Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį 310 straipsnį laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmes visiškai sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė A. D. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas M. L., tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2012 metų liepos mėnesį, naktį iš 30 į 31 dieną, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, liepdamas M. L. nueiti ir užmušti K. R. priklausantį mišrūnų veislės šunį ir nupjauti jam ausį, kurstė M. L. padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis A. D. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, apeliantas iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. A. D. teigia, kad teismas rėmėsi tik M. L. parodymais, kurie, nuteistojo teigimu, buvo nenuoseklūs, o kiti įvykio liudytojai net nebuvo apklausti. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad, sprendžiant A. D. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. D. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojos, kito nuteistojo parodymus), paties nuteistojo A. D. parodymus, kitus rašytinius įrodymus, ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nurodė, kuriais iš jų grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Todėl nuteistojo A. D. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas, ir jame nėra prieštaravimų.

A. D. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 310 straipsnyje, t. y., kad nuteistasis A. D. sukurstė kitą nuteistąjį M. L. žiauriai elgtis su nukentėjusiajai K. R. priklausančiu mišrūnų veislės šuniu – nupjauti jam ausį, patvirtina kito nuteistojo M. L. esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs parodymai, duoti viso proceso metu (39, 106–107 b. l.), kur jis patvirtino, jog A. D. buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, kad jis jam skundėsi, kad jo močiutės K. R. šuo buvo užpuolęs jo sugyventinę su vaiku ir apkandžiojęs, sakė, jog šunį reikėtų „pribaigti“ ir kaip įrodymą atnešti šuns ausį, po to jis taip ir padarė, jei A. D. nebūtų liepęs to padaryti, nebūtų taip pasielgęs. Aplinkybę, kad nukentėjusiosios K. R. šuo nuteistajam nepatiko, nes yra užpuolęs jo draugę ir vaiką, apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino pats apeliantas (107 b. l.), o liudytoja apklausta D. J. taip pat patvirtino, kad šuo buvo jai įkandęs tuo metu, kai ji ėjo su A. D. dukra. Šios aplinkybės patvirtina M. L. parodymus apie A. D. tikslo buvimą kurstant kitą nuteistąjį – M. L. – nusikalsti. Tuo labiau, kad pats nuteistasis A. D. nurodo dėl girtumo neprisimenąs, liepė ar ne M. L. žiauriai elgtis su šunimi. Be kita ko, kaip minėta, nuteistojo M. L. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo iš esmės tapatūs, atitinkantys kitą byloje surinktą medžiagą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių nuteistasis M. L. turėtų pagrindą apkalbėti A. D., neturi ir jokio pagrindo jais netikėti ir nesiremti.

Atsakant į nuteistojo A. D. apeliacinio skundo argumentus, kad teismas rėmėsi tik M. L. parodymais, kurie, nuteistojo teigimu, buvo nenuoseklūs, o kiti įvykio liudytojai net nebuvo apklausti, pažymėtina, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien M. L. parodymais, ir, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino neatsietai bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nuteistųjų, liudytojos, nukentėjusiosios parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Dėl to šie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais ir visiškai nepagrįstais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vertindama įrodymus nagrinėjamoje byloje, patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra įrodyta, jog A. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Taip pat kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad, skirdamas nuteistajam A. D. laisvės atėmimo bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis nusikalto būdamas tris kartus teistas, teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo metu, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgdama į visas minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad teismas visiškai teisingai paskyrė A. D. BK 310 straipsnio sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.