Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Živilė Bliūdžiuvienė Proceso Nr. 1-25-1-00627-2010-7

2014 m. sausio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistojo D. Š. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 149 str. 3 d. ir jam paskirta bausmė - 4 (ketveri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2009-10-21 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir galutinė subendrinta bausmė - 6 (šešeri) metai 6 (šeši) mėn. laisvės atėmimo;

nukentėjusiosios L. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai priteista solidariai iš D. Š. bei S. V. 17150 Lt;

iš kaltinamųjų D. Š. bei S. V. valstybės naudai priteistos proceso išlaidos – advokato atstovavimo nukentėjusiajam išlaidos (antrinės teisinės pagalbos teikimas) – 2140 Lt, iš kiekvieno kaltinamojo po 1070 Lt;

dėl kito nuteistojo S. V. apeliacinių skundų negauta;

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 3 d. už tai, kad jis, būdamas nepilnametis, ir S. V. 2010 m. gegužės 23 d., apie 01.00-01.30 val., (duomenys neskelbtini) parke, Kaune, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais stipriai apkabinę per liemenį nukentėjusiąją L. M., nusivedė ją gilyn į mišką, o nukentėjusiajai L. M. bandant šauktis pagalbos, bendrais veiksmais ranka užspaudus jai burną ir S. V. panaudojus fizinį smurtą, t.y. sudavus vieną kartą nukentėjusiajai kumščiu į pilvą, ir toliau bendrais veiksmais tempiant nukentėjusiąją L. M. į mišką, taip padarant jai odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, kairiame klube, kas sukėlė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, bei abiems nurodžius, jog nukentėjusioji turės tenkinti juos oraliniu būdu arba natūraliai atlikti lytinį aktą, abiems grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tai yra, sulaužyti žandikaulį, tokiu būdu atėmus galimybę nukentėjusiajai priešintis, D. Š. natūraliu būdu atliko prievartinį lytinį aktą su nukentėjusiąją L. M..

Nuteistasis D. Š. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį pakeisti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 149 str. 3 d. į BK 149 str. 2 d., ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Skundas grindžiamas tuo, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra neteisingai nustatė nukentėjusiosios amžių, todėl jo veika atitinka kvalifikaciją nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje. Nuteistajam girdint, nukentėjusioji L. M. apie savo amžių nekalbėjo. Kai ji su drauge atvažiavo į mišką, buvo vėlyvas metas, todėl ir jis, ir kartu buvę G. J., G. A. manė, kad jos yra pilnametės.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 149 str. 3 d.

Nepagrįstai nuteistojo apeliaciniame skunde abejojama nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 149 str. 3 d., už ką skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas D. Š.. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal BK 149 str. 3 d., tai yra, kaip nepilnamečio asmens išžaginimą. Nuteistasis neginčija paties nusikaltimo fakto, tik nesutinka su tuo, kad jam buvo žinomas nukentėjusiosios L. M. amžius.

Šiuo aspektu pasakytina tai, kad byloje surinkta ir teismui pateikta pakankamai duomenų apie tai, kad nusikalstamos veikos bendrininkai turėjo suvokti, jog nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė. Nukentėjusiosios L. M. parodymais nustatyta, kad jai su G. A. nuėjus prie (duomenys neskelbtini) miške buvusios pavėsinės, kur jos susipažino su ten buvusiais asmenimis, šiems pasisakė savo vardus ir amžių, kad jai yra 17 metų. Dauguma buvusių kompanijoje asmenų klausė merginų amžiaus, D. Š. turėjo girdėti, kai ji pasisakė, kiek metų yra jai. Tai, kad S. V. ir D. Š. turėjo suprasti, kad merginos yra nepilnametės, patvirtino ir liudytoja G. A., kuri girdėjo, kaip L. M. sakė, kad ji yra dešimtokė, sėdint D. Š., E. bei S. V., prie laužo. Kad nukentėjusioji L. M. pasisakė buvusi nepilnametė, patvirtino ir gimtadienį kartu šventę liudytojai R. S., G. B., K. D., kuriems merginos L. M. ir G. A. pasisakė, kad joms po 16 ar 17 metų, kad visi žinojo, jog merginos nepilnametės, jų išvaizda atitiko amžių. Liudytoja D. G. parodė, kad merginos atrodė 16-17 metų amžiaus. Todėl nėra jokio pagrindo tikėti nuteistojo D. Š. pateikta versija, kad jis nusikalstamos veikos metu nesuprato, jog nukentėjusioji L. M. yra nepilnametė.

Jeigu išžaginimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir tuo atveju, kai kaltininkas aiškina, jog nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau teismas pripažįsta, jog kaltininkas pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2012).

Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad nuteistasis D. Š. turėjo suprasti, jog nukentėjusioji L. M. nebuvo sulaukusi pilnametystės. Todėl jo veika pagal BK 149 str. 3 d. kvalifikuota teisingai.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Kaip žinia, skirdamas bausmę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė teisingai. O būtent, skirdamas bausmę D. Š. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, įvertino tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupe, kas pagrįstai pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad D. Š. šį sunkų nusikaltimą įvykdė, būdamas teistas už sunkaus nusikaltimo padarymą ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taigi, jis yra recidyvistas. Įvertinus dar ir nuteistojo neigiamą charakteristiką (baustas administracine tvarka, priklauso socialinės rizikos grupei, linkęs smurtauti prieš bendraamžius, nelankyti ugdymo įstaigos, daryti teisės pažeidimus ir nusikaltimus, jo motina į sūnaus atžvilgiu taikomas priemones nereaguoja), nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo D. Š. paskirta laisvės atėmimo bausme ir jos dydžiu, kuris parinktas, atsižvelgiant į nuteistojo amžių. Esant nustatytai vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nuteistajam paskirtoji bausmė yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės pagrindo nėra. Sutinkamai su BK 91 str. 3 d. nepilnamečiui teismas gali skirti laisvės atėmimo bausmę, jeigu kitos bausmės rūšies nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kolegijos nuomone, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė D. Š. nėra per griežta. Nusikalstamos veikos padarymo metu D. Š. buvo 17 metų amžiaus, taigi, abejoti paskirta jam apylinkės teismo bausme ir jos dydžiu kolegija pagrindo neturi.

Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pripažino D. Š. kaltu pagal BK 149 str. 3 d. Apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia. Todėl nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.