- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-05
- Bylos Nr.
- eI2-8346-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04971-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Sigita Fomičiova (pirm.), Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. B. (S. B.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760066944; Departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 23S38643, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 29 d. iki 2028 m. kovo 28 d.
Pareiškėjas nurodė, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės ir buvo netinkamai įvertintos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų kontekste. Pareiškėjas nurodo, kad 2022 m. lapkričio 18 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, todėl jis turėjo teisėtą pagrindą būti Lietuvos Respublikoje, nes jis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris galiojo iki 2024 m. vasario 4 d. Leidimas buvo įteiktas 2022 m. vasario 4 d., o 2022 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Departamentas 2023 m. vasario 24 d. pareiškėjui pranešė, kad priimtas sprendimas leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Šis sprendimas galiojo 1 mėnesį. 2023 m. vasario 28 d. pareiškėjas su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), sudarė darbo sutartį Nr. 129, (duomenys neskelbtini) pareigoms užimti. Pareiškėjas pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbtini), vykdė savo darbo funkcijas. Pareiškėjo darbdavys teigiamai atsiliepė apie pareiškėją kaip darbuotoją.
Pareiškėjo teigimu, pagal UTPĮ 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą atlieka pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus kompetentingų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjui ilgą laiką gyvenus ir dirbus Lietuvoje jau turint leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, prieš jo išdavimą, pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ar visuomenei, bei grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui jau buvo įvertinta. Per laikotarpį, nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, iki ginčijamų sprendimų priėmimo, nepasikeitė jokios aplinkybės, kurių pagrindu būtų iškilusi būtinybė Departamentui priimti šiuos sprendimus.
Pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, nes be teisėto pagrindo priėmė ginčijamą Sprendimą. Atsakovas tik formaliai nurodė, kokiu pagrindu tokie apribojimai yra proporcingi, kaip galimai tai pasieks numatytus tikslus, todėl tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai yra neadekvatūs ir tik formalaus pobūdžio.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Departamentas nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760066944, nes Departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštą Nr. 18-2681, kuriame nurodyta, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas sprendimą priėmė įvertinęs tai, kad pareiškėjas, tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo manymu, jis nekelia grėsmės Lietuvos saugumui, taip pat nekelia ir nelegalios migracijos grėsmės, nes kitu atveju net nebūtų buvusi svarstoma galimybė jam leisti laisvai judėti ir gyventi prieš išduodant laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Tuo labiau pareiškėjas nebuvo padaręs jokių nusižengimų, nebuvo teistas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnavo tik 2014 metais. Pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytina neproporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
Pareiškėjo manymu, atsakovo sprendimas turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atitikti Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, turi būti motyvuotas. Individualiame administraciniame akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šiuo atveju atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė vienašališkai ir formaliai, pažeidė gero administravimo principą, jis nenustatė visų Sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių, argumentai bendro pobūdžio ir visiškai nesusiję su pareiškėju.
Pareiškėjo manymu, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. UAB (duomenys neskelbtini) pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini). Ši specialybė Lietuvoje yra įtraukta į trūkstamų specialybių sąrašą, todėl panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbančiam bendrovėje, ji greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų), bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims. Šis sprendimas ir pareiškėjo darbdaviui sukelia neigiamas pasekmes, kyla jo veiklos sutrikimai, apsunkintas finansinių įsipareigojimų vykdymas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2023 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 23S37626 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir 2023 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 23S38643 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metams bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovas paaiškino, kad VSD 2023 m. kovo 9 d. rašte Nr. 18-2681 nurodė, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, lojaliems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovo teigimu, įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (šeiminių ryšių nenustatyta), pareiškėjo ekonominius ryšius (ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio), ir atsižvelgus į Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos kriterijų vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertinamas kaip proporcingas. Taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas sprendimus, Departamentas vadovaujasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje), iš kurių galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Ginčijamuose sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodė, kad vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. kovo 9 d. raštu Nr. 18-2681 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), 2014 – 2019 metais tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (5 metus, tarnyba baigta neseniai, prieš keletą metų), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Paaiškino, kad žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
VSD nurodė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos karinėje struktūroje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė karinę tarnybą (2019 metais), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.
Posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovė ir atsakovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas papildomai paaiškino kad tarnyba truko nuo 2014 – 2019 metų. Tarnybą pareiškėjas pradėjo kaip šauktinis, o praėjus pusmečiui (nors šauktinių tarnyba trunka 1,5 metų) sudarė profesionalios karo tarnybos sutartį. Per laikotarpį nuo 2014 iki 2019 m. pareiškėjo karinis laipsnis kito tokia tvarka: eilinis – jaunesnysis seržantas (2015 m) – seržantas (2015) – vyr. seržantas (2016 m.) – viršila (2017 m.) – praporščikas (2019 m.). Sutarties sąlygos, pareiškėjo teigimu, buvo laba griežtos, jos negalėjo turėti papildomų pajamų, išvykti iš šalies. Pareiškėjas patvirtino, kad pasibaigus tarnybai buvo perkeltas į kariuomenės rezervą ir gali būti pašauktas į pratybas, tačiau to dar neatsitiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 23S37626, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi ir 2023 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 23S38643, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 23S37626, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendime nurodyta, kad 2022 m. lapkričio 18 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Leidimo laikinai gyventi Nr. 760066944, galiojimas nuo 2022 m. vasario 4 d. iki 2024 m. vasario 4 d. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio14 pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.
Departamentas 2023 m. kovo 9 d. gavo VSD raštą Nr. 18-2681, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Sprendime nurodyta, kad vertinant S. B. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis turėjo nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2022 m. vasario 24 d. galiojusią nacionalinę vizą, sprendimo priėmimo metu turi nuo 2022 m. vasario 4 d. iki 2024 m. vasario 4 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais 2023 m. vasario 28 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, apie S. B. darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje duomenų nėra. Vertinant S. B. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Ginčo santykius reglamentuoja UTPĮ, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas UTPĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Nagrinėjamu atveju Departamentas UTPĮ nustatytą pagrindą – grėsmę valstybės saugumui konstatavo įvertinęs VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Taigi, Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija apie pareiškėjo ryšius, kurie kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėtina, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra UTPĮ įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su Sprendimu susijusių aspektų.
Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir teismo posėdžio metu išsakytus paaiškinimus, pažymi, kad nors pareiškėjo skunde nurodoma, jog Baltarusijos kariuomenėje jis tarnavo tik 2014 metais, tačiau teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad tarnyba truko nuo 2014 m. iki 2019 m. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSD rašte nurodyta informacija dėl pareiškėjo tarnybos trukmės yra teisinga.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2014 metais jis buvo pašauktas privalomai tarnauti Baltarusijos kariuomenėje. Nurodė, kad tokios tarnybos standartinis tarnavimo laikotarpis – 1,5 metų, tačiau po pusės metų buvo galima pereiti tarnauti pagal sutartį (profesinė tarnyba), ir jis sutiko, nes buvo pasiūlytos priimtinos sąlygos. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. jis pradėjo tarnybą kaip šauktinis ir jam buvo suteiktas eilinio kareivio laipsnis; vėliau 2015 m. pradėjus tarnauti pagal sutartį jam buvo suteiktas jaunesniojo seržanto laipsnis, po to tais pačiais 2015 m. jis gavo seržanto laipsnį; 2016 m. pareiškėjui suteiktas vyr. seržanto laipsnis; 2017 m. jis tapo viršila, o 2019 m. – praporščiku.
Taigi, iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis sąmoningai pasirinko profesionalią (pagal sutartį) tarnybą kariuomenėje, nors buvo pakviestas tarnauti tik kaip šauktinis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo karjera kariuomenėje pasižymėjo greitu ir nuosekliu vis aukštesnių laipsnių suteikimu. Nors pareiškėjas nurodė, kad atitarnavus tam tikrą laiką aukštesnis karinis laipsnis yra suteikiamas automatiškai, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas buvo lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo karinės tarnybos atlikimo vieta buvo pasienio ruožas. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra reikšminga vertinant galimą grėsmę.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“, kuriuo be kita ko nutarė paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio iš Baltarusijos Respublikos.
Europos Komisijos Pirmininkas 2021 m. rugsėjo 15 d. savo metiniame pranešime migrantų iš trečiųjų šalių panaudojimą pripažino kaip Baltarusijos režimo vykdomą hibridinę ataką, kuria siekiama destabilizuoti Europos Sąjungą, o Europos Parlamentas 2021 m. spalio 7 d. rezoliucijoje yra pareiškęs, kad žmonių panaudojimas neteisėtiems tikslams ir Baltarusijos valstybės remiamas neteisėtas sienos kirtimas yra hibridinio karo forma, kuria siekiama įbauginti ir destabilizuoti Europos Sąjungą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ 2021 m. lapkričio 10 d. įvedė nepaprastąją padėtį, be kita ko, atsižvelgdamas į Baltarusijos režimo vykdomus nusikalstamus veiksmus ir hibridines atakas prieš Lenkijos Respubliką, jų organizuotą ir masinį pobūdį bei dėl tų veiksmų ir atakų susidariusią didelį susirūpinimą keliančią humanitarinę krizę Europos Sąjungos pasienyje. Nepaprastoji padėtis buvo įvesta visame pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika ir 5 kilometrus į valstybės gilumą nuo pasienio ruožo.
Hibridinių atakų grėsmė pripažįstama ir LVAT praktikoje, kuris yra konstatavęs, kad neeilinių nelegalios migracijos iššūkių nulemta faktinė situacija, su kuria šiuo metu susiduria šioje srityje veikiančios kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos, yra ženkliai pakitusi ir reikalauja iš naujo atidžiai vertinti užsieniečių teisės į laisvę ir saugumą bei šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamos pusiausvyros klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021 42 p.).
Taigi, įvertinant susiklosčiusią padėti, kai Baltarusijos pasienio pareigūnai yra pasitelkiami hibridinės atakos vykdytojais, teismui nekyla abejonių dėl pasienyje dirbančių pareigūnų ir karių de facto pavaldumo ir lojalumo autoritariniam Baltarusijos rėžimui.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tarnyba kariuomenėje baigėsi tik 2019 m., t. y. pakankamai nesenai; kad jo tarnybos funkcijos (tarnyba pasienyje) buvo susijusios su sritimi, kuri Lietuvos Respublikai kelia hibridinių atakų grėsmę, darytina išvada, kad egzistuoja potenciali rizika, jog pareiškėjo įgūdžiai ir žinios tarnaujant Baltarusijos kariuomenėje gali būti panaudoti veiksmams, kurie yra priešingi Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
Dėl šios priežasties sutiktina su VSD išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui dėl jo buvusios ilgalaikės tarnybos Baltarusijos kariuomenėje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ilgą laiką (nuo 2014 iki 2019 metų) buvo profesionaliu kariu valstybėje, kuri vykdo provokacijas prieš Lietuvos Respubliką, taip pat ir užėmė svarbias pareigas, todėl vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir nebegali kelti grėsmės. Kadangi ir pats pareiškėjas posėdžio metu pripažino, kad 2019 m. baigus tarnybą Baltarusijos kariuomenėje jis buvo perkeltas į rezervą ir gali būti pakviestas į pratybas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, net ir baigęs savo aktyviąją tarnybą kariuomenėje, turi pareigą, kaip rezervo karys, periodiškai dalyvauti Baltarusijos kariuomenės veikloje.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos rėžimas ne tik priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, vykdo hibridines atakas prieš Lietuvą,, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu padeda Rusijai, kuri buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis, todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama.
Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Konstitucijoje ar Konvencijoje ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką.
Nors pareiškėjas akcentavo savo darbinius ryšius Lietuvoje, tačiau šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą, o pareiškėjo interesas dirbi Lietuvoje negali būti svarbesnis už valstybės saugumo interesą. VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, jis turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Departamentui (UTPĮ 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog jis turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas negali būti panaikintas.
Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neginčijo, jog Sprendimu buvo suvaržytos pareiškėjo teisės į šeiminius ryšius.
Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Dėl Sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į informacinę sistemą
Departamentas 2023 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S38643, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus.
Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas UTPĮ 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Atsakovo sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime buvo vertinta tiek VSD rašte siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjo ryšiai.
Nors pareiškėjas nurodo, kad tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai yra neadekvatūs ir tik formalaus pobūdžio, tačiau pareiškėjas nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, todėl jo argumentai laikytini deklaratyviais. Kaip jau buvo minėta atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir sprendime nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą. Teisėjų kolegija savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi panaikinimui nenustatė, todėl jis paliktinas galioti.
Be kita ko pareiškėjas nurodė, kad sprendimas neproporcingas akcentuodamas darbinius ryšius, tačiau kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pareiškėjo darbiniai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumo interesą. Tuo labiau, kad teismas pripažino pagrįsta išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
Nors pareiškėjas ginčijo sprendimų atitiktį VAĮ dėl motyvacijos nebuvimo ir nurodė, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, tačiau tokie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Teismo argumentai dėl ginčijamų sprendimų motyvacijos ir Departamento atlikto tyrimo visapusiškumo jau buvo nurodyti šiame sprendime, todėl teismas dėl jų pakartotinai nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas sprendžia, kad Departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytos procedūros, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų panaikinimui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.