Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-25 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33098-868/2014 pagal 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pareiškimą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto nustatymo į nekilnojamojo turto registre registruotus statinius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė. Sprendime nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad statiniai iki šiol yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš šio įrašo duomenų matyti, kad yra įrašyti tik Statinių kadastro duomenys, kurie nustatyti 1991-08-21, tačiau jokių duomenų apie šių duomenų įrašymo juridinį pagrindą nėra. Vilniaus apygardos teismo 1996-05-29 nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas 1996-02-13 sprendimu pripažindamas negaliojančia 1989-02-04 sutartį, sudarytą tarp metalinių garažų kooperatyvo „Pašilaičiai“ ir lengvųjų automobilių remonto kooperatyvo „Vairas“, tinkamai taikė įstatymą, nes parduodamas turtas nebuvo pardavėjo nuosavybėje, nes pastatytas savavališkai. Vilniaus miesto valdybos 1993-08-05 potvarkiu Nr. 1417V valstybinės komisijos 1989-02-04 Statinių priėmimo aktas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 5 punktas draudė registruoti savavališkai pastatytus statinius. Laikytina, kad Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina tik Statinių kadastro duomenų surinkimą, nes panaikinus valstybinės komisijos 1989-02-04 Statinių priėmimo aktą, jokie kiti šių statinių statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai nebuvo išduoti, o pareiškėjos pateiktuose dokumentuose (minėtuose teismų sprendimuose) konstatuotas savavališkos Statinių statybos faktas nėra paneigtas. Pažymėjo, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Teismas negali atlikti jo kompetencijai nepriskirtų nekilnojamųjų daiktų statybos įteisinimo veiksmų. Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Pareiškėja nurodo sukūrusi statinius jos pačios lėšomis. Tuo atveju, jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Statinių pastatymo metu (1988-1997 metais) galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnio l dalis nustatė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba persistato pastatą ar įrenginį, neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindines statybos normas ir taisykles, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu pastatu ar įrenginiu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Darytina išvada, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), o taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio l dalis). Tuo atveju, kai statinys pastatytas savavališkai - pažeidžiant teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai. CK 4.27 straipsnio 2 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Bendrija 2014-04-11 kreipėsi į Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialą, prašydama įregistruoti daiktinę valdymo teisę į minėtus statinius, tačiau 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu buvo atsisakyta įregistruoti motyvuojant tuo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina valdymo teisės atsiradimo. Pareiškėjos skundą dėl minėto sprendimo centrinis registratorius –Valstybės įmonė „Registrų centras“ atmetė taip pat motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina valdymo teisės atsiradimo bei neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo tokiems dokumentams keliamų reikalavimų. CK 4.22 straipsnyje konstatuojama, kad daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas (CK 4.23 straipsnio l dalis), teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja nėra pateikusi į bylą minėtų statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, statinių nuosavybės teisė neįteisinta. Taigi nors pareiškėja ir teigia, kad visą laiką nuo 1996 m. valdo ir naudojasi minėtais statiniais kaip savo, tai nėra prielaida valdymo faktui įteisinti, kadangi teisėtu laikomas tik toks daikto valdymas, kuris įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 30-1765 „Dėl sklypų Nr. 46, 57, 60 Pašilaičių komunalinės zonos teritorijoje duomenų nustatymo“ buvo suformuotas grąžintinas natūra žemės sklypas ir piliečių nuosavybės teisės į šį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1825 „Dėl sklypų Nr. 3 T, 59 Pašilaičių komunalinės zonos teritorijoje duomenų nustatymo“ buvo suformuotas grąžintinas natūra žemės sklypas ir piliečių nuosavybės teisės į šį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nurodomi statiniai yra minėtuose žemės sklypuose, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims. Teismas negali nustatyti fakto, kad savavališkai pastatytas statinys valdomas nuosavybės teise, nes savavališka statyba yra pažeidžiamas įstatymo reikalavimas, nustatantis, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Civilinės teisės požiūriu savavališkos statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas. Nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise juridinį faktą galima tik tada, kai pats statinio priklausomumo asmeniui faktas buvo įregistruotas, tačiau registravimą patvirtinantys dokumentai yra dingę ir negalima jų atstatyti. Pvz., jeigu ūkinės knygos, kuriose buvo padaryti atitinkami įrašai dėl statinio registracijos, neišlikusios, dingusios, suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą dėl statinio valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo. Jeigu statinys apskritai nebuvo įregistruotas, nors tuo metu galiojantys teisės aktai tai nustatė, teismas negali nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, nes tai reiškia, jog statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka jis nebuvo priimtas eksploatuoti. Tokiu atveju statinys ir nuosavybės teisė į jį gali būti įregistruojami tik po savavališkos statybos padarinių pašalinimo aukščiau aprašyta tvarka. Kai statinys pastatytas savavališkai, t.y. pažeidus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai. Vadinasi, kiek besitęstų tokio daikto valdymas, jo valdytojui negalima į tą daiktą pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis buvo įgijęs nuosavybės teisę į ginčo statinius statybos būdu ir turėjo jų nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Ši aplinkybė vertintina kaip esminė prielaida pareiškimo dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto nustatymo netenkinimui. Be to, statybos būdu nuosavybės teisės gali būti įgyjamos tik tuo atveju, jeigu statybos darbai atliekami teisės aktuose nustatyta tvarka. Neturint statybos leidimo pastatytas nekilnojamojo turto objektas negali būti laikomas teisėtu ir registruojamas nekilnojamojo turto registre.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas 40-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-25 sprendimą. Skunde nurodė, kad priešingai nei nurodoma skundžiamame teismo sprendime, nuosavybės teisės neįregistravimas ir/ar neįgijimas neužkerta ir negali užkirsti kelio valdymo teisės atsiradimui, kadangi priešingu atveju pati valdymo teisė kaip savarankiškai daiktinė teisė neturėtų prasmės. Jei pareiškėjas būtų nustatyta tvarka įregistravęs nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini), esančius statinius, ir turėtų tai patvirtinančius dokumentus, jam nebūtų jokio reikalo ir jokios prasmės kreiptis dėl valdymo teisės registravimo - jis būtų šių daiktų savininkas, turėtų į juos nuosavybės teisę. Valdymo teisės paskirtis nėra nuosavybės teisės dubliavimas, jos paskirtis - spręsti situacijas, kai iš aplinkybių, paprastai sukuriančių nuosavybės teises, nuosavybės teisė dėl vienų ar kitų priežasčių neatsiranda. Savininkų savarankiškos valdymo daiktinės teisės nėra ir negali būti registruojamos - šias teises įgyja ne daikto savininkai, o asmenys, kurie nėra įgiję nuosavybės teisės iš juridinių faktų, kurie paprastai tokią teisę sukuria. Šiuo atveju pareiškėjas įsigijo statybines medžiagas ir atliko statybą, t.y., atliko veiksmus, kurie paprastai yra pagrindas atsirasti nuosavybės teisei, tačiau dėl buvusio pareiškėjo vadovo V. P. savanaudiškų ir neteisėtų veiksmų bei padarytų pažeidimų tokios teisės neįgijo; Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, valdymo teisės registravimas ar valdymo fakto nustatymas nelegalizuoja galimai neteisėtos statybos ir nepašalina jos pasekmių. Valdymo fakto ir valdytojo nustatymas leidžia imtis priemonių statybos trūkumams pašalinti, nustačius valdymo faktą ir įregistravus valdymo teisę atsiranda subjektas, turintis tiek teisę, tiek pareigą spręsti klausimus, su statybos tinkamu įforminimu - tinkamos statinio projektinės dokumentacijos parengimu ir derinimu, statybos leidimo gavimu ir statybos užbaigimo įforminimu pagal teisės aktų reikalavimus. Šiuo metu pareiškėjas neturi galimybės šių veiksmų imtis, kadangi, nors pastatė ir faktiškai ilgą laiką prižiūri ir naudoja minėtus statinius, jokių Nekilnojamojo turto registre registruotų teisių į šiuos statinius neturi. Valdymo teisės buvimas pareiškėjo neatleistų nuo pareigos šalinti neteisėtos statybos pasekmes, jei jos būtų nustatyta tvarka konstatuotos. Pagal bylos duomenis už statybos valstybinę priežiūrą atsakinga Statybos inspekcija šiuo metu neturi jokių duomenų apie su aukščiau nurodytais statiniais susijusias savavališkas statybas; Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, statinių teisinė registracija nebuvo panaikinta - jie iki šiol yra registruoti Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektai. Taigi susidaro paradoksali situacija, kai Nekilnojamojo turto registre yra registruotas nekilnojamasis turtas, t.y., statiniai, kurie faktiškai turi ir visą laiką turėjo šeimininką, tačiau pagal registro duomenis jie yra bešeimininkiai. Statinio priėmimo akto panaikinimas pats savaime nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančia statinio registraciją, priešingu atveju statinius būtų išregistravęs pats Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Statinio priėmimo akto pripažinimas negaliojančiu reiškia tik tiek, kad statybos užbaigimas turi būti iš naujo įformintas tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus. Kad tai būtų galima padaryti, būtina nustatyti subjektą, valdantį statinius ir turinti teisę tvarkyti su jų statybomis susijusią dokumentaciją, ko šioje byloje ir prašė pareiškėjas; Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad žemės sklypas, kuriame yra minėti staliniai, yra natūra grąžintas privatiems asmenims - buvusiems žemės savininkams ir jų įpėdiniams. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. (redakcija, galiojusi Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 30-1765, kuriuo po nurodytais statiniais buvo suformuoti tariamai neužstatytos ir grąžintinos žemės sklypai, priėmimo metu) nustatė, kad natūra grąžinama tik laisva (neužstatyta) žemė. Šiuo atveju suformuotame grąžintoje žemėje buvo Nekilnojamojo turto registre registruoti pareiškėjo lėšomis pastatyti ir pareiškėjo eksploatuojami statiniai, t.y., nekilnojamieji daiktai. Todėl ši žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nebuvo grąžintina; Teismas skundžiamą sprendimą greta kitų argumentų grindė ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimais atsisakyti registruoti daiktinę valdymo teisę, tačiau šiuose paties pareiškėjo į bylą pateiktuose VĮ Registrų centro sprendimuose aiškiai nurodoma, kad pateiktų valdymą pagrindžiančių įrodymų VĮ Registrų centras nevertina, o valdymo teisę galėtų registruoti tik ją nustatančio dokumento pagrindu. Tokiu būdu sukuriama teisiškai ydinga ir neišsprendžiama situacija, kai VĮ Registrų centras valdymo teisės neregistruoja, nes nėra teismo sprendimo nustatančio valdymo faktą, o teismas nenustato valdymo fakto, nes VĮ Registrų centre nėra registruota valdymo teisė; Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad negali pateikti statinio statybos dokumentacijos. Dėl šio teismo argumento pareiškėjas papildomai paaiškina, kad buvęs pareiškėjo bendrijos (kooperatyvo „Pašilaičiai“) pirmininkas V. P., kuris kartu buvo ir V. P. gamybinės-komercinės firmos „Vairas“, bandžiusios perimti nuodytus statinius, savininkas, po atleidimo iš pareiškėjo bendrijos pirmininko pareigų jokių dokumentų bendrijai neperdavė. Pareiškėjo bendrija dėl šios aplinkybės kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tyrimas nutrauktas suėjus senačiai.

Atsiliepimu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teismo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.27 str. 2 d. numato, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad apeliantė 2014 m. balandžio 11 d. kreipėsi į VĮ registrų centro Vilniaus filialą, prašydama įregistruoti daiktinę valdymo teisę į minėtus statinius, tačiau 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu buvo atsisakyta įregistruoti motyvuojant tuo, kad pateikti dokumentai nepatvirtina valdymo teisės atsiradimo. Akcentuotina, kad apeliantės skundą dėl minėto sprendimo centrinis registratorius - VĮ Registrų centras atmetė taip pat motyvuodamas tuo, kad pateikti dokumentai nepatvirtina valdymo teisės atsiradimo bei neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo tokiems dokumentams keliamų reikalavimų. Kaip matyti iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), 1991 m. rugpjūčio 21 d. kadastro duomenys nustatyti pastatui - garažui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui - garažui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui - sandėliui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau nėra jokių įrašų grafose apie nuosavybę, valstybės ir savivaldybių žemės patikėjimo teisę, kitas daiktines teises ir kt. Taigi kaip nurodoma teismo sprendime, iš šio įrašo matyti, kad įrašyti tik statinių kadastro duomenys, tačiau jokių duomenų apie jų įrašymo juridinį pagrindą nėra. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 1996 m. gegužės 29 d. nutartyje yra konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas 1996 m. vasario 13 d. sprendimu pripažindamas negaliojančia 1989 m. vasario 4 d. sutartį, sudarytą taip metalinių garažų kooperatyvo „Pašilaičiai“ ir lengvųjų automobilių remonto kooperatyvo „Vairas“, tinkamai taikė įstatymą, nes parduodamas turtas nebuvo pardavėjo nuosavybė, nes pastatytas savavališkai. Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugpjūčio 5 d. potvarkiu Nr. 1417V valstybinės komisijos 1989 m. vasario 4 d. Statinių priėmimo aktas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 5 p. tuo metu buvo neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai. Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina tik Statinių kadastro duomenų surinkimą, nes panaikinus valstybinės komisijos 1989 m. vasario 4 d. Statinių priėmimo aktą, jokie kiti šių statinių statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai nebuvo išduoti, o pareiškėjos pateiktuose dokumentuose (minėtuose teismų sprendimuose) konstatuotas savavališkos statinių statybos faktas nėra paneigtas. Kaip nurodo apeliantė, šiuo atveju, ji įsigijo statybines medžiagas ir pasistatė nurodytus statinius, tačiau nuosavybės teisės į juos neįgijo dėl buvusio vadovo V. P. savanaudiškų ir neteisėtų veiksmų. CK 114 str. 1 d. (galiojusio statinių pastatymo metu) numatė, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba persistato pastatą ar įrenginį, neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindines statybos normas ir taisykles, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu pastatu ar įrenginiu naudotis ar disponuoti. Teismas atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas bei aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d.), taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 str. 1 d.). Apeliantė nepateikė jokių duomenų patvirtinančių, kad ji buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo statinius statybos būdu ir turėjo jų nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Kadangi nagrinėjamu atveju statiniai pastatyti savavališkai, tai negalima pripažinti, kad jie buvo įgyti ir pradėti valdyti teisėtai.

Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos atsiliepimu ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B., H. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-563/2009; kt.). Taigi, Apeliantė, siekdama įrodyti pareikštą reikalavimą privalo įrodyti ne tik faktą, kad įgijo nuosavybės teises į pareiškime nurodytus statinius, bet ir tai, kad Apeliantė ar ankstesnis statinių savininkas statinius, teisėtai sukūrė, valdė juos nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvę turto savininkai (CK 4.48 straipsnis). Vadinasi valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą tiek ir valdymo nuosavybės teise faktą. Inspekcijoje šiuo metu nėra pradėtų administracinių procedūrų dėl savavališkų statybų nurodytu adresu (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Pareiškėja teigia, kad pareiškėja 40-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija savo lėšomis 1988-1989 metų laikotarpiu adresu (duomenys neskelbtini), pastatė du angarus, pastatą su rūsiu ir priestatą prie angaro. Pareiškėja yra išsaugojusi tik dalį statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų. Statinių statyba, vadovaujant tuometiniam kooperatyvo pirmininkui V. P. buvo atlikta tinkamai neįforminus visų reikalingų statybai dokumentų ir, kilus konfliktui su juo, didelė dalis su statinių projektavimu ir statyba susijusių dokumentų, naujai išrinktai kooperatyvo „Pašilaičiai“ valdybai nebuvo perduoti bei dingo. Pastatyti statiniai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), jie yra registruoti iki šiol. Statinius visą laiką nuo jų pastatymo valdė ir tebevaldo pareiškėja, kuri teigia turinti teisinį ir faktinį pagrindą prašyti, kad būtų nustatytas faktas, kad pareiškėja nuo 1996 m. gegužės 29 d. minėtus statinius valdo teisėtai, nepertraukiamai, atvirai ir sąžiningai, kaip savo daiktus.

Su tokia pareiškėjos pozicija sutikti negalima. Kaip matyti iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutarties, joje konstatuota, kad šioje byloje aptariamus pastatus pareiškėjas pastatė savavališkai ir jie nėra pareiškėjo nuosavybe, todėl byloje kilo ginčas dėl statybinių medžiagų, konstrukcijų nuosavybės. Kad ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai, neturint reikiamos dokumentacijos pripažįsta ir pareiškėjas. Remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su ginčijamame sprendime išdėstyta pozicija, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Teismas negali atlikti jo kompetencijai nepriskirtų nekilnojamųjų daiktų statybos įteisinimo veiksmų. Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Pareiškėja nurodo sukūrusi statinius jos pačios lėšomis. Tuo atveju, jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Statinių pastatymo metu (1988-1997 metais) galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnio l dalis nustatė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba persistato pastatą ar įrenginį, neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindines statybos normas ir taisykles, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu pastatu ar įrenginiu naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), o taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio l dalis). Tuo atveju, kai statinys pastatytas savavališkai - pažeidžiant teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tų veiksmų įteisinimas nepriklauso teismo kompetencijai (CPK 273 str.). Statinių projektus derina, leidimus statyti išduoda, statinius pripažįsta tinkamais naudoti ne teismas, o šiuos veiksmus atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos institucijos. Iš neteisėtumo teisė neatsiranda. Ši nuostata atsispindi CK 1. 136 straipsnyje, išvardijančiame civilinių teisių atsiradimo pagrindus. Taigi neteisėtas daikto valdymas (CK 4. 23 str. 3 d. ) negali sukurti tokiam daikto valdytojui nuosavybės teisės į jo valdomą daiktą. Vadinasi, teismas negali nustatyti, kad savavališkai pastatytas statinys valdomas nuosavybės teise, nes savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4. 253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, nustatantis, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Pagal CK 4. 24 straipsnį valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo avteju, jeigu jo statyba yra teisėta. Civilinės teisės požiūriu neteisėtos (savavališkos) statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas (CK 4. 103 str. 7 d. ).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų ginčo šalių nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumo neįtakoja.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.