Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-03-06 · Administracinė byla Nr. P-261-76-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-06
Bylos Nr.
P-261-76-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02486-2011-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P261-76/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02486-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (b. l. 1–8) prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-829 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas, Įsakymas Nr. 30-829).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 57–62) pareiškėjo prašymą tenkino – įpareigojo Administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2011 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-829 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Atsiliepimas

Atsakovas Administracijos direktorius, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64–72), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymo netenkinti. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 „Dėl UAB ,,Justiniškių būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (www.vilnius.lt) 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas Nr. 30-829, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas, taip pat yra netekęs galios. Atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-829, kuriuo papildytas 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 30-2587, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą. Pažymėta, jog Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1518 buvo nurodyti ir konkretūs UAB „Justiniškių būstas“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų (kurie ankstesniu įsakymu buvo priskirti UAB „Litmilma“) bendrosios nuosavybės administravimo mokesčiai (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“).

Teisėjų kolegija taip pat akcentavo ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-829 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Litmilma“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-829 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl to atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymas atmestas.

II.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas atnaujinti administracinė bylą Nr. A492-2585/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodydama šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvuodama jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą turėjusį įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141, 142 bei 143 straipsniai detalizuoja apeliacinės instancijos teismo teises pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui realizuoti: 1) teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą kai: sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų (1 p.); kai bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų (2 p.); kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus (3 p.) (141 straipsnis); 2) teisę panaikinti sprendimą pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas (142 straipsnis); 3) teisę panaikinti ar pakeisti sprendimą pažeidus materialinės teisės normas (143 straipsnis). Jokių kitų teismo sprendimo panaikinimo pagrindų ABTĮ nenumato. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė jokio juridinio pagrindo, kuriuo būtų grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Priešingai, teismas, šioje byloje nagrinėdamas faktines bylos aplinkybes ir įstatymo nuostatas ginčo esmėje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai, bei priėmė tą pačią išvadą kaip ir pirmosios instancijos teismas dėl administravimo mokesčio nustatymo administravimą nustatančiame akte privalomumo, tačiau, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo negrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė įstatymų nuostatomis nepagrįstą sprendimą, išeidamas už bylos nagrinėjimo ribų apeliacinėje byloje, nes, ištyręs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pasisakęs, kad teismas nepažeidė jokių materialinių ar procesinių teisės normų, jį panaikino vien tik konstatavęs naujas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiedamas jų su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Sprendime nenurodydamas nei vieno iš ABTĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinė teisės normų pažeidimą, kuris turėjo esminės įtakos šio neteisėto sprendimo priėmimui. Pažymėjo, jog ABTĮ yra materialinių ir procesinių normų visuma, todėl šias nuostatas atskirti yra pakankamai sudėtinga, bei, remdamasis moksline teisės doktrina, teigė, jog ABTĮ yra ir materialinės prigimties teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikęs ABTĮ nuostatas, pažeidė ir materialines teisės normas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagal Vyriausybės atstovo prašymus dėl savivaldybės administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus, savivaldybės administravimo subjektui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius teismo sprendimus iki apeliacijos išnagrinėjimo, yra konstatuojama, kad „apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl dėl šios aplinkybės priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, kaip to prašo atsakovas, nėra pagrindo.“ (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010 bei 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-430/2011). Byloje, kurioje atsakovas pakeitė ginčijamą aktą po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakovas tokiais veiksmais iš esmės suformavo naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais, bei priėmęs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-153/2011)

Taip pat nurodo, kad ši administracinė byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos konkrečiose bylose priimtoms vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualioms šioms įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims: 2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012, 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012, 2012 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2584/2012, 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2581/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2839/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2851/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2852/2012. Teismas minimose nutartyse konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir atsakovo apeliaciją atmetė.

Minėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės yra identiškos bylai, kurioje yra prašoma atnaujinti procesą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui vėlesniais įsakymais pripažinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus dėl atitinkamų juridinių asmenų skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriais netekusiais galios, kartu neteko galios ir šio įsakymo papildymai – minėtose bylose skundžiami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimai šiose bylose nepanaikinti, o apeliacija atmesta. Šiose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos tyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose prieštaringa, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012 dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi, pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą tuo pačiu pažeidžiant ir viešąjį interesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A492-2585/2012 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi, visais atvejais, analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo, turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt.

Šiuo atveju ABTĮ numato baigtinį sąrašą proceso atnaujinimo pagrindų ir apibrėžtą laiko tarpą, per kurį galima kreiptis į teismą prašant atnaujinti procesą administracinėje byloje. Šių aplinkybių buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. sausio 18 d. (b. l. 129-137), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2012 m. lapkričio 5 d., taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pagrindu. Prašymą grindžia argumentais, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu visiškai nepagrįstai atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012). Pažeidimo akivaizdumas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Minėtas proceso atnaujinimo pagrindas nagrinėtinas kartu su kitu, pareiškėjo nurodytu ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu – būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriuose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–19/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, kuriame ne tik konstatuota, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis), bet ir tai, jog, kaip ir administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog ginčijamame Įsakyme būtų nurodytas šiuo įsakymu priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame ginčijamame Įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą vėliau pripažinus netekusiu galios, todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas buvo patenkintas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, skelbdamas šio teismo plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma šio teismo teisėjų, taip pat visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo (į Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus); analizuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikdamas rekomendacinius išaiškinimus; konsultuodamas administracinių teismų teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais. Teismų įstatymo 33 straipsnis skelbia, kad, nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis (2 d.). Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), teismo precedento, kaip teisės šaltinio, bei jo reikšmės klausimu yra pasisakęs (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos teismams (vadinasi, teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą, Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pabrėžė, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta, kad tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, jog viena iš būtinų teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo), taigi ir jurisprudencijos tęstinumo, užtikrinimo sąlygų yra visų grandžių bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų precedentų prieinamumas, kurį lemia atitinkamų informacinių sistemų sukūrimas, organizacinių bei techninių galimybių teismams (teisėjams) susipažinti su analogiškose bylose anksčiau priimtais teismų sprendimais – precedentais analogiškose bylose užtikrinimas.

Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas teismų precedentus pripažino teisės šaltiniais – auctoritate rationis, o rėmimąsi precedentais – vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl, anot Konstitucinio Teismo, teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, o teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Vertinant atitinkamo teismo precedento reikšmę kitų teismo precedentų atžvilgiu atsižvelgtina į tokius kriterijus, kaip precedento sukūrimo laikas ir kiti inter alia sprendimą priėmusio teismo sudėtis (ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis). Be to, nepaisant įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad, nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis, Konstitucinis Teismas precedento, kaip teisės šaltinio, privalomumą siejo ne tik su jo užfiksavimu tam tikrame oficialiai teismo leidinyje, tačiau ir su visų grandžių bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų precedentų prieinamumu kitomis atitinkamomis informacinėmis, organizacinėmis bei techninėmis sistemomis.

Nagrinėjamo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012 kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime pagrįstai rėmėsi savo paties suformuota administracinių teismų praktika analogiškose bylose, t. y. tiek dėl būtinumo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodyti (nustatyti) atlyginimą (bendrosios nuosavybės administravimo mokestį), tiek dėl teismo sprendimo pasikeitus faktinėms aplinkybėms – vėlesniu įsakymu panaikinus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, kurį administracinėje byloje buvo prašoma pakeisti, išnykus ginčui (nebelikus pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumą bei pagrįstumą). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog nukrypti nuo tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo, atsižvelgiant į tai, jog precedentinis šio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 buvo priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos, o keisti šiuo sprendimu suformuotą administracinių teismų praktiką nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A492-2585/2012, nei teisėjų kolegija, nagrinėjanti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nemano esant neišvengiama, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012 nėra būtina, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, juo labiau dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja bent vienas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012 atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti, ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2585/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas