- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-513-253/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00938-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Raimonda Andrulienė, Alona Romanovienė
- Ieškovas
- BIĮ ,,Kordenas“
- Atsakovas
- S. R., V. B.
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-513-253/2014
2014 m. balandžio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės BIĮ ,,Kordenas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BIĮ ,,Kordenas“, atstovaujamos UAB ,,Bankroto administravimo kontora“, ieškinį atsakovams S. R., V. B. dėl žalos atlyginimo, išvadą duodanti institucija Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 18 399,03 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio pagrindu nurodė, kad atsakovė V. B. iki 2010-08-16 buvo įmonės direktorė, visi jos vadovaujamos įmonės įsiskolinimai kreditoriams, susidarė atsakovės vadovavimo periodu. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 str. 4 d. numato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, įstatymas įpareigoja įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o šios pareigos nevykdymas yra neteisėti veiksmai (neveikimas), už kurių padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Atsakovės vadovaujama įmonė nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturėjo. Nuo 2010 m. pradžios įmonės veikla atnešdavo tik didelius nuostolius ir įmonė visiškai neturėjo turto savo įsiskolinimams dengti, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jau 2010 m. pradžioje įmonė buvo visiškai nemoki ir savo mokumo daugiau nebeatstatė. Atsakovas jokių įrodymų, kad ketino vystyti bei plėtoti įmonės veiklą, nepateikė. Tai, kad įmonės savininkas ketino plėtoti kitą veiklą, neturi jokios teisinės reikšmės nustatinėjant įmonės mokumą ir kreditorių teisių pažeidimą, užtenka fakto, jog įmonė buvo nemoki ir nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos kėlimo. Nurodė, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė kreditorių teises ir privalo atlyginti kreditoriams padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-12-02 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo S. R. 18 399,03 Lt žalos atlyginimo BIĮ ,,Kordenas“ naudai bei nuo 18 399,03 Lt sumos priteisė 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012-06-20 –iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė iš atsakovo S. R. 40,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei 552 Lt žyminio mokesčio, valstybei. Teismas nustatė, kad 2011-11-23 Klaipėdos apygardos teismas nutarė iškelti bankroto bylą IĮ „Kordenas“, konstatavus, kad įmonė yra nemoki. Pasisakydamas dėl įmonės vadovės civilinės atsakomybės, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas S. R., tuo metu ketino kaip fizinis asmuo paimti paskolą ir šiuos pinigus investuoti į įmonę. Teismas vertino, jog tai, kad įmonės savininkas S. R. vėliau atsisakė šio sumanymo, po to 2010-08-16 atleido V. B. iš darbo, negali būti pripažįstama, kaip atsakovės V. B. tyčia siekiant pažeisti kreditorių interesus ar jos didelis neatsargumas, vykdant savo pareigas. Atsakovė vadovavo individualiai įmonei, kurios turtas bei kreditoriniai įsipareigojimai priklausė individualios įmonės savininkui, atsakovui S. R.. Šis įmonės ir jo savininko kreditorinių įsipareigojimų teisinis reglamentavimas, įpareigoja įmonės savininką, prisiimti didesnę riziką, dėl galimo nesėkmingo verslo. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovės V. B. neveikimo ir žalos atsiradimo nėra CK 6.247 str. numatyto priežastinio ryšio, kadangi kreditorių finansiniai reikalavimai nuo 2010-06-01 iki 2010-08-16 žymiai nepadidėjo. Teismas nenustatė, kad atsakovė V. B. būtų pažeidusi ĮBĮ 8 str. 1 d. nustatytas pareigas ar būtų veikusi priešingai IĮ „Kordenas“ veiklos tikslams, todėl darė išvadą, kad jos veiksmų negalima pripažinti neteisėtais, dėl to civilinė atsakomybė jai negali būti taikoma. Taip pat teismas pripažino, kad nuo 2010-08-16 atsakovas S. R. žinojo, jog IĮ „Kordenas“ yra nemoki, todėl bendrovės savininkas pažeidė ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatas, kurios įpareigoja kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Šiais neteisėtais įmonės savininko veiksmais kreditoriams buvo padaryta žala. Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos atsakovo S. R. civilinei atsakomybei kilti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė BIĮ ,,Kordenas“ prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-02 sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai ir žalą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Nurodo, kad ĮBĮ 8 str. 1 d. pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo numato atskirai tiek įmonės vadovui, tiek įmonės savininkui, todėl teismas nepagrįstai sureikšmino atsakovų nurodytas aplinkybes, jog atsakovės nesikreipimą į teismą lėmė įmonės savininko priešiškumas šiam žingsniui ir noras paėmus paskolą tęsti įmonės veiklą. Juridinis asmuo, kaip atskiras civilinių teisinių santykių subjektas, nėra tapatinamas su įmonės savininku (savininkais), todėl veikimas pagal įmonės savininko valią negali būti prilyginamas veikimui pagal įmonės valią ir jos interesais. Tik vadovas, kuris laikosi įstatymų bei veikia išimtinai įmonės interesais, nepažeisdamas įmonės kreditorių interesų, yra laikomas pakankamai atidžiu, protingu ir rūpestingu. Įmonės rodikliai kas mėnesį blogėjo, vadovė nesiekė tęsti įmonės veiklos, todėl palaipsniui atleido visus darbuotojus. Taigi jos sprendimas nesikreipti dėl bankroto bylos iškėlimo esant minėtoms faktinėms aplinkybėms – augant nuostoliams ir sustabdžius faktinę įmonės veiklą – pirmosios instancijos teismo negalėjo būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas racionalia verslo logika. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad įmonės vadovė kaip nors siekė toliau tęsti įmonės veiklą ir kad ši veikla būtų padengusi įmonės nuostolius, jog įmonės savininkas siekė gauti paskolą ir šią paskolą panaudoti įmonės atsigavimo tikslais. Objektyvios faktinės aplinkybės labiau liudija, jog įmonės vadovė ir savininkas suprato, kad įmonė yra nemoki ir kad šios įmonės atsigavimas yra neįmanomas, todėl palaipsniui atleido darbuotojus, vėliau išvis faktiškai sustabdė įmonės veiklą. Ieškovės nuomone, teismas įrodymus vertino formaliai, savo sprendimą iš esmės motyvavo atsakovų paaiškinimais ir teismo prielaidomis, todėl pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovė V. B. su apeliacinio skundo motyvais nesutinka, remdamasi išdėstytais pirmosios instancijos teismo sprendime argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti ieškinio reikalavimai ieškovės nurodomą žalos sumą priteisti solidariai ir iš atsakovės V. B..
Apeliantė ieškinio reikalavimus atsakovei V. B. iš esmės reiškė tuo pagrindu, kad atsakovė, kaip įmonės administracijos vadovė, nevykdė ĮBĮ 8 str. 1 d. nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl privalo atlyginti žalą ĮBĮ 8 str. 4 d. pagrindu. Ieškovę atstovaujanti bankroto administratorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala turi būti priteisiama tik iš atsakovo S. R.. Ieškovė reikalavimą atsakovams taikyti solidarią atsakomybę atlyginant ieškovės kreditoriams padarytą žalą grindė aplinkybe, kad abu atsakovai neįgyvendino savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. ĮBĮ 8 str. 1 d. numato įmonės vadovui bei savininkui (savininkams) pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. ĮBĮ 8 str. 4 d. nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2011-11-23 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi IĮ „Kordenas“ iškelta bankroto byla (b. l. 10–11). Klaipėdos apygardos teismo 2012-03-14, 2012-10-12 nutartimis patvirtintų BIĮ „Kordenas“ kreditorių finansinių reikalavimų suma 18 399,03 Lt (b. l. 12–13, 92–93). IĮ „Kordenas“ savininkas buvo atsakovas S. R. (b. l. 170–173). Atsakovė V. B. IĮ „Kordenas“ vadove pradėjo dirbti 2008-11-14 ir dirbo iki 2010-08-16 (b. l. 46–47, 160).
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai sureikšmino atsakovų paaiškinimus byloje. Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 177 str. 2 d. nuostatas, šalių paaiškinimai yra viena CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str. 2 d.). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų paaiškinimus apie įmonės veiklos aplinkybes vertino kitų bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų kontekste, išvadas darė atsižvelgdamas į bylos faktinių duomenų visumą, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Apeliantė teigia, kad atsakovės sprendimas nesikreipti dėl bankroto bylos iškėlimo augant nuostoliams ir sustabdžius faktinę įmonės veiklą nelaikytinas pagrįstu racionalia verslo logika, o tokie veiksmai nepripažintini kaip protingi, rūpestingi ir atidūs. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2009 m. įmonės veikla buvo pelninga (b. l. 135–137). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad įmonės veiklai buvo nuomojamos patalpos (duomenys neskelbtini), o 2009 m. pabaigoje verslas buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) – šis sprendimas nepasiteisino, nes žmonių srautai buvo nepakankami. Iš duomenų apie įmonės pajamas 2010 m. matyti, kad tuo metu įmonė patyrė nuostolių. Nors apeliantė nurodo, kad įmonės vadovė ir savininkas suprato, jog įmonė yra nemoki ir šios įmonės atgaivinimas yra neįmanomas, todėl palaipsniui atleido darbuotojus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net 2010 m. kovo mėnesį buvo sudarytos darbo sutartys su dar dviem darbuotojais, balandžio mėnesį įmonės pajamos padidėjo, balandžio ir gegužės mėnesiais patiriami nuostoliai sumažėjo (b. l. 14, 47–48). Šie duomenys pagrindžia atsakovės teiginius, kad iš esmės siekta vykdyti veiklą, tikintis, jog įmonės veiklos rezultatai pagerės. Paskutinis darbuotojas buvo atleistas iš darbo 2010-05-24 (b. l. 48–49). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė paaiškino, kad pamačius, jog nėra pelno, nutraukė sutartį ir 2010-05-30 išsikėlė, o paskui ieškojo reikalavimus atitinkančių patalpų. Taigi, nepasiteisinus lūkesčiams naujoje įmonės veiklos vietoje, atsakovės paaiškinimai apie siekį, suradus verslui naujas patalpas, sumažinti išlaidas, padidinti apyvartą vertintini kaip iš esmės pagrįsti verslo logika.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė vadovavo individualiai įmonei, įmonės direktore buvo paskirta įmonės savininko – atsakovo S. R.. Prisiimamos verslo rizikos racionalumą teismas pagrįstai vertino šios situacijos specifikos kontekste. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės administracijos vadovui, kadangi šis subjektas turėtų geriausiai žinoti įmonės finansinę būklę. Tačiau pažymėtina, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, jos savininkas atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu, tad įmonės savininkas turi įvertinti ūkinės komercinės veiklos riziką ir galimą atsakomybę už tokios įmonės prievoles. CK 2.50 str. 4 d. įtvirtinta individualios įmonės savininko atsakomybė už įmonės prievoles, t. y. nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Taigi rizika dėl nepakankamo įmonės turto tenka individualios įmonės savininkui. Iš bylos medžiagos matyti, kad IĮ „Kordenas“ vardu nekilnojamojo turto ar transporto priemonių nebuvo registruota (b. l. 16–17). Individualių įmonių įstatymo 8 str. 2–3 d. nuostatos numato galimybę įmonės savininkui perduoti individualios įmonės nuosavybėn jos savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ar pinigus. Esant tokioms aplinkybėms bei atsakovų paaiškinimams, kad individualios įmonės savininkas S. R. buvo suinteresuotas pakeisti verslo patalpas, kaip fizinis asmuo planavo imti paskolą įmonės apyvartinių lėšų papildymui, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės finansinė būklė geriausiai turėjo būti žinoma ne atsakovei V. B., o būtent individualios įmonės savininkui, kuriam, atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą, ir tenka didesnė rizika dėl verslo sėkmės ir įmonės finansinių įsipareigojimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad įmonės savininkas S. R., 2010-08-16 atleisdamas atsakovę iš darbo, atsisakė turėtų planų dėl įmonės veiklos. IĮ „Kordenas“ savininkas sprendimą atleisti ir atsakovę iš įmonės direktorės pareigų priėmė praėjus neilgam laiko tarpui po to, kai buvo atleistas paskutinis darbuotojas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti esant civilinės atsakomybės taikymo atsakovei V. B. sąlygų visumą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovei V. B..
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamos teismo sprendimo dalies apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl to sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.