Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės UAB „Vilogus“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3-237/2015, pagal ieškovės UAB „Vilogus“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nevertino liudytojos UAB „Nimeta“ direktorės I. V. parodymų. I. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuolat buvo ieškoma klientų A. B. sodybai parduoti, jam ne vieną kartą buvo teikiami pasiūlymai. Tačiau vieną dieną paskambino neblaivus A. B. ir pasakė, kad namo pardavinėti nebereikia. Tuomet UAB „Nimeta“ išsiuntė A. B. 2010-02-26 pasiūlymą įvykdyti sutartį, kuriame nurodė, kad atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygas (atsisakė parduoti nekilnojamąjį turtą), todėl privalo sumokėti Sutarties 3.2 p. numatytą netesybų sumą. Tačiau po kelių dienų šalys vėl susisiekė ir sutartiniai santykiai buvo atnaujinti, atsakovas toliau norėjo parduoti jam nuosavybės teise priklausanti namą, o agentūra sutiko toliau ieškoti pirkėjų. 2013 m. gegužės - birželio mėn. UAB „Nimeta“ rado dar vieną pirkėją sodybai, tačiau A. B. pasakė, kad namą pardavė dar 2011-04-21. Taip pat nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-101-814/2014, Jonavos rajono apylinkės teismas konstatavo, kad UAB „Nimeta“ veikė tinkamai pagal Sutartį, agentūros atstovams A. B. buvo davęs raktą nuo sodybos, kai jie atvežė aprodyti sodybą pirkėjams, jis ne kartą matė skelbimus laikraštyje apie savo parduodamą sodybą su agentūros telefono numeriu, o kaimyno žmonai, kuriems vėliau savarankiškai pardavė sodybą, pasakė, kad jei neparduos agentūra, parduos jis. Iš tokių atsakovo veiksmų aišku, kad A. B. suprato sutarties pobūdį bei suprato, kad sutartiniai santykiai buvo atnaujinti bei vykdomi ir po 2010-02-26 pasiūlymo gavimo. Atsižvelgiant į tai Raseinių rajono apylinkės teismas, priimdamas ginčo sprendimą neįvertino ieškovo iniciatyva surinktų svarbių įrodymų - I. V. parodymų, akivaizdžiai pažeidė ieškovės UAB „Vilogus“ teisėtus interesus bei rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

2. UAB „Nimeta“ iš kurios reikalavimo teisę perėmė UAB „Vilogus“, apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2013 m. gegužės pabaigoje - birželio mėnesį. Iki tol UAB „Nimeta“ sutartį vykdė ir atsakovas tą suprato. Nors sutartiniai santykiai tarp šalių pasibaigė 2011 m. balandžio 21 d. atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį - sodybą pardavus, tačiau apie tai UAB „Nimeta“ žinoma nebuvo. Šią aplinkybę pripažino ir A. B., kuris teismo posėdžio metu paaiškino, kad apie sodybos pardavimą jis UAB „Nimeta“ neinformavo, o apie pardavimą pasakė UAB „Nimeta“ darbuotojai tik 2013 m., kuomet pastaroji paskambino jam ir pasakė, kad rado pirkėją jo sodybai. Taigi, akivaizdu, kad sutrumpinto šešerių mėnesių ieškinio senaties pradžios momentas turėtų būti laikomas UAB „Nimeta“ sužinojimo apie savo pažeistą teisę momentas - 2013 m. gegužės mėn. pabaiga. Be to, teismas nurodė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį dėl baudos išieškojimo, tačiau toks prašymas nebuvo reiškiamas nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu, todėl teismas pritaikė ieškinio senatį visiškai neteisėtai ir nepagristai.

1. Nesutinka, kad teismas pažeidė rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nes tiek ieškovei, tiek jam, kaip atsakovui buvo sudarytos galimybės teikti įrodymus ir įrodinėti tas aplinkybes kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Laiko, kad Raseinių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą priėmė pagrįstą, motyvuotą ir teisingą sprendimą.

2. UAB „Nimeta“ atsiuntusi jam 2010-02-26 pasiūlymą įvykdyti sutartį, t.y. už sutarties vienašalį nutraukimų, sumokėti 4000 Lt dydžio baudą iki 2010 m. kovo 6 d., akivaizdžiai leido suprasti, kad sutartis yra nutraukta iš jo pusės vienašališkai, dėl ko ir buvo reikalaujama sumokėti baudą. Apie tai kad UAB „Nimeta“, po tokio 2010-02-26 rašytinio pasiūlymo, kuriuo pripažino jį vienašališkai nutraukus sutartį, dar vykdo sodybos pirkėjų paieškas, nebuvo informuotas nei žodžiu, nei raštu. Laiko, kad teismas sprendime teisingai ir pagrįstai įvertino ir konstatavo, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo prasidėjo būtent nuo 2010-02-26, o baigėsi 2010-08-26. Kaip teisingai konstatuota teismo sprendime UAB „Nimeta“ ir ieškovei UAB „Vilogus“ sudarant 2013-08-01 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2013/08/01-1, kurios pagrindu UAB „Nimeta“ perleido UAB „Vilogus“ visas reikalavimo teises į A. B., t.y. jo, skolą, jau buvo praleistas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Teikdamas atsiliepimą į ieškinį, prašė taikyti ieškinio senatį, o kaip akcentuota teismo sprendime, ieškovė atnaujinti ieškinio senaties termino neprašė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų taikymo bei ieškinio senaties instituto taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos duomenimis 2009-09-19 UAB „Nimeta“ ir A. B. pasirašė Pavedimo sutartį Nr. 53, pagal kurią atsakovas pavedė agentūrai UAB „Nimeta“ surasti pirkėją jo namui, esančiam (duomenys neskelbtini), sutartinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina – 23 170 Eur (80 000 Lt). Pavedimo sutarties 3.2. punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, kai klientas vienašališkai nutraukia sutartį ar stabdo jos vykdymą, privalo sumokėti agentūrai 5 procentus nuo turto kainos, nurodytos šios sutarties 1.2 punkte dydžio baudą (netesybas). 2010-02-26 Pasiūlymu sudaryti sutartį nustatyta, kad ieškovui atsakovė išsiuntė pasiūlymą, kuriame nurodė, jog A. B. vienašališkai pažeisdamas Pavedimo sutarties Nr. 53 sąlygas, nutraukė sutartį, t. y. atsisako parduoti minėtą namą. Kadangi pažeidė sutarties 3.2. punktą, privalo UAB „Nimeta“ sumokėti 5 procentų baudą nuo 1.2. p. nurodytos kainos, t. y. 4000 Lt. Nesumokėjus minėtos sumos iki 2010-03-06, bus kreiptasi į teismą. Atsakovas minėtos sumos nesumokėjo. Atsakovas 2011-04-21 žemės sklypą ir jame esančius pastatus, adresu (duomenys neskelbtini), pardavė už 7241 Eur (25000 Lt). 2013-08-01 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2013/08/01-1, atsakovė UAB „Nimeta“ perleido trečiajam asmeniui UAB „Vilogus“ visas reikalavimo teises, kilusias iš sutarties, pasirašytos tarp UAB „Nimeta“ ir A. B.. Trečiasis asmuo UAB „Vilogus“ 2013-08-14 Pretenzija dėl įsiskolinimo sumokėjimo informavo ieškovą, kad visos reikalavimo teisės į skolą yra perleistos naujajam kreditoriui ir pareikalavo, kad A. B. iki 2013-08-23 sumokėtų 4000 Lt skolą UAB „Vilogus“. 2013-09-04 UAB „Vilogus“ kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą pareiškimu dėl minėtos skolos, 5 procentų metinių palūkanų bei 430 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš A. B.. 2013-09-09 teismo įsakymu UAB „Vilogus“ reikalavimai buvo patenkinti. Gavus A. B. prieštaravimus dėl teismo įsakymo, UAB „Vilogus“ pateikė Raseinių rajono apylinkės teismui ieškinį.

Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad Raseinių rajono apylinkės teismas, priimdamas ginčo sprendimą, visiškai nevertino ieškovės iniciatyva teismo posėdyje apklaustos liudytojos UAB „Nimeta“ direktorės I. V. parodymų, kuri sudarė 2009-09-19 Pavedimo sutartį Nr. 53 bei vykdė pirkėjų paiešką atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimui. I. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuolat buvo ieškoma klientų A. B. sodybai parduoti, jam ne vieną kartą buvo teikiami pasiūlymai. Tačiau jam paskambinus, kad namo pardavinėti nebereikia, UAB „Nimeta“ išsiuntė A. B. 2010-02-26 pasiūlymą įvykdyti sutartį, kuriame nurodė, kad atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygas (atsisakė parduoti nekilnojamąjį turtą), todėl privalo sumokėti Sutarties 3.p. numatytą netesybų sumą 4000,00 Lt sumą iki 2013-03-06. Tačiau po kelių dienų šalys vėl susisiekė ir sutartiniai santykiai buvo atnaujinti, atsakovas toliau norėjo parduoti jam nuosavybės teise priklausanti namą, o agentūra sutiko toliau ieškoti pirkėjų. Toliau buvo teikiami pasiūlymai. Pasak apeliantės atėjus pasauliniai ekonominei krizei, smukus nekilnojamojo turto kainoms, asmenų, norinčių apžiūrėti ir įsigyti sodybą, atsirasdavo vis mažiau. 2013 m. gegužės - birželio mėn. UAB „Nimeta“ rado dar vieną pirkėją sodybai. Tačiau šį kartą paskambinus A. B., pastarasis pasakė, kad namą pardavė dar 2011-04-21. Apeliacinio teismo vertinimu teismo posėdžio metu išklausius liudytojos parodymus, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantė nurodė konkrečias aplinkybes dėl sutarties vykdymo, liudytoja paaiškino, kad buvo ieškoma pirkėjų, taip pat nurodė, kad atsakovo kaimynė pasiūlė pirkti sodybą už 45 000 Lt, tačiau kada tai buvo, liudytoja nurodė neprisimenanti. Liudytoja tvirtino, kad po raginimo sumokėti baudą ir toliau buvo tęsiamas pardavimas, tačiau teismo posėdžio metu atsakovas neigė šias aplinkybes, nurodydamas, kad prašė atvažiuoti ir perdaryti sutartį. Taip pat liudytoja paaiškino, kad iki 2013 m. nežinojo apie tai, kad atsakovas pardavė sklypą ir pastatus, o iki 2013m. duomenų Nekilnojamo turto registre netikrino. Nors apeliantė teigia, kad liudytojos paaiškinimai patvirtina, kad nuolat buvo ieškoma klientų A. B. sodybai parduoti, jam ne vieną kartą buvo teikiami pasiūlymai, tačiau apeliacinio teismo vertinimo liudytojos paaiškinimai šių aplinkybių neįrodo, nes kaip minėta konkrečių aplinkybių liudytoja nenurodė ir konkrečių duomenų nepateikė. Taip pat apeliantė nurodo, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-101-814/2014, Jonavos rajono apylinkės teismas konstatavo aplinkybes , kad UAB „Nimeta“ veikė tinkamai pagal sutartį, agentūros atstovams A. B. buvo davęs raktą nuo sodybos, kai jie atvežė aprodyti sodybą pirkėjams, A. B. ne kartą matė skelbimus laikraštyje apie savo parduodamą sodybą su agentūros telefono numeriu, o kaimyno žmonai, kuriems vėliau savarankiškai pardavė sodybą, pasakė, kad jei neparduos agentūra, parduos jis. Iš tokių atsakovo veiksmų aišku, kad A. B. suprato sutarties pobūdį bei suprato, kad sutartiniai santykiai buvo atnaujinti bei vykdomi ir po 2010-02-26 pasiūlymo gavimo.

LITEKO duomenimis Jonavos rajono apylinkės teismas 2014-03-24 sprendimu J. B. ieškinį atmetė. Atsakovas reiškė ieškinį prašydamas pavedimo sutartį Nr. 53, 2009-09-19, sudarytą tarp jo ir UAB „Nimeta“ dėl pirkėjo suradimo objektui – sodybai (duomenys neskelbtini), pirkti už 80 000 Lt, pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. 2010 m. vasario mėn. skambino į agentūrą, pasakė, kad už tokią kainą sodybos neparduos, prašė, kad atvažiuotų pas jį perrašyti sutartį arba ją nutraukti. Po skambučio gavo laišką – įspėjimą, kad jis pažeidė sutartį ir reikalavo sumokėti pinigus. Daugiau agentūros atstovė nesirodė, pirkėjų nebuvo, jokių darbų iki 2010 m. vasario mėn. agentūra neatliko. Tik 2010 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. perskaitė reklamą laikraštyje „Alio Raseiniai“, pamatė, kad jo sodyba pardavinėjama už 57 000 Lt, buvo nurodytas agentūros telefonas, tokia sodybos kaina nebuvo su juo derinta. Ieškovė nurodė priešingai, kad po pasiūlymo įvykdyti sutartį ir toliau su A. B. bendravo, pamažino kainą ir pardavinėjo sodybą už 57 000 Lt. Jonavos rajono apylinkės teismas sprendime vertindamas byloje esančius duomenis dėl sandorio teisėtumo nurodė, kad atkreiptinas dėmesys į ieškovo elgesį po sutarties sudarymo. Nors jis sako, kad su visa sutartimi jis susipažino tik kitą dieną, kai ją perskaitė, suprato, kad negerai padarė, kad ją pasirašė, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų, kad ją nutraukti, o priešingai, savo neveikimu leido atsakovei UAB „Nimeta“ veikti pagal sutartį. Ieškovas pats pripažino, kad R. J. davė raktą nuo sodybos, kai ši atvežė klientus, taip pat pripažino, kad matydavo daug žmonių apžiūrinčių sodybą, matė laikraščiuose skelbimus apie savo parduodamą sodybą su agentūros telefono numeriu, o kaimyno žmonai, kuriems vėliau savarankiškai ją pardavė, pasakė, kad jei sodybos neparduos agentūra, parduosiąs jis. Teismas nurodė, kad iš tokių ieškovo veiksmų darytina išvada, kad ieškovas suprato sutarties pobūdį, suprato, kad jo turtą pardavinėja UAB „Nimeta“, suprato, kad sutartis yra realiai vykdoma ir to norėjo. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar sutartis apskritai buvo vykdoma tinkamai, ar buvo teikiamos ataskaitos, kokius konkrečius veiksmus UAB „Nimeta“ atliko, kokias išlaidas ji patyrė vykdydama sutartį ir pan. Pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra sandorio pripažinimas negaliojančiu dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl sutarties sąlygų tinkamas/netinkamas vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas, konkrečioje byloje nenustatęs absoliučių sandorio negaliojimo pagrindų, ieškinį atmetė.

Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir argumentus vertinant sandorio teisėtumą nėra pagrindo išvadai, kad minėto Jonavos rajono apylinkės 2014-03-24 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-101-814/2014 nustatyta, ir yra pagrindo išvadai, kad kaip teigia apeliantė, A. B. suprato ne tik sutarties pobūdį bet suprato, kad sutartiniai santykiai buvo atnaujinti bei vykdomi ir po 2010-02-26 pasiūlymo gavimo. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantės nurodyti argumentai dėl Jonavos rajono apylinkės teismo nustatytų aplinkybių taip, kaip jas vertina apeliantė, nepagrįsti.

Konkrečiu atveju šioje nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atsisakydamas parduoti sodybą surastam klientui, savo veiksmais vienašališkai pažeidė Pavedimo sutarties 3.2. punktą, ir ją nutraukė, todėl turėtų kitai sutarties šaliai sumokėti sutartyje numatytas 5 proc. netesybas (baudą), t. y. 1158 Eur (4000 Lt) dydžio baudą. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį dėl baudos išieškojimo, kadangi ieškovas yra praleidęs šešių mėnesių terminą kreiptis į teismą, į tai, kad ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovo Raseinių apylinkės teisme gautas 2013-09-09, ieškovas atnaujinti ieškinio senaties termino neprašė, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra suėjęs ieškinio senaties terminas, todėl ieškinio senatis taikytina ir ieškinys atmestinas. Pažymėtina, kad apeliaciniam teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad toks prašymas nebuvo reiškiamas nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu, ir kad teismas pritaikė ieškinio senatį visiškai neteisėtai ir nepagristai, nes bylos duomenys paneigia apeliantės argumentus. Atsakovas nurodė poziciją dėl ieškinio senaties taikymo ir teismas pagrįstai sprendė, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo prasidėjo nuo 2010-02-26, UAB „Nimeta“ atsakovui A. B. pateikus pasiūlymą, kuriuo prašė sumokėti 1158 Eur (4000 Lt) baudą. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties terminas šeši mėnesiai, teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti teisme dėl baudos priteisimo suėjo 2010-08-26. Taip pat teismas padarė išvadą, kad UAB „Nimeta“ ir ieškovui UAB „Vilogus“ sudarant 2013-08-01 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2013/08/01-1, kurios pagrindu UAB „Nimeta“ perleido UAB „Vilogus“ visas reikalavimo teises į A. B. skolą, jau buvo praleistas šešių mėnesių numatytas ieškinio senaties terminas. Apeliaciniam teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nors apeliantė teigia, kad A. B. suprato, kad sutartiniai santykiai buvo atnaujinti bei vykdomi ir po 2010-02-26 pasiūlymo gavimo iki 2013 m. gegužės - birželio mėn., kada pasak apeliantės UAB „Nimeta“ rado dar vieną pirkėją sodybai, tačiau byloje duomenų, kokius konkrečius veiksmus ir kada konkrečiai UAB „Nimeta“ atliko, nepateikta. Byloje nėra duomenų kada galimai sutartiniai santykiai tarp šalių buvo atnaujinti, koks konkrečiai susitarimas buvo, ar buvo susitarimas parduoti už mažesnę kainą, iki kada agentūra sutiko toliau ieškoti pirkėjų, kada konkrečiai atsakovui buvo teikiami pasiūlymai ir kita. ( LR CPK 178 straipsnis ). Įvertinus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybių šalims naudotis jų procesinėmis teisėmis, kad pažeidė rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus, kad šalims nebuvo sudarytos galimybės teikti įrodymus ir įrodinėti tas aplinkybes kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12, 13, 17, 42 straipsnis, 178 straipsnis).

Apeliantė nurodo, kad 2013 m. supratusi, kad sutartis buvo vienašališkai nutraukta, UAB „Nimeta“ kreipėsi į UAB „Vilogus“ dėl skolos išieškojimo ir nusprendė skolą perleisti. 2013-08-01 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2013/08/01-1, kurios pagrindu 2013-08-14 atsakovui buvo siųsta pretenzija ir reikalavimo perleidimo faktą pagrindžiantys įrodymai, prašoma apmokėti susidariusi įsiskolinimą. Negavus apmokėjimo iki pretenzijoje nurodytos datos, ieškovė UAB „Vilogus“ 2013-09-04 kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išieškoti skolą. Apeliantės vertinimu UAB „Nimeta“ apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2013 m. gegužės pabaigoje - birželio mėnesj. Iki tol UAB „Nimeta“ sutartį vykdė ir atsakovas tą suprato. Nors sutartiniai santykiai tarp šalių pasibaigė 2011 m. balandžio 21 d. atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį - sodybą pardavus, apie tai UAB „Nimeta“ nebuvo informuota. Apelianto teigimu šią aplinkybę pripažino ir A. B. teismo posėdžio metu paaiškinęs, kad apie sodybos pardavimą jis UAB „Nimeta“ neinformavo, o apie pardavimą pasakė UAB „Nimeta“ darbuotojai tik 2013 m., kuomet pastaroji paskambino jam ir pasakė, kad rado pirkėją jo sodybai. Tačiau šias aplinkybes neigia atsakovas A. B., ką patvirtina teismo posėdžio garso įrašas. Pasak apeliantės sutrumpinto šešerių mėnesių ieškinio senaties pradžios momentas turėtų būti laikomas UAB „Nimeta“ sužinojimo apie savo pažeistą teisę momentas - 2013 m. gegužės mėn. pabaiga. UAB „Vilogus“ kreipdamasis į teismą 2013-09-04 nepraleido įstatymu numatyto sutrumpinto šešerių mėnesių senaties termino.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 straipsnis). LR CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos) išieškojimo. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (LR CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą LR CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip minėta atsakovas neigia ieškovės nurodytas aplinkybes dėl sutarties vykdymo, o ieškovės vertinimu sutartiniai santykiai tarp šalių tęsėsi ir pasibaigė 2011 m. balandžio 21 d. atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo prasidėjo nuo 2010-02-26, kuomet UAB „Nimeta“ atsakovui A. B. pateikė pasiūlymą dėl 1158 Eur (4000 Lt) baudos sumokėjimo gera valia. Kitų, kaip minėta įrodymų, kurie patvirtintų, ieškovės paaiškinimus dėl sutarties vykdymo bei suteiktų paslaugų taip pat suteiktų pagrindo spręsti, kad UAB „Nimeta“ sužinojimo apie savo pažeistą teisę momentas yra 2013 m. gegužės mėn. pabaiga, nepateikta. Pažymėtina, kad šalys siekdamos sutarties įvykdymo privalo elgtis sąžiningai viena kitos atžvilgiu, bendradarbiauti, turi teisę keisti sutarties sąlygas ir kt. LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikia asmenims, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Esant ginčui tarp šalių sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Be to, pažymėtina, kad protingumo ir sąžiningumo principas įpareigoja asmenį domėtis savo teisėmis ir pareigomis, elgtis apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai. Todėl įvertinus visumą nustatytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad UAB „Vilogus“ kreipdamasi į teismą 2013-09-04 nepraleido įstatymu numatyto sutrumpinto šešerių mėnesių senaties termino.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nors ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau apeliantės pateikti argumentai nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą. Apeliacinio teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareiškė prašymą už suteiktas teisines paslaugas atsakovui priteisti 57,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgus į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, procesinių dokumentų apimtį, turinį, iš ieškovės valstybei priteistini 57,90 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą (LR CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis , 99 straipsnis).

Antrines teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą - 188659752, banką - AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį - įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Vilogus“, į. k. 301425587 57,90 (penkiasdešimt septynis eurus 90 centų) į valstybės pajamas už suteiktą atsakovui antrinę teisinę pagalbą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.