Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-02 · Administracinė byla Nr. I-2366-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-02
Bylos Nr.
I-2366-423/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
K. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2366-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02910-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 2 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjui K. Č. (K. Č.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b. l. 3-6), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 97-98) nurodė bei teismo posėdžio metu patikslino, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. buvo kalinamas Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 19 ir Nr. 26, kuriose buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Tvirtino, kad pastatas, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos blogos būklės, sienų tinkas sutrūkinėjęs, vietomis atsilupę dažai. Kamerose langų matmenys 40x80 buvo maži, dėl ko trūko oro. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai blogos būklės, ant sienų pelėsis, grybelis, grindų danga išdaužyta, duobėta. Kalint tokiomis sąlygomis, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 54-58) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu jam paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose Nr. 26 ir Nr. 19, kuriose jam tekusio gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamą oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, bendrą dirbtinę apšvietą. Uždarosios zonos kameros ventiliuojamos natūraliu būdu per langą. Kamerų tipo patalpose Nr. 19 įrengtas vienas langas, kameroje Nr. 26 – du langai, vieno lango dydis 1020x530 mm. Vadovaujantis higienos norma patalpas valo jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių ir netvarkos kameroje, atmestini kaip nepagrįsti. Uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių būklė yra gera, atitinkanti higienos normų reikalavimus, nuolatos palaikoma švara (valo nuteistieji įdarbinti tvarkinių pareigose), sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas. Sienos nėra apsilupę, grindys išbetonuotos lygiai ir neištrupėję. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN veiksmais, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d., jį kalinant Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 26 ir Nr. 19 kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutaris administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 26, kurios plotas 29,91 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,73 kv. m.; laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 19, kurios plotas 11,80 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,93 kv. m. (b. l. 55, b. l. 35).

Pareiškėjas, teikdamas atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą bei teismo posėdžio metu, sutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių, kamerų plotą bei pareiškėjo buvimo ginčo kamerose laikotarpius, tačiau nurodė, kad baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino bendrą kameros gyvenamąjį plotą (b. l. 97-98).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo ir pačio pareiškėjo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su prasta kameros būkle, nurodė, kad sienų tinkas sutrūkinėjęs, vietomis dažai atsilupę. Kameroje prastas vėdinimas, trūko oro.

Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Atsakovo atstovas aplinkybes dėl geros kamerų būklės grindė į bylą pateiktomis kamerų Nr. 19 ir Nr. 26 fotonuotraukomis (b. l. 85-92), kurios patvirtina, kad kamerose įrengti atveriami langai, sienos lygios, tvarkingos, nėra jokių plyšių ar skylių, vietomis grindyse matyti patamsėjimai.

Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas (toliau – Patikrinimo aktas) Nr. (1-12 15.4.8)PA-9545, kuriame Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Pateiktais duomenimis, kamerų tipo patalpose ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nepastebėta. Kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui (b. l. 104-106). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė papildomai išvėdinti patalpas per atidarytą langą, to neginčija ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, kad tinkamai vėdinant ir prižiūrint patalpas jose pelėsis neatsiranda.

Pareiškėjas į bylą pateikė 2018 m. rugpjūčio 13 d. raštą Nr. (1-12) 4.80)2-34663, kuris patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tikrinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento kamera Nr. 19. Kontrolės metu nustatyta, kad kamera Nr. 19 vėdinama natūraliu būdu per langą, kas atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, oro judėjimo greitis neatitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų, santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 26-27).

2018 m. rugsėjo 6 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento raštas Nr. (1-12 4.80)2-38417 patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tikrinta kamera Nr. 26. Kontrolės metu nustatyta, kad kamerų tipo patalpa Nr. 26 vėdinama natūraliu būdu per langą, vizualiai matomų pelėsių nėra, sienos lygios, be plyšių ir skylių. Grindų dažai vietomis nusitrynę. Nustatyti oro judėjimo greičiai neatitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų (b. l. 31-32). Higienos norma HN 134:2015 privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (3 p.). Atsižvelgiant į tai, kad lango padidinimas ir oro judėjimo greičio verčių užtikrinimas yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Alytaus PN neteisėto neveikimo.

Pareiškėjas į bylą pateikė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017 m. rugsėjo 18 raštą Nr. 2S-5772, kuriuo grindžia savo skundo aplinkybes, kad Alytaus PN patalpos ir pastatai yra negyvenami (b. l. 9-10), tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad kameros Nr. 19 ir Nr. 26, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, būtų negyvenamos, be to, pateiktas dokumentas neapima ginčo laikotarpio. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (b. l. 105).

Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas (kaip nurodė pareiškėjas skunde, kamerose maži langai, trūko oro, sienų tinkas sutrūkinėjęs, vietomis atsilupę dažai), kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl prastos gyvenamosios patalpos būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl vietomis nuo grindų pasitrynusių dažų ar prastos kameros būklės tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai (b. l. 65-66). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo blogos būklės, ant sienų grybelis, pelėsis, grindų danga išdaužytą, duobėta.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18-21 punktai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių būklė yra gera, atitinkanti higienos normų reikalavimus, nuolat palaikoma švara (valo nuteistieji įdarbinti tvarkinių pareigose), dėl gamtinių veiksmų (kritulių, temperatūrų skirtumo) sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas. Sienos nėra apsilupę, grindys išbetonuotos lygiai ir neištrupėję, savo argumentus grindė į bylą pateiktomis fotonuotraukomis (b. l. 56, b. l. 67-84).

Pareiškėjas skunde nurodytus argumentus dėl blogos pasivaikščiojimo kiemelių būklės grindė Alytaus PN 2018 m. rugsėjo 20 d. ir 2018 m. rugsėjo 21 d. raštais (b. l. 11, b. l. 33). Pateiktais duomenimis kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai buvo suremontuoti 2017 metais, o pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 2 yra atliktas dalinis remontas, trūkumai pašalinti.

Teismo vertinimu, byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė nevisiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, tai iš esmės galėtų sudaryti sąlygas atsakovo atstovo deliktinei atsakomybei kilti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įvertinus nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, t. y., kad pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjas praleisdavo tik labai trumpą dienos dalį, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog dėl pasivaikščiojimo kiemo grindinio būklės keliamų nepatogumų pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas atsakovo atstovui, į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovės atstovas sąmoningai siekė sukelti pareiškėjui šiuos nepatogumus, teismas konstatuoja, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatyto pažeidimo, t. y. dėl pasivaikščiojimo kiemelio netinkamo grindų įrengimo galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Taigi, pareiškėjo išgyvenimai, teismo vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, nepatogumais, suvaržymais, psichologiniu sukrėtimu, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė