- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- I-758-342/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01789-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- A.R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui,
2015 m. kovo 5 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A.R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A.R. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3-14) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – atsakovė) priteisti 2880 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodo, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato (toliau – ir Kretingos rajono policijos komisariato) pareigūnai 2014-10-11 8:30 val. sustabdę jo vairuojamą transporto priemonę „Mitsubishi Chalenger“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, jog jis važiuoja be privalomojo vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo, ir prieš jį panaudojo fizinės prievartos priemonę – jėga įsodino į tarnybinį automobilį. Pažymi, jog tokiais veiksmais buvo sutrikdyta jo sveikata. Nurodo, jog 2014-10-27 dėl įvykio pareigūnai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą jam nedalyvaujant. Pabrėžia, jog stabdomas policijos pareigūnų jis sustojo, pateikė vairuotojo pažymėjimą. Mano, jog policijos pareigūnai, viršydami savo įgaliojimus, nustatė, jog pateiktas vairuotojo pažymėjimas yra negaliojantis, neteisėtai jį paėmė, nesurašydami poėmio protokolo, taip buvo apribotos jo laisvės ir teisės. Dėl minėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė stresą, pažeminimą. Akcentuoja, jog pareikalavus policijos pareigūnų pateikti tarnybinius pažymėjimus, tik vienas pareigūnas R.S. jį pateikė, o kitas atsisakė tai atlikti. Sukėlę konfliktinę situaciją, matydami, kad jis yra neįgalus, pareigūnai panaudojo fizinę prievartą – parvertę ant žemės uždėjo antrankius, spaudė galvą prie asfalto, jėga patalpino į automobilį, nors nebuvo duotas nurodymas lipti į tarnybinį automobilį, dėl ko jis patyrė fizinį skausmą. Mano, jog policijos pareigūnai, pažeisdami Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostatas, neteisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš neįgalų asmenį. Nurodo, jog jis buvo atvežtas į pareigūnų tarnybos vietą ir 30 min. buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą, taip pažeidžiant Konstitucijoje laiduojamas asmens teises ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas. Pažymi, jog sulaikant jį nebuvo surašytas sulaikymo protokolas, artimiesiems nebuvo pranešta apie jo sulaikymą, todėl buvo apribotos pareiškėjo teisės ir laisvės. Surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nėra liudytojų parodymų, netinkami nurodytos faktinės aplinkybės, nėra nurodyta, jog padaryti garso, vaizdo įrašai, kuriais buvo užfiksuotas pažeidimas, protokolas surašytas pareiškėjui nedalyvaujant, taip neišaiškintos procesinės teisės, be to, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė pareigūnas, kuris nematė pažeidimo. Mano, kad policijos pareigūnai neturėjo pagrindo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ir ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalis, 123 straipsnio 5 dalį. Akcentuoja, jog kreipėsi į atsakovą su skundu dėl policijos pareigūnų veiksmų, tačiau atsakovas, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, atsisakė pradėti administracinę procedūrą, o priimtame 2014-12-06 sprendime Nr. 30-S-11977 nenurodytos ir neištirtos aplinkybės. Paaiškina, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė pažeminimą, nepatogumus ir stresą, buvo sutrikdyta jo dienotvarkė. Savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, įvertina 2880 eurų suma.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaiko skundo reikalavimus ir prašo jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, jis buvo pažemintas, įžeistas, patyrė stresą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 34-40) pareiškėjo skundą laiko nepagrįstu, todėl prašo jį atmesti. Nurodo, jog 2014-10-11 pareigūnai V.M. ir R.S., vykdydami tarnybines funkcijas, Kartenos mietelyje, vykdė tikslinę prevencinę priemonę – neblaivių vairuotojų kontrolę. Teigia, jog 8.30 val. buvo sustabdyta pareiškėjo vairuojama transporto priemonė, o vairuotojas nepakluso pareigūnų reikalavimui pateikti dokumentus, elgėsi keistai, provokavo policijos pareigūnus konfliktui, įžeidinėjo policijos pareigūnus. Bandant jį pristatyti į policijos komisariatą už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą, jiems pasipriešino. Nurodo, jog 2014-10-27 pareigūnas J.S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjui už ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus administracinius teisės pažeidimus. Akcentuoja, jog 2015-12-05 Kretingos rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėją pripažino kaltu, padarius ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus pažeidimus ir paskyrė 750 Lt baudą.
Pažymi, jog policijos pareigūnai elgėsi teisėtai, reikalaudami pareiškėjo pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomojo draudimo liudijimą. Vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu policijos pareigūnai turėjo teisę tikrinti dokumentus ir, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Teigia, jog sulaikius pareiškėją ir pristačius į policijos komisariatą dėl jo vairuotojo pažymėjimo paėmimo buvo surašytas daiktų paėmimo laikinam saugojimui protokolas. Mano, jog vienam policijos pareigūnui nepateikus tarnybinio pažymėjimo, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Akcentuoja, jog pats A.R. sukėlė konfliktinę situaciją, nepateikdamas policijos pareigūnams dokumentų, juos įžeidinėjo, nevykdė teisėtų reikalavimų. Pabrėžia, jog pareiškėjas buvo įspėtas, jog nevykdant teisėtų reikalavimų, jis gali būti sulaikytas ir gali būti panaudota prievarta, todėl bandant jį sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą, jis buvo paimtas už rankos ir pradėjo aktyviais veiksmais priešintis. Pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta: kovinių imtynių veiksmai ir specialioji priemonė – antrankiai, siekiant apsaugoti save ir nutraukti aktyvius pareiškėjo pasipriešinimo veiksmus. Akcentuoja, jog naudojant fizinę prievartą A.R. buvo nubrozdintas veidas dėl jo paties aktyvių pasipriešinimo veiksmų. Pabrėžia, kad jiems nebuvo žinoma faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas yra neįgalus, nes pats pareiškėjas nepateikė transporto priemonės dokumentų, neįgaliojo pažymėjimo. Mano, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas laikantis teisės aktų reikalavimų. Paaiškina, jog pareiškėjas buvo pristatytas į policijos komisariatą vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o ne sulaikytas, kaip teigia pareiškėjas. Argumentuoja, jog administracinė teisena A.R. atžvilgiu buvo pradėta teisėtai, nes Kretingos rajono apylinkės teismas pripažino jį kaltu padarius ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus administracinius teisės pažeidimus ir nubaudė 750 Lt bauda. Teigia, jog nagrinėjant pareiškėjo skundus nebuvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymas.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaiko atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Mano, jog byloje nenustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pažymėjo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-13 nutartimi paliktas galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nutarimas, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus – policijos pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymą ir pasipriešinimą policijos pareigūnams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2880 eurų (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.
Byloje ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, atlyginimo.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Deliktinės atsakomybės (CK 6.271 straipsnis) pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.
Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.). Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-12 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-194/2012). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo skundžiamos valdžios institucijos (Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato) pareigūnai pagal teisės aktų reikalavimus galėjo sustabdyti pareiškėjo vairuojamą automobilį, ar turėjo teisę prašyti pateikti dokumentus, pristatyti į policijos įstaigą, naudoti fizinę prievartą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo (jei neteisėtumas būtų nustatytas) atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės).
Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo nustatinėjamas pirmiausia. Minėtos sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste byloje yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Pareiškėjo argumentai ir pateikti įrodymai apie patirtą neturtinę žalą (atitinkamas pasekmes) ir jų priežastinį ryšį su skundžiamos valdžios institucijos veiksmais nagrinėjamoje byloje turėtų būti vertinami pagal įrodymų vertinimo taisykles tuo atveju, jei būtų konstatuotas valdžios institucijos veiksmų neteisėtumas.
Byloje nustatyta, kad Kretingos rajono policijos komisariato pareigūnas 2014-10-27 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, jog 2014-10-11 apie 8.30 val. Kartenos miestelyje, policijos pareigūnai sustabdė A.R. vairuojamą automobilį „Mitsubishi Challanger“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir paprašė pateikti transporto priemonės registracijos dokumentą, kurį jis atsisakė pateikti. Pareiškėjas buvo įspėtas, kad bus sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą. Nustatyta, jog sulaikomas pareiškėjas aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams, darė psichologinį spaudimą, grasindamas skųstis Specialiųjų tyrimų tarnybai. Tokie pareiškėjo veiksmai užfiksuoti administracinio teisės pažeidimo protokole (b.l. 15-17), policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b.l. 21-24), garso ir vaizdo įrašuose (b.l. 30). Pažymėtina, jog Kretingos rajono apylinkės teismo nutarimu (b.l. 42-48) pareiškėjui A.R. pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis paskirta 750 Lt piniginė bauda. Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-13 nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nutarimas paliktas nepakeistas ir A.R. apeliacinis skundas netenkintas.
Aukščiau minėtuose teismų procesiniuose dokumentuose konstatuotos aplinkybės ypatingai svarbios nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis už pasipriešinimą policijos pareigūnams, einantiems viešosios tvarkos saugojimo pareigas, ir policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą nustatyta įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-13 nutartimi. Įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuota, kad „A.R. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, į pareigūnų įspėjimus vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus nereagavo, o sulaikomas pasipriešino pareigūnams, t.y. nesileido sulaikomas, stumdėsi, muistėsi, stangino rankas, bandė ištrūkti, priešinosi, todėl pareigūnai prieš A.R. pavartojo prievartą.“ Minėta Klaipėdos apygardos teismo 201-02-13 nutartis turi res judicata galią.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš policijos pareigūnų veiksmų – fizinės prievartos panaudojimo prieš neįgalų asmenį, vairuotojo pažymėjimo paėmimo, policijos pareigūno tarnybinio pažymėjimo nepateikimo, administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pažeidimų, neteisėto laisvės apribojimo sulaikant.
Rašytiniais įrodymais nustatyta, jog policijos pareigūnai V.M. ir R.S., vykdydami tarnybines funkcijas, Kartenos miestelyje, kelyje A11 vykdė tikslinę prevencinę priemonę – neblaivių vairuotojų kontrolę. Sustabdžius A.R. vairuojamą transporto priemonę, jo vairuotojas atsisakė pateikti transporto priemonės registracijos dokumentą. Teisę policijos pareigūnams sustabdyti pareiškėjo vairuojamą automobilį suteikia Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 22.5 punktas, kuris nustato, jog policijos patrulis gali stabdyti transporto priemonę ir tikrinti vairuotoją, kai dalyvaujama policinėse priemonėse. Instrukcijos 31 punktas nustato, jog policijos patrulis, kreipdamasis į asmenį, turi pasisveikinti, pasakyti savo pareigas, pavardę, trumpai ir aiškiai išdėstyti kreipimosi priežastį ir tikslą. Jei asmuo reikalauja, policijos patrulis privalo pateikti (parodyti) pareigūno tarnybinį pažymėjimą, tačiau asmeniui į rankas pažymėjimo neduoti. Byloje nustatyta, jog pareiškėjo reikalavimu tarnybinį pažymėjimą jam pateikė pareigūnas R.S., tačiau antrasis pareigūnas tarnybinio pažymėjimo nepateikė. Teismas pažymi, jog pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, garso bei vaizdo medžiagą matyti, jog pats pareiškėjas kėlė konfliktinę situaciją, provokavo žodžiu, įžeidinėjo policijos pareigūnus (teigdamas, kad pareigūnai blogai dirba, yra kyšininkai), todėl pareigūnas V.M. neturėjo net galimybės pateikti tarnybinį pažymėjimą, be to jo nebuvo ir pareikalauta jį pateikti. Nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, jog policijos pareigūnai turėjo teisinį pagrindą sustabdyti pareiškėjo vairuojamą transporto priemonę, o sustabdę transporto priemonę elgėsi pagal Instrukcijoje nurodytus reikalavimus - prisistatė, pateikė tarnybinį pažymėjimą.
Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 16 punktas nustato, jog motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir Taisyklių nustatytus dokumentus. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, jog policijos pareigūnai turėjo teisę prašyti pareiškėjo pateikti minėtus dokumentus ir jis privalėjo juos pateikti.
Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę, be kita ko, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinio teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Pareiškėjas argumentuoja, jog policijos pareigūnai paimdami vairuotojo pažymėjimą, nesurašė protokolo dėl vairuotojo pažymėjimo poėmio, kaip numatyta ATPK 269 straipsnio 1 dalyje (sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rastus daiktus ir dokumentus, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas paima <..> nurodyti pareigūnai <...>), neteisėtai jį sulaikė, taip apribodami jo laisvę. Byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas į policijos įstaigą buvo pristatytas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui (ar buvo sulaikytas), ar tokie pareigūnų veiksmai atitiko teisės normose nustatytas asmens pristatymo į policijos įstaigą (sulaikymo) sąlygas.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie jo sulaikymą teismas pažymi, kad administracinio sulaikymo instituto taikymą reglamentuoja ATPK 264-266 straipsniai. ATPK 264 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis sulaikymas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių, kuri taikytina Lietuvos Respublikos įstatymuose tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 266 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį policija gali sulaikyti tik už administracinius teisės pažeidimus, kai ATPK už juos numato administracinį areštą, <..> ir kitais įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais. ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatyta nuobauda – administracinis areštas. Todėl akivaizdu, kad buvo teisinis pagrindas pareiškėjo atžvilgiu taikyti administracinį sulaikymą, tačiau atsakovės atstovo duomenimis pareiškėjas buvo pristatytas į policijos įstaigą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui.
Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, policijos pareigūnas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos ATPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios, jog administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, kai negalima to padaryti pažeidimo padarymo vietoje, o protokolas yra būtinas, policijos pareigūnas administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį gali pristatyti į policiją, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju, nes pareiškėjas nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Neginčijamai nustačius, jog pareiškėjas nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų, akivaizdu, jog jis pagrįstai buvo pristatytas į policijos įstaigą tolimesniam tyrimui ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, t.y. buvo pagrindas taikyti Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, Instrukcijos 142 punkto bei ATPK 263 straipsnio nuostatas dėl teisės pažeidėjo pristatymo į policijos įstaigą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. Pareiškėjo pristatymo į policijos įstaigą ir buvimo joje laikas patvirtina, jog jis nebuvo sulaikytas (atsakovo atsiliepime nurodyta, jog pareiškėjas į policijos įstaigą buvo pristatytas 9:05 val., išleidimo iš laikino sulaikymo patalpos laikas – 10:35 val.). Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis (b.l. 37) pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą siekiant užtikrinti nuolatinį pristatyto asmens stebėjimą. Pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus, o pamainos pareigūnas aiškinosi pristatymo pagrindą, priežastį, motyvus ir teisėtumą, taip pat duomenis apie nukentėjusius asmenis ir liudininkus, galinčius patvirtinti teisės pažeidimo ir įvykio aplinkybes, kaip tai numatyta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553, 30 punkte. Minėtos darbo organizavimo instrukcijos 36.2 punktas nustato, jog asmuo į operatyvaus valdymo padalinį pristatomas administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti ir laikomas ne ilgiau kaip 3 valandas, kai administracinio teisės pažeidimo protokolo negalima surašyti pažeidimo padarymo vietoje ar asmuo vengia atvykti pagal pranešimą, ar neturi asmens duomenis paliudijančių dokumentų ir asmens duomenys negali būti nustatyti pažeidimo vietoje. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad policijos pareigūnai, sustabdę pareiškėjo vairuojamą automobilį, pareikalavę vykdyti teisėtus reikalavimus ir juos atsisakius vykdyti bei pareiškėjui pasipriešinus, pristatė jį į policijos įstaigą tolimesniam bylos aplinkybių tyrimui, veikė teisėtai ir nepažeidė aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas nebuvo sulaikytas, pareigūnai neturėjo surašyti protokolo dėl vairuotojo pažymėjimo poėmio pagal ATPK 269 straipsnio 1 dalį bei surašyti administracinio sulaikymo protokolo ir informuoti artimus asmenis pagal ATPK 265 straipsnį. Teismo vertinimu pareiškėją pristačius į policijos įstaigą dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo nebuvo apribota jo laisvė, nepažeistos teisės, nes tokie pareigūnų veiksmai buvo proporcingi pareiškėjo padarytam administraciniam teisės pažeidimui.
Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Minėto įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-13 nutartimi konstatuota, jog „prievarta prieš A.R. buvo pavartota tik tada, kai jis, atsisakęs vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus (pateikti transporto priemonės registracijos dokumentą, atidaryti automobilio bagažinę), aktyviais veiksmais priešinosi sulaikomas, vartojo žeminančius pareigūnų garbę ir orumą žodžius“, todėl akivaizdu, jog policijos pareigūnai turėjo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindą prieš pareiškėją panaudoti fizinę prievartą. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė policijos pareigūnui panaudoti fizinę prievartą nėra absoliuti, nes numatyta išlyga – draudimas panaudoti kovinių imtynių veiksmus bei specialiąsias priemones prieš <..> asmenis, kai akivaizdu, kad jie neįgalūs <..>. Pagrindinė tokios išlygos sąlyga – akivaizdus asmens neįgalumas. Pareiškėjas argumentuoja, jog policijos pareigūnai neturėjo teisės panaudoti fizinės prievartos, nes jis yra neįgalus. Tokius argumentus grindžia pateikdamas rašytinius įrodymus: neįgaliojo pažymėjimą (b.l. 28), transporto priemonės, pažymėtos neįgaliojo ženklu, fotonuotrauką (b.l. 28). Tačiau teismas pažymi, jog policijos pareigūnams panaudojant fizinę prievartą nebuvo jokių akivaizdžių pareiškėjo neįgalumo požymių. Nustatyta, jog jis atsisakė pateikti prašomus dokumentus, taip pat nėra byloje jokių įrodymų, jog jis pateikė neįgaliojo pažymėjimą. Aplinkybė, kad transporto priemonė pažymėta specialiu neįgaliojo ženklu, nereiškia, jog šia transporto priemone naudojasi būtent pareiškėjas. Be to, byloje pateikta transporto priemonės fotonuotrauka neįrodo fakto, jog toks ženklas buvo pritvirtintas prie automobilio administracinio teisės pažeidimo padarymo dieną. Taigi aptartų argumentų pagrindu teismas konstatuoja, jog policijos pareigūnai teisėtai panaudojo fizinę prievartą.
Neturtinės žalos, pasireiškusios kaip fizinis skausmas, pagrindimui pareiškėjas teismui teikia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadą Nr. 2169/14(03) (b.l. 20), kurioje konstatuota, jog pareiškėjui padaryti odos nubrozdinimai nuo trauminio poveikio, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais, galimai 2014-10-11 paros pirmoje pusėje. Sužalojimai buvo įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismo vertinimu pareiškėjo pateikto įrodymo pagrindu negalima išvada, jog minėtoje specialisto išvadoje konstatuoti pareiškėjo sužalojimai buvo padaryti būtent policijos pareigūnų veiksmų, pažymint tai, jog teismas konstatavo policijos veiksmų sulaikant pareiškėją teisėtumą ir pagrįstumą, o įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo nutartimi konstatuota, jog pareiškėjas pats aktyviais veiksmais priešinosi sulaikomas.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų motyvų dėl jam surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį, teismas pažymi, kad atsakovės atstovo atsiliepime nurodyta, jog minėtas administracinio teisės pažeidimo protokolas anuliuotas ir pradėta administracinė teisena pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį dėl privalomojo transporto priemonių draudimo liudijimo nepateikimo policijos pareigūnams. Teismo informacinės duomenų sistemos „Liteko“ duomenis nustatyta, jog Telšių rajono apylinkės teismo 2014-12-22 nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1325-339/2014 netenkintas A.R. skundas dėl 2014-11-06 nutarimo panaikinimo (administracinės teisenos pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį nutraukimo). Minėta nutartis 2015-01-13 įsiteisėjo. Apibendrinant išdėstytą, teismas konstatuoja, jog pareigūnai teisėtai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl ATPK 124¹ straipsnio 7 dalies pažeidimo ir dėl tokių teisėtų pareigūnų veiksmų negali atsirasti neturtinė žala.
Teismas nepasisako dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepagrįstai inkriminuojant jam ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse padarytus administracinius teisės pažeidimus, dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pažeidimo, dėl įrodymų vertinimo (vaizdo ir garso įrašų neatitikimo faktinėms aplinkybėms), kadangi minėti argumentai jau yra aptarti įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-13 nutartyje.
Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų viešojo administravimo srityje, nurodydamas, jog dėl jo 2014-11-03 kreipimosi skundu nebuvo pradėta administracinė procedūra, o priimtas 2014-12-06 sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjas skundu kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl policijos pareigūnų veiksmų. Atsakovas skundą gavo 2014-10-11 ir į jį pateikė atsakymą 2014-11-06 Nr. 30-S-11977 (b.l. 61). Nustatyta, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo pradėtas policijos pareigūnų tarnybinis patikrinimas ir 2014-11-06 surašyta tarnybinio patikrinimo išvada (b.l. 56-60), kuria konstatuota, jog pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti, o policijos pareigūnai nepadarė tarnybinio nusižengimo. Iš atsakymo turinio matyti, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pradėta administracinė procedūra buvo pabaigta Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje numatytais terminais (per 20 darbo dienų). Taip pat byloje nustatyta, jog 2014-11-13 pareiškėjas Kretingos rajono policijos komisariatui pateikė skundą dėl neteisėtai pradėtos teisenos pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį (b.l. 27). Skundas pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį persiųstas nagrinėti Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (b.l. 62). 2014-11-20 Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė pareiškėjui atsakymą (b.l. 63), išaiškinant jam aplinkybes dėl protokolo anuliavimo ir naujo surašymo pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį. Vertinant atsakovo veiksmus viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjo skundų tyrimo, teismas konstatuoja, jog buvo pradėtos administracinės procedūros, laikytasi nustatytų terminų administracinei procedūrai užbaigti, priimti administracinės procedūros sprendimai, tik nenurodyti jų apskundimo tvarka ir terminai. Tokie padaryti pažeidimai nelaikyti esminiais. Teismas, įvertinęs atsakovo veiksmus viešojo administravimo srityje nagrinėjant pareiškėjo skundą, nenustatė neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti.
Nenustačius policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. – būtina, privaloma sąlyga) neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei, sveikatai) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A.R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.