Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-05 · Civilinė byla Nr. 2S-1478-464/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-11-05Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-08-29Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-05
Bylos Nr.
2S-1478-464/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17216-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Ieškovas
UAB „Eura“
Atsakovas
AB DNB bankas
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1478-464/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17216-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 5 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Eura“ ir atsakovo AB DNB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Eura“ ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovas UAB „Eura“ 2013-05-21 su ieškiniu (b.l. 2-10) kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą, prašydamas pakeisti 2006-02-20 kreditavimo sutarties ir 2006-10-19 kreditavimo sutarties Nr.11138 sąlygas: 1) iki 2015-02-26 atidėti kredito įmokų grąžinimą pagal abi kreditavimo sutartis; 2) iki 2014-02-26 sumažinti pagal 2012-02-22 susitarimą Nr.9594/4 dėl 2006-02-20 kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo 1.2 p. bei pagal 2012-02-22 susitarimą Nr.11138/3 dėl 2006-10-19 kreditavimo sutarties Nr.11138 sąlygų pakeitimo 1.2 p. mokamų palūkanų dydį 50 proc.; 3) nustatyti, kad nuo 2014-02-26 iki 2016-02-26 mokamos 100 proc. pagal kreditavimo sutartis priklausančios mokėti palūkanos; 4) nustatyti, kad nuo 2015-02-26 iki 2016-02-26 kredito įmokos pagal kreditavimo sutartis mokamos kas mėnesį tokia tvarka: vienuolika mėnesių grąžinama po 5000 Lt kredito, o dvyliktą mėnesį grąžinama visa likusi kredito suma pagal kreditavimo sutartis; 5) nustatyti, kad iki šio ieškinio susidaręs įsiskolinimas (mokėtina kredito dalis, palūkanos, delspinigiai) sumokami 2016-02-26; 6) nustatyti, kad iki 2014-02-26 atidėta 50 proc. palūkanų pagal kreditavimo sutartį dalis sumokama 2016-02-26; 7) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui nutraukti 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, o taip pat uždrausti atsakovui imtis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų pagal nurodytas kreditavimo sutartis, įskaitant išieškojimą iš atsakovui įkeisto turto. Nurodė, kad šiuo metu neturi galimybės grąžinti kredito sutartyse nustatytomis sąlygomis, atsakovas 2013-04-18 pranešime išreiškė ketinimus nutraukti kreditavimo sutartis. Nutraukus nurodytas sutartis, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasidarytų neįmanomas, nes nebūtų galiojančių sutarčių, kurių sąlygas prašo pakeisti ieškovas. Ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas, jei atsakovas, nenutraukęs kreditavimo sutarčių, imtųsi išieškojimo veiksmų iš jam įkeisto turto. Tokiu atveju būtų išieškotos įmokos, kurių mokėjimas sprendimu galimai būtų atidėtas, netesybos bei įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios negalėtų būti skaičiuojamos. Laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindė tuo, kad kreditavimo sutartimis šalys susitarė, jog atsakovas be atskiro ieškovo sutikimo gali nurašyti lėšas kreditui, palūkanoms, įsipareigojimo mokesčiui, netesyboms ir pan. dengti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-05-29 nutartimi (b.l. 98-100) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: uždraudė atsakovui nutraukti 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas civilinėje byloje. Kitoje dalyje prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad esant ieškovui palankiam teismo sprendimui byloje, kreditų įmokų, palūkanų, delspinigių mokėjimai būtų atidėti, t.y. būtų nukeltas vėlesniam laikui prievolės įvykdymo terminas. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turės teisę nutraukti prašomas modifikuoti kreditavimo sutartis, todėl teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgęs į nagrinėtinų reikalavimų pobūdį, siekiant užtikrinti galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymą, teismas laikė tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovui nutraukti 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas civilinėje byloje.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas nepakankamai motyvavo ir pagrindė prašymą taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovui vykdyti išieškojimo veiksmus. Teismas nurodė, kad pritaikius laikinąją apsaugos priemonę – draudimą nutraukti nurodytas kreditavimo sutartis – atsakovui savaime bus panaikinta galimybė į skolos išieškojimą priverstine tvarka, dėl to šioje bylos stadijoje netikslinga taikyti antrą laikinąją apsaugos priemonę ir uždrausti atsakovui vykdyti išieškojimo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas be atskiro ieškovo sutikimo gali nurašyti lėšas kreditui, palūkanoms, įsipareigojimo mokesčiui, netesyboms ir pan. dengti, nelaikytina pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes dėl šios sutarties sąlygos tarp šalių nėra ginčo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas UAB „Eura“ 2013-06-07 atskiruoju skundu (b.l. 115-117) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-05-29 nutartį dalyje, kurioje atsisakyta taikyti ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui – uždrausti imtis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų pagal 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais ir 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, įskaitant išieškojimą iš atsakovui įkeisto turto, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje. Kitoje dalyje Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-05-29 nutartį prašė palikti nepakeistą.

Nesutinka, kad kreditavimo sutartys yra nutrauktos - ieškovas nėra gavęs jokio nesąlyginio pranešimo apie sutarties nutraukimą. Atsakovo 2013-04-18 raštas Nr.30.56-37/1193 nėra pareiškimas dėl sutarties nutraukimo, bet įspėjimas apie banko veiksmus, kurių jis gali imtis, jei nebus įvykdytos vienokios ar kitokios jo vienašališkai keliamos sąlygos. Atsakovas yra nurodęs, kad pradeda vykdyti priverstinį skolų išieškojimą iš bankui įkeisto ir/ar kito turto ir lėšų. Taigi atsakovas turi galimybę realizuoti savo tariamą teisę priverstinai išieškoti iš ieškovo visą pagal kreditavimo sutarties ieškovui suteiktą kredito sumą su palūkanomis ir kitomis išlaidomis. Ieškovas ieškiniu prašo atidėti kredito įmokų bei susidariusio įsiskolinimo grąžinimą. Atsakovas 2013-05-27 raštu praneša apie pradedamus vykdyti priverstinius išieškojimo veiksmus, tačiau tuo atveju, jeigu ieškinys bus tenkinamas, prievolė mokėti banko reikalaujamas sumas bus tęsiama. Taigi bankui pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus, tačiau išnagrinėjus bylą ir ieškinį patenkinus, teismo sprendimo įvykdymas jau būtų nebeįmanomas. Todėl ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti.

Šalies argumentai

Atsakovas AB DNB bankas 2013-06-10 atskiruoju skundu (b.l.104-106) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-05-29 nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti tokį ieškovo prašymą visa apimtimi. Taip pat prašo priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 100 Lt žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.

Pažymi, kad 2006-02-20 kreditavimo sutartis Nr.9594 bei 2006-10-19 kreditavimo sutartis Nr.11138 buvo nutrauktos dar iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos. Tą patvirtina atsakovo 2013-04-18 pranešimas ieškovui „Dėl įsipareigojimų Bankui nevykdymo ir sutarčių nutraukimo“, kuriuo ieškovas buvo įspėtas apie pradelstus finansinius įsipareigojimus pagal minėtas kreditavimo sutartis ir informuotas, kad jei šie įsipareigojimai nebus įvykdyti iki 2013-05-24, bankas kitą dieną po šio termino pasibaigimo nutrauks kreditavimo sutartis ir pradės priverstinį skolos išieškojimą. Kadangi per nustatytą papildomą terminą pradelsti finansiniai įsipareigojimai bankui įvykdyti nebuvo, 2013-05-27 (sekanti darbo diena po papildomai nustatyto termino pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti) bankas nutraukė 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138. Minėtų sutarčių nutraukimo faktą bankas patvirtino 2013-05-27 pranešimu „Atsakymas į 2013-05-17 prašymą“, kuris ieškovui išsiųstas dar 2013-05-27 el. paštu. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik į ateitį ir jas taikant negalimas jau įvykusių faktų paneigimas, skundžiamos nutarties priėmimas neįtakoja minėtų kreditavimo sutarčių nutraukimo teisėtumo.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Eura“ 2013-07-01 atsiliepimu (b.l. 126-129) prašo atsakovo AB DNB bankas atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime pakartoja savo nesutikimą, kad kreditavimo sutartys jau yra nutrauktos, jam negavus jokio besąlyginio pranešimo apie šių sutarčių nutraukimą. Atsakovo siųstas kreditavimo sutarčių nutraukimas neatitinka aiškumo ir konkretumo reikalavimų bei teismų praktikoje pripažįstamas kaip nesukuriantis sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Atsakovo 2013-04-18 raštas vertintinas ne kaip pranešimas apie sutarties nutraukimą, o kaip informacinis pranešimas apie galimą savo teisių įgyvendinimą, pagal ginčuose dėl vienašalio kreditavimo sutarčių nutraukimo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-161/2013). Net ir tuo atveju, jeigu vienašalis kreditavimo sutarčių nutraukimas būtų laikomas sukuriantis teisines pasekmes, yra pagrindas teigti, jog tokie atsakovo veiksmai buvo neteisėti. Atsakovas prieš sutarties nutraukimą netinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti su kitą sutarčių šalimi (ieškovu). Ieškovo vėlavimai mokėti pradelstas įmokas, kurios sudaro mažąją viso milijoninio kredito dalį, atsakovui nebuvo esminiai, todėl kreditavimo sutarčių nutraukimas prieštarauja įstatymams ir formuojamai teismų praktikai, kaip sutarčių nutraukimas dėl formalaus, bet ne realaus esminių sutarties sąlygų pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo UAB „Eura“ atskirasis skundas tenkintinas.

Atsakovo AB DNB bankas atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinių ir teisinių pagrindų įvertinimas (CPK 320 str. 1 d.), sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę. Tokiomis priemonėmis yra užtikrinamas ieškovui galimai palankaus sprendimo būsimas įvykdymas, užkertamas kelias žalos atsiradimui ar jos padidėjimui. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esant dviem sąlygoms: 1) jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) jeigu netaikant konkrečių priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįvykdomu. Visais atvejais tarp prašomų taikyti konkrečių prevencinių priemonių ir toje byloje siekiamo teisinio rezultato turi būti toks tarpusavio ryšys, kad tam tikri veiksmai ar draudimai pašalintų (eliminuotų) būtent toje byloje priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu, negali būti taikoma, nes priešingu atveju būtų pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 str. 2 d.).

Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-05-29 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė - draudimas atsakovui nutraukti 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas civilinėje byloje. Tokia taikyta priemonė reiškia, kad teismas iš esmės sutiko su ieškovo pozicija, jog jam galimai palankaus sprendimo neįvykdymo rizika realiai egzistuoja, jeigu sutartiniai santykiai būtų nutraukti iki įsiteisės dėl šio ginčo priimtas teismo sprendimas. Iš atsakovo AB DNB bankas atskirojo skundo argumentų matyti, kad dar iki skundžiamos nutarties priėmimo atsakovas 2013-04-18 pranešimu „Dėl įsipareigojimų Bankui nevykdymo ir sutarčių nutraukimo“ įspėjo ieškovą apie pradelstus finansinius įsipareigojimus pagal minėtas kreditavimo sutartis ir informavo, kad jei šie įsipareigojimai nebus įvykdyti iki 2013-05-24, bankas kitą dieną po šio termino pasibaigimo nutrauks kreditavimo sutartis ir pradės priverstinę skolos išieškojimą. Kadangi per nustatytą papildomą terminą pradelsti finansiniai įsipareigojimai bankui įvykdyti nebuvo, bankas tvirtina 2013-05-27 vienašališkai nutraukęs 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138. Ir nors ieškovas UAB „Eura“ savo 2013-06-07 atsiliepime į atsakovo AB DNB bankas atskirąjį skundą nesutiko, kad kreditavimo sutartys buvo nutrauktos dar iki skundžiamos nutarties priėmimo, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO esančios informacijos nustatyta, kad skundžiama nutartis priimta civilinėje byloje Nr.2-23981-912/2013, kurioje ieškovas UAB „Eura“ 2013-05-21 pateiktu ieškiniu prašė pakeisti 2006-02-20 kreditavimo sutarties ir 2006-10-19 kreditavimo sutarties Nr.11138 sąlygas, o 2013-07-26 ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu ir minėtų kreditavimo sutarčių nutraukimą. Vadinasi, ieškovas UAB „Eura“, po skundžiamos nutarties priėmimo ginčydamas vienašališką kreditavimo sutarčių nutraukimą, faktiškai pripažino, kad toks vienašalis sutarčių nutraukimas iš atsakovo pusės jau yra įvykęs. Todėl sutiktina su atsakovo AB DNB bankas atskirojo skundo argumentu, kad šiuo atveju pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė negali paneigti jau įvykusių faktų, o laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas galimas tik į ateitį.

Tokių buvusių faktinių bylos aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jam žinomas bylos aplinkybes bei prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, ir tuo metu neturėdamas kitos objektyvios informacijos apie sutarties vienašalį nutraukimą, suklydo įvertindamas situaciją ir nepakankamu mastu išsprendė apelianto UAB „Eura“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors ir pripažino grėsmės dėl galimo sprendimo neįvykdymo egzistavimą, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų netaikomos. Kadangi skundžiamos nutarties metu 2006-02-20 bei 2006-10-19 kreditavimo sutartys jau buvo nutrauktos, vien draudimas nutraukti tokias sutartis neužtikrino realios ieškovo interesų apsaugos. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių vien šioje apimtyje, parinko netinkamą ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO esančios informacijos matyti, jog Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-10-29 sprendimu ieškovo UAB ,,Eura“ ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo atmetė (CPK 179 str. 3 d.). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo teismas sprendime visiškai nepasisakė. Minėtas Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-10-29 sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (CPK 279 str. 1 d.). Todėl ieškovo atskirojo skundo nagrinėjimo metu tebeegzistuoja reali grėsmė, kad atsakovui pradėjus priverstinius skolos išieškojimo veiksmus pagal jau nutrauktas kreditavimo sutartis, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo atveju tokio sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas arba itin apsunkintas.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.), taigi ir po ieškinio išnagrinėjimo. Todėl ieškovo atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto padidinimo nagrinėjimas tebėra aktualus. Pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, kuri pagal faktines aplinkybes nebeatlieka ieškinio užtikrinimo funkcijos, egzistuoja reikalingumas taikyti būtent tokią laikinąją apsaugos priemonę, kuri išlaikytų esamą situaciją nepakitusią, t.y. apsaugotų nuo sprendimo neįvykdymo galimybės. Todėl atsakovui uždraustina imtis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų pagal jo nutrauktas kreditavimo sutartis, įskaitant ir išieškojimą iš atsakovui įkeisto turto (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), iki įsiteisės dėl šio ginčo priimtas teismo sprendimas. Apeliacinio teismo vertinimu, susiklosčiusioje šioje byloje konkrečioje situacijoje tai būtų proporcinga priemonė, išlaikanti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir nesuteikianti nei vienai iš šalių perdėto pranašumo. Ieškovo skundas tenkinamas, skundžiamą nutartį atitinkamai pakeičiant (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Atsakovas AB DNB bankas savo nesutikimą su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia vieninteliu faktu, kad teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę, kuri jau negali būti įgyvendinta - uždraudė atlikti tai, kas jau buvo atlikta (kreditavimo sutartys nutrauktos). Kadangi apeliacinės instancijos teismas jau pažymėjo, kad reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui kol kas dar nėra eliminuota, iš esmės teisėtas ir pagrįstas procesinis teismo sprendimas (t.y. nutartis, kurios esmė - neleisti kreditoriui taikyti dėl vienašalio sutarčių nutraukimo atsirasiančių padarinių) negali būti pakeistas ar panaikintas šiuo formaliu, atsakovo skunde įvardijamu pagrindu (CPK 328 str.). Todėl prielaidų atsakovo skundo patenkinimui nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 str., 337 str. 1 d. 4 p.,

nutarė:

Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinėje dalyje nurodyti:

„Uždrausti atsakovui AB DNB bankui, juridinio asmens kodas 112029270, J. Basanavičiaus g. 26, 03601 Vilnius, imtis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų pagal su ieškovu UAB „Eura“ sudarytas 2006-02-20 kreditavimo sutartį Nr.9594 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais bei 2006-10-19 kreditavimo sutartį Nr.11138 su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, įskaitant išieškojimą iš atsakovui AB DNB bankui įkeisto turto.“

Teisėja Dalia Kačinskienė