- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-109-280/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- UAB „Inter Credit“
- Atsakovas
- V. M., M. M.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Osvalda“, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Inter Credit“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4055-434/2021 pagal ieškovės UAB „Inter Credit“ ieškinį atsakovams V. M. ir M. M., tretiesiems asmenims UAB „Osvalda“, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos už automobilio pasaugos paslaugas, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė solidariai iš abiejų atsakovų priteisti 3000 eurų už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į transporto priemonės saugojimo aikštelę ir jos saugojimą šioje aikštelėje, taip pat priteisti solidariai 1183,56 eurų dydžio kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2013-06-03 iki bylos iškėlimo teisme dienos, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, jog pagal 2008 m. vasario 7 d. Paslaugų teikimo sutartį (toliau - 2008-02-07 Sutartis), sudarytą tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių miesto VPK, UAB (duomenys neskelbtini) privalo priverstinai nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones. UAB (duomenys neskelbtini) neturi galimybės pasirinkti saugomų transporto priemonių ir privalo užtikrinti visų policijos sprendimu privestinai į aikštelę atgabentų ir paliktų saugoti transporto priemonių saugumą nepriklausomai nuo jų vertės ar kitų aplinkybių. Pagal 2008 m. balandžio 7 d. „PASLAUGOS SUTARTĮ“ (toliau - 2008-04-07 Sutartis) tarp UAB „Osvalda“ ir UAB (duomenys neskelbtini) paslaugos teikėjas UAB „Osvalda“ įsipareigojo priimti iš paslaugos pirkėjo UAB (duomenys neskelbtini) pristatytas transporto priemones į paslaugos teikėjo aikštelę ir jas saugoti šioje Sutartyje numatyta tvarka. Pagal 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Pradinis kreditorius UAB (duomenys neskelbtini) perleido reikalavimo teises Naujajam kreditoriui UAB „Osvalda“, kuri įsigijo teisę į atlyginimą už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., sutarčių su Šiaulių AVPK pagrindu. Pagal 2019 m. vasario 19 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Pradinis kreditorius UAB „Osvalda“ perleido reikalavimo teises Naujajam kreditoriui UAB „Inter Credit“ į susidariusį įsiskolinimą už transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
3. Nurodė, kad pagal 2008 m. gegužės 20 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė OPEL KADET, v.n. (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ „Regitra“ išrašą, paskutinis viešame registre registruotas transporto priemonės savininkas yra V. P.. V. P. atsiuntė 2007-04-14 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nuorašą, kuris patvirtina, kad 2007-04-14 V. P. pardavė V. M. minėtą transporto priemonę už 500 litų, kuris ir yra šio automobilio savininkas, nes jokių duomenų, kad jį būtų perleidęs kitam asmeniui, nei ieškovei, nei teismui nepateikė. 2011-03-03 Šiaulių AVPK informavo UAB „Inter Credit“, kad transporto priemonės savininkas yra V. P., o šią transporto priemonę 2008-05-20 vairavo ir pažeidimą padarė M. M.. Pagal įkainius, numatytus minėtoje 2008-02-07 Sutartyje, yra paskaičiuota 72,40 EUR (250 Lt) už automobilio nuvežimą bei 5,79 EUR (20 Lt) per parą už automobilio saugojimą. Todėl atsakovai už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2008-05-20 iki 2013-06-03 yra solidariai skolingi 10711,52 EUR. Suma sumažinta iki 3000 EUR, kurią prašo priteisti iš abiejų atsakovų solidariai, nes automobilis buvo saugomas ir po 2008-07-01, kai įsigaliojo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) redakcija, kurios 33 str. 6 d. numatė, kad tokias išlaidas automobilio savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo M. M. ieškovei 1600 eurų skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 321,75 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą 1600 eurų sumą nuo 2021-04-22 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 57,65 eurus žyminio mokesčio bei 26,60 eurų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės pajamas. Ieškovės ieškinį atsakovui V.M. atmetė, iš ieškovės jam priteisė 250 eurų patirtų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Teismas taip pat iš ieškovės priteisė trečiajam asmeniui V. P. 700 eurų jos patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
5. Nustatė, kad Šiaulių apskrities VPK 2008 m. vasario 7 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 40-IL-62, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo priverstinai nuvežti transporto priemonę į saugomą aikštelę ir ją saugoti (b.l.40-41). 2008 m. balandžio 7 d. paslaugos sutartis patvirtina, kad UAB „Osvalda“ (Saugotojas) ir UAB (duomenys neskelbtini) (Davėjas) susitarė, kad saugotojas įsipareigoja priimti saugoti jam nuomos teise priklausančioje saugomoje aikštelėje ir garažo patalpose (duomenys neskelbtini) Davėjo perduotas saugojimui transporto priemones, 2008-02-07 paslaugų teikimo sutarties tarp Davėjo ir Šiaulių miesto VPK pagrindu, jas saugoti maksimaliai užtikrinant jų išsaugojimą ir grąžinti jas išsaugotas (b.l.43-44).
6. 2008 m. gegužės 20 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu UAB (duomenys neskelbtini) buvo perduota saugoti transporto priemonė – automobilis „Opel Kadett“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog transporto priemonės valdytojas buvo atsakovas M. M., vairavęs automobilį neblaivus (b.l.36). 2008 m. gegužės 20 d. transporto priemonė priverstinai nuvežta į paslaugos teikėjo saugojimo aikštelę. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog transporto priemonės valdytojas – atsakovas M. M. (b.l.36). Atsakovas M. M. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-798-68/2008 pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 129 straipsnio už tai, kad 2008 m. gegužės 20 d. Šiaulių r. vairavo minėtą automobilį, neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės ir neblaivus bei nubaustas 4000 Lt bauda. Nutarimas įsiteisėjęs. Nutarime nebuvo nurodytas transporto priemonės savininkas, transporto priemonė nebuvo konfiskuota (b.l.94). Teismas pripažino, jog atsakovas M. M. buvo šios transporto priemonės valdytojas ir, pasirašęs transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte, buvo informuotas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą bei jos saugojimą akte nurodytoje saugojimo aikštelėje.
7. Nors atsakovas V. M., ieškovės informuotas apie jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidų atlyginimą, nurodė, jog jis nėra šios transporto priemonės savininkas, tokios pozicijos laikėsi teisme, tačiau tokius jo paaiškinimus paneigė byloje surinkti įrodymai. Teismas atsižvelgė į trečiojo asmens V. P. paaiškinimus, kad jai priklausiusį automobilį ji pirkimo-pardavimo sutartimi 2007-04-14 pardavė V. M., o dieną prieš tai jį išregistravo iš Regitros, tai patvirtinančią ginčo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (b.l.39) bei VĮ „Regitra“ išrašą ir atsakymą į paklausimą (b.l.38,87). Laikė įrodyta, kad po to, kai neblaivus buvo sustabdytas vairuojantis ginčo automobilį M. M., po ko buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė Opel Kadett, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šios transporto priemonės savininkas buvo atsakovas V. M.
8. Nustatė, kad pagal 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Pradinis kreditorius UAB (duomenys neskelbtini) perleido reikalavimo teises Naujajam kreditoriui UAB „Osvalda“, kuri įsigijo teisę į atlyginimą už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., sutarčių su Šiaulių AVPK pagrindu. Pagal 2019 m. vasario 19 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Pradinis kreditorius UAB „Osvalda“ perleido reikalavimo teises Naujajam kreditoriui UAB „Inter Credit“ į susidariusį įsiskolinimą už transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
9. Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 30 d. ir 2021-02-22 raštais kreipėsi į atsakovus dėl ginčo transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (b.l.51-54). Pranešimai atsakovams buvo išsiųsti jų gyvenamosios vietos adresais, kuriuose jie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad automobilis utilizuotas dar 2013 m. Pripažino, jog nėra jokių duomenų, kad atsakovas V. M., be ieškovės išsiųstų pranešimų, būtų buvęs per visą ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo laiką nuo 2008-05-20 iki 2013-06-03, kada buvo perduotas utilizuoti, apie tai informuotas. Trečiasis asmuo V. P. nurodė, kad ji tik iš ieškovės gauto pranešimo sužinojo, kad jos parduotas automobilis yra priverstinai nuvežtas ir laikomas saugomoje aikštelėje ir tai galėjo būti apie 2011 metus ir ji tuomet ieškovei pateikė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, po ko jokių pretenzijų iš ieškovės daugiau nebesulaukė. 2011-03-03 ieškovę Šiaulių AVPK informavo, kad ginčo transporto priemonės savininkas yra V. P., o šią transporto priemonę 2008-05-20 vairavo ir pažeidimą padarė M. M.
10. Teismas vadovavosi SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalimi (įsigaliojusia nuo 2008-07-01), numatančia, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, vertino, kad ši įstatymo redakcija įsigaliojo vėliau, nei buvo priverstinai nuvežtas automobilis, tačiau ji jau galiojo ir tolimesnio automobilio saugojimo metu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-01-11 Nr.15 įsakymo Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcijos patvirtinimo 15 punktu. Vertino, kad nėra duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai ar automobilį tiek metų sugojusi įmonė būtų pranešę apie tai jo savininkui (šiuo atveju atsakovui V. M.). Atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad ieškovė prašo priteisti išlaidų atlyginimą už tą saugojimo laikotarpį, kuris skaičiuojamas nuo transporto priemonės nuvežimo dienos 2008-05-20 iki jo utilizavimo dienos 2013-06-03 – 10711,52 Eur, ją mažinant iki 3000 eurų, o teisę į šį reikalavimą ieškovei UAB „Osvalda“ perleido tik 2019-02-19 d. sutartimi (b.l.45-49). Sprendė, kad automobilio savininkas apie susidariusias saugojimo išlaidas buvo informuotas tik po teisių perėmimo momento, t.y. pirmasis pranešimas jam buvo išsiųstas tik 2019-08-30, kai automobilis jau buvo utilizuotas. Pripažino nesant pagrindo ieškovės reikalaujamos saugojimo išlaidų sumos, kompensuojamųjų palūkanų priteisti iš transporto priemonės savininko atsakovo V. M. Nesutiko su atsakovu, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas.
11. Pripažino, jog atsakovas M. M. apie tai, kad jo įvykio metu valdyta transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta į saugojimo aikštelę, žinojo nuo pat jo nuvežimo momento, tačiau nesidomėjo automobilio likimu ar galimybe jį atsiimti, nebandė aiškintis, ar tą padarė automobilio savininkas. Sprendė, kad jis yra kaltas dėl saugojimo išlaidų susidarymo ir jų didėjimo. Vertino, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilį saugojusi įmonė būtų pranešusi atsakovui M. M. apie tai, kad automobilis yra saugomas už atlyginimą, raštu pateikiant jam išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą. Ieškovė, perėmusi pradinio kreditoriaus reikalavimą, teismui pateikė įrodymus apie tai, kad tokį pranešimą šiam atsakovui išsiuntė 2019-08-30 ir 2021-02-22 (b.l.52,54) jo gyvenamosios vietos adresu. Teismas pripažino, jog įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, numatyti paslaugų teikimo sutarties priede, negali būti mažinami, tačiau laikė tikėtina, jog atsakovas nežinojo sutartimi, kurios šalimi jis nebuvo, nustatytų saugojimo įkainių. Atsižvelgė į tai, jog transporto priemonę saugojimui priėmusi įmonė daugiau nei 5 metus saugodama faktiškai bevertį turtą, nebendradarbiaudama su automobilio valdytoju, nepagrįstai didino saugojimo išlaidas. Sprendė, kad didelė suma už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą susidarė ne tik dėl šio atsakovo nerūpestingumo ir pasyvumo, bet ir dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusios saugotojos kaltės, kas pripažintina pagrindu priteistinai sumai mažinti. Pažymėjo, kad atsakovas M. M., jau iš ieškovės gavęs raginimą susimokėti skolą, bendradarbiavo su ieškove ir dar 2017 m. šios šalys buvo susitarusios dėl 1600 eurų išlaidų dydžio atlyginimo, tačiau teismas jų pateiktos taikos sutarties netvirtino, nes padarė išvadą, kad joje numatytos palūkanos skolininkui yra neprotingai didelės. Sprendė, jog 1600 eurų dydžio išlaidų suma atitiktų protingumo ir teisingumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką.
Šalies argumentai
12. Ieškovei prašant priteisti 1183,56 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2013-06-03 iki bylos iškėlimo teisme dienos 2021-04-22, vertino, kad automobilio saugotoja apie ginčo automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų dydį atsakovo M. M. neinformavo. Ieškovė šį atsakovą apie skolą už ginčo automobilio saugojimo išlaidas informavo tik 2017 m., nes taikos sutartį šalys pasirašė 2017-03-30, dėl ko palūkanos skaičiuotinos nuo šio termino. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsniu, nustatė, kad už laikotarpį nuo 2017-03-30 iki bylos iškėlimo teisme dienos susidarė 321,75 eurų palūkanų suma (1600x5 proc./365 d.x 1468 d.= 321,75 Eur), kuri priteistina iš M. M. Teismas priteisė iš atsakovo M. M. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1600 eurų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021-04-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, bei teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 str. 2 d., 96 str. 1 d.). Ieškovės ieškinį atsakovo V. M. atžvilgiu ieškinį atmetus, jam iš ieškovės priteistos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Žemesnės instancijos teismas
13. Nustatė, kad trečiasis asmuo V. P. patyrė 700 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pripažino, jog ji yra atsakovo V. M. pusėje. Automobilio paskutinis savininkas, registruotas viešame registre, buvo V. P., tačiau jos pačios prašymu dar 2007-04-13 išregistruota. Teismo posėdyje V. P. patvirtino, kad apie 2011 m. buvo gavusi iš ieškovės pranešimą, ieškovės atstovus informavo, apie tai, kad ji dar 2007 m. pardavė automobilį V. M., pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, ką pripažino ir ieškovė ieškinyje. Taigi, V. P., sužinojusi apie ieškovės reiškiamas pretenzijas dėl ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, iš karto informavo ieškovę apie jos parduoto automobilio pirkėją ir pateikė tai patvirtinančią sutarties kopiją, kas rodo, kad ji savo pareigas vykdė sąžiningai ir laiku. Ieškovei dar iki bylos iškėlimo teisme tapo žinoma, kad ginčo automobilio savininkas nuo 2007 m. yra atsakovas V. M., dėl ko iš pradžių ji ir kreipėsi į teismą pareiškimu dėl skolos išieškojimo būtent iš savininko V. M. Tik šiam pareiškus prieštaravimus, pateiktu ieškiniu į bylą trečiuoju asmeniu dalyvauti buvo įtraukta ir V. P. Kadangi ieškinys atsakovo V. M. atžvilgiu buvo atmestas ir materialiuoju teisiniu požiūriu jis laikomas laimėjusiu bylą, todėl trečiojo asmens V. P. patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios nėra didesnės, nei patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, priteistos iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą dalyje dėl atmestų ieškovės reikalavimų priteisti iš solidaraus atsakovo V. M. skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, kompensuojamąsias palūkanas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodo, kad teismas nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotų aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, vertindamas pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį veiksmus, savininko, valdytojo ir saugotojo veiksmus (neveikimą), netinkamai vertino atsakovo V. M. veiksmus (neveikimą), nevertino trečiojo asmens V. P. veiksmų (neveikimo) ir nesilaikė kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
16. Teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl atsakovas V. M. nebuvo informuotas ir kas yra dėl to atsakingas. Viešame registre VĮ „Regitra“ ginčo automobilio savininkas yra nurodytas trečiasis asmuo V. P. Aplinkybė, kad ji 2007-04-14 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė minėtą automobilį atsakovui V. M. paaiškėjo tik 2019 metais, kai V.P. surado ir pateikė ieškovei sutartį. Nei trečiasis asmuo, nei atsakovas sutarties nėra pateikę viešajam registrui, nors tokią pareigą turėjo. Ieškovė nedelsdama kreipėsi į atsakovą V. M. informuodama jį apie minėtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, tačiau atsakovas kategoriškai neigė sutarties pasirašymą, teigė, kad ant sutarties parašas yra sukląstotas, neigė automobilio įsigyjimo faktą. Atsakovas V. M. iki teismo proceso ir teismo proceso metu melagingai tvirtino, kad nėra minėtos transporto priemonės savininkas, nors tai buvo įrodyta. Taigi, dėl jo netinkamų veiksmų (neveikimo) ir įstatymų reikalavimų nevykdymo, atsakovas buvo pavėluotai informuotas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Atsakovo veiksmai (neveikimas) turėjo reikšmės transporto priemonės priverstinio saugojimo išlaidų dydžiui.
17. Policijos įstaiga transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu (2008-05-20) neturėjo jokių galimybių informuoti transporto priemonės savininko - atsakovo V. M. apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Analogiškai ir saugotojas UAB “Osvaldą” minėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu (2008-05-20) neturėjo jokių galimybių to padaryti. Atsakovas yra atsakingas už tai, kad jis per visą ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo laiką nuo 2008-05-20 iki 2013-06-03, kada automobilis buvo perduotas utilizuoti, nebuvo apie tai informuotas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-05-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-01-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-l83-969/2021, tačiau jų aplinkybės nėra identiškos nagrinėjamai bylai. Būtina nustatyti, ar pats transporto priemonės savininkas (valdytojas) nėra kaltas ir/ar prisidėjęs prie to, kad jis nebuvo laiku informuotas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Aplinkybė, kad atsakovui V. M. nebuvo pranešta apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, sudaro pagrindą teismui sumažinti ieškovės reikalaujamą priteisti sumą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, tačiau negali būti pagrindu visiškai atleisti jį nuo šių išlaidų padengimo.
19. Teismas turėjo įvertinti priežastis, dėl kurių nei policijos įstaiga, nei saugotojas atsakovui V. M. nepranešė apie minėto automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, bei turėjo konstatuoti, kad atsakovas yra kaltas dėl saugojimo išlaidų susidarymo ir jų didėjimo nevykdydamas minėtų įstatymo reikalavimų, nepranešdamas viešajam registrui VĮ „Regitra“ apie automobilio savininko duomenų pasikeitimą, nesidomėdamas jam priklausančio automobilio likimu ir neigdamas faktą, kad jis yra automobilio savininkas.
20. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tretysis asmuo V. P. yra atsakovo V. M. pusėje, kadangi ji yra ieškovės pusėje, įrodinėjusi esmines bylos aplinkybes, kad pagal 2007-04-14 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pardavė automobilį atsakovui V. M. Trečiojo asmens atstovas advokatas A. P. nagrinėjant bylą teisme yra nurodęs, kad trečiasis asmuo yra ieškovės pusėje, bei teismo posėdžių metu sėdėjo šalia ieškovės atstovo. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas priteisdamas iš ieškovės trečiajam asmeniui 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Atsiliepimas
21. Atsakovas V. M. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad teismas įvertino, jog automobilio saugojimo išlaidos susidarė ne tik dėl M.M. veiksmų, bet ir dėl automobilį saugojusios įmonės, kuri vėliau perleido reikalavimo teisę ieškovei, nesąžiningumo ir kooperavimosi pareigos nesilaikymo. Ieškovės atstovas negalėjo atsakyti, kada pirmą kartą V. P. buvo informuota apie transporto priemonės nuvežimą, ar bent vienas iš atsakovų buvo informuotas apie automobilio utilizavimą, kada buvo gauta iš V. P. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė melagingai skunde nurodo, jog 2019 metais V. P. surado ir pateikė ieškovei minėtą sutartį, nors apie ją ieškovei nuo 2011 metų kovo mėnesio buvo žinoma (trečiojo asmens parodymai, notaro žyma). Ieškovė nepateikė įrodymų, jog 2019-08-03 pranešimas, siųstas po 6 metų nuo automobilio utilizavimo, V.M. buvo įteiktas.
22. Nei ieškinyje, nei dublike ieškovė neįrodinėjo nei V.P., nei V.M. kaltės neįregistravus automobilio. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme. Automobilis buvo išregistruotas V.P. prašymu 2007-04-13 ir nuo tos dienos jos dalyvavimas viešame eisme buvo draudžiamas. Byloje nėra jokių duomenų, jog V.P. kaip paskutinė VĮ „Regitra“ registruota transporto priemonės savininkė būtų informuota policijos pareigūnų ar ieškovės pranešimais apie automobilio sulaikymą ir nuvežimą į saugojimo aikštelę. V.P. patvirtino, kad tik 2011 metais pirmą kartą buvo informuota apie automobilio saugojimą ir už saugojimą susidariusias išlaidas. Todėl nepagrįsti argumentai, kad pats V. M. yra atsakingas už tai, kad jis per visą ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo laiką nuo 2008-05-20 iki 2013-06-03, kada automobilis buvo perduotas utilizuoti, nebuvo apie tai informuotas. Su ieškiniu pateiktas 2011-03-03 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės raštas Nr. 40-16-S-208 adresuotas būtent ieškovei, iš kurio matyti, kad nuo 2011 metų ieškovei buvo žinoma, kas yra transporto priemonės savininkas ir kas ją vairavo pažeidimo metu. Tačiau turėdama visą informaciją apeliantė ir reikalavimus perleidusios įmonės jokių veiksmų nesiėmė, sąmoningai didino įsiskolinimą už beverčio automobilio saugojimą. Nesikreipimas į teismą daugiau kaip 13 metų vertintini kaip nepagrįsto praturtėjimo siekimas formaliu būdu.
23. Pažymi, kad nebūtina, jog bylų aplinkybės būtų identiškos. Precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi, jei bylos aplinkybės yra labai panašios, teismas turi pareigą, o ne teisę vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, atsižvelgti į kasacinio teismo nuolat plėtojamą teismų praktiką.
Šalies argumentai
24. Nurodo, kad V.P. į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtraukta būtent ieškovės iniciatyva, pareiškiant ieškinį. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad V. P. įrodinės automobilio pardavimo faktą atsakovui V. M., bylos išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir/arba pareigoms, todėl ji įtraukiama dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Dublike ieškovė nurodė, jog tuo atveju, jei V. M. būtų netinkamas atsakovas, ieškovė tikslintų ieškinį atsakove nurodydama V. P., kuri viešame VĮ Regitra registre nurodyta kaip paskutinė viešame registre registruota transporto priemonės savininkė, ir kuri privalo byloje įrodyti ginčo automobilio pardavimo faktą, o jo neįrodžiusi būtų laikoma minėto automobilio savininke. Ieškovė V.P. į bylą įtraukė kaip galimą automobilio savininkę, t.y. tam atvejui, jei byloje būtų nuginčyta ar pripažinta negaliojančia automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad trečiasis asmuo yra atsakovo V.M. pusėje, o ieškinį atsakovo V.M. atžvilgiu atmetus, pagrįstai V.P. priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
26. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys priteisti solidariai iš atsakovų skolą už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Pirmosiosios instancijos teismas visiškai netenkino ieškinio atsakovo V.M., transporto priemonės savininko, atžvilgiu, su kuo nesutinka apeliantė.
27. Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 20 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu UAB (duomenys neskelbtini) buvo perduota saugoti transporto priemonė – automobilis „Opel Kadett“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog transporto priemonės valdytojas buvo atsakovas M. M., vairavęs automobilį neblaivus (b.l.36). 2008 m. gegužės 20 d. transporto priemonė priverstinai nuvežta į paslaugos teikėjo saugojimo aikštelę. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog transporto priemonės valdytojas – atsakovas M. M. (b.l.36). Nustatyta, kad Opel Kadett, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas buvo atsakovas V. M. Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 30 d. ir 2021-02-22 raštais kreipėsi į atsakovus dėl ginčo transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (b.l.51-54). Pranešimai atsakovams buvo išsiųsti jų gyvenamosios vietos adresais, kuriuose jie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, neatsižvelgiant į aplinkybę, kad automobilis utilizuotas dar 2013 m. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas V. M., be ieškovės išsiųstų pranešimų, būtų buvęs per visą ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo laiką nuo 2008-05-20 iki 2013-06-03, kada buvo perduotas utilizuoti, apie tai informuotas.
28. Apeliantė neginčija nustatytų aplinkybių, tačiau teigia, jog pats atsakovas yra atsakingas už tai, kad jis per visą ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo laiką nuo 2008-05-20 iki 2013-06-03, kada automobilis buvo perduotas utilizuoti, nebuvo apie tai informuotas, kadangi nepranešė viešajam registrui VĮ „Regitra“ apie automobilio savininko duomenų pasikeitimą, nesidomėjo jam priklausančio automobilio likimu ir neigė faktą, kad jis yra automobilio savininkas.
29. Pažymėtina, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui.
30. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui ir valdytojui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
31. SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog pagal šią įstatymo normą kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
32. Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (KET 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Tai taikoma ir transporto priemonės valdytojui. Net tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021).
33. Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).
34. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
35. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas pavėluotai informuojamas apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą, yra išaiškinęs, kad kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui, tačiau ne visiškai atleisti transporto priemonės savininką nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 30 punktas).
36. Kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui.
37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas apie pareigą atsiimti transporto priemonę, laikymo įkainius ir skolos dydį savalaikiai informuotas, kaip tai nustato pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas, nebuvo. Ieškovė tik 2019 m. rugpjūčio 30 d. ir 2021-02-22 raštais kreipėsi į atsakovus dėl ginčo transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, kai automobilis jau buvo utilizuotas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai ar automobilį saugojusi įmonė būtų pranešę apie tai jo savininkui V. M. Automobilio savininkas apie susidariusias saugojimo išlaidas buvo informuotas tik po teisių perėmimo momento, t.y. pirmasis pranešimas jam buvo išsiųstas tik 2019-08-30.
38. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos aplinkybės, kad trečiasis asmuo apie 2011 m. ieškovę informavo, jog ji dar 2007 m. pardavė automobilį V. M., pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, ką pripažino ir ieškovė ieškinyje. Taigi, V. P., sužinojusi apie reiškiamas pretenzijas dėl ginčo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, iš karto informavo ieškovę apie jos parduoto automobilio pirkėją ir pateikė tai patvirtinančią sutarties kopiją (patvirtintą pas notarą 2011-03-31). Taigi, dar 2011 metais ieškovei tapo žinoma, kad ginčo automobilio savininkas nuo 2007 m. yra atsakovas V. M. Byloje nenustatyta dėl kokių priežasčių, sužinojus šį faktą nebuvo imtąsi jokių veiksmų dėl automobilio savininko informavimo apie pareigą atsiimti transporto priemonę bei atsiskaityti. Kadangi duomenys apie automobilio savininką buvo pateikti dar 2011 metais, net ir įvertinus, jog nuosavybės teisė nebuvo išviešinta, pripažintina, jog jau tada buvo reali galimybė kreiptis į V.M. Pats V. M. neigia aplinkybę, kad su jo žinia automobilis buvo perduotas valdytojui M. M. Šis irgi netvirtino, kad jis automobiliu pasinaudojo su jo savininko žinia, jis tvirtina, kad nežinojo ir nežino kam automobilis priklauso, kad juo pasinaudojo iš esmės savavališkai. M. M. jo nenaudojo, niekam jo neperdavė, todėl ir neieškojo. Todėl ir šiuo pagrindu vargiai ar galima jo atsakomybė, nes jis, kaip pats nurodė teismo posėdžio metu, galėjo automobilį įgyti utilizavimui.
39. Ieškovė prašė priteisti išlaidų atlyginimą už tą saugojimo laikotarpį, kuris skaičiuojamas nuo transporto priemonės nuvežimo dienos 2008-05-20 iki jo utilizavimo dienos 2013-06-03 – 10711,52 Eur, ją mažinant iki 3000 eurų, o teisę į šį reikalavimą ieškovei UAB „Osvalda“ perleido 2019-02-19 sutartimi (b.l.45-49). Automobilio valdytojas apie susidariusias saugojimo išlaidas buvo informuotas tik po teisių perėmimo momento (2019 m. vasario 19 d.), t. y. automobilio valdytojas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą buvo informuotas vėliau nei ieškiniu nurodoma prašomos priteisti saugojimo išlaidų laikotarpio pabaiga, todėl pagrįstai teismo pripažinta, kad šiuo atveju nėra pagrindo ieškovės reikalaujamos saugojimo išlaidų sumos priteisti iš transporto priemonės savininko. Pažymėtina, kad tokie išaiškinimai yra pateikti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021, kurie, priešingai nei teigia apeliantė, aktualūs ir nagrinėjamai bylai.
40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trečiojo asmens V. P. įtraukimas į bylą buvo sąlygotas ieškovės prašymo, nurodant, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir/arba pareigoms. Ieškovė laikėsi pozicijos, jog tuo atveju, jei V. M. būtų netinkamas atsakovas, V. P., viešame VĮ Regitra registre nurodyta kaip paskutinė viešame registre registruota transporto priemonės savininkė, būtų nurodoma kaip atsakingas asmuo. Kadangi atsakovas V.M. byloje pripažintas automobilio savininku, tačiau jo atžvilgiu pareikštas ieškinys atmestas, trečiojo asmens teisėms/pareigoms bylos išsprendimas įtakos nebeturės, o patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas pagrįstai išspręstas atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį. Todėl negalima sutikti su teiginiu, jog teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas priteisdamas iš ieškovės trečiajam asmeniui 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
41. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
42. Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistu.