ laikytinas akivaizdžia kandidatą kompromituojančia žinia, V. S. paprašė paskelbti tokio turinio paneigimą – „Noriu patikinti, kad nebuvau teistas už jokius ekonominius ir kitus nusikaltimus“, o VRK bendru sutarimu nutarė „priimti sprendimą „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo“ (žr. VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokolą Nr. P-25, I t., b. l. 51–52; vaizdo įrašą (https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/vrk_2016_10_07.mp4; nuo 50 min. iki 1.05 min.).

15.4. VRK 2016 m. spalio 7 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė: „pripažinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalimi savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę“ (1 p.), „paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, už kurią savaitraštis (duomenys neskelbtini) privalo Vyriausiajai rinkimų komisijai sumokėti trigubą šio paskelbimo kainą“ (2 p.). Sprendime nurodyta, kad jį VRK priėmė atlikusi tyrimą dėl kandidato į Seimo narius V. S. 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymo (pastaba: Sprendime klaidingai nurodyta prašymo data), vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis ir VRK pirmininko pavaduotojos L. M. 2016 m. spalio 5 d. pažyma Nr. 3-82(1.2).

16. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl kandidato į Seimo narius kompromituojančios medžiagos skelbimo ir kandidato atsakomosios nuomonės įtvirtintas Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1–3 dalyse.

17. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu, VRK paskelbus kandidatus ir kandidatų sąrašus, visuomenės informavimo priemonė paskelbia kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą (vėliausiai tokius duomenis galima skelbti: visuomenės informavimo priemonėje, kuri leidžiama daugiau kaip tris kartus per savaitę, likus 5 dienoms iki rinkimų, kitose visuomenės informavimo priemonėse – 10 dienų iki rinkimų, bet visais atvejais kompromituojanti medžiaga apie kandidatą gali būti paskelbta ne vėliau kaip priešpaskutiniame iki rinkimų visuomenės informavimo priemonės leidinio numeryje), ji privalo suteikti galimybę kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę, kurią sudaro paskelbtos kompromituojančios medžiagos trumpas išdėstymas ir kandidato atsakymas; atsakomoji nuomonė paprastai negali būti daugiau kaip tris kartus ilgesnė už kompromituojančią medžiagą; visuomenės informavimo priemonė kandidato atsakomąją nuomonę turi paskelbti ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai ji buvo pareikšta, bet ne vėliau kaip likus 2 dienoms iki draudimo vykdyti rinkimų agitaciją pradžios; jeigu visuomenės informavimo priemonė negali per šio įstatymo nustatytą laikotarpį pati paskelbti kandidato atsakomosios nuomonės, ji turi pasirūpinti savo lėšomis paskelbti kandidato atsakomąją nuomonę kitoje visuomenės informavimo priemonėje. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad visuomenės informavimo priemonė kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą gali skelbti iki rinkimų, o ją paskelbusi privalo suteikti galimybę pareikšti atsakomąją nuomonę, kurios turiniui keliami šie kriterijai – ją sudaro „paskelbtos kompromituojančios medžiagos trumpas išdėstymas“ ir „kandidato atsakymas“, paprastai ji negali būti daugiau kaip tris kartus ilgesnė už kompromituojančią medžiagą.

18. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: kompromituojančia kandidatą medžiaga pripažįstama tokia medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ir kurioje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia; visuomenės informavimo priemonės paskelbta nuomonė (skirtingai nuo žinios, nuomonei netaikomi tiesos kriterijai) apie kandidatą, taip pat ir negatyvi, nepripažįstama kompromituojančia medžiaga ir nesuteikia kandidatui teisės reikalauti paskelbti atsakomąją nuomonę. Vadinasi, priimdama sprendimą, ar yra pagrindas konkrečią medžiagą pripažinti kompromituojančia kandidatą, kiekvienu konkrečiu atveju VRK privalo įvertinti, ar tokia medžiaga, be kita ko, laikytina žinia, ar nuomone.

19. Nuomonės ir žinios sąvokos įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais; nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 86 dalyje (aktuali įstatymo Nr. XII-1731 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.

20. Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, yra suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). Sprendžiant, ar buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei)), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 68416/01), LAT 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena ir Ozoliņš prieš Latviją (pareiškimo Nr. 16657/03)).

21. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje 2 dalyje nustatyta ir tai, kad kandidato reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę taip pat gali būti netenkinamas, jeigu: medžiaga paskelbta ne apie jį asmeniškai; apie jį paskelbta medžiaga nėra kompromituojanti; kompromituojančią medžiagą apie kandidatą paskelbė jis pats arba kitas tame pačiame kandidatų sąraše iškeltas arba tos pačios partijos iškeltas kandidatas; medžiagoje nėra jokių kandidatą apibūdinančių žinių; kandidatas jau yra pasinaudojęs atsakomosios nuomonės teise. Šioje Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinti ir tokie pagrindai, kuriems esant kandidato į Seimo narius reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę netenkinamas net ir tais atvejais, jeigu konkreti visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija atitinka kompromituojančiai kandidatą medžiagai keliamus kriterijus, t. y. kai kompromituojančią medžiagą apie kandidatą paskelbė jis pats arba kitas tame pačiame kandidatų sąraše iškeltas arba tos pačios partijos iškeltas kandidatas.

22. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kandidatas laiku pateikė visuomenės informavimo priemonei atsakomąją nuomonę, bet ji nebuvo paskelbta, kandidato atsakomoji nuomonė VRK sprendimu skelbiama per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją ir už tai apmokama pagal reklamos skelbimų įkainius; šiuo atveju visuomenės informavimo priemonė privalo VRK sumokėti dvigubą šio paskelbimo kainą. Taigi kandidato atsakomoji nuomonė VRK sprendimu skelbiama per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją tuo atveju, jeigu kandidatas laiku pateikė visuomenės informavimo priemonei atsakomąją nuomonę, t. y. ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai ji buvo pareikšta, bet ne vėliau kaip likus 2 dienoms iki draudimo vykdyti rinkimų agitaciją pradžios, bet ji nebuvo paskelbta. Įvertinus tai, kad už kandidato atsakomosios nuomonės paskelbimą per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją visuomenės informavimo priemonė privalo VRK sumokėti dvigubą paskelbimo kainą, skaičiuojamą pagal reklamos skelbimų įkainius, konstatuotina, kad toks VRK sprendimas visuomenės informavimo priemonei sukelia negatyvias pasekmes.

23. Pabrėžtina, kad VRK sprendimas dėl kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją yra individualus administracinis aktas, todėl jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, jog VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20; 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami kaip situacija, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018).

24. Apibendrinant nurodytas nuostatas konstatuotina, kad priimdama sprendimą dėl kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją VRK, be kita ko, privalo nustatyti, kokioje visuomenės informavimo priemonėje paskelbtą ir kokios apimties medžiagą ji vertina kaip kompromituojančią kandidatą į Seimo narius, ar skelbiant šią konkrečią medžiagą visuomenės informavimo priemonėje buvo siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ar toje medžiagoje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia, ar nėra Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant kandidato į Seimo narius reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę netenkinamas, ir ar prieš kreipdamasis į VRK dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalies pagrindu kandidatas savo atsakomąją nuomonę (tokio turinio, kokio ji teikiama VRK) laiku pateikė visuomenės informavimo priemonei. Iš tokio VRK sprendimo ar jame aiškiai nurodytų procedūrinių dokumentų turinio privalo būti aišku, kokioje konkrečioje visuomenės informavimo priemonėje paskelbta kompromituojanti kandidatą medžiaga (t. y. šaltinis, kuriame tokia medžiaga paskelbta, jos paskelbimo laikas ir turinys), koks yra atsakomosios nuomonės turinys (jis privalo atitikti Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsakomosios nuomonės turiniui keliamus kriterijus, t. y. joje turi būti trumpai išdėstyti paskelbta kompromituojanti medžiaga, kandidato atsakymas, ji paprastai negali būti daugiau kaip tris kartus ilgesnė už kompromituojančią medžiagą). Iš tokio VRK sprendimo ar jame aiškiai nurodytų procedūrinių dokumentų turinio privalo būti aišku ir tai, koks yra kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją įkainis, nurodyta konkreti suma, kurią konkrečiu atveju visuomenės informavimo priemonė privalo sumokėti VRK pagal Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalį, tokios sumos sumokėjimo būdas ir terminas, iki kurio ši suma turi būti sumokėta, kuri negali būti didesnė nei dviguba paskelbimo kaina, skaičiuojant pagal reklamos skelbimų įkainius.

25. Atitinkamai tai, ar VRK sprendimo dėl kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją ir jame aiškiai nurodytų procedūrinių dokumentų turinys atitinka paminėtus reikalavimus motyvų pakankamumo aspektu, turi būti patikrinta teisme sprendžiant ginčą dėl konkretaus VRK sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Paminėtina, kad LVAT praktikoje aiškinant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį konstatuota ir tai, kad ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skundžiamas VRK Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

27. Nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus įvertinus Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1–3 dalyse ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad iš Sprendimo ir jo įžanginėje dalyje nurodytų procedūrinių dokumentų turinio nėra aišku, kokią konkrečią savaitraštyje (duomenys neskelbtini) paskelbtą medžiagą VRK vertina kaip kompromituojančią kandidatą į Seimo narius V. S. Taigi neaišku ir tai, ar kandidatą kompromituojanti medžiaga nurodytame savaitraštyje iš viso buvo paskelbta, ar ją skelbiant buvo siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už šį kandidatą, ar toje medžiagoje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia ir ar nėra Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant, šio kandidato į Seimo narius reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę netenkinamas. Iš Sprendimo ir jo įžanginėje dalyje nurodytų procedūrinių dokumentų turinio nėra aiškus atsakomosios nuomonės turinys, nenurodytas konkretus kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją įkainis, konkreti suma, kurią konkrečiu atveju visuomenės informavimo priemonė privalo sumokėti VRK pagal Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalį, tokios sumos sumokėjimo būdas ir terminas, iki kurio ši suma turi būti sumokėta. Iš Sprendimo ir jo įžanginėje dalyje nurodytų procedūrinių dokumentų turinio nėra aišku, kokiais motyvais remiantis už kandidato į Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimą per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją savaitraščiui (duomenys neskelbtini) nurodyta VRK sumokėti trigubą šio paskelbimo kainą (Sprendimo 2 p.), nors, kaip minėta, Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokia paskelbimo kaina negali būti didesnė nei dviguba.

28. Pabrėžtina, kad teismo sprendimas, kuriuo vienu ar kitu būdu išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, galėjo bei apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, gali tik spėlioti, kad VRK Sprendime pripažino, jog savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, kuri išdėstyta VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokole Nr. P-25 ir apie kurią, kaip matyti iš vaizdo įrašo (https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/vrk_2016_10_07. mp4; nuo 50 min. iki 1.05 min.), buvo diskutuojama VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio metu (žr. šios teismo nutarties 15.3 punktą). Nei Sprendime nurodytame V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. prašyme, dėl kurio, kaip teigiama, buvo atliktas tyrimas, nei Sprendimo įžanginėje dalyje nurodytame procedūriniame dokumente – Pažymoje, kuria, kaip matyti iš Sprendimo turinio, buvo vadovaujamasi jį priimant, tokio turinio ir apimties V. S. atsakomoji nuomonė suformuluota nebuvo. Kartu pabrėžtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokole Nr. P-25 suformuluota kandidato į Seimo narius V. S. atsakomoji nuomonė prieš jam kreipiantis į VRK nebuvo pateikta visuomenės informavimo priemonei – pareiškėjui, kaip to reikalauja Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalis.

29. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VRK priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, o VRK Sprendimas naikinamas. Tai konstatavus apeliacinio skundo argumentai, susiję VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokole Nr. P-25 išdėstytos kandidato į Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės turinio vertinimu ir pareiškėjo nurodytais galbūt VRK padarytais procedūriniais pažeidimais, teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepridėjo šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui išaiškintina, kad prašymą dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus jis LVAT gali pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas analogiška tvarka gali kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. Sp-238 „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasRytis Krasauskas