Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Ilgalaikio sulaikymo patalpoje sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, jo patirta neturtinė žala pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, dvasiniu ir emociniu sukrėtimu, depresija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t..

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 7508/02)). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/99)). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., šio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 5-V-263 redakcija, toliau – ir Reikalavimai) (b. l. 47-54). Reikalavimų 33 punkte nurodyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiama metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas (33.6 punktas); virš durų įrengiama niša apšvietimui (niša neturi būti didesnė nei 15 x 15 cm) ir vaizdo stebėjimo kamerai (vaizdo stebėjimo kameros vieta gali būti pasirinkta ir kita) (33.9 punktas); uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros, kurios neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (33.15 punktas). Reikalavimų 33.12 punkte nurodyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpoje įrengti langus neprivaloma, bei nėra numatyti reikalavimai dėl ventiliacijos sistemos įrengimo. Instrukcijos 40 punkte nurodyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai numatoma juos laikyti 24 ar daugiau valandų, turi būti išduodamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai.

Nors pareiškėjas teigia, jog Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengtos netinkamai: netinkamai įrengtas tualetas, patalpa nevėdinama, neatsidaro langas, į patalpą nepatenka dienos šviesa, Klaipėdos apskrities VPK 2010 m. lapkričio 23 d. patalpų įvertinimo akte (b. l. 15-16) nurodyta, jog įvertinusi Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato patalpose ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo galimybes, Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 30-V-678 sudaryta komisija nutarė, kad jos iš esmės atitinka Reikalavimų ir Instrukcijos nustatytus reikalavimus, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Kretingos skyriaus atstovas dėl higienos normų laikymosi pastabų neturėjo. Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpos pradėtos eksploatuoti Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-806 (b. l. 17). Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininko 2017 m. sausio 12 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 12-13) nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose sanitariniai mazgai atitverti 95-100 cm sienelėmis nuo likusios patalpos, sanitariniame mazge yra metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas, patalpos stebimos vaizdo kameromis, tačiau į jų matymo zoną sanitarinis mazgas neįeina, duomenų apie patalynės išdavimą nėra.

Pareiškėjas teigia, kad jo buvimo Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose metu jis nebuvo išvedamas pasivaikščioti.

Instrukcijoje nereglamentuota, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai. Atsižvelgiant į tokių patalpų paskirtį ir asmenų laikymo jose trukmę, vertintina, jog asmenų neišvedimas pasivaikščioti negali būti laikytinas jų teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimu.

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo išduota patalynė, rankšluosčiai, išduotos nešvarios antklodė ir pagalvė.

Kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių aukščiau nurodytą pareiškėjo teiginį, tai laikytina pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimu. Tačiau nenustačius tiesioginių ir pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nėra pagrindo teigti, kad dėl to pareiškėjas patyrė tokius didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Įvertinus pareiškėjo buvimo Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose trukmę, apsiribotina pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. D. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.