Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1267-460/2013

2013 m. gruodžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IVA partneris“ atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui, atsakovės viešosios įstaigos Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centro atstovui Algimantui Liutkui, trečiajam asmeniui V. P., jo atstovui advokatui Ramūnui Girevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-49-838/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IVA partneris“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centrui, trečiajam asmeniui V. P. dėl žalos atlyginimo bei ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IVA partneris“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-08-03 trečiasis asmuo V. P. D. K. išdavė 046/4 formos medicininį pažymėjimą su medikų išvada – M.19.9, atleido nuo 2011-08-03 nuo fizinio darbo (t. 1, b. l. 19). Ieškovė 2011-08-09 įsakymu Nr. 46 „Dėl perkėlimo į kitą darbo vietą“ įsakė žuvies apdorotoją D. K. perkelti nuo 2011-08-04 į buhalteriją (t. 1, b. l. 20, 101), dėl to D. K. išreiškė raštu nesutikimą (t. 1, b. l. 21, 102.), todėl 2011-08-04 įsakymo Nr. 47 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ pagrindu D. K. buvo atleista iš darbo pagal DK 136 str. 1 d. 4 p., išmokant jai dviejų mėnesių vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (t. 1, b. l. 23), nors 2011-08-02 prašyme atleisti iš darbo prašė nuo 2011-08-03 savo noru (t. 1, b. l. 185). Pagal pateiktą pažymą D. K. išmokėjo 2 359,44 Lt išeitinę išmoką, kurios dydį sudaro 1 800 Lt, t. y. dviejų mėnesių vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, 557,64 Lt įmokų į Socialinio draudimo fondo valdybą, 1,80 Lt įmoka Garantiniam fondui (t. 1, b. l. 22). Pagal kasos išlaidų orderį Nr. 891 (2011-08-04) D. K. buvo išmokėta 1948,40 Lt išeitinė kompensacija (t. 1, b. l. 100, 155). Byloje yra kasos išlaidų orderis Nr. 866 (2011-02-25), jo pagrindu D. K. išmokėtas 504,78 Lt atlyginimas už sausį, Nr. 838 (2011-05-10), sumokėta 400 Lt avansas, Nr. 853 (2011-06-03), – sumokėtas 150 Lt avansas už balandžio mėnesį, Nr. 876 (2011-07-15)– kad sumokėtas 200 Lt avansas už gegužės mėnesį (t. 1, b. l. 141, 143, 144, 146). Ieškovės prašymu dėl medicininės pažymos formos Nr. 046/a išdavimo (t. 1, b. l. 24) Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centre buvo sudaryta laikinoji komisija, kuri vertino šeimos gydytojo V. P. veiksmus dėl minėtos medicininės pažymos išdavimo, šeimos gydytojas V. P. teikė paaiškinimus (t. 1, b. l. 18, 25, 50, 51–52), buvo konstatuota, kad jis viršijo šeimos gydytojo kompetenciją ir netinkamai tvarkė medicininę dokumentaciją. Į bylą pateikti D. K. 2011-06-06 prašymas išleisti apmokamų atostogų (t. 1, b. l. 107), 2011-06-06 įsakymas Nr. 33 „Dėl kasmetinių mokamų atostogų“, juo D. K. buvo suteiktos atostogos nuo 2011-06-07 iki 2011-07-13 (t. 1, b. l. 106), 2011-07-13 D. K. pareiškimas pratęsti kasmetines atostogas tiek dienų, kiek buvo uždelsta sumokėti darbo užmokestį (t. 1, b. l. 105), bei tuo pagrindu išleistas 2011-07-13 įsakymas Nr. 42 „Dėl kasmetinių apmokamų atostogų pratęsimo“ (t. 1, b. l. 104). Byloje yra pranešimas apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, jame nurodytas D. K. atleidimo iš darbo pagrindas ir, kad ji atleidžiama iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo.

Ginčas kilo dėl trečiojo asmens – gydytojo išduotos medicininės pažymos, ieškovė tikina, kad minėtos pažymos pagrindu, atleisdama darbuotoją iš darbo, nepagrįstai išmokėjo prašomą priteisti sumą. Be to, apeliantė tikina, jog bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad 2013 m. kovo 18 d. prieš prasidedant teismo posėdžiui, paskirtam 13 val. 15 min., teisėja L. Jociuvienė pranešė posėdžio dalyviams apie tai, kad jos uošvės sveikata pablogėjo ir skubos tvarka iškviesta greitoji medicinos pagalba. Skunde nurodoma, kad teisėja proceso dalyvių sutikimu išvyko į namus, o su ja kartu išvyko ir trečiasis asmuo gydytojas V. P.. Apeliantė mano, kad dėl šio įvykio teisėja L. Jociuvienė turėjo nusišalinti nuo civilinės bylos nagrinėjimo ir, kadangi tai nebuvo padaryta, mano, jog civilinė byla išnagrinėta pažeidžiant CPK 21 straipsnio reikalavimus. Apeliantė nurodo, kad apylinkės teismas viso bylos nagrinėjimo metu rodė savo nepalankumą dėl ieškovės, ignoravo teisėjų etikos kodekso reikalavimus, kurių laikymasis yra ne tik moralinė bet ir profesinė teisėjo pareiga. Apeliantė teigia, kad teisėja L. Jociuvienė, suvokdama, kad privataus pobūdžio aplinkybės gali sukelti proceso dalyvių abejones dėl jos nešališkumo, privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 65 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos galimybės teisėją nušalinti ir teisėjo pareigos nusišalinti pagrindai: 1) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; 2) jeigu jis yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais; 3) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai; 4) byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas; 5) jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; 6) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas. Apeliantė skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios atitiktų CPK 65 straipsnio 1 dalyje nustatytus teisėjos nušalinimo arba jos nusišalinimo pagrindus. CPK 66 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais (nenurodytais 65 straipsnyje) atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Vertindamas nusišalinimo pagrindus teisėjas turi įvertinti motyvų pagrįstumą bei tai, ar jo nešališkumu pagrįstai nesuabejos viena iš proceso šalių. Kadangi teisėja L. Jociuvienė dėl apeliaciniame skunde aprašytų aplinkybių nenusišalino, vadinasi, ji nematė tam pagrįstų motyvų. Šalis, abejojanti teisėjos nešališkumu, vadovaudamasi CPK 42 straipsnio 1 dalimi, galėjo pareikšti teismo nušalinimą, tačiau to nepadarė nei 2013 m. kovo 18 d., nei vėlesniuose posėdžiuose. Todėl teigtina, kad apeliantei bylos nagrinėjimo metu dėl teisėjos nešališkumo abejonių nekilo, o tariamų abejonių atsirado tik tada, kai išgirdo sau nepalankų teismo sprendimą.

Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismo nusišalinimo pagrindai tariamai atsirado 2013 m. kovo 18 d., tačiau teigiama, kad teismas viso bylos nagrinėjimo metu rodė savo nepalankumą dėl ieškovės. Bylos nagrinėjimas teisme buvo pradėtas 2012 m. kovo 9 d., todėl lieka neaišku dėl kokių priežasčių, anot apeliantės, teismas buvo šališkas dėl ieškovės nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2013 m. kovo 18 d. ir kodėl ieškovė, turėdama duomenų apie teismo šališkumą, dar tada nepareiškė nušalinimo. Kita vertus, apeliantė teigdama, kad teisėja per visą bylos nagrinėjimą rodė savo šališkumą dėl ieškovės, nenurodo kuo tas šališkumo demonstravimas pasireiškė, nes to deklaruojamo šališkumo kiti bylos dalyviai nepastebėjo, t. y. nušalinimų nereiškė.

Apeliantė, kalbėdama apie 2013 m. kovo 18 d. įvykį, apibūdina kaip privataus pobūdžio aplinkybes, galinčias sukelti dalyvių abejones dėl teisėjos nešališkumo. Trečiasis asmuo V. P. yra praktikuojantis gydytojas, teikiantis šeimos gydytojo kompetencijai priskirtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Gydytojo praktika yra griežtai reglamentuojama įstatymų bei kitų teisės aktų. Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013, 11.1 punkte nustatyta gydytojo pareiga teikti būtinąją medicinos pagalbą visiems besikreipiantiems pacientams teisės aktų nustatyta tvarka. Būtinosios pagalbos teikimo tvarka bei mastas patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“, kurio 1 punkte nurodoma, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir skubi medicinos pagalba. Trečiasis asmuo V. P., 2013 m. kovo 18 d. vykdamas teikti pirmosios pagalbos pacientei, atliko savo profesinę pareigą, kurios nevykdyti, nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų, jis negalėjo. Profesinės pareigos vykdymas savaime nesukuria privačių santykių tarp pareigos vykdytojų (paslaugos teikėjų) ir tų asmenų (paslaugos gavėjų ar jų artimųjų), dėl kurių buvo vykdoma pareiga. Vadinasi, teisėja tinkamai įvertino situaciją ir pagrįstai nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo.

Dėl ginčo esmės

Civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (pagrindai) yra nustatytos CK 6.246–6.249 straipsniuose ir tai yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala ir nuostoliai. Ir tik esant visoms šioms sąlygoms atsiranda civilinė (tiek sutartinė, tiek deliktinė) atsakomybė. Apeliaciniame skunde apeliantė atkakliai įrodinėja, kad atsakovės veiksmai buvo neteisėti. Pažymėtina, jog atsakovė pripažįsta ir pripažino tai nuo pat pradžių, dar iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios, kad atsakovo darbuotojas gydytojas V. P. 2011 m. rugpjūčio 3 d. išduodamas medicininį pažymėjimą pacientei D. K., kuriame nurodė „atleisti nuo 2011-08-03 fizinio darbo“, pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus. Taigi, tuo klausimu ginčo nėra. Ginčas šioje byloje kilo dėl žalos ir dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių). Pirmosios instancijos teismas teisingai išskyrė kelias įvykio stadijas: medicininio pažymėjimo išrašymas ir išdavimas pacientei, pacientės medicininio pažymėjimo perdavimas darbdaviui; darbdavio sprendimas atleisti darbuotoją.

Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad V. P. neteisėti veiksmai baigėsi medicininio pažymėjimo išrašymu. Bylos nagrinėjimo metu įrodyta, kad V. P. išrašydamas medicininį pažymėjimą nežinojo, kokiu tikslu jis bus panaudotas, kokie yra santykiai tarp pacientės ir jos darbdavio (ieškovės), kad tarp darbdavio ir D. K. yra kilęs konfliktas. Be to, V. P. pacientei D. K. siūlė išduoti laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, nes apsilankymo metu nustatė, kad pacientė dėl rankų sąnarių skausmų laikinai yra nedarbinga, t. y. negali dirbti žuvies išpjaustymo darbo. Tik kategoriškai pacientei atsisakius, kad būtų išrašytas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas, buvo išrašytas medicininis pažymėjimas. Taigi, medicininio pažymėjimo išrašymas ir išdavimas D. K. jokių žalingų pasekmių ieškovei nesukėlė. Žalingų pasekmių nesukėlė ir kitas veiksmas – D. K. medicininio pažymėjimo perdavimas darbdaviui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad paėmęs pažymėjimą, darbdavys turėjo daug elgesio variantų, bei pažymėjo, kad darbdavys, būdamas profesionalas, savo srities žinovas, valdydamas savo įstaigą ir personalą, turėjo žinoti, kad medicinininis pažymėjimas nėra adekvatus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadai ir jis nėra teisinis dokumentas, leidžiantis darbdaviui priimti sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Darbdavys priima darbuotoją į darbą, suteikia jam darbo vietą, nustato pareigas bei jų vykdymo tvarką, prasižengus skiria drausmines nuobaudas, už gerus rezultatus skatina darbuotojus, suteikia atostogas, atleidžia iš darbo ir t. t. Todėl būtent darbdaviui tenka pareiga užtikrinti, kad visi šie veiksmai būtų atliekami tinkamai. Nei darbuotoja D. K., nei, tuo labiau, atsakovo darbuotojas V. P. neturėjo galimybių daryti įtaką ieškovės sprendimams. Ieškovė, neįsitikinusi savo veiksmų teisėtumu, priėmė klaidingą sprendimą, kuris galbūt sukėlė žalingas pasekmes jai pačiai.

Akcentuotina, kad apeliantės bandymas susieti V. P. neteisėtus veiksmus išrašant medicininį pažymėjimą su ieškovės patirtais nuostoliais pernelyg išplečia civilinės atsakomybės ribas, nes deklaruojami ieškovės patirti nuostoliai nėra V. P. neteisėtų veiksmų rezultatas.

Dėl D. K. atleidimo pagrindo

Apeliantė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad iš D. K. veiksmų matyti, kad jos siekis buvo būti atleistai iš darbo dėl ligos, kad galbūt D. K. suprato, kad tai yra palankesnis darbuotojui atleidimo iš darbo pagrindas, remiasi prielaidomis. Jokių duomenų, rodančių, kad D. K. siekis buvo būti atleistai iš darbo dėl ligos ir kad D. K. suprato, jog tai yra palankesnis darbuotojui atleidimo iš darbo pagrindas, byloje nėra. Apklausos metu pirmosios instancijos teisme D. K. nurodė, kad ji net nesuprato, jog jai yra išmokėta kompensacija, ir galvojo, kad išmokėti pinigai yra darbo užmokestis už praeitus laikotarpius, nes darbo užmokestis darbovietėje buvo mokamas nereguliariai ir dalimis, bei kad į jokią kompensaciją ji nepretendavo, bet siekė kuo greičiau išeiti iš darbo, nes suprato, kad dėl kilusio konflikto nebegalės toliau dirbti šiame darbe (t. 1, b. l. 89–90). Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė atleisdama D. K. iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą apsiriko nurodydama ne tą atleidimo pagrindą. Iš apeliaciniame skunde pateiktų argumentų galima numanyti, kad apeliantė siekia įrodyti, jog darbuotojo atleidimas pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra prilygintinas atleidimui pagal 127 straipsnio 2 dalį. Apklausiant liudininkę V. K., 2011 m. rugpjūčio 3 d. laikinai ėjusią UAB „JVA partneris“ direktorės pareigas, pastaroji buvo paklausta, kodėl D. K. nebuvo atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. V. K. atsakė, jog ir tuo atveju būtų reikėję išmokėti dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją (t. 1, 179–181). Tai rodo, kad ieškovės pagrindinis tikslas atleidžiant D. K. iš darbo buvo išvengti išeitinės kompensacijos mokėjimo.

Paminėtų faktinių aplinkybių ir visumos įrodymų vertinimo kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp trečiojo asmens kaltų veiksmų surašant ginčo 2011-08-03 pažymėjimą ir kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio, todėl civilinė atsakomybė negalima (CK 6.247 straipsnis).

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Trečiasis asmuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jo sumokėti advokatui 2 000 Lt pirmosios instancijos teisme už dalyvavimą teismo posėdžiuose (t. 1, b. l. 175) ir 1 000 Lt (t. 2, b. l. 22) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą kompleksiškai vertinant patirtas išlaidas neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11, 8.18 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus apeliacinio skundo, trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistina 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IVA partneris“ priteisti 1 000 Lt trečiajam asmeniui V. P..