Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2021 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant ją per laisvės apribojimo terminą dirbti, mokytis arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždraudžiant įsigyti, turėti ir vartoti alkoholinius gėrimus, bei paskiriant BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas M. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. spalio 17 d. iki 2020 m. spalio 19 d. (2 paros).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. M. nuteista už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, tai yra 2020 m. spalio 17 d. apie 20.50 val. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, namuose, buitinio konflikto metu, tyčia sugriebusi rankomis už drabužių, kaklo bei krūtinės, stūmė savo motiną L. M., trenkė ją į sieną, sukeldama fizinį skausmą ir padarydama poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, kakle, odos nubrozdinimus kakle, krūtinėje, tuo nukentėjusiajai L. M. padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti ir M. M. išteisinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios M. M. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistoji M. M., kuri ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu buvo daromos galutinės teismo išvados dėl apeliantės kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalimą. Skunde iš esmės teigiama, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir nepatikimais nukentėjusiosios parodymais, ignoravo nuteistąją teisinančius duomenis. Apeliantės nuomone, byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie neginčytinai patvirtina jos kaltę tyčia smurtavus prieš motiną, todėl jos atžvilgiu turi būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, susipažinusi tiek su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, tiek su skundžiamame nuosprendyje pateiktomis išvadomis ir motyvais dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Priešingai nei teigia apeliantė, visi teisėtais būdais gauti ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėti bylos duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, buvo įvertinti tinkamai. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios parodymus, bet ir visų surinktų duomenų visumą, tarp jų ir nuteistosios parodymus, bei aiškiai nurodė kodėl nagrinėjamu atveju tiki būtent nukentėjusiosios, o ne nuteistosios pateikiama įvykių versija. Visapusiškas ir objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad apylinkės teismas padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, žemesnės instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl M. M. pripažinimo kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistosios lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Kaip nepasitvirtinęs atmetamas ir skundo argumentas dėl ikiteisminio tyrimo tendencingumo ir paviršutiniškumo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog šį argumentą nuteistoji grindžia tik vienu motyvu – teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti procesiniai veiksmai, kurių metu galėjo būti gauti ją teisinantys duomenys, t. y. nebuvo apklausti tame pačiame daugiabutyje kaip ir nuteistoji ir jos motina įvykio metu gyvenę asmenys, kurie galėjo suteikti objektyvesnią informaciją apie ją ir nukentėjusiąją, jų tarpusavio santykius ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat neapklausti įvykio dieną su nukentėjusiąją bendravę asmenys, netirta versija, ar L. M. negalėjo susižaloti pati, ją ištikus epilepsijos priepuoliui. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad M. M. teiginys, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta versija, ar jos motina negalėjo patirti jai konstatuotų sužalojimų tuo metu, kai, anot apeliantės, ją ištikus epilepsijos priepuoliui, nukentėjusioji nukrito, yra prieštaraujantis bylos medžiagai. Kaip matyti iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos paskirtos užduoties atlikti nukentėjusiosios medicininį tyrimą, užduotyje teismo medicinos ekspertui buvo suformuotas ir klausimas, ar L. M. yra padaryta sužalojimų, kurie būdingi kritimui, griuvimui (1 t., b. l. 63-64). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 382/2020 (10) buvo konstatuota, kad visi L. M. konstatuoti sužalojimai yra būdingesni smūgiavimui, spaudimui, o ne kritimui, griuvimui. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, teismo medicinos ekspertui iš esmės paneigus aplinkybę, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, griūdama, o ir pačiai L. M. nuosekliai laikantis pozicijos, jog ji buvo sužalota būtent dėl tyčinių savo dukters veiksmų, kuomet ši, kilusio žodinio konflikto metu, griebė jai rankomis už drabužių, kaklo bei krūtinės ir stūmė į sieną, toliau nebuvo būtina atlikinėti kokius nors papildomus procesinius veiksmus, tiriant versiją, ar nukentėjusioji negalėjo susižeisti epilepsijos priepuolio metu. Tuo tarpu tame pačiame daugiabutyje gyvenantys asmenys, kaip ir nukentėjusioji bei jos dukra, kaltinime nurodytu laiku L. M. priklausančiame bute nesisvečiavo. Taigi, kas iš tiesų įvyko 2020 m. spalio 17 d. apie 20.50 val. tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios, jie nematė ir negalėjo matyti. Dėl to nebuvo pagrindo apklausti L. M. ir M. M. kaimynų, kas pagrįstai ir nebuvo padaryta. Nesant duomenų apie tai, kad kokie tai kiti asmenys turi informaciją apie konflikto tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios aplinkybes, tokių asmenų paieška bei apklausa būtų perteklinė. Būtina pažymėti tai, kad pati nuteistoji nenurodo tokių asmenų, kurie galėjo matyti L. M. sužalojimo aplinkybes ar girdėti apie jos konfliktą su dukra. Apeliaciniame skunde M. M. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti su nukentėjusiąja įvykio dieną bendravę asmenys. Tačiau neįvardija nei konkrečių asmenų, kuriuos, jos nuomone, buvo tikslinga apklausti šioje byloje, nei kokias reikšmingas aplinkybes jie galėtų patvirtinti ar paneigti. Pažymėtina ir tai, kad, paskelbus M. M. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, nei ji, nei jos gynėjas, nepateikė prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą, nors tokia teisė nuteistajai buvo išaiškinta pasirašytinai (1 t., b. l. 143). Šioje baudžiamojo proceso stadijoje buvo gautas tik prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jokių su ikiteisminio tyrimu susijusių prašymų apeliantė neteikė ir ikiteisminio tyrimo metu. Ji ar jos gynėjas taip pat neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūno ir (ar) tyrimą kontroliavusios ir jam vadovavusios prokurorės veiksmų, nereiškė jiems nušalinimų. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu jokio ikiteisminio tyrimo subjektų šališkumo ar neišsamiai atliekamo ikiteisminio tyrimo požymių apeliantė ar jos gynėjas nepastebėjo ir nenurodė. Pirmosios instancijos teisme gynyba taip pat neprašė apklausti kokius nors į apklaustinų teisiamajame posėdyje asmenų sąrašą neįtrauktus asmenis. Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji ir jos gynėjas taip pat nepageidavo, kad būtų atnaujintas ikiteisminis tyrimas, tikslu pakartotinai ištirti pirmosios instancijos teismo jau išnagrinėtus įrodymus, ar atlikti kokius nors papildomus procesinius veiksmus, kurių metu būtų gauti nauji duomenys, kurie aukštesnės instancijos teismui leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių. Jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ikiteisminio tyrimo subjektai buvo šališki, turėjo išankstines nuostatas nuteistosios kaltės klausimu, tendencingai rinko tik ją kaltinančius duomenis, M. M. nenurodė nei skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jų savo iniciatyva nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nuteistoji nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors viso proceso metu apeliantė neneigė to, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp jos ir nukentėjusiosios įvyko žodinis konfliktas, tačiau tvirtino, jog ji jokio smurto motinos atžvilgiu nenaudojo. Pirmosios jos, kaip įtariamosios, apklausos metu M. M. teigė nežinanti iš kur ant jos mamos kūno galėjo atsirasti sužalojimai, o apklausiama antrą kartą nurodė, kad motina serga epilepsija, dėl ko jai užeina priepuoliai, kurių metu nukentėjusioji purtosi, rankomis nesąmoningai save spaudžia, krinta, be to, ji turi psichikos sveikatos sutrikimų, praeityje yra bandžiusi nusižudyti. Apklausiama teisme M. M. iškėlė versiją, jog tarp jos ir mamos įvykusio žodinio konflikto metu L. M. pasidarė negera, ji suklupo, dėl ko apeliantė griebė mamai už pečių ir pasodino ant lovos. Tuo tarpu nukentėjusioji nuo pat įvykio laikėsi pozicijos, kad tarp jos ir dukros kilęs žodinis konfliktas peraugo į smurto prieš ją panaudojimą. Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad, pareikšdama apie jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, nukentėjusioji nurodė, jog po to, kai ji išreiškė pastabą dukrai dėl to, kad jai su draugais vartojant alkoholį namuose buvo sulaužyta tualeto svirtelė, dukra stipriai sugriebė rankomis jai už kaklo ir laikydama trenkė galvą į koridoriaus dieną, dėl ko ant kaklo liko apdraskymo žymės, buvo jaučiamas fizinis skausmas. Ikiteisminio tyrimo metu L. M. buvo apklausta dar vieną kartą, savo parodymų ji nekeitė. Pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji nurodė analogišką konflikto tarp jos ir dukros kilimo priežastį, laikėsi savo pozicijos, kad dukra ją sužalojo griebdama už krūtinės, teigė, kad dėl įvykio krūtinė buvo sudraskyta nagais, kakle buvo kraujosruva, truputį skaudėjo galvą. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad niekas kitas prieš ją tą dieną nesmurtavo, nors ir neneigė, kad prieš konfliktą ją galėjo būti ištikęs epilepsijos priepuolis, tačiau nenurodė, jog priepuolio metu nuteistojo griebė jai už pečių, bandydama tokiu būdu apsaugoti mamą nuo griuvimo, o toliau tvirtino, kad M. M. ją sužalojo, kai supykusi dėl išsakyto priekaišto griebė jai už kaklo ir pastūmė į sieną.

10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, nusprendė atmesti nuteistosios pateiktą versiją ir nesivadovauti jos parodymais, kadangi jie prieštaravo kitiems byloje surinktiems duomenims, kurie tarpusavyje sutapo ir vienas kitą papildė. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai nei teigia apeliantė, L. M. parodymai dėl to kas, kada, kokiu būdu ir kaip panaudojo prieš ją fizinį smurtą, buvo nuoseklūs viso proceso metu, esminių prieštaravimų, kurie leistų abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nenustatyta. Nors nuteistoji skunde tvirtina, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad dukra jai už kaklo negriebė, kad ją ištiko epilepsijos priepuolis, kurio metu apeliantė ją sugriebė ir paguldė lovoje, tačiau toks apeliacinio skundo argumentas yra akivaizdžiai prieštaraujantis teisiamojo posėdžio protokolo, kuriame užfiksuoti L. M. teisme duoti parodymai, turiniui. Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo konstatuoti, kad L. M. dėl jai nustatytos epilepsijos (duomenų apie kokius nors kitokius susirgimus, tame tarpe ir psichikos sveikatos, kaip teigia apeliantė, byloje nėra) negalėjo pilnai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai, ir duoti apie tai adekvačių parodymų. Jokių objektyvių įrodymų, kad būtent konflikto metu ar iš karto po jo L. M. buvo ištikęs epilepsijos priepuolis, dėl kurio galėjo sutrikti jos sąmonė, byloje nėra. Kaip jau minėta, nukentėjusioji šią aplinkybę kategoriškai paneigė, be to, jokių epilepsijos pasekmių nenustatė ne tik į įvykio vietą netrukus po jo atvykę policijos pareigūnai, bet ir Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai.

11. Nukentėjusiosios poziciją, išreikštą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, atitinka ir tuojau po įvykio jos nurodytos aplinkybės paskambinus bendruoju pagalbos telefonu bei į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams M. P. ir R. N.. Pirmosios instancijos teisme buvo perklausytas garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus, bei peržiūrėtas vaizdo įrašas, padarytas policijos pareigūnų nešiojamais vaizdo fiksavimo įrenginiais „Bodycam“. Perklausius paminėtą garso įrašą nustatyta, jog bendruoju pagalbos numeriu 112 paskambinusi ir L. M. prisistačiusi moteris Bendrojo pagalbos centro darbuotojai nurodė, kad „dukra prisigėrusi tiek daužosi, tiek trankosi <...>“. Tuo tarpu peržiūrėjus pareigūnų nešiojama vaizdo kamera įvykio vietoje padarytą vaizdo įrašą nustatyta, kad L. M. į įvykį atvykusiems pareigūnams, rodydama į kaklą bei krūtinę, paaiškino, kad dukra, paėmusi jai už drabužių krūtinės srityje, trenkė ją į sieną, dėl ko ji su galva trenkėsi į sieną. Iš vaizdo įrašo taip pat galima spręsti, kad nukentėjusiosios sužalojimai krūtinės ir kaklo srityje buvo aiškiai matomi, kadangi policijos pareigūnė R. N. paklausė nukentėjusiosios, iš kur jie atsirado, po ko L. M. nuosekliai nurodė, jog nuo dukters griebimo. Policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes, L. M. taip pat nurodo, kad konfliktas tarp jos ir dukters kilo dėl to, kad pastebėjusi nulaužtą tualeto svirtelę, ji papriekaištavo dukrai. M. P. ir R. N. buvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme. Policijos pareigūnai patvirtino, kad nukentėjusioji, jiems atvykus į įvykio vietą pagal iškvietimą, aiškiai nurodė, jog prieš ją smurtavo jos dukra, kuri rankomis draskė kaklą ir trenkė ją į sieną, smurto žymės matėsi ant nukentėjusiosios kaklo. Tokie jų parodymai atitiko vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, todėl jais šiuo atveju nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad policijos pareigūnai neprisiminė, ar jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji nurodė turinti sveikatos problemų, jų duotų parodymų tendencingumo, priešingai nei teigiama skunde, nepatvirtina. Visiškai natūralu, kad M. P. ir R. N. įsiminė tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su smurto artimoje aplinkoje nustatymu, dėl ko jie ir buvo iškviesti į įvykio vietą. Kokios bendrai sveikatos problemos yra nustatytos nukentėjusiajai, šiuo atveju jiems nebuvo ir neturėjo būti aktualu, todėl tokios informacijos neįsiminimas ir nenurodytas teisme jokio jų tendencingumo neatspindi. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog būtent tokias konflikto aplinkybes, taigi ir faktą, kad žodinis konfliktas peraugo į fizinius veiksmus, kurių metu M. M. griebė jai rankomis už drabužių krūtinės ir kaklo srityje ir pastūmė (trenkė) nugara į sieną, po ko ji trenkėsi galva į ją, L. M. nurodė ir suvesta akistaton su savo dukra.

12. Be nukentėjusiosios nuoseklių parodymų, kuriuos patvirtina ir ankstesnėje pastraipoje aptarti kiti įrodymai (liudytojų parodymai, garso ir vaizdo įrašai), nukentėjusiosios versiją, jog poodinės kraujosruvos kairiajame dilbyje, kakle ir odos nubrozdinimai kakle, krūtinėje, atsirado būtent dėl tyčinių M. M. veiksmų, kai pastaroji savo rankomis sugriebė jai už drabužių, kaklo bei krūtinės ir stūmė ją į sieną, o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvada Nr. G 382/2020 (10). Nukentėjusiosios nurodyti prieš ją nuteistosios atlikti veiksmai atitinka specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų dislokacijos vietą – kaklas, krūtinė. Taip pat specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti ranka, rankų pirštais, nagais, kad atitinka nurodytas aplinkybes dėl sugriebimo rankomis. Joje taip pat nurodoma, kad sužalojimai būdingesni smūgiavimui, spaudimui, o ne kritimui, griuvimui, kas vėlgi patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, bei paneigia M. M. pateiktą versiją apie galimą mamos griuvimą dėl ją ištikusio epilepsijos priepuolio. Akivaizdu, jog nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti ir tuo metu, kai M. M. tariamai bandė sulaikyti mamą nuo griuvimo, ją sugriebdama už pečių, kadangi sužalojimai nukentėjusiajai konstatuoti ne pečių srityje, o kitose kūno vietose – dilbyje, krūtinėje, kakle. Apeliaciniame skunde nuteistoji atkreipia dėmesį, jog paminėtoje specialisto išvadoje nėra kategoriškai pasisakyta, kad L. M. sužalojimai padaryti būtent kaltinime nurodytu būdu ir aplinkybėse. Atsakydama į tokį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog tokio pobūdžio specialisto išvadose kategoriškos išvados dėl to, ar sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, nėra daromos, jos įprastai konstruojamos naudojant tokius žodžius kaip „galėjo“, „negalėjo“, „tikėtina“, „galimai“ ir t. t. Šiame kontekste taip pat paminėtina, jog vien tai, kad ekspertų ar specialistų išvados nėra kategoriškos, savaime nepaneigia jų pagrįstumo ir nereiškia, kad teismas, remdamasis minėtomis išvadomis, daro baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. byla 2K-154-699/2016).

13. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į aukščiau išdėstytus argumentus, taip pat atmeta versiją, jog L. M. melagingai apkalba savo dukrą dėl to, kad siekia ją iškeldinti iš buto, jog galėtų gyventi su savo draugu, prieš kurį nuteistoji yra priešiškai nusiteikusi, kadangi jis praeityje yra teistas bei piktnaudžiauja alkoholiu. Tokia nukentėjusiosios versija yra ne tik prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams, bet ir neįtikinama. Atkreiptinas dėmesys, jog pati nuteistoji teisme patvirtino, kad butas, kuriame tiek ji, tiek mama gyveno analizuojamo įvykio metu, nuosavybės teise priklauso jos mamai. Taigi, net jei L. M. iš tiesų būtų norėjusi, kad jos pilnametė dukra iš jo išsikraustytų, ji turėjo kitų priemonių šiam tikslui pasiekti - pavyzdžiui kreiptis į teismą dėl M. M. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Be to, už melagingą įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, L. M., prieš priimant iš jos pareiškimą apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Taigi, neatrodo logiška, kad nukentėjusioji vien tik dėl to, kad jos dukra išsikraustytų iš buto, būtų nepagrįstai apkaltinusi ją smurtinės nusikalstamos veikos padarymu, žinodama, kad tai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę jai pačiai. Be to, baudžiamojo proceso metu iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų klausimai nėra sprendžiami, įtariamajam (kaltinamajam) gali būti skiriama tik kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, o jo pripažinimo kaltu atveju – analogiška baudžiamojo poveikio priemonė. Tokios kardomosios priemonės ar baudžiamojo poveikio priemonės skirti apeliantei L. M. neprašė, kas taip pat leidžia patikimai atmesti versiją, kad šiuo atveju nukentėjusioji inicijavo baudžiamąjį procesą savo dukters atžvilgiu, turėdama tikslą ją iškeldinti iš būsto, kai iš tiesų jokių smurtinių veiksmų ji prieš nukentėjusiąją neatliko.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistosios M. M. kaltei nustatyti ir paneigti jos gynybinei versijai, kad nukentėjusioji susižalojo kokiomis nors kitomis, nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, ir, duodama neteisingus parodymus tiesiog melagingai ją apkalbėjo, siekdama, kad apeliantė išsikraustytų iš namų, kuriose ilgą laiką jos kartu gyveno. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad M. M. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją (kuri atitinka šeimos nario sąvoką, pateiktą BK 248 straipsnio 2 dalyje, kadangi yra kartu su nuteistąja gyvenanti jos motina), panaudojimas (sugriebimas už drabužių, kaklo ir krūtinės ir jos pastūmimas, dėl ko nukentėjusioji trenkėsi kūnu į sieną), padariniai – sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvimis kairiame dilbyje, kakle, odos nubrozdinimais kakle, krūtinėje priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai –tiesioginė tyčia – apeliantė, rankomis sugriebdama nukentėjusiajai už kaklo bei krūtinės ir pastumdama ja į visai netoliese esančią sieną, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti.

15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2021 m. balandžio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir priimti nuteistosios atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl M. M. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.