Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Evelinai Dzenytei, Vidai Butiškienei,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir V. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

V. G. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 str. 4 d. ir paskirta jam bausmė - 20 MGL (753,2 eur) dydžio bauda.

R. S. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 4 d.(dėl 2013-11-08 veikos) ir paskirta jam bausmė - 20 MGL dydžio bauda.

R. S. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 4 d.(dėl 2013-11-08 veikos) ir paskirta jam bausmė - 20 MGL dydžio bauda.

R. S. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 4 d.(dėl 2013-11-11 veikos) ir paskirta jam bausmė - 20 MGL dydžio bauda.

R. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. ir paskirta jam bausmė - 80 MGL dydžio bauda.

R. S. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 4 d.(dėl 2013-11-27 veikos) ir paskirta jam bausmė - 20 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 110 MGL (4142,6 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 d., 3 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68² straipsniu, kartu su paskirta bausme skirta R. S. baudžiamojo poveikio priemonė – atimant teisę dirbti valstybės tarnyboje 3 (trejų) metų laikotarpiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 str., iš R. S. konfiskuota pinigų suma, gauta iš nusikalstamų veikų 55 eurai (190 litų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad papirko valstybės tarnautoją, o būtent: jis 2013 m. lapkričio 8 d., apie 10.00 val., būdamas (duomenys neskelbtini), 307 kabineto patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistui R. S. už tai, kad būtų skirta kuo mažesnė administracinė nuobauda už jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, viršijus 25 km/h leistiną greitį, užfiksuotą stacionariu greičio matuokliu kelio Vilijampolė-Žeimiai-Šėta 4,32 kilometre automobiliu „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-10-20 12.55 val., t. y. už R. S. teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, kuomet jis surašė administracinį nurodymą, kuriuo pasiūlė V. G. savo noru sumokėti baudą, lygią pusei jos minimalaus dydžio, už pastarojo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, R. S. davė tiksliai nenustatyto dydžio, tačiau mažesnį nei 1 MGL dydžio kyšį.

Tokiais savo veiksmais V. G. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 4 d.

R. S. nuteistas už tai, kad kyšininkavo, o būtent: būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistu, 2013 m. lapkričio 8 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), savo darbo kabinete Nr. 307, pokalbio su V. G. metu, už savo teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – surašant administracinį nurodymą, kuriuo pasiūlė V. G. savo noru sumokėti baudą, lygią pusei jos minimalaus dydžio, už šio padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, viršijus 25 km/h leistiną greitį, užfiksuotą stacionariu greičio matuokliu kelio Vilijampolė-Žeimiai-Šėta 4,32 kilometre automobiliu „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-10-20 12.55 val., tiesiogiai iš V. G. priėmė tiksliai nenustatyto, tačiau mažesnį nei 1 MGL dydžio kyšį.

Tokiais savo veiksmais R. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 4 d.

Be to, R. S. kyšininkavo, o būtent: 2013 m. lapkričio 11 d., 12.06 val., savo darbo kabinete, pokalbio su K. M. metu, už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už tai, kad padėtų K. M. išvengti administracinės atsakomybės už pastarojo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuomet K. M. viršijo greitį 22 km/h kelio Vilniaus – Kaunas - Klaipėda 62,12 kilometre, automobiliu „Volkswagen P. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotą stacionariu greičio matuokliu 2013-10-20 18.35 val., iš K. M. tiesiogiai paėmė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto, tačiau mažesnės nei 1 MGL vertės dydžio kyšį.

Tokiais savo veiksmais R. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 4 d.

Be to, R. S. suklastojo dokumentą, o būtent: 2013 m. lapkričio 11 d. apie 12.06 val., savo darbo kabinete, siekdamas padėti K. M. išvengti administracinės atsakomybės už jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą - greičio viršijimą 22 km/h kelio Vilniaus – Kaunas - Klaipėda 62,12 kilometre, automobiliu „Volkswagen P. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotą stacionariu greičio matuokliu 2013-10-20 18.35 val., surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą Nr. 20AN-3315938-13, jame tyčia nurodydamas žinomai melagingus duomenis apie tai, kad paminėtą pažeidimą esą padarė M. A. Z. ir dėl to surašė administracinį nurodymą jai nedalyvaujant, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą, o tęsdamas savo nusikalstamą veiką tuojau pat po to įteikė šį suklastotą dokumentą K. M.. Dėl tokių R. S. veiksmų M. A. Z. buvo nepagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn ir nubausta.

Tokiais savo veiksmais R. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d.

Be to, R. S. kyšininkavo, o būtent: 2013 m. lapkričio 8 d. apie 10.26 val., savo darbo kabinete, pokalbio su A. Š. metu, už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už tai, kad jis surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą dėl A. Š. 2013-10-03 7.40 val., Kaune, M.K. Čiurlionio g., automobiliu „V. P.“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, ir skyrė švelniausią administracinę baudą - įspėjimą, iš A. Š. tiesiogiai priėmė 10 litų (2,90 eur) dydžio kyšį.

Tokiais savo veiksmais R. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 4 d.

Be to, R. S. kyšininkavo, o būtent: 2013 m. lapkričio 27 d. apie 10.03 val., savo darbo kabinete, pokalbio su R. V. metu, už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už tai, kad surašė administracinį nurodymą, kuriuo pasiūlė R. V. savo noru sumokėti baudą, lygią pusei jos minimalaus dydžio, už šio padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą - greičio viršijimą 29 km/h kelio Joniškis-Žagarė- Naujoji Akmenė 23 kilometre, užfiksuoto stacionariu greičio matuokliu 2013-11-13 13.34 val., iš R. V. tiesiogiai priėmė 50 litų (14,48 eur) dydžio kyšį.

Šiais savo veiksmais R. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 4 d.

Taip pat nurodo, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo pripažintas kaltu, nuteistas dėl darbinės situacijos 2013 m. lapkričio 8 d. apie 10.26 val., kada pokalbio su A. Š. metu, tariamai už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už tai, kad jis surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą dėl A. Š. 2013- 10-03 7.40 val., Kaune, M.K. Čiurlionio g., automobiliu „V. P.“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, skyrė švelniausią administracinę baudą - įspėjimą, iš A. Š. tiesiogiai priėmęs 10 litų (2,90 eur) dydžio kyšį, įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 4 d. Nesutinka su tokiu apkaltinimu, nes nebuvo jokio nusikalstamo pokalbio, tyrė eilinę ir niekuo neišsiskiriančią bylą, paaiškino KET pažeidėjui (duomenys neskelbtini) str. 2 d. nuostatą ir pasekmes, šis prisipažino vairavęs transporto priemonę bei gailėjosi, todėl nieko kito neliko, kaip šį tik įspėti, skirti švelniausią sankcijoje nuobaudą pagal (duomenys neskelbtini) str. 7 d. Atitinkamai ir A. Š. parodo, kad supažindino su bylos medžiagoje esančiu fiksuotu pažeidimu, kad pakanka įrodymų, kad yra administracinio nurodymo nuostata, šis prisipažino pažeidęs KET, ruošė dokumentus, skyrė įspėjimą. Netgi pats A. Š. paaiškino, kad nieko nesitarė, nieko iš apelianto nesitikėjo, tik iš mandagumo jis įdėjo į stalo stalčių 10 Lt kupiūrą. Tvirtina, kad niekaip nesiekė jokios naudos, nebuvo jokio tikslo, jokių A. Š. pinigų nepaėmė nei iškart, nei vėliau. Nuosekliai aiškino, kad nesinaudoja pinigine, pinigų kupiūras laikydavo kišenėje palaidas, atėjęs į darbą padėdavo stalčiun raktus, telefoną, savo pinigus. Kabinete veikė radijas, buvo aiškinamasi dėl įvykių su pažeidėjais, kada ne kada šnekteldavo su kabinete dirbusiu E. L., tad nebūdavo tylos, todėl vis atidarydavo stalčių pasiklausyti ar pažiūrėti, ar neskamba telefonas, ar negautas koks sms pranešimas. Teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nepagrįstai improvizuoja, itin plečiamai nurodo kaltinimo siektinas, bet nepasitvirtinusias aplinkybes, tuo atskleisdamas ir šališkumą, kad „R. S. ir vėl pasinaudoja pažeidėjo teisiniu neišprusimu, kalba su juo familiariai, įtaigiai, sudarydamas tartum iliuziją administracinės teisės pažeidėjui, jog tokiu būdu R. S. nori palengvinti pažeidėjo padėtį ir siūlo švelnesnį bei pažeidėjui priimtinesnį sprendimo variantą (analogiški motyvai V. G. epizode)“. Apeliantas tyrė bylos medžiagą, pažeidėjas pripažino pažeidęs KET reikalavimus, jam išaiškino (duomenys neskelbtini) str. 2 d. nuostatas, todėl ir buvo nubaustas įspėjimu, nes tokia minimali nuobauda nustatyta (duomenys neskelbtini) ¹ str. 7 d. sankcijoje, o piniginės baudos dydžiai nuo 20 Lt iki 40 Lt. Nebuvo jokio neteisėto susitarimo, nenorėjo jokios turtinės naudos ir tokio tikslo neturėjo, nepriėmė ir neįgijo iš A. Š. jokių pinigų. Be to, R. S. be jokio aiškaus poreikio esamoje situacijoje varstomo tarnybinio darbo stalo stalčius, sukuria prielaidas administracinės teisės pažeidėjui pačiam susivokti, jog už tokią tariamą paslaugą pareigūnui reikia atsilyginti. Būtent tai tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir A. Š., jog jis suprato, kad pažeidė KET, ir nors pareigūnas pinigų nereikalavo, tačiau jam iš žmogiškumo į stalčių įdėjo 10 litų, ką patvirtina ir peržiūrėtas vaizdo įrašas. Šioje vietoje, jeigu teismas traktuotų paminėtą sumą pinigų kaip dovanelę pareigūnui už žmogiškumą, ką nurodo A. Š., tai apie kyšį kaip dovaną jau buvo pasisakyta K. M. epizode, tad teismas nekartoja tapačių motyvų. Apeliantas nesupranta, kur čia nusikalstamos veikos sudėties aplinkybės. Nuosekliai išaiškinęs, kad nesinaudojo pinigine, pinigų kupiūras laikydavo kišenėje palaidas, atėjęs į darbą padėdavo stalčiun raktus, telefoną, savo pinigus. Byloje nėra duomenų, kurie leistų realiai apspręsti ir įvertinti buvusias faktines aplinkybes, o ypač neaiškumą ir abejonę prilyginti nusikaltimo sudėčiai. Atkreipia dėmesį, kad neleistini nuosprendyje tokie teiginiai, kad jau įrodymai ar argumentai buvo aptarti kitų asmenų (V. G., K. M.) : epizoduose, todėl nesikartojama. Kiekviena nusikalstama veika ir konkretūs nusikaltimai privalo būti aprašomi atskirai, kad asmuo galėtų tinkamai apsiginti, nes draudžiama perkelti įrodinėjimo naštą nuo prokuroro ant kaltinamojo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-01-14 nuosprendį baudžiamojoje byloje ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant apelianto V. G., kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus jo veiksmus suprato valstybės tarnautojas, bet ir nustatyti ketinimą papirkti valstybės tarnautoją. Būtent turi būti įrodyta, kad V. G. suvokė, kad valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Tačiau nagrinėjamoje byloje visiškai nesurinkta įrodymų, patvirtinančių V. G. kaltę padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tiek apeliantas ir V. G., tiek valstybės tarnautojas R. S. ne tik, kad nesuvokė apie kyšio davimą, tačiau net nebuvo ketinimų jį duoti. Iš byloje surinktų duomenų nėra pakankamo pagrindo manyti, kad V. G. tyčia buvo nukreipta papirkti valstybės tarnautoją, ir vien tik teismo supratimas, jog jo apsilankymas pas R. S. ir detaliai nenustatyti veiksmai yra kyšis savaime, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina jo tyčios papirkti valstybės tarnautoją. Šioje byloje ne tik, kad nenustatyti veikos subjektyvieji požymiai, tačiau neatskleisti ir objektyvieji požymiai, o būtent papirkimo dalyko konkretus dydis. Apibendrinant apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas V. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, bet ir tokiu taikymu nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. G. ir R. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiu, apeliaciniais skundais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai V. G. pripažino kaltu padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad V. G. tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui už jo teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, bei pagrįstai R. S. pripažino kaltu padarius BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (4 epizodai), dėl to, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, savo naudai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už savo teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus bei pagal BK 300 str. 1 d. dėl to, kad jis suklastojo tikrą dokumentą ir tuojau pat po to įteikė šį dokumentą K. M..

Nors apeliantai nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis ir spėlionėmis, nepagrįstomis siekiamybėmis ir improvizacijomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, vieniems įrodymams suteikiamas prioritetas prieš kitus, dėl to, apeliantų nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, nekaltumo prezumpcijos principus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų V. G. ir R. S. apeliacinius skundus, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistųjų V. G. ir R. S. apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Kauno apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistųjų V. G. ir R. S. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta jų kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jų kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apeliantų tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.

Dėl R. S. ir V. G.-11-08 įvykdytų nusikalstamų veikų

Apeliaciniuose skunduose išvardyta daugybė BPK normų, reglamentuojančių baudžiamąjį procesą (pradedant bendrosiomis, pagrindinėmis taisyklėmis ir baigiant teismų sprendimų surašymu), tačiau daugumos iš jų pažeidimai tik deklaruojami, nes nenurodoma, kuo konkrečiai jie pasireiškė, ir nenurodomi išvardytų normų pažeidimus pagrindžiantys teisiniai argumentai. Dėl to teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinį skundą tiek, kiek jame išdėstyti teiginiai yra sukonkretinti, susieti su byla.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų V. G. ir R. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų visumos analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistųjų V. G. ir R. S. paaiškinimais duotais teisme, pastarųjų versijos motyvuotai atmestos, o teismo išvados grindžiamos ne vieninteliu įrodymu vaizdo ir garso įrašu kaip teigia apeliantai, o įrodymų visuma: liudytoju apklausto Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus pareigūno A. P. parodymais (T.6, b.l. 92), Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus 2013-09-09 prašymu Nr. 20-19-ĮS-97(RN), kuriuo kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, kad šis teiktų teismui teikimą sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus E. L. ir R. S. atžvilgiu nuo 2013-09-09 iki 2013-12-09; Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-11-07 nutartimi, kuria leista laikotarpiu nuo 2013-11-07 iki 2014-02-07 Kauno apskrities VPK Imuniteto pareigūnams patekti į Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto R. S. darbo kabineto Nr. 307 patalpas bei atlikti nutartyje nustatytus veiksmus (T.1, b.l. 30-31); 2013-11-11 slapto sekimo protokolu bei vaizdo ir garso įrašu CD Nr. 20-19LA-3 prie jo (T.1, b.l. 37-44); 2013-12-03 įvykio vietos apžiūros protokolu (T. 2, b.l. 35-38); 2013-12-04 pažyma apie V. G. baustumą, kurioje pažymėta kad 2013-11-08 administraciniu nurodymu Nr.20AN-3202050-13 jam skirta 50 litų bauda (T.4, b.l. 146-147) bei kita bylos medžiaga. Teismas R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 4 dalyje, bei V. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 225 straipsnio 4 dalis dėl apelianto R. S. ir BK 227 straipsnio 4 dalis dėl apelianto V. G.) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų V. G. ir R. S. apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. V. G. skunde nurodyta aplinkybė, kad teismas nenustatė tikslaus dydžio kyšio, nėra reikšminga, kadangi jam kaltinimas buvo suformuluotas ir jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu už tiksliai nenustatyto dydžio, tačiau mažesnio nei 1 MGL dydžio kyšio davimą. Tuo metu vienas MGL siekė 130 litų. Ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu pagrįstai pirmos instancijos teismas sprendė, kad kyšis neviršijo nustatytos 1 MGL dydžio sumos. Teisėjų kolegija mano, jog kyšio dalyku pagrįstai buvo įvardinta kyšio vertė, kuri mažesnė nei 1 MGL. Įstatymo leidėjas sukonstruodamas nusikalstamos veikos – baudžiamojo nusižengimo sudėtį numatytą BK 227 str.4d. apsiribojo kyšio įvardijimu, kurio dydis mažesnis nei 1 MGL vertės.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, tačiau nenurodė teismo padarytų pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apeliantų nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Sutiktina tik su abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepagrįstai nurodė, jog V. G. į stalčių įdėjo 50 litų kupiūrą. Kaip matyti, iš bylos duomenų kaltinimai V. G. buvo pareikšti ir jis nuteistas dėl to, kad R. S. davė tiksliai nenustatyto dydžio, tačiau mažesnį nei 1MGL dydžio kyšį, o R. S. kaltinimai pareikšti ir jis nuteistas, be kita ko, dėl to, kad tiesiogiai iš V. G. priėmė tiksliai nenustatyto, tačiau mažesnį nei MGL dydžio kyšį. Įvertinus tai, jog kaltinimai abiem nuteistiesiems buvo pareikšti neįvardijant konkrečios pinigų sumos, o teismo nustatytomis aplinkybėmis nekyla abejonių, kad kyšio ir papirkimo dalyku buvo pinigai, šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje nurodyta 50 Lt suma, nors konstatuojamoje dalyje įvardijama nenustatyto dydžio, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas padarė klaidą, praleidžiant žodį galimai 50 Lt suma įtakos teismo išvadoms neturi, vertinant tai, kad ši suma yra mažesnė nei 1 MGL, dėl ko ir pareikšti kaltinimai. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuojančioje dalyje nurodyta faktinė aplinkybė „ ...iš stop kadrų matyti, kad V. G. įdėtoji į stalčių piniginė kupiūra yra 50 litų nominalo...“ ir „dėl V. G. į stalčių įdėtos 50 litų kupiūros“ „.... t.y. 50 litų vertės kyšį...“ keistina prie 50 litų nominalo pridedant žodį „galimai“, ištaisytina kaip klaida, nekeičianti nuosprendžio esmės.

Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl esminių apeliaciniuose skunde dėstomų argumentų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius abiejų apeliantų skundų argumentus.

Apelianto R. S. skunde deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BPK 7 str. 1 d. nuostata, kad teisme nagrinėjamos bylos laikantis rungimosi principo, nes teismas suteikė išskirtinį prioritetą kaltinamajame akte nuodytoms tikimybėms, siekius ir spėliones priderinant lig inkriminuojamų veikų sudėčių, abejones pripažindamas kaip tikrus įrodymus tuo teismas buvo šališkas. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, viso proceso pirmosios instancijos teisme metu R. S. ir jo gynėjui buvo užtikrintos lygios teisės kaip ir kaltinančiai šaliai teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, taip pat užtikrinta teisė teikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, todėl BPK 7 str. įtvirtintas rungimosi principas nebuvo pažeistas. Konkrečių faktų, kuo pasireiškė minėto principo pažeidimas nagrinėjant bylą, apeliantas taip pat nenurodė. V. G. taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai svaresniais įrodymais laikė tik vaizdo ir garso įrašą. Tačiau, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas – tai jų prerogatyva, todėl tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus bylos duomenis, sprendė, jog R. S. ir V. G. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir tokį sprendimą grindė jų kaltę patvirtinančiais įrodymais, o kitus bylos įrodymus motyvuotai atmetė, nereiškia išskirtinio prioriteto kam nors teikimo, ar teismo šališkumo.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikė savo įvykių versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į tai, kad ją paneigia byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų duomenų visuma. Iš vaizdo ir garso įrašo kompaktiniame diske Nr. 20-19-LA-3 matyti, kaip V. G. iš bliuzono kairės pusės kišenės išsitraukia piniginę kupiūrą, kurią laiko rankose, perima ją iš vienos rankos į kitą ir vos tik R. S. atidaro tarnybinio stalo pirmąjį viršutinį stalčių, V. G. kupiūrą įdeda į jį, o R. S. šį stalčių, neatitraukdamas rankos nuo jo paviršiaus, staigiu judesiu uždaro. Šis vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas ir apeliacinės instancijos teisme, apeliantų prašymu. Minėtas vaizdo įrašas paneigia R. S. tvirtinimą, jog jis buvo susitelkęs į darbinius rūpesčius ir nežiūrėjo, ką daro V. G. ir, kad pinigų nepaėmė, bei V. G. poziciją, jog nebuvo ketinimo duoti kyšį ir net nesuvokė apie kyšio davimą. 2013-11-11 slapto sekimo protokolo bei vaizdo ir garso įrašo kompaktiniame diske Nr. 20-19-LA-3 duomenys paneigia R. S. apeliacinio skundo argumentus, jog jis su V. G. bendravo dalykiškai, siekdamas išaiškinti V. G. gresiančios administracinės atsakomybės ribas.

Dėl R. S. įvykdytos 2013-11-08( A. Š. epizodas) nusikalstamos veikos

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių A. Š. epizode ir R. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo R. S. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (liudytojo A. Š. parodymais, kuris parodė, kad į pareigūno stalčių įdėjo 10 Lt iš mandagumo(T.6, b.l.22); vaizdo ir garso įrašu kompaktiniame diske Nr. 20-19-LA-3ir 2013-11-11 slapto sekimo protokolu (T. 1, 41-43); 2013-11-22 Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu Nr. 20-19-PR5-86, kuriame nustatyta, kad 2013-11-08 R. S. surašė A. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 20AN-3205968-13, A. Š. skirta administracinė nuobauda – įspėjimas (T.1, b.l. 114-115,128, T.2, b.l. 29,30); 2013-12-09 pažyma apie A. Š. baustumą (T.3, b.l. 133-135); 2014-04-22 Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimu, kurį nutartimi patvirtino Kauno apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjas, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas A. Š. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 4 d. dėl papirkimo nutrauktas, perduodant jį pagal laidavimą (T.3, 160-163, 164-165, 166) bei kita bylos medžiaga. Teismas R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 4 dalyje, padarymo, pagrindė nuosekliai įvertinęs visus įrodymus, juos kruopščiai išanalizavo ir pripažino, kad ištirtų įrodymų visuma pagrindžia, jog kaltinamojo R. S. padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 4 d. sudėtį . Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 225 straipsnio 4 dalis dėl apelianto R. S.) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. S. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nėra teisinio pagrindo. Akcentuotina ir tai, kad šiuo atveju liudytojas A. Š. pats pripažino, kad į stalčių įdėjo 10 Lt, šią aplinkybę atitinka vaizdo ir garso įrašo kompaktiniame diske Nr. 20-19-LA-3 duomenys. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde dėl šio epizodo nuteistasis R. S. nurodė abstraktaus pobūdžio svarstymus, dėl ko nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 225 str. 4 d., tačiau nenurodė jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.

Dėl R. S. 2013-11-27 (dėl R. V. epizodo) įvykdytos nusikalstamos veikos

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir R. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų visumos analize. Skundžiamame nuosprendyje, taip pat išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo R. S. paaiškinimais duotais teisme, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (liudytojo R. V. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuris jis parodė, jog sumokėjo pareigūnui 50 Lt ir išėjo (T.6, b.l. 23, T.4, b.l. 4-5); vaizdo ir garso įrašu kompaktiniame diske Nr. 20-19-LA-13 bei 2013-12-03 slapto sekimo protokolu (T.1, b.l.54-61); 2014-05-15 SODRA duomenų bazės išrašu, iš kuri matyti, kad R. V. nuo 2005-12-22 dirba UAB „K“ (T4, b.l. 11,33); 2013-11-27 administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 20AN-4123874, kuriame nustatyta, kad R. V. padarė pažeidimą, viršydamas leistiną greitį 29 km/h, dėl to jam buvo surašytas protokolas pagal (duomenys neskelbtini) str. 3 d. su administraciniu nurodymu, kuriuo iki 2013-12-11 siūloma susimokėti 50 litų dydžio baudą bei pažeidimo faktą patvirtinančia fotonuotrauka (T.4, b.l. 16,17-18); 2014-06-18 Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimu, kurį nutartimi patvirtino Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas R. V. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 4 d. dėl papirkimo, nutrauktas, perduodant jį pagal laidavimą (T.4, b.l. 48-51, 52-53, 54). 2014-06-19 R. V. teismo nutartimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos , numatytos BK 227str.4d. padarymą, perduodant jį laiduotojai vienerių metų laikotarpiui ( BK 40 str. pagrindais). Teismas R. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, pagrindė nuosekliai įvertinęs visus įrodymus, visus įrodymus kruopščiai išanalizavo ir pripažino, jog ištirtų įrodymų visuma pagrindžia, jog kaltinamojo R. S. padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 4 d. sudėtį. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 225 straipsnio 4 dalis dėl apelianto R. S.), pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. S. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog liudytojas R. V. pats pripažino, pareigūnui į stalo stalčių įdėjęs 50 Lt kaip atsidėkojimą. Ši R. V. nurodyta aplinkybė atitinka vaizdo ir garso įrašo kompaktiniame diske Nr. 20-19-LA-3 duomenis. Taigi, minėti duomenys paneigia R. S. tvirtinimą, jog jis nepaėmė iš R. V. 50 Lt ir nėra įrodymų, jog juos būtų paėmęs.

Dėl R. S. įvykdytų 2013-11-11 (K. M. epizodas)nusikalstamų veikų

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir R. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo R. S. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (liudytojo K. M. parodymais, kuris prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (T.6, b.l. 34, T.3, b.l. 33-34, 37-38) bei liudytojos M. A. Z. parodymais ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (T.6, b.l. 11, T.2, b.l. 152-153); vaizdo ir garso įrašo kompaktiniame diske Nr. 20-19LA-5 duomenimis bei 2013-11-12 slapto sekimo protokolo duomenimis (T.1, b.l. 48-53); 2013-11-22 Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu Nr. 20-19-PR5-86, kuriuo nustatyta, kad 2013-11-11 R. S. surašė M.A. Z. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 20AN-3315938-13 su administraciniu nurodymu bei pačiu protokolu (T.1, b.l. 114-115,129-133, T.2, b.l. 34); 2014-10-31 Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimu, kurį nutartimi patvirtino Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas K. M. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 4 d. dėl papirkimo, nutrauktas, perduodant jį pagal laidavimą (T.3, b.l. 110-114, 115-116,117 ) bei kitais duomenimis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su šia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria įvertinus duomenis, R. S. pripažintas kaltu padaręs BK 225 str. 4 d., 300 str. 1 d. nustatytas veikas. Ir nors apeliaciniame skunde R. S. bando teisiškai pagrįsti savo veiksmus, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas M.A. Z. buvo surašytas teisėtai ir pagrįstai ir, kad administracinis nurodymas gali būti siunčiamas pažeidėjui ir paštu, tačiau iš bylos duomenų ( vaizdo ir garso įrašo bei slapto sekimo protokolo) aiškiai girdėti ir matyti, jog nagrinėjant administracinės teisės pažeidimo bylą dėl 2013-11-11 greičio viršijimo priešingai nei teigia apeliantas, patarimu pažeidėjui buvo stengiamasi rasti asmenį- šeimos narį ( iš pradžių kalbama apie brolį, vėliau apie mamą), kuriam skirtoji administracinė nuobauda padarytų mažiausiai žalos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. dėl analogiško pažeidimo jau buvo baustas, todėl įstatymas jam numatė griežtesnę atsakomybę nei pirmąjį kartą tokį pažeidimą padariusiam asmeniui. Būtent dėl šios priežasties K. M. ir pasiūlė apeliantui nubausti jo mamą M.A. Z., o ne jį patį. Liudytoja M.A. Z. teisme patvirtino, jog policijoje bausta niekada nebuvo (T.6, b.l.11), šie liudytojos parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (T. 2, b.l. 152-153) ir kartu su vaizdo ir garso įrašo duomenimis paneigia R. S. apeliacinio skunde nurodytą aplinkybę, jog K. M. prisiminė, kad automobilį vairavo M.A. Z.. M.A. Z. vardu surašytas protokolas buvo įteiktas sūnui. Todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. S. turėdamas teisinį išsilavinimą ir ilgametę patirtį administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo srityje, akivaizdžiai suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad administracinės teisės pažeidimo protokole nurodo žinomai melagingus duomenis apie tai, kad šį pažeidimą esą padarė M. A. Z. ir dėl to surašė administracinį nurodymą jai nedalyvaujant, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą, o tęsdamas savo nusikalstamą veiką tuojau pat po to įteikė šį suklastotą dokumentą K. M., suvokė ir tai, jog šie jo nusikalstami veiksmais gali sukelti teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti.

R. S. savo nekaltumą, jog jis nepadarė BK 225 str. 4 d. nustatytos nusikalstamos veikos grindžia K. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, jog jokio vyno butelio jis nenešęs, o butelyje buvo vanduo iš žuvyčių akvariumo, skirtas gėlių laistymui. Tačiau visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais tokius liudytojo K. M. parodymus teismas atmetė, ir vadovavosi K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur jis patvirtino, kad pareigūnui atsidėkojo kabinete po stalu palinkdamas juodos spalvos maišelyje įdėtą vyno butelį, kurio vertė yra 20 svarų sterlingų. Be to, pažymėtina, jog nors K. M. pirmosios instancijos teisme parodymus davė siekdamas pateikti aplinkybes R. S. palankia linkme, tačiau vis tik teismo posėdžio metu parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino (T.6, b.l. 34). Taigi konstatuotina, jog nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. S. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (K. M. epizode) nėra teisinio pagrindo.

Pastebėtina, kad R. S. apeliaciniame skunde gausu pasikartojančių argumentų dėl to, jog liudytojų K. M., R. V., A. Š. parodymai buvo įtakoti Imuniteto tarnybos pareigūnų, jog apelianto neigiama charakteristika buvo taip pat įtakota Imuniteto pareigūnų, nes prieš tai buvusi labai gera, tačiau, teismo vertinimu, tokie apelianto abstraktūs tvirtinimai yra vertintini kaip jo nuomonė ir gynybinė taktika, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai kriminalinė žvalgyba disponavo informacija dar ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kurios pagrindu ir buvo policijos pareigūnų E. L. ir R. S. darbo kabinete sumontuota vaizdo ir garso įranga fiksuojanti aplinką, tikslu išsiaiškinti gautą informaciją apie galimai daromus korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pagal Konvencijos 8 straipsnį dėl teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo kovos su korupcija srityje, be kita ko, konstatuota, kad teisės nuostatos, numatančios slaptą asmens profesinės veiklos stebėjimą, išimtinais atvejais gali būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir kad nacionalinės institucijos turi plačią (nors ne neribotą) veiksmų laisvę siekiant veiksmingai kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, laikantis Konvencijos 8 straipsnio nuostatų, taikyti stebėjimą valstybės pareigūnams, kurių neteisėti veiksmai ir piktnaudžiavimas gali pakirsti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2011 m. sausio 11 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Aydo?du ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 25745/07; 2013 m. birželio 11 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje D’Auria ir Balsamo prieš Italiją, peticijos Nr. 11625/07). Apie šių veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą pirmos instancijos teismas itin išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija pritardama šiems motyvams, nesikartoja. Apeliacinio skundo argumentai, jog nusikalstamo pobūdžio veiksmai privalėjo būti nutraukti iš karto, kai tik buvo gauta informacija apie daromas nusikalstamas veikas, o ne dirbtinai didinamas jų skaičius, nepagrįsti. Apeliantas nuteistas už veikas padarytas 2013-11-08, 2013-11-11 ir 2013-11-28, tai yra vieno mėnesio laikotarpyje. Iššifruoti daromų veikų aplinkybes, asmenų darančių pažeidimus veiksmus tiek prieš, tiek po nusikalstamų veikų padarymo, surinkti įrodymus, kurių pagrindu reiškiami įtarimai nusikalstamas veikas padariusiems asmenims yra reikalingas laikas (Liudytojo A. P. parodymai teisme). Todėl 20 dienų laikotarpis yra realus šiems veiksmams atlikti, įrodymams surinkti. Tai, kad R. S. pats pastebėjo kabinete sumontuotą sekimo įrangą, ir bandė ją pašalinti, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už prieš tai padarytus nusikalstamus veiksmus.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir daugiau argumentų, kuriais yra grindžiamas skundžiamo nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas, kaip antai, apeliantas išreiškė nuomonę, jog su juo norėta susidoroti kaip su ilgamečiu darbuotoju, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu pradėta dėl to, kad pakėlė triukšmą, kai pastebėjo, jog yra naudojamos slapto stebėjimo techninės priemonės. Teigia, kad jis savo asmeninius pinigus kasdien kartu su telefonu, raktais ir kitais asmeniniais daiktais įsidėdavo į stalčių, kad darbo vietoje dėmesį buvo sutelkęs į darbinius rūpesčius ir nežiūrėjo ką daro pažeidėjai, o teismas to nevertino, tačiau tokio pobūdžio nurodytos aplinkybės yra apelianto subjektyvios nuomonės išsakymas vienu ar kitu klausimu, kurios sprendžiant R. S. kaltės klausimą dėl inkriminuotų veikų padarymo esminės reikšmės neturi. Daiktų laikymas stalčiuje yra savaime suprantamas dalykas, tačiau surinkti ir teisme ištirti įrodymai, vaizdo ir garso įrašai, rašytinė medžiaga- slapto sekimo protokolai, liudytojų parodymai rodo, kad darbo kabinete, į stalo stalčių teisės pažeidėjai dėjo pinigus, o R. S. būdamas policijos pareigūnas ne tik kad nesulaikė šių asmenų, siekiančių jį papirkti, o sprendžiant iš jo bendravimo su pažeidėjais, jis ne tik pritarė tokiems veiksmams, bet ir skatino taip veikti ( V. G., R. V. epizode pats atidarė stalčių ir laikė tol, kol pastarieji įdėjo piniginę kupiūrą). Jeigu tikėti apelianto R. S. paaiškinimais, jog jis laikė asmeninius daiktus: pinigus, telefoną ir kt. stalo stalčiuje, tai logiška, kad jis buvo suinteresuotas dar labiau saugoti darbinio stalo stalčių nuo teisės pažeidėjų galimų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu kad pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aprašydamas nusikalstamus epizodus nurodė teiginius, kad analogiški motyvai išdėstyti ankstesniuose epizoduose, todėl nekartojami. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas surašydamas nuosprendį vadovavosi BPK 304-307 straipsnių nuostatomis, dėl kiekvieno nusikalstamos veikos epizodo atskirai išdėstė įrodymus, juos vertino atskirai, o vėliau ir jų visumą, išdėstė motyvus, taip pagrįsdamas savo išvadas dėl kiekvienos atskiros nusikalstamos veikos buvimo. Apeliacinių skundų apimtis, nuosprendžio motyvų citavimas taip pat rodo, kad nuosprendis dėl kiekvienos veikos buvo motyvuotas, o tuo pačiu ir nepažeidžiantis teisės į tinkamą gynybą.

Dėl skirtos baudžiamojo poveikio priemonės R. S.

Apeliantas R. S. taip pat nesutinka su jam taikyta baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu – trims metams. Kaip matyti iš skundo, apeliantas pačios baudžiamojo poveikio priemonės neginčija, tačiau mano, jog trims metams ji skirta nepagrįstai, prašo šį terminą sutrumpinti iki vienerių metų.

BK 68² str. yra reglamentuotas baudžiamojo poveikio priemonės – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas - taikymo pagrindai. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Kadangi R. S. nusikalstamas veikas padarė savo darbinės veiklos srityje, todėl kartu su bausme jam paskirta ši poveikio priemonė pagrįstai.

Pažymėtina, jog bausmės, taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas –yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo poveikio priemonės taikymą sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jos skyrimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią baudžiamojo poveikio priemonę. Šiuo atveju buvo paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, kuris, įvertinus bylos duomenis, R. S. asmenybę, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra aiškiai per griežtas.

Dėl kitų apeliacinio skundo klausimų

Apeliaciniame skunde R. S. taip pat nesutinka su pinigų - 55 eurų (190litų) konfiskacija, taip pat su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, likimas. Prašo 2013-11-29 kratos R. S. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini)metu rastą ir paimtą mėlyną kartoninę dėžę su užrašu MAGTECH, su 50 vnt. 9 mm kalibro šovinių, 29 vnt. 9 mm kalibro šovinių ir 2013-11-29 R. S. asmens kratos metu rastą ir paimtą leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr.3176 (galioja iki 2013-12-18), vieną 9 mm Luger tipo šovinį grąžinti apeliantui.

Teisėjų kolegija sutinka, kad iš nusikalstamos veikos gautos pinigų sumos -55 eurų – klausimas išspręstas vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis pagrįstai.

BK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad nusikalstamos veikos rezultatas yra konfiskuotinas turtas. Kaip jau minėta, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad R. S. iš nusikalstamos veikos gavo naudą - pinigų sumas ir vyno butelį kurio vertė 20 svarų ( kas atitinka 24 eur.), jį sulaikant buvo rastos pinigų sumos, kurios iš esmės atitinka gautą naudą iš nusikalstamų veikų, o tai atitinka konfiskuotino turto, apibrėžto BK 72 straipsnyje, požymius ir šiame straipsnyje numatytais pagrindais bei tvarka pagrįstai konfiskuoti valstybės nuosavybėn.

Šoviniai yra ribotos civilinės apyvartos daiktai, o leidimas laikyti (nešioti) ginklus išduodamas tik įstatymo nustatyta tvarka, t.y. tiek šovinių apyvartą, tiek leidimo laikyti (nešioti) ginklus išdavimo tvarką ir teisinius pagrindus nustato LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kurio 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog civilinėje apyvartoje esančių ginklų, jų savininkų ir valdytojų apskaitą tvarko policijos įstaigos. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuosprendžiui įsiteisėjus, minėti daiktai (šoviniai ir leidimas) turi būti perduoti Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui, sprendimo dėl šių daiktų priėmimui, iš naujo spręsti. Todėl keisti ar naikinti šios nuosprendžio dalies apelianto prašymu nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl V. G. ir R. S. kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija nenustatė. Nuteistųjų V. G. ir R. S. apeliacinių skundų argumentus, jog jie nėra kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas V. G. ir R. S. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo jį panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų V. G. ir R. S. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytą faktinę aplinkybę „... 50 litų kupiūra“ faktine aplinkybe „ galimai 50 litų kupiūra“.