Kauno apygardos teismo nutartis

2017-05-15 · Civilinė byla Nr. 2S-1117-260/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. 2YT-8617-894/2017Nutartis · 2017-02-27Kauno apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2017-05-15Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-15
Bylos Nr.
2S-1117-260/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-03471-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Pareiškėjas
V. J.
Suinteresuotas asmuo
viešajai įstaigai „Respublikinė Kauno ligoninė“, viešajai įstaigai „(duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centras“, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos gyventojų
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-1117-260/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03471-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.9; 3.3.2.5. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 15 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo suinteresuotiems asmenims – viešajai įstaigai „Respublikinė Kauno ligoninė“, viešajai įstaigai „(duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centras“, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškimo esmė

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. J. 2017 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) (duomenys neskelbtini) pareiškėjas V. J. Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) vykdomos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos sąlygomis buvo priverstas simuliuoti psichinę ligą, gultis į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir joje būti iki (duomenys neskelbtini) ne dėl ligos, o dėl atsisakymo okupacijos ir aneksijos metu tarnauti okupacinėje Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) armijoje bei nenorėdamas būti įkalintu dėl savo politinių įsitikinimų; 2) (duomenys neskelbtini) ligoninėje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pareiškėjas V. J. S. Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) vykdomos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos sąlygomis buvo ne „gydomas“, o priverstinai kankinamas dėl savo antiokupacinių, antisovietinių, antikolonijinių, antirusiškų įsitikinimų, dėl atsisakymo okupacijos ir aneksijos sąlygomis tarnauti priešo ginkluose pajėgose; 3) (duomenys neskelbtini) ligoninė (duomenys neskelbtini) pareiškėjui V. J. nustatė neteisingą diagnozę – (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, tikslu gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 27 d. nutartimi pareiškėjo V. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai „Respublikinė Kauno ligoninė“, viešajai įstaigai „(duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centras“, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, atsisakė priimti.

Pasisakydamas dėl prašomo nustatyti juridinio fakto, kad pareiškėjas buvo priverstas simuliuoti psichinę ligą, gultis į (duomenys neskelbtini) psichoneurologinę ligoninę ir joje būti iki (duomenys neskelbtini) ne dėl ligos, o dėl atsisakymo okupacijos metu tarnauti Sovietų Sąjungos armijoje bei nenorėdamas būti įkalintu dėl savo politinių įsitikinimų, teismas nurodė, jog prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, jo pagrindu neatsiras pareiškėjo siekiamos įgyti teisės, nes Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme nenumatyta galimybė asmenį, sąmoningai simuliavusį ligą, siekiant išvengti karinės tarnybos, pripažinti nukentėjusiuoju. Priešingai nei teigia pareiškėjas, nukentėjusiuoju gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuris prievarta buvo paimtas į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašyme reiškiamo prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad (duomenys neskelbtini) psichoneurologinėje ligoninėje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pareiškėjas V. J. Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) vykdomos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos sąlygomis buvo ne „gydomas“, o priverstinai kankinamas dėl savo antiokupacinių, antisovietinių, antikolonijinių, antirusiškų įsitikinimų, dėl atsisakymo okupacijos ir aneksijos sąlygomis tarnauti priešo ginkluose pajėgose, teismas atkreipė dėmesį, kad prašomas nustatyti juridinis faktas prieštarauja pareiškėjo prašymui, kuriuo jis prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis simuliavo psichinę ligą, t. y. galimai sąmoningai, savo noru, buvo hospitalizuotas psichoneurologinėje ligoninėje. Išaiškino, kad Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad politiniais kaliniais pripažįstami asmenys, dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai gydyti psichiatrinėse gydymo įstaigose. Todėl laikė, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, jo pagrindu neatsiras pareiškėjo siekiamos įgyti teisės, nes politiniu kaliniu pripažįstamas toks asmuo, kuris dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai gydytas psichiatrinėse gydymo įstaigose, o ne asmuo sąmoningai siekęs būti patalpintas į psichiatrinę gydymo įstaigą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo, kuriuo jis prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) ligoninė (duomenys neskelbtini) pareiškėjui V. J. nustatė neteisingą diagnozę - (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, jog sveikata – tai asmens fizinė ir dvasinė būsena, kurią įvertinti ir diagnozuoti ligą gali tik sveikatos priežiūros įstaigos specialistai. Todėl sprendė, jog reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – neteisingai nustatytą diagnozę, negali būti laikomas savarankišku bylos dalyku. Tai faktinė aplinkybė, kurios (ne)egzistavimo klausimas yra įrodinėjamas CPK 178 straipsnyje numatyta tvarka ir gali būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje.

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas V. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjo V. J. 2017 m. vasario 17 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pareiškimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kauno apylinkės teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo prašomi nustatyti trys juridiniai faktai – tai ne įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai pareiškėjo santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės pareiškėjo teisės ar pareigos.

Kauno apylinkės teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo prašomi nustatyti trys juridiniai faktai turi juridinę reikšmę, t. y. tokie, nuo kurių priklauso pareiškėjo asmens asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Kauno apylinkės teismas nepagrįstai vertino, jog nustačius, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas V. J. Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) vykdomos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos sąlygomis buvo priverstas simuliuoti psichinę ligą, gultis į (duomenys neskelbtini) psichoneurologinę ligoninę ir joje būti iki (duomenys neskelbtini) ne dėl ligos, o dėl atsisakymo okupacijos ir aneksijos metu tarnauti okupacinėje Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) armijoje bei nenorėdamas būti įkalintu dėl savo politinių įsitikinimų, nuo šio juridinio fakto priklauso pareiškėjo nurodytų asmens asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, - tame tarpe teisių užtikrinant pareiškėjo asmens apsaugą nuo neteisėtų prookupacinio Lietuvos Respublikos režimo valdžios ir valdymo institucijų, pareigūnų veiksmų, lygias galimybes dalyvauti pilietiniame ir politiniame valstybės gyvenime, būti nediskriminuojamam, persekiojamam politiniais ir tautiniais motyvais – už lietuvių tautybę ir antiokupacinius, antikolonijinius, antisovietinius, antirusiškus įsitikinimus bei pažiūras. Teismas nepagrįstai neišreikalavo, neanalizavo, nevertino baudžiamosios politinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), baudžiamosios politinės genocido bylos Nr. (duomenys neskelbtini) bei administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos ir pareiškėjo jose pateiktų procesinių dokumentų bei su pareiškimu pateiktų procesinių dokumentų, kurie įrodo, jog pirmasis prašomas nustatyti juridinis faktas turi juridinę reikšmę.

Kauno apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 8, 10, 18, 20 straipsnių nuostatas, kadangi atsisakė pripažinti Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) prievarta įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos neteisėtumo faktą bei jo neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui – neteisėtos prievartos tarnauti priešo Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) ginkluotosiose pajėgose faktą.

Kauno apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje nurodytas teiginys, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, jog jis buvo priverstas simuliuoti psichinę ligą, gultis į (duomenys neskelbtini) ligoninę, nesukels jam jokių teisinių pasekmių, prieštarauja paties teismo skundžiamoje nutartyje cituojamam Lietuvos Respublikos asmenų nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 3 straipsnio nuostatoms.

Kauno apylinkės teismas skundžiama nutartimi nagrinėdamas Lietuvos Respublikos asmenų nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo nuostatų taikymą pareiškėjui pripažįstant nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą išėjo už pareiškimo ir bylos nagrinėjimo ribų, nes minėto įstatymo nuostatų taikymas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo įgaliojimų srityje, tokiu būdu pažeidė CPK 2 straipsnį, atsisakė ginti pareiškėjo interesus, aiškinti bei plėtoti teisę.

Kauno apylinkės teismas skundžiamą nutartį nepagrįstai grindė CPK 115 straipsniu, kadangi nenurodė jokių pareiškimo trūkumų, neišaiškino į kurią instituciją ar teismą pareiškėjui reikia kreiptis, pažeidė CPK 115 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatas.

Kauno apylinkės teismas skundžiamą nutartį nepagrįstai grindė CPK 135 straipsniu, kadangi nenurodė jokių pareiškimo turinio trūkumų.

Kauno apylinkės teismas skundžiamą nutartį nepagrįstai grindė CPK 5 straipsnio ir 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, iš pareiškėjo neteisėtai atimdamas teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą.

Skundžiama Kauno apylinkės teismo nutartis nemotyvuota, priimta pažeidžiant CPK 137 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kauno apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokio nei faktinio nei teisinio pagrindo, kodėl pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – neteisingai nustatyta diagnozė, negali būti laikoma savarankišku dalyku byloje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir tokiu būdu pažeidė CPK 445 straipsnio nuostatas.

Kauno apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjas juridinę reikšmę turintį faktą, jog (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nustatė neteisingą diagnozę turi įrodinėti ne CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 445 straipsnyje nustatyta tvarka, o atliekant retrospektyvinę teismo psichiatrinę ekspertizę, pažeidė CPK 7 straipsnio, 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto bei 445 straipsnio nuostatas, kadangi visis trys pareiškėjo reikalavimai tarpusavyje susiję. Taip pat teismas pažeidė pareiškėjo turimą teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus (CPK 136 straipsnio 1 dalis).

Kauno apylinkės teismas pažeidė CPK 136 straipsnio 2 dalies nuostatą nepagrįstai pripažindamas, kad pareiškėjo prašymas dėl neteisingai jam nustatytos diagnozės (duomenys neskelbtini) ligoninėje (duomenys neskelbtini) gali būti įrodinėjamas kitoje byloje, tačiau šio reikalavimo neišskyrė. Bei pažeidė CPK 136 straipsnio 4 dalies nuostatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

CPK 336 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys atskirajame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Apeliantas pareiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad sprendžiant pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai ir nepakankamai ištirti byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurių papildomas ir pakartotinis tyrimas yra būtinas, todėl pilnam ir visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyti argumentai nelaikytini pakankamais pripažinti egzistuojant objektyvią būtinybę pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo priėmimo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nenustatęs jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis teismui suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir jo pateiktą atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nutarties nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi atitikti bendruosius CPK 111 ir 113 straipsnių reikalavimus bei specialius reikalavimus; turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turinį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (CPK447 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. J. 2017 m. vasario 17 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, jog: (duomenys neskelbtini) pareiškėjas V. J. Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) vykdomos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos sąlygomis buvo priverstas simuliuoti psichinę ligą, gultis į (duomenys neskelbtini) psichoneurologinę ligoninę ir joje būti iki (duomenys neskelbtini) ne dėl ligos, o dėl atsisakymo okupacijos ir aneksijos metu tarnauti okupacinėje Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) armijoje bei nenorėdamas būti įkalintu dėl savo politinių įsitikinimų; (duomenys neskelbtini) psichoneurologinėje ligoninėje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pareiškėjas V. J. Sovietų Sąjungos (sovietinės Rusijos imperijos) vykdomos Lietuvos Respublikos okupacijos ir aneksijos sąlygomis buvo ne „gydomas“, o priverstinai kankinamas dėl savo antiokupacinių, antisovietinių, antikolonijinių, antirusiškų įsitikinimų, dėl atsisakymo okupacijos ir aneksijos sąlygomis tarnauti priešo ginkluose pajėgose; (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė (duomenys neskelbtini) pareiškėjui V. J. nustatė neteisingą diagnozę - (duomenys neskelbtini). Prašymą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus pareiškėjas reiškia tikslu gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą.

CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektine teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 straipsnis). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, susijusias su juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylų nagrinėjimu, pareiškimų tokio pobūdžio bylose priėmimu. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad iš skundžiamos teismo nutarties nėra aišku, kokiu pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškimą. Ginčo ir ypatingoji teisena numato skirtingas bylų nagrinėjimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pareiškime prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl pagrįstai išsprendė pareiškimo priėmimo klausimą.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Tai, ar faktas turi teisinę reikšmę, lemia materialusis teisinis reglamentavimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių, teismas atsisako jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjas buvo priverstas simuliuoti psichinę ligą, gultis į (duomenys neskelbtini) psichoneurologinę ligoninę ir joje buvo ne gydomas, o kankinamas dėl atsisakymo okupacijos metu tarnauti Sovietų Sąjungos armijoje bei nenorėdamas būti įkalintu dėl savo politinių įsitikinimų bei, kad (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nustatyta neteisinga diagnozė – (duomenys neskelbtini), kadangi nenustačius šių juridinių faktų pareiškėjui neatsiras siekiamos įgyti teisės – asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas. Pareiškėjas teismo prašo nustatyti juridinį faktą, kuris nesukels jam teisinių pasekmių, kadangi paties pareiškėjo pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nurodomos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas sąmoningai simuliavo ligą, siekdamas išvengti karinės tarnybos, prieš jį nebuvo naudojama prievarta, todėl negali būti pripažintas nekentėjusiuoju. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą.

Nepagrįstu laikytinas pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškinį nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies l punkto pagrindu, neturėjo teisės siūlyti pareiškėjui juridinę reikšmę turintį faktą spręsti kitoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad šalims nedraudžiama kitoje byloje įrodinėti faktus, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos faktinių aplinkybių egzistavimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo V. J. pareiškimas neatitinka CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymui. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareikšimą kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Dėl to skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Kauno apygardos teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Raimondas Buzelis