- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-08
- Bylos Nr.
- 1A-91-935/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- I.P.
- Nukentėjusysis
- D.P.
- Advokatai
- Linas Žalnieriūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I.P. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I.P. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąjį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.
Iš I.P. Vilniaus teritorinei ligonių kasai buvo priteisti 109,91 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Iš I,P. S.P. naudai buvo priteisti 32,07 Eur nusikaltimu padarytai turtinei ir 700 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Iš I.P. D.P. naudai buvo priteista 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiojo D.P. pilnametystės nustatant jo atstovą pagal įstatymą S.P.
Iš I.P. S.P. buvo priteista 500 Eur advokato padėjėjo suteiktos teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. I.P. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 1 d. 02.32 val. Vilniuje, Švedų gatvėje, šalia namo Nr. 19, vairuodamas automobilį ,,Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), privažiavo prie nukentėjusiųjų S.P. ir jo sūnaus D.P., atidaręs automobilio ,,Audi“, valst. Nr. . (duomenys neskelbtini), langą papurškė į nukentėjusiuosius ašarinių dujų, tokiais savo veiksmais sukėlė S. P. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį abiejų akių ragenų ir junginių I-II laipsnio cheminiu nudegimu, bei dėl pakliuvusių į akis dujų sukėlė D.P. fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais I.P. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendį, kuriuo I.P. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamąją bylą nuteistajam nutraukti.
3. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nuteistasis, gyvendamas privačių kotedžų rajone, nuolat susidurdavo su kaimynystėje daromomis vagystėmis iš automobilių bei kotedžų kiemų. Iš nuteistojo kaimynų nurodytos informacijos yra žinoma, kad asmenys, grobiantys svetimą turtą, tamsiu paros metu vaikšto dviese. Nuteistasis iš išsigandusios sutuoktinės sužinojęs, kad jų kieme vėlyvu nakties metu stoviniuoja du nepažįstami asmenys, kurie grubiai bendravo ir net išgąsdino sutuoktinę, palaikė juos neteisėtų tikslų turinčiais asmenimis, kurie galimai grobia svetimą turtą. Tokius teiginius pagrindžia faktas, kad nuteistasis nurodė savo sutuoktinei skambinti į policiją, ką sutuoktinė ir padarė. Taigi tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė sąžiningai manė, kad nukentėjusieji dėl galimai šiems nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių sutapimo, taip pat ir dėl pačių nukentėjusiųjų elgesio, t. y. grubaus ir provokuojančio bendravimo tiek su nuteistojo sutuoktine, tiek su pačiu nuteistuoju, yra asmenys verti policijos dėmesio. I.P. šiuo atveju manė, kad nukentėjusieji galimai yra vagys. Priešingu atveju nuteistasis nebūtų liepęs sutuoktinei skambinti policijai.
4. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusieji nesiruošė padaryti nusikalstamos veikos, yra tik prielaida. Byloje esančios nuotraukos patvirtina ne tik tai, kad nukentėjusieji ramiai vaikščiojo, bet jie vaikščiojo ir nutolę vienas nuo kito didesniu atstumu, t. y. tuo metu, kai S.P. vaikščiojo prie automobilių, jo sūnus D.P. laukė kitoje gatvės pusėje. Akivaizdu, kad nukentėjusieji savo elgesiu, netikėtai sugrįžusiai nuteistojo sutuoktinei, sukėlė pagrįstų įtarimų dėl kėsinimosi padaryti nusikalstamą veiką, todėl ši, kviesdama policiją, net nurodė, kad galimai susidūrė su vagimis.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, vadovaujantis BK 29 straipsniu, galima sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį arba asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje yra nustatyta, kad susidariusioje situacijoje nuteistasis nebuvo įsitikinęs, jog nukentėjusieji jau buvo padarę nusikalstamą veiką, tačiau jam pagrįstai susiformavo manymas, kad tai tie patys asmenys, kurie pagrobė svetimą turtą iš kaimynų automobilių ar kitos nuosavybės, o vėlyvu metu namo grįžusi sutuoktinė sutrukdė pabaigti nusikalstamą veiką. Aiškinant BK 29 straipsnio turinį, teisė panaudoti jėgą sulaikant asmenį atsiranda ir tuomet, kai sulaikomas asmuo pradėjo realizuoti objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tačiau jos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo atveju nuteistasis sąžiningai manė, kad nukentėjusieji galimai kėsinosi padaryti vagystę, tačiau nepabaigė veikos, nes netikėtai atvyko nuteistojo sutuoktinė. Būtent dėl šios priežasties nuteistasis savo sutuoktinei ir liepė kviesti policiją, o pats nuvyko išsiaiškinti, kuria kryptimi asmenys pasišalino, taip pat jis ketino įspėti šiuos asmenis, kad jiems yra iškviesta policija. Vis tik I.P. sulaikymo veiksmų neatliko, o tik atliko atgrasančius veiksmus, kurių galimai turėjo pakakti tam, kad policija įtartinus asmenis rastų ir sulaikytų.
6. Nuteistojo gynėjas tikina, kad nuteistasis panaudojo dujas, siekdamas neutralizuoti bei pakirsti galimus vagis, kol atvyks policija. Tokie jo veiksmai turi būti aiškinami per nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo institutą, net jeigu konkretūs asmenys ir nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nes nuteistojo sąmonėje jie buvo galimi vagys. Tuo atveju, kai asmuo suklysta manydamas, kad sulaikomas asmuo yra padaręs nusikalstamą veiką, ir negalėjo bei neturėjo to suvokti, kaltės nėra. Tuo pačiu, jeigu sulaikantysis asmuo nesuvokė, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, kad daro klaidą, jis turi atsakyti už nusikalstamą veiką, padarytą dėl neatsargumo. Šiuo atveju I.P. sąžiningai suklydo vertindamas nukentėjusiųjų veiksmus, todėl net ir pripažinus, kad šis turėjo suvokti, jog daro klaidą, jam turi būti inkriminuojama neatsargia kaltės forma padaryta veika. BK nėra įtvirtintos veikos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, todėl I.P. šioje byloje turi būti išteisintas nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.
7. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad BK 29 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog, jeigu asmuo atremia nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos BK 28 straipsnyje numatytos būtinosios ginties taisyklės, todėl tik pradėtas realizuoti sulaikymas gali peraugti į būtinąją gintį. Nuteistasis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo tuomet, kai nukentėjusysis S.P. prisiartinęs prie automobilio, nuteistojo manymu, pasikėsino atidaryti automobilio dureles. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad S.P. priartėja prie sustojusio automobilio ir pasilenkia. Taigi yra nepašalinta abejonė, kad nukentėjusysis galėjo siekti ar paliesti automobilio durelių rankenėlę ar bent sudaryti tokį įspūdį nuteistajam, o dėl priešiško bendravimo su nuteistuoju, šis galėjo pajusti grėsmę, suprasti, jog S.P. kėsinasi į jo sveikatą ar turtą. Taip pat vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip S.P. du kartus spiria į automobilį. Taigi nukentėjusysis įvykio metu elgėsi agresyviai, todėl nuteistajam kilo būtinybė gintis.
8. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad S.P. yra nurodęs, jog prieš jį ir sūnų smurtavo asmuo galimai gyvenantis Šveicarų g. Ši aplinkybė rodo S.P. suvokimą, kad jo ir jo sūnaus elgesys prie automobilio galėjo pasirodyti įtartinas ar net neteisėtas, nes policijai nurodė, kur smurtavęs asmuo galimai gyvena, jog šis gali būti anksčiau matytos moters, su kuria įvyko ginčas, sutuoktinis. Taigi, jeigu patys nukentėjusieji pamanė, kad galėjo sukelti įtarimą nuteistajam ar šio sutuoktinei, dėl ko šis galėjo atvažiuoti iki jų, tai akivaizdu, kad nuteistasis sąžiningai manė, jog bendrauja su galimais vagimis. Nukentėjusiųjų išvaizda, agresyvus ir nedraugiškas bendravimas, apsilankymo kieme laikas bei jų būvimas prie automobilio galėjo sutirpinti tariamos būtinosios ginties situaciją, kuri sustiprėjo nuteistajam automobiliu privažiavus prie nukentėjusiųjų.
9. Advokato įsitikinimu, šiuo metu objektyvios tiesos nustatyti negalima, todėl nėra galimybės kategoriškai atsakyti, ar S.P. palietė automobilį, jo dureles ar jų rankenėlę. Tokie nukentėjusiojo veiksmai nuteistajam galėjo pasirodyti, kaip bandymas priartėti prie jo, todėl jis pradėjo gintis. Nukentėjusiojo pozicija, kad jis nesikėsino, nebandė atidaryti durelių, nepaneigia aplinkybės, jog nuteistasis nukentėjusiojo prisiartinimą prie automobilio galėjo klaidingai įvertinti kaip kėsinimosi pradžią. Jeigu S.P. neketino pulti nuteistojo (nors spyriai į automobilį verčia tuo abejoti), tai nuteistasis klaidingai suvokdamas įvykio aplinkybes, veikė neatsargia kaltės forma, nes galėjo ir turėjo numatyti, kad iš tikrųjų kėsinimosi nėra. Baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintos veikos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D.P. patvirtino, jog nuteistasis jam nepurškė dujų balionėliu, dujos jį pasiekė atsitiktinai, galimai atneštos vėjo. Be to, į įvykio vietą atvykusių pareigūnų liemenėse buvusiomis vaizdo kameromis darytuose įrašuose yra užfiksuota, kaip D.P., apibūdindamas nuteistojo veiksmus, nurodė, kad šis nupurškė tėtį. Apie dujų papurškimą į jį patį nieko nenurodė. Vertinant I.P. atliktus veiksmus D.P., nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis tyčia sukėlė fizinį skausmą D.P. Vadovaujantis I.P. ir D.P. parodymais, darytina išvada, jog dujos į D.P. akis papuolė atsitiktinai. Jokių duomenų, jog I.P. būtų naudojęs dujų balionėlį prieš D.P., nėra. Taigi I.P. veiksmai D.P. buvo atlikti veikiant neatsargia kaltės forma.
11. Nuteistojo gynėjas teigia, kad fizinio skausmo sukėlimas siejamas su tiesiogine tyčia, nes kaltininkas arba to siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Vadovaujantis nuteistojo parodymais, iš kurių matyti, jog jis tyčia papurškė konkrečiai S.P., nukentėjusiojo D.P. parodymais, iš kurių matyti, jog į jį I.P. nepurškė dujų bei atsižvelgiant į techninius dujų balionėlio veikimo ypatumus, fizinio skausmo sukėlimas D.P. negali būti vertinamas kaip neišvengiamas veiksmų rezultatas. Nuteistasis prieš D.P. veikė neatsargia kaltės forma, todėl negalėjo būti nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą, tuo pačiu negalėjo būti tenkinta ir dalis civilinio ieškinio.
12. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas ir nuteistasis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.
13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė I.P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
14. Šioje baudžiamojoje byloje nekilo ir nekyla jokių ginčų dėl to, kad I.P. 2020 m. lapkričio 1 d., 02.32 val., Švedų g., Vilniuje, šalia namo Nr. 19, pro atidarytą automobilio Audi, valst. Nr. . (duomenys neskelbtini), langą į S.P., šalia kurio stovėjo D.P., papurškė dujų balionėliu, dėl ko S.P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas, o D.P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nurodytus faktus patvirtina paties nuteistojo I.P., nukentėjusiojo S.P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo D.P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojos I.P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat BIRT ataskaitų žiūryklėje, apžiūros protokoluose, vaizdo įrašuose, specialisto išvadoje bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų visuma. Šiuo atveju apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad I.P. negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes yra jo atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 29 ir (ar) 28 straipsniuose, jo veiksmuose nebuvo tyčios nežymiai sutrikdyti S.P. sveikatos bei sukelti jam fizinį skausmą, taip pat sukelti fizinį skausmą D.P.
15. BK 29 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui sukelia fizinį skausmą ar padaro nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 29 straipsnyje, egzistavimas konstatuojamas tik tais atvejais, kai yra nustatomos dvi sąlygos: 1) sulaikantysis yra pagrįstai įsitikinęs, kad sulaiko asmenį, padariusį nusikalstamą veiką; 2) sulaikomas asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog I.P. veikė esant BK 29 straipsnyje numatytoms sąlygoms, nes jis nebandė sulaikyti nusikalstamą veiką padariusio asmens ar asmenų (pastebėtina, kad pačiame apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis atliko atgrasančius, o ne sulaikymo veiksmus), tuo pačiu teigtina, kad nesant veiksmų, kuriais siekiama sulaikyti asmenį, nėra galimas ir aktyvus bandymas išvengti sulaikymo.
16. I.P. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad iš rajono, kuriame jis gyvena su šeima, bendruomenės narių viename iš socialinių tinklų paskleistos informacijos žino, jog jų gyvenamajame rajone nuolat vyksta vagystės iš automobilių ir sklypų. Jam žinoma, kad netoli tos vietos, kur gyvena, vyko dvi vagystės iš automobilių. Nuteistasis teigė, kad jo sutuoktinė I.P., grįžusi namo naktį iš 2020 m. spalio 30 d. į 2020 m. lapkričio 1 d., buvo išsigandusi ir nurodė, kad kieme buvo du agresyvūs asmenys, kurie nužiūrinėjo stovinčius automobilius. Jis liepė sutuoktinei kviesti policiją, o pats sėdo į automobilį ir nuvažiavo į tą vietą, kur turėjo būti du sutuoktinės nurodyti asmenys. Važiuodamas automobiliu jis pamatė nukentėjusiuosius, kurie buvo netoli pastato, esančio Švedų g. 19, Vilniuje. Sustabdė automobilį šalia nukentėjusiųjų ir paklausė, ką jie veikia naktį privačių namų kvartale. Dujas panaudojo, nes S.P. pradėjo agresyviai elgtis (t. 2, b. l. 79, 82). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, paaiškindamas, kad jis norėjo surasti asmenis, kurie tuo metu sukėlė įtarimų, ir atvykusiems policijos pareigūnams nurodyti jų buvimo vietą (t. 1, b. l. 143-144). Iš liudytojos I.P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad kieme buvę asmenys (nukentėjusieji) apžiūrinėjo jos sutuoktinio automobilį. Vienas asmuo stovėjo prie automobilio durelių keleivio pusėje, o kitas stovėjo prie automobilio galo. Pamatę, jog atvažiuoja liudytoja, nukentėjusieji pradėjo šalintis. Ji klausė nukentėjusiųjų, ką šie veikia, nurodė, kad kvies policiją (t. 2, b. l. 118-120). Nukentėjusysis S.P. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 6, b. l. 36-37), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 114-116) neneigė, kad nuteistojo ir liudytojos I.P. nurodytu laiku jis su sūnumi D.P. buvo prie nuteistojo ir jo sutuoktinės namų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini). Taip pat patvirtino, kad I.P. teiravosi, ką jis ir sūnus veikia, nurodė, jog iškvies policiją. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis D.P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 1, b. l. 97-100). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nukentėjusiųjų buvimas nurodytoje vietoje nakties metu galėjo sukelti įtarimų tiek liudytojai I.P., tiek I.P., taip pat ir įtarimų dėl galimų neteisėtų (nusikalstamų) ketinimų turėjimo. Vis tik konstatuotina, kad faktai, jog nukentėjusieji nakties metu vaikščiojo po rajoną, kuriame gyvena nuteistasis su šeima, jie buvo aikštelėje, kurioje stovėjo automobiliai, anksčiau rajone, kuriame vyko nagrinėjami įvykiai, buvo padaryta ne viena vagystė (taip pat ir iš automobilių), nukentėjusieji bendravo su nuteistojo sutuoktine ir nei vienai iš bendravusių pusių bendravimo pobūdis nebuvo malonus, nebuvo ir nėra pagrindas daryti išvadą, jog nukentėjusieji padarė kokią nors nusikalstamą veiką, dėl kurios I.P. būtų turėjęs teisę juos sulaikyti. Teigtina, kad objektyvių duomenų, kurie I.P. būtų leidę pagrįstai manyti, jog nukentėjusieji iš tikrųjų padarė kokią nors nusikalstamą veiką ar būtų pradėję daryti tokią veiką, baudžiamojoje byloje apskritai nėra, tokių duomenų nenurodė ir nuteistasis bei jo sutuoktinė.
17. Tiek iš liudytojos I.P., tiek nukentėjusiojo S.P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, tiek iš nukentėjusiojo D.P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad liudytojai I.P. nurodžius, jog apie nukentėjusiuosius bus pranešta policijai, šie tam neprieštaravo, elgėsi ramiai. Po paminėto bendravimo abi pokalbio pusės išsiskyrė, t. y. I.P. nuėjo namo, o S.P. su sūnumi taip pat nutarė grįžti į savo namus. Iš byloje esančio vaizdo įrašo „pirmas 20201101“ matyti, kad abu nukentėjusieji ramiai, niekaip nesislapstydami ėjo Švedų gatvės važiuojamosios dalies viduriu ir bendravo (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.31). Vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip gatve atvažiuoja automobilis, nukentėjusieji pasitraukia nuo važiuojamosios kelio dalies (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.43). Automobiliui sustojus, nukentėjusieji taip pat sustoja, elgiasi ramiai (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.47-48). Tuomet S.P. ramiai šiek tiek pajuda link sustojusio automobilio priekinio keleivio durelių, jokių staigių ar kitokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip agresyvaus pobūdžio, neatlieka. Akivaizdu, kad nukentėjusieji susidariusioje situacijoje nesielgė taip, kaip paprastai elgiasi ar galėtų elgtis nusikalstamą veiką padarę asmenys, t. y. jie nebandė kaip įmanoma greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, nevengė bendravimo su į juos dėmesį atkreipusiais asmenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, S.P. niekuo neišsiskiriantis bei ramus judesys link nuteistojo automobilio yra vertintinas kaip natūrali reakcija į iš sustojusio automobilio į jį besikreipiantį asmenį, kuris sėdėjo vairuotojo vietoje. Šiuo atveju yra akivaizdu ir tai, kad I.P. jokių sulaikymo veiksmų neturėjo pagrindo atlikti ir neatliko, nes nukentėjusieji jokiais aktyviais veiksmais nevengė jiems rodomo dėmesio. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ir pačiame apeliaciniame skunde yra sutinkama su tuo, jog I.P. neatliko jokių sulaikymo veiksmų, todėl iš esmės taip ir lieka neaišku, kodėl nuteistojo veiksmai turėtų būti aiškinami per BK 29 straipsnyje įtvirtintą institutą.
18. Iš vaizdo įrašo „pirmas 20201101“ akivaizdžiai matyti, kad, nuteistajam sustojus prie nukentėjusiųjų S.P. ir D.P., nei vienas iš jų neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip agresyvaus pobūdžio ar kuriais būtų vengiama sulaikymo. Prie nukentėjusiųjų sustojus I.P. vairuojamam automobiliui (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.47-48), o nukentėjusiajam S.P. šiek tiek pajudėjus link automobilio priekinių keleivio pusės durų (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.49-50), tiek S.P., tiek D.P. beveik iš karto pradeda muistytis, judėti, pasitraukia iš tos vietos, kurioje stovėjo (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.52). Iš nukentėjusiųjų veiksmų akivaizdu, kad jie pradėjo judėti, nes siekė išvengti I.P. užpuolimo keliamos grėsmės, sumažinti galinčias kilti neigiamas prieš juos naudojamų smurtinių veiksmų pasekmes. Iš esmės tuo metu, kai nukentėjusieji pradeda atlikti paminėtus veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, I.P. ir panaudojo prieš juos dujas. Pastebėtina, kad nuo nukentėjusiųjų sustojimo iki dujų panaudojimo praėjo tik trys/keturios sekundės, o nuo ramaus S.P. judesio link automobilio, kurio vertinti kaip bandymo atidaryti automobilio duris nėra jokio pagrindo, iki dujų panaudojimo praėjo tik apie dvi sekundes, t. y. I.P. dujas prieš nukentėjusiuosius panaudojo iš esmės iš karto po to, kai prie jų sustojo ir vienas iš nukentėjusiųjų šiek tiek prisiartino arčiau. Taigi nekyla jokių abejonių, kad susidariusioje situacijoje būtent I.P. buvo agresyvių, smurtinių veiksmų iniciatorius, o ne kuris nors iš nukentėjusiųjų, kurie, kaip jau minėta, iki nuteistojo veiksmų elgėsi ramiai, jokios grėsmės niekam nekėlė.
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinti nuteistojo veiksmų, kaip padarytų esant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi būtinoji gintis yra konstatuojama esant šioms sąlygoms: 1) ginamasi tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis yra realus; 3) kėsinimasis yra akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, o asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).
20. Nuteistasis I.P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad S.P. tuo metu, kai jis automobiliu privažiavo prie nukentėjusiųjų, buvo agresyviai nusiteikęs. Nuteistajam paklausius, ką nukentėjusieji veikia Kalnėnų rajone, S.P. atsakė necenzūriniais žodžiais, griebė už automobilio durelių, norėdamas jas atidaryti. Nuteistasis, reaguodamas į tokius nukentėjusiojo veiksmus, t. y. gindamasis, papurškė dujų. Tuomet S.P. atšoko nuo automobilio, spyrė du kartus į automobilį ir vieną kartą trenkė ranka (t. 2, b. l. 80). Nuteistojo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja I.P. (t. 2, b. l. 119). Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad I.P. ir jo parodymus patvirtinusios liudytojos I.P., kuri dalį aplinkybių, akivaizdu, sužinojo būtent iš nuteistojo ir pati jų nematė, teiginius, jog I.P. kilo pavojus ir reikėjo gintis nuo S.P. agresyvių veiksmų, visiškai paneigia nukentėjusiųjų parodymai bei kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.
21. S.P. viso proceso metu (t. 1, b. l. 6, 36-37, t. 2, b. l. 114-115) nuosekliai aiškino, kad jis ir sūnus buvo užpulti nuteistojo, t. y., I.P. privažiavo prie nukentėjusiųjų, pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir iš karto papurškė dujų. Tokias pat aplinkybes nukentėjusysis S.P. nurodė ir pranešdamas apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui (t. 1, b. l. 19-21, 120-121), taip pat į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 25-27). Minėtas aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 64-65, 68-73). Nukentėjusiojo S.P. nurodomas aplinkybes visiškai patvirtino ir nukentėjusysis D.P., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šis nukentėjusysis parodė, kad einant keliu prie jų privažiavo automobilis. Atsidarė priekinės keleivio pusės langas ir pasigirdo vyriškas balsas, vyras keikėsi. Jo tėvui priėjus pasiaiškinti, vyras papurškė tėvui į veidą dujų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais nukentėjusiųjų tarpusavyje sutampančiais parodymais, tuo labiau, kad juos visiškai patvirtina ir byloje esantis ir jau anksčiau aptartas vaizdo įrašas.
22. Šio procesinio sprendimo 17 ir 18 pastraipose aptartas vaizdo įrašo „pirmas 20201101“ turinys, t. y. jame užfiksuoti faktai patvirtina, kad jokių agresyvaus pobūdžio veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę nuteistajam, jo turtui ir pan., iki to momento, kai jis papurškia dujų, nukentėjusieji neatlieka. Kita vertus, elgtis agresyviai su nuteistuoju nei vienas iš nukentėjusiųjų iki dujų panaudojimo prieš juos momento neturėjo jokio pagrindo. Teismas konstatuoja, kad vaizdo įraše užfiksuoti duomenys paneigia poziciją, jog I.P. buvo kilęs akivaizdus ar realus pavojus, kad nuteistasis turėjo pagrindo manyti, jog toks pavojus yra kilęs. Priešingai, užfiksuoti faktai patvirtina, kad būtent I.P. buvo smurtinių veiksmų, dėl kurių abiems nukentėjusiems sukėlė fizinį skausmą, o S.P. padarė ir nežymų sveikatos sutrikdymą, iniciatorius.
23. Manytina, kad apeliaciniame skunde yra pakankamai taikliai nurodoma, jog nuteistasis atliko atgrasymo veiksmus. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, atgrasymo veiksmai šiuo atveju buvo nukreipti ne į tai, kad pašalinti kokią nors realią grėsmę, kurios paprasčiausiai susidariusioje situacijoje akivaizdžiai nebuvo, o galimai paprasčiausiai atgrasyti nukentėjusiuosius vaikščioti po rajoną, kuriame gyvena nuteistasis, galbūt atgrasyti nuo nuteistojo nepasitenkinimą galėjusio sukelti nukentėjusiųjų bendravimo su jo sutuoktine ir (ar) pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo tyčios kryptingumą gerai parodo tai, jog dujas į nukentėjusiųjų pusę jis papurškia beveik iš karto, kaip prie jų privažiuoja.
24. Pastebėtina, kad iš vaizdo įrašo „pirmas 20201101“ taip pat matyti, jog S.P., I.P. šalinantis iš įvykio vietos, priartėja prie automobilio, galimai spiria į judantį automobilį (vaizdo įraše fiksuojamas laikas 03.23.54 ir 03.23.58). Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėti nukentėjusiojo veiksmai buvo padaryti jau po I.P. neteisėtai panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis nurodė, jog nukentėjusysis į automobilį spyrė po to, kai jis papurškė dujų. Taigi aptariama aplinkybė nevertintina kaip pateisinanti nuteistojo smurtinius veiksmus, kurie buvo padaryti iki S.P. veiksmų, kuriuos, akivaizdu, nulėmė smurtas prieš jį patį ir jo vaiką.
25. Pirmosios instancijos teisme I.P. teigė, kad dar prieš įvykį sutuoktinė paskambino policijai ir pranešė apie įtartinus asmenis (t. 2, b. l. 80). Vis tik byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad I.P. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino tik po nuteistojo ir nukentėjusiųjų susidūrimo. Tokią išvadą leidžia daryti Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus raštai, iš kurių turinio matyti, jog baudžiamajai bylai aktualių garso įrašų, kuriuose užfiksuotas I.P. ir S.P. bendravimas su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais, pavadinimai yra sudaryti pagal įrašų datą, įrašų pradžios laiką ir telefono numerį (t. 1, b. l. 112, 119). Byloje esančiame garso įraše, kurio pavadinimas yra 2020_11_01_02-31-41_(telefono numeris).mp3, užfiksuota, kad S.P. praneša apie jo bei sūnaus užpuolimą. Taigi akivaizdu, kad Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusysis paskambino 02.31 val. Garso įrašo, kuriame yra užfiksuotas I.P. pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, pavadinimas yra 2020_11_01_02-32-02_(telefono numeris).mp3. Taigi liudytoja į Bendrąjį pagalbos centrą skambino 02.32 val., t. y. po to, kai nuteistasis prieš nukentėjusiuosius panaudojo fizinį smurtą. Faktą, kad I.P. apie jai įtarimą sukėlusius asmenis pranešė tik to, kai jos sutuoktinis šiuos asmenis užpuolė, patvirtina ir pokalbio tarp liudytojos ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo turinys (t. 1, b. l. 113-115), iš kurio matyti, kad liudytoja aiškino, jog jos sutuoktinis nukentėjusiuosius pastebėjo Švedų gatvėje (tokią aplinkybę liudytoja galėjo sužinoti tik iš nuteistojo). Be to, iš liudytojos paaiškinimų, duotų aptariamo pokalbio metu, matyti, kad ji nenurodė jokių nukentėjusiųjų veiksmų, kurie galėjo būti vertinami kaip nusikalstami, taip pat ji nieko neužsiminė apie tai, kad jos sutuoktinį kas nors būtų bandęs užpulti, atidaryti jo automobilio dureles ir pan. Skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą faktas iš tikrųjų leidžia manyti, jog nukentėjusieji liudytojai sukėlė įtarimų, tačiau kreipimasis į policiją dėl įtarimą sukėlusių asmenų, jai nebuvo prioritetinis veiksmas. Tuo pačiu pats skambučio turinys niekaip nepatvirtina nuteistojo versijos apie įvykius Švedų gatvėje, o labiau verčia abejoti tokios versijos patikimumu.
26. Įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog I.P. neveikė esant BK 28 straipsnyje numatytoms sąlygoms. Konstatuoti, kad I.P. baudžiamoji byla turi būti nutraukta, nes egzistuoja jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nėra jokio pagrindo. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiesiems sukėlė fizinį skausmą bei S.P. nežymiai sutrikdė sveikatą veikdamas tyčia.
27. I.P. pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 80) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 143-144) tvirtino, kad jis panaudojo dujas tik prieš agresyviai nusiteikusį S.P.. Į D.P. dujų nepurškė. S.P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 6, 36-37) ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 115) nurodė, kad nuteistasis I.P. dujas papurškė į jį. Tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir skambindamas Bendruoju pagalbos centro telefonu (t. 1, b. l. 19-21) bei savo pareiškime (t. 1, b. l. 6). Nukentėjusysis D.P. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 97-100) bei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams (t. 1, b. l. 25-27, 33-34) paaiškino, kad I.P. jo tėtį apipurškė dujomis. Taigi iš tikrųjų galima daryti išvadą, kad nuteistasis dujų balionėliu taikėsi į S.P. Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad tiek nuteistasis I.P., tiek nukentėjusieji nurodė, kad purškiant dujas D.P. buvo greta S.P. D.P. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad dujų teko ir jam. Vaizdo įrašas „pirmas 20201101“ patvirtina, kad tuo metu, kai buvo purškiamos dujos, abu nukentėjusieji buvo šalia vienas kito. Nuteistajam papurškus dujų D.P. pradeda intensyviai judėti, muistytis. Taigi akivaizdu, kad D.P. patyrė dujų poveikį – fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo teisėjui D.P. nurodė, kad jam nuo dujų visą parą skaudėjo veidą ir akis. Atsižvelgęs į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad I.P., būdamas suaugęs ir gyvenimo patirtį turintis asmuo, turėjo suvokti ir suvokė savo veiksmų pavojingumą bei numatė, kad papurkštos dujos paveiks ne tik S.P., bet ir prie pat jo stovėjusį D.P. Taigi nuteistojo veiksmai prieš S.P. ir D.P. buvo teisingai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje.
28. Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį. Dėl šių priežasčių nuteistojo I.P. gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo I.P. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.