Kauno apygardos teismo nutartis

2014-12-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-772-238-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-07-04Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-12-08Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-08
Bylos Nr.
1A-772-238-2014
Teisminio proceso Nr.
1-64-1-01330-2012-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Rimas Švirinas, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
L. K.
Nukentėjusysis
L. K., R. K.
Advokatai
Remigijus Uckus, Rasa Kalkauskienė
Kategorijos

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-772-238-2014;

Teisėjas: Laimondas Noreika Proceso Nr. 1-64-1-01330-2012-4;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Čekauskienei, nuteistajai L. K., jos gynėjui advokatui Remigijui Uckui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 7 (septyniems) mėnesiams, bausmės vykdymo metu uždraudžiant prisiartinti mažiau nei trijų metrų atstumu prie nukentėjusiųjų L. K., R. K. ir jų sūnaus M. K., jei tai nesusiję su bendru dalyvavimu teismo procese ar kitose įstaigose, sprendžiant oficialius klausimus; pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos L. K. atlyginti nusikaltimu padarytą 850 Lt turtinę žalą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmės vykdymo metu uždraudžiant prisiartinti mažiau nei trijų metrų atstumu prie nukentėjusiųjų L. K., R. K. ir jų sūnaus M. K., jei tai nesusiję su bendru dalyvavimu teismo procese ar kitose įstaigose, sprendžiant oficialius klausimus, ir įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos L. K. atlyginti nusikaltimu padarytą 850 Lt turtinę žalą.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš L. K. priteista 850 Lt L. K. naudai nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, 2800 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 250 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2012 m. spalio 21 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), esančiame gyvenamajame name, bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiame L. K. ir D. K., kurio nuosavybe pagal 2012 m. spalio 16 d. panaudos sutartį tuo metu naudojosi R. K., tyčia sulaužiusi durų spyną pateko į gyvenamojo namo antrojo aukšto D. K. vardu registruotą prie laiptų esančią patalpą, iš kurios į namo kiemą išmetė nukentėjusiųjų L. K. (iki santuokos pavardė L.) ir R. K. asmeninius daiktus: du „Samsung“ Viasat TV priedėlius, kurių kiekvieno vertė yra po 160 Lt (bendra vertė 320 Lt), 250 Lt vertės kavos virimo aparatą „Late“ ir rūbus, kurie sugadinti ar sunaikinti šiais veiksmais nebuvo, tokiu būdu sunaikino svetimą turtą, kurio bendra vertė 570 Lt.

Be to, ji pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2012 m. spalio 21 d., apie 17 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasi įžūliai, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, matant mažamečiam M. K., gim. 2009-05-13, neleisdama patekti į namo antro aukšto patalpas prie namo atvykusiems nukentėjusiems R. K. ir L. K., nurodydama, kad jie neturi teisės patekti į minėtas patalpas, grasino sužaloti duodama šuniui komandas „kąsk, imk“ ir grasindama išdaužyti automobilių langus, nukentėjusiajai L. K. bandant fotoaparatu „Kodak“ užfiksuoti jos veiksmus, atėmė fotoaparatą, kurio vertė 280 Lt, jį numetė ant žemės ir taip sugadino, o po to tyčia rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai L. K. į veidą, taip dėl muštinės žaizdos apatinėje lūpos gleivinėje padarė nukentėjusiajai L. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, sugadino svetimo turto už 280 Lt ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. K. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi ji nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nebuvo surinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių jos kaltę. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, dėl ko ir priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, ji davė teisingus ir nuoseklius parodymus, teisingai nurodė visas įvykio aplinkybes, tačiau teismas nuosprendyje visiškai neteisingai jos parodymus vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei teigė, kad parodymai yra nenuoseklūs. Teismas visiškai nepagrįstai tikėjo ir rėmėsi liudytojų M. Ž. ir G. L. parodymais bei nukentėjusių L. K. ir R. K. parodymais, kuriuos vertino, kaip nuoseklius ir patikimus. Faktiškai tai nukentėjusiųjų parodymai yra visiškai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems, nepatvirtinti kitais įrodymais.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas absoliučiai nepagrįstai, nesant byloje neginčijamų duomenų, o tik esant pačių nukentėjusiųjų parodymams, akcentavo tai, jog tariamas nusikalstamas veikas ji padarė nepilnamečio M. K. akivaizdoje, nes L. K. ir R. K. atvyko vieni. Byloje pateikta fotonuotrauka, kur nepilnametis M. K. stovi prie policijos automobilio, jokiu būdu neįrodo, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo nepilnametis vaikas, ant fotonuotraukos nėra datos. Liudytojas M. Ž. parodė, jog L. K. pasakė, jog ten buvusį vaiką išvežė jos vyras R. K., tačiau nei vienas iš policijos pareigūnų nepilnamečio vaiko įvykio vietoje nematė. Aplinkybė, kad nepilnametis M. K. buvo kartu su savo tėvais, yra neįrodyta, todėl teismas ja rėmėsi ir akcentavo nepagrįstai.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, kad teismo nurodomi, kaip tariami patikimi ir neginčytini, įrodymai niekaip neįrodo jos kaltės dėl tariamo nukentėjusių daiktų sugadinimo, o aplinkybė, kas galėjo suplėšyti nukentėjusių maišus, apskritai byloje tirta nebuvo. Taip pat teismas nepagrįstai teigia, kad pateikta filmuota medžiaga paneigia jos versiją, kad daiktus ji rado prieš penkiolika minučių namo koridoriuje pirmame aukšte, tačiau filmuota medžiaga šių parodymų nepaneigia niekaip, kadangi byloje nėra nustatyta, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis ši filmuota medžiaga atsirado. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad televizijos priedėliai ir kavos aparatas buvo sugadinti nepataisomai. Tyrimui paėmus daiktus, nebuvo atlikti jokie veiksmai, kuriais neginčijamai būtų nustatyti konkretūs daiktų sugadinimai ar padarytos žalos dydžiai. Taip pat teismas, netinkamai įvertinęs jos ir nukentėjusiųjų parodymus, nepagrįstai nustatė, jog daiktai buvo paimti iš antro aukšto, kaip teigia nukentėjusieji, o ne iš pirmo aukšto, kaip buvo faktiškai. Byloje nėra duomenų, jog ji maišus suplėšė, taip pat nėra duomenų ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi dėl jos tariamo keršto ir pasirinkto būdo jam įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad jos tariama padaryta nusikalstama veika yra padaryta neveikimu, kadangi ji daiktus išmetė į lauką darganotu rudens oru ir sąmoningai nesiėmė priemonių tam turtui išsaugoti, tačiau byloje nėra duomenų, jog tą dieną lijo, o ji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog lietaus nebuvo, be to, daiktai lauke išbuvo apie 15 minučių iki L. ir R. K. atvykimo.

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų policijos darbuotojų M. Ž. ir G. L. parodymus vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi. Priešingai, liudytojų M. Ž. ir G. L. parodymus teismas turėjo vertinti itin kritiškai ir priimdamas nuosprendį jais nesivadovauti. Šie liudytojai patys betarpiškai nematė nei tariamo smurto prieš L. K., nei fotoaparato sugadinimo. Atvykę liudyti, jie tik pakartojo tai, ką jiems atvykusiems į įvykio vietą pasakė L. K.. Abiejų liudytojų parodymai dėl to, jog atvykę matė kraujuojančią L. K. lūpą, yra akivaizdžiai melagingi. Byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog L. K. veidas 2012-10-21 buvo sužalotas, bėgo kraujas. Akivaizdu, kad nekentėjusioji nesikreipė jokios medicininės pagalbos nei iš karto po įvykio ligoninės priėmimo skyriuje, nei vėliau į savo šeimos daktarą. Taip pat tai, kad abu liudytojai parodė, jog atvykę matė purviną ir sunaikintą fotoaparatą, jokiu būdu nepatvirtina to, kad šį daiktą sugadino ji. Akivaizdu, kad abiejų liudytojų parodymai byloje negalėjo būti tinkami įrodymai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai laikė, jog konfliktas vyko viešoje vietoje, kadangi jokio konflikto viešoje vietoje tarp jos ir L. bei R. K. nebuvo. Jų daiktus ji buvo padėjusi kieme, prie namo laiptų, tai patvirtino ir liudytojas G. L.. Nežiūrint į tai, kad šis liudytojas išreiškė savo nuomonę, jog „ten ir kiemas yra viešas, nes iš visur matomas“, negalima buvo vertinti, jog konfliktas, kurio metu tariamai buvo sužalota nukentėjusioji ir sugadintas daiktas, įvyko viešoje vietoje. Nagrinėjamo įvykio metu nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad absoliučiai niekas iš pašalinių asmenų nagrinėjamų aplinkybių nematė ir negirdėjo.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat mano, kad teismas visiškai nepagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusios L. K. civilinį ieškinį, t. y. priteisė iš jos 850 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2800 Lt neturtinei žalai atlyginti. Byloje nėra jokių įrodymų dėl minėtų daiktų sugadinimo bei tariamai padarytos žalos nustatymo. Teismas, tenkindamas ieškinį, nuosprendyje visiškai nepagrįstai ieškovės nurodytas tariamai sunaikintų daiktų vertes vertino kaip padarytą žalą, teigdamas, jog daiktai laikomi sunaikinti, kadangi sunaikinti nepataisomai, tačiau byloje nėra nei menkiausio įrodymo, jog nurodyti daiktai sugadinti nepataisomai. Bylą nagrinėjant teisme, šie daiktai nebuvo pateikti apžiūrai, taip pat nepateiktos jokios tam tikrų specialistų išvados ar kiti dokumentai, įrodantys apie daiktų nepataisomą sugadinimą. Ieškinio dalis dėl neturtinės žalos taip pat yra nepagrįsta ir teismo iš dalies tenkinta neteisėtai. Byloje civilinė ieškovė neįrodė, jog akivaizdžiai būtų patyrusi neturtinę žalą. Civilinis ieškinys yra nepagrįstas, todėl neturėjo būti tenkintas ir iš dalies, o teismas civilinį ieškinį tenkino neteisėtai. Taip pat mano, kad teismas visiškai nepagrįstai nekreipė dėmesio ir nevertino byloje esančio dokumento – medicininės pažymos, patvirtinančios, kad L. K. turi psichikos sveikatos sutrikimų, dėl ko galimai jos parodymus taip pat galima buvo vertinti kritiškai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, L. K. pripažino kalta už nusikalstamų veikų padarymą ir skyrė jai bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistoji ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jos kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių įstatymo reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantės kaltės padarius nusikalstamas veikas. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistosios nurodytus argumentus dėl jos nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą, ir jis yra pateiktas nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad L. K. padarė LR BK 187 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pagrįstos. Apeliantė L. K. nuteista už tai, kad sunaikino svetimą turtą ir pažeidė viešąją tvarką.

LR BK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris sunaikino ar sugadino svetimą turtą, o LR BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistosios L. K. kaltė, jai sugadinus svetimą turtą ir pažeidus viešąją tvarką, įrodyta nukentėjusiųjų R. K. ir L. K. parodymais, kuriuos visiškai patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šių nukentėjusiųjų parodymais apie nuteistosios atliktus nusikalstamus veiksmus, nes šių nukentėjusiųjų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, neprieštaringi ir patvirtinami kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ir liudytojų policijos darbuotojų M. Ž. ir G. L. parodymais, kadangi jų nurodomos aplinkybės apie tai, kad įvykio dieną ir įvykio vietoje jie matė sužalotą (praskelta lūpa) nukentėjusiąją L. K., lauke esančius daiktus bei sugadintą ir purviną fotoaparatą, visiškai sutampa su nukentėjusiųjų R. K. ir L. K. nurodomomis aplinkybėmis. Apeliantės teiginys, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems ir nepatvirtinti kitais įrodymais, yra visiškai nepagrįstas. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji R. K. ir L. K. nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad pagal panaudos sutartį naudojosi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Norėdami patekti į patalpas jie atvyko į įvykio vietą 2012 m. spalio 21 d. ir rado išmestus daiktus iš jų gyvenamųjų patalpų, o pradėjus filmuoti padėtį, išbėgo L. K., kuri pjudė šunį ir rėkdama kumščiu sudavė L. K. į veidą, atėmė fotoaparatą ir jį numetė į balą. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo jokių abejonių dėl nukentėjusiųjų R. K. ir L. K. parodymų teisingumo, kurių esmė buvo visiškai atskleista apklausiant liudytojus M. Ž. ir G. L. teisme, jų parodymai visiškai sutapo su byloje užfiksuotais kitais duomenimis. Priešingai – L. K. parodymai nebuvo patvirtinti jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, todėl visiškai pagrįstai buvo laikyti gynybine versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų R. K. ir L. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Apeliantė teigia, kad nukentėjusieji R. K., L. K. ir liudytojai M. Ž. ir G. L. akivaizdžiai meluoja, tačiau aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusieji, liudytojai gali būti šališki ir siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantę nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų R. K. ir L. K. parodymai apie apeliantės atliktus nusikalstamus veiksmus nėra vienintelis įrodymas byloje. Kaip minėta, policijos darbuotojai liudytojai M. Ž. ir G. L. patvirtino aplinkybes apie tai, kad į įvykio vietą atvyko pagal gautą pranešimą dėl konflikto tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios, jie matė sužalotą nukentėjusiąją, sužalojimas buvo šviežias, bėgo kraujas. Taip pat liudytojai M. Ž. ir G. L. patvirtino aplinkybę, kad matė ir purviną, sudaužytą fotoaparatą, o L. K. neneigė, kad jį sudaužė ir išmušė iš rankų nukentėjusiajai. Nukentėjusiųjų R. K. ir L. K. ir liudytojų M. Ž. ir G. L. parodymai apie L. K. sužalojimą visiškai atitinka 2012-10-22 specialisto išvadoje esančius duomenis, kuriais patvirtinama, jog L. K. konstatuota muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, ji padaryta kietu buku daiktu, galimai pusės ar vienos paros laikotarpiu iki teismo med. apžiūros ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tos aplinkybės, kad įvykio dieną tarp nukentėjusiųjų ir apeliantės kilo konfliktas, kad iš patalpų į lauką išnešė daiktus, L. K. neneigia, tą patvirtina ir aplinkybė, jog dėl konflikto į įvykio vietą buvo iškviesti policijos darbuotojai. Konflikto aplinkybės, lauke išmestų daiktų faktas užfiksuoti ir filmuotoje medžiagoje ir daiktų apžiūros protokole (duomenys detaliai aprašyti nuosprendyje, todėl nekartojami).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantė ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką ji padarė mažamečio vaiko akivaizdoje. Nuteistoji teigia, kad įvykio vietoje vaiko nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nuteistoji nusikalstamus veiksmus atliko nukentėjusiųjų mažamečio vaiko akivaizdoje ir įvykio vietoje jis buvo, nes ši aplinkybė byloje yra įrodyta. Visų pirma, nukentėjusieji R. K. ir L. K. nuosekliai aiškino, kad į įvykio vietą kartu su jais atvyko jų mažametis vaikas, tačiau kilus konfliktui jis iš įvykio vietos buvo išvežtas. Liudytojas M. Ž. patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji pasakė, jog L. K. šuo išgąsdino jų vaiką, o vaikas išvežtas.

Apeliantė teigia, kad ant fotonuotraukos, kurioje matyti policijos automobilis ir mažametis vaikas, nėra datos, todėl negalima daryti išvados, kad vaikas fotografuotas įvykio dieną. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nepaisant to, nebuvo paneigta aplinkybė, kad mažametis vaikas atvažiavo kartu su nukentėjusiaisiais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad vaikas buvo atvežtas jau po konflikto. Faktą, kad vaikas matė konfliktą, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, kuriais teismas abejoti neturi jokio pagrindo. Teismo nuomone, šių įrodymų visiškai pakanka neabejotinai išvadai, kad nuteistoji veiką padarė mažamečio vaiko akivaizdoje. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji nenurodė aplinkybių, kad anksčiau būtų buvę kokie nors konfliktai su nukentėjusiaisiais ir kad tų konfliktų metu būtų buvęs jų mažametis vaikas. Todėl nėra pagrindo manyti, kad mažametis vaikas buvo nufotografuotas prie policijos automobilio minėtoje vietoje kitu metu, nei vyko nagrinėjamas įvykis. Apeliaciniame skunde taip pat abejojama liudytojų M. Ž. ir G. L. parodymų dalimi, kurioje jie nurodė matę kraujuojančią L. K. lūpą. Tačiau kaip ir minėta anksčiau, liudytojų policijos pareigūnų parodymai dėl šios aplinkybės jokių abejonių nekelia, nes jie patvirtinami ir specialisto išvada. O vien nurodoma aplinkybė, kad L. K. po įvykio nesikreipė medicininės pagalbos, nei patvirtina, nei paneigia nuteistosios kaltę padarius nusikalstamą veiką ar sužalojus nukentėjusiąją. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, jog L. L. (K.) konstatuota muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje buvo padaryta kietu buku daiktu, galimai pusės ar vienos paros laikotarpiu iki teismo medicininės apžiūros ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad šį sužalojimą nukentėjusiajai jos nurodytu laiku padarė būtent nuteistoji L. K..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliantės kaltės sugadinus daiktus ar suplėšius maišus, taip pat byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad televizijos priedėliai ir kavos aparatas buvo sugadinti nepataisomai, nenustatytas padarytos žalos dydis, taip pat nenustatyta, kad išnešus daiktus į lauką lijo.

Kolegija pažymi, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš filmuotos medžiagos matyti, kad žemė aplink įvykio vietą yra šlapia, po lietaus, todėl teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais dėl daiktų sugadinimo juos išmetus į lauką ir atmetė nuteistosios versiją kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Nustatyta, kad į lauką išnešti daiktai neteko savo ekonominės ir ūkinės vertės, todėl negalima jų naudoti pagal funkcinę paskirtį, o tokia jų būklė atitinka daikto sunaikinimo sąvoką, kadangi jų savybių nebegalima atkurti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad turto vertės nustatymas yra svarbus veiką apibūdinantis požymis, galintis turėti įtakos ir kitiems baudžiamosios atsakomybės realizavimo klausimams, todėl nagrinėjant bylą jis teismo turi būti nustatytas pagrindžiant tai byloje surinktais įrodymais. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, tačiau jų nesant, teismų praktikoje didelė reikšmė suteikiama daikto savininko nuomonei apie to daikto vertę (kasacinė nutartis Nr. 2K-368/2010). Šioje byloje nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškiai nurodė, kiek įvertina kiekvieną atskirą daiktą, kurių bendra vertė yra 570 Lt, o šių daiktų vertė teismui neatrodė nepagrįstai didelė. Daiktų išmetimas į lauką ir dėl to dviejų televizijos priedėlių bei kavos aparato nepataisomas sugadinimas, padarant bendrą 570 Lt turtinę žalą, pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį kvalifikuotas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad L. K. padarytos veikos, numatytos LR BK 187 straipsnio 1 dalyje, aprašyme nepagrįstai nurodoma, jog ji į namo kiemą išmetė nukentėjusiųjų L. K. ir R. K. rūbus, kurie sugadinti ar sunaikinti šiais veiksmais nebuvo, kadangi tokiu būdu jokia nusikalstama veika padaryta nebuvo, taigi šios aplinkybės nurodymas yra perteklinis ir nereikalingas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad nors liudytojai ir matė purviną bei sugadintą fotoaparatą, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, jog tai padarė ji. Vertinant byloje esančius įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiųjų parodymus, kurie teismo visiškai pagrįstai buvo laikomi patikimais, taip pat ir L. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji nurodė, kad ji atėmė fotoaparatą ir jį įmetė į balą (1 t., b. l. 106), apeliacinės instancijos teismui, kaip ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmusiam teismui, taip pat nekyla jokių abejonių, kad fotoaparatą įvykio metu sugadino būtent nuteistoji L. K., o jos paaiškinimas teisme, kad fotoaparatas nukentėjusiajai iškrito iš rankų, laikytinas siekiu išvengti atsakomybės. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu, dėl to jokio pagrindo jais nesivadovauti nėra.

Nuteistoji taip pat teigia, kad jokio konflikto viešoje vietoje nebuvo, daiktus ji paėmė iš jai priklausančios patalpos ir padėjo kieme prie namo laiptų. Nagrinėjamo įvykio metu nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad absoliučiai niekas iš pašalinių asmenų nagrinėjamų aplinkybių nematė ir negirdėjo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1/2 pastato – gyvenamojo namo su priklausiniais (garažu, ūkiniu pastatu, kiemo statiniais), adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2004-02-05 nuosavybės teise priklausė D. K., kuris panaudos sutartimi nuo 2012-11-05 šia pastato dalimi neatlygintinai leido naudotis R. K. (1 t., b. l. 155). Šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji R. K. ir L. K. turėjo teisę naudotis dalimi namo, todėl nuteistoji, manydama, kad kažkokiu būdu yra pažeidžiamos jos teisės, turėjo dėl šių teisių gynimo kreiptis į kompetentingas institucijas įstatymų nustatyta tvarka. Nelaikytina, kad nukentėjusieji nagrinėjamu atveju neteisėtai įsibrovė į L. K. priklausančias patalpas, ji žinojo arba turėjo žinoti, kad gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso ne jai vienai, todėl nuteistosios veiksmai, kuomet ji vijo nukentėjusiuosius iš namo ir kiemo, grasino ir sudavė kumščiu nukentėjusiajai, niekaip negali būti pateisinami, prisidengiant neva nukentėjusiųjų padarytu būsto neliečiamumo teisės pažeidimu.

LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų: a) įžūliais veiksmais; b) grasinimais; c) patyčiomis; d) vandališkais veiksmais. Visi šie požymiai yra vertinamieji ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Veika turi būti padaryta viešojoje vietoje. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (pvz., 2010 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2010). Teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama ir gyvenamojo namo kiemas (pvz., 2008 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2008). Ir privati aplinka gali būti pripažįstama viešąją vieta, jeigu veiksmai, padaryti tokioje vietoje, sutrikdo joje ar netoli jos esančius asmenis, t. y. pažeidžia jų teisę į normalią ir ramią aplinką (2008 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436/2008). Nagrinėjamu atveju įvykis, dėl kurio nuteista L. K., vyko gyvenamojo namo kieme, todėl, vadovaujantis teismų praktika, ši vieta visiškai pagrįstai buvo pripažinta viešąja. Nekyla jokių abejonių dėl to, jog nuteistosios įžūlūs veiksmai galėjo būti matomi ir girdimi pašalinių asmenų, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog ši veika buvo padaryta privačioje aplinkoje, į kurią negalėjo pakliūti jokie pašaliniai asmenys. Be to, nustatyta, kad į įvykio vietą teisėtai atvykus nukentėjusiesiems su mažamečiu vaiku, nuteistoji elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sužalojo nukentėjusiąją, jos turtą, sutrikdė rimtį, tvarką ir nukentėjusiųjų teisę į normalią ir ramią aplinką. Tokie nuteistosios veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją, veika kvalifikuota teisingai ir L. K. nuteista pagrįstai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas visiškai nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios L. K. civilinį ieškinį dėl 850 Lt turtinės žalos ir 2800 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog daiktai buvo sunaikinti nepataisomai, taip pat mano, kad civilinė ieškovė neįrodė, jog būtų patyrusi neturtinę žalą.

Nagrinėjamoje byloje buvo neginčytinai nustatyta, kad L. K. sugadino svetimą turtą, kurio vertė, nesant daiktų vertę patvirtinančių duomenų, buvo nustatyta pagal nukentėjusiosios parodymus, nurodyta daiktų vertė nebuvo nepagrįstai didelė, todėl civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo teismas išsprendė tinkamai ir priteisė iš L. K. sugadintų daiktų vertės dydžio piniginę sumą. Byloje neginčytinai įrodyta, kad nuteistoji savo nusikalstamais veiksmais padarė nurodyto dydžio turtinę žalą nukentėjusiajai, todėl teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, patenkino civilinį ieškinį, tuo tinkamai taikė LR BPK 115 straipsnio nuostatas. Priteistas turtinės žalos dydis neprieštarauja suformuotai teismų praktikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas taip pat tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas, nebuvo nukrypta ir nuo susiformavusios teismų praktikos. Kita vertus, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Byloje nustatyta, kad nuteistoji tyčia padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, kurių padariniai – nukentėjusiosios L. K. nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, sutiko su nukentėjusiosios argumentais, kad dėl sužalojimo nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, išgyvenimus, tačiau prašomus priteisti 10000 Lt laikė pernelyg didele ir nerealia suma. Visus nukentėjusiosios patirtus nepatogumus teismas įvertino 2800 Lt. Teismas vertino tą aplinkybę, kad padarytas nusikaltimas nesunkus, nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taigi vertino pasekmes ir išgyvenimus. Duomenų, kad nusikaltimo pasekmės būtų negrįžtamos, byloje nėra. Teismas sprendė, kad minėta suma neturtinei žalai atlyginti šiuo atveju yra pakankama už nukentėjusiosios patirtą skausmą ir kitus nepatogumus (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtine žala laikomas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms pakenkimas. Tokia žala gali būti padaroma pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo, žmogaus sveikata yra viena aukščiausių vertybių, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbu atsižvelgti į padarytos žalos sukeltas pasekmes, būtent į tai, kad nukentėjusioji patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą bei stresą, kurį lėmė ir tai, kad ji buvo sužalota kitų asmenų akivaizdoje, viešoje vietoje, veika padaryta tyčiniais veiksmais. Teismas nepažeidė sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų, teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patirta neturtinė žala yra 2800 Lt. Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą vertinti mažiau nei 2800 Lt nėra pagrindo, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusiosios interesai ir teisingumo principas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis sutinka, todėl jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja.

Skirdamas nuteistajai bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo pobūdį (padaryti du nesunkūs nusikaltimai), nuteistosios asmenybę (anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, darbdavio charakterizuojama teigiamai), atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino visų šių aplinkybių visumą ir skyrė bausmę – laisvės apribojimą su įpareigojimais ir draudimais, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, mažesnę nei bausmės vidurkis, todėl laikytina, kad bausmė paskirta teisingai. Teismo paskirti įpareigojimai ir draudimai yra suderinti ir individualizuoti tinkamai. Pirmosios instancijos teismas paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrindamas dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės iš bausmių iš dalies pridėjęs švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę skyręs laisvės apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas teisingai.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatyminio pagrindo jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2014-11-11 iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Joje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajai L. K. teikė advokatė Rasa Kalkauskienė, o antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-11-11 sudaro advokato užmokestis 80 litų. Pažymoje nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei. Nustatyta, kad R. Kalkauskienė neteikė teisinės pagalbos L. K., apeliacinės instancijos teisme jai atstovavo gynėjas advokatas R. Uckus. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimo, todėl valstybei minėta suma iš nuteistosios nepriteisiama, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistosios L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Rimas ŠvirinasAlgerdas Urbšys