- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-133-372/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- G. D.
- Ieškovas
- L. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, F. P.
- Kategorijos
- 2.4.4.1Servitutas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8091-772/2020 pagal ieškovo L. P. ieškinį atsakovui G. D. dalyje dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo ir kitų su šiuo reikalavimu susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, F. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. L. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, teismo prašė panaikinti bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis su F. P. priklausančiam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2003 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 7-3372 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui A. P.“ pagrindu nustatytą kelio servitutą, sutiekiantį teisę naudotis keliu žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) naudotojams, bei priteisti iš atsakovo G. D. 2 749,90 Eur atlyginimą už naudojimąsi servitutu už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. ir 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Dalyje dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo ieškovas nurodė, kad pagal galiojančius įstatymus naudojimasis žemės servitutu yra atlyginamas. Atsakovas jokio atlygio už naudojimąsi servitutu nemokėjo ir nemoka, geruoju tartis dėl servituto pasibaigimo atsisako. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541 „Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika“, priteistinas nuostolių atlyginimas už naudojimąsi dalimi žemės sklypo, kuriam yra nustatytas servitutas administraciniu aktu. Iš atsakovo priteistinas atlyginimas periodinėmis kompensacijomis už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2018-01-01, tai sudaro 2 749,90 Eur (už metus apskaičiuojama 274,99 Eur x 10 metų = 2 749,90 Eur). Ieškovas pažymėjo, jog dėl kelio servituto jam suvaržyta nuosavybės teisė, nėra galimybės naudotis savo žemės sklypo dalimi, patiriami dideli nepatogumai, kadangi važiuodami kroviniai automobiliai kelia triukšmą, tenka kvėpuoti oru, užterštu išmetamosiomis dujomis, keliamos dulkės.
Atsiliepimas
3. A. G. D. atsiliepime į ieškovo ieškinį dalyje dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo nurodė, kad kelio servitutas žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nustatytas (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 7-3372, atkuriant nuosavybės teisės į 1,46 ha žemės. Servitutas nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų pagrindu. Sprendime nenustatyta servituto turėtojų, t. y. atsakovo, taip pat žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkų (ieškovo, trečiojo asmens) prievolės mokėti kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkams, įskaitant ir ieškovą. Kelio servitutas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Kelio servitutas užima tik 2,27 proc. viso ieškovui priklausančio žemės sklypo. Ieškovas be jokių apribojimų naudojasi likusia sklypo dalimi, taip pat faktiškai naudojasi ta dalimi, kurioje nustatytas servitutas, ne tik patekimui į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bet ir į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl ieškovas savo reikalavimą nepagrįstai grindžia negalėjimu naudotis sklypo dalimi.
4. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovo žemės sklypas yra visiškai šalia (duomenys neskelbtini), kurioje mašinų srautas ir jo keliamas triukšmas yra didelis, užgožiantis ne tik atsakovo servitutiniu keliu pravažiuojančios mašinos, bet ir į atsakovo verslui skirtas patalpas kartais atvažiuojančios didesnių gabaritų mašinos keliamą triukšmą. Didelis mašinų srautas (duomenys neskelbtini) lemia ir tikėtiną oro užterštumą. Objektyvių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, ieškovas, teikdamas ieškinį, nėra pateikęs. Visos šios faktinės aplinkybės paneigia servituto atlygintinumo prezumpciją, todėl nėra pagrindo mokėti ieškovui atlyginimą dėl nustatyto servituto.
5. Atsakovas nurodė, kad ieškovas apskaičiuotą atlyginimo dydį grindžia 2004-12-02 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1541 „Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika“. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė, nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas. Be to, visiškai neaišku, kodėl ieškovas už metus skaičiuoja 274,99 Eur atlyginimo dydį ir kokiais nurodytos metodikos punktais remiasi, todėl ieškinio reikalavimas šioje dalyje nepagrįstas.
6. Atsakovas nurodė, kad pagal ieškovo reikalavimą, nurodytas jo aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje spręstinas klausimas dėl vienkartinės nuostolių kompensacijos tarnaujančio daikto savininkui (ieškovui) priteisimo už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2018-01-01. Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismui nusprendus priteisti nuostolių atlyginimą ieškovui, atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimu nuspręsta ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies; laikyti pasibaigusiu žemės sklypui (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2003 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 7-3372 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui A. P.“ pagrindu nustatytą kelio servitutą, sutiekiantį teisę naudotis keliu žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams, išnykus servituto būtinumui; priteisti ieškovui L. P. iš atsakovo G. D. 2 749,90 Eur atlyginimą už naudojimąsi servitutu už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2018-01-01; priteisti atsakovui G. D. iš ieškovo L. P. 53,47 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti; likusią ieškinio dalį atmesti; atidėti trims mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos šio sprendimo įvykdymą dalyje dėl servituto pabaigos; priteisti iš ieškovo L. P. valstybei 10,96 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti iš atsakovo G. D. valstybei 22,24 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
8. Byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi nutarta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje dėl kompensacijos priteisimo, ieškinio senaties taikymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 27 d. sprendimu nuspręsta ieškovo ieškinį atsakovui dalyje dėl kompensacijos už naudojimąsi kelio servitutu priteisimo tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui L. P. iš atsakovo G. D. 2 549,90 Eur atlyginimą (piniginę kompensaciją) už naudojimąsi kelio servitutu už laikotarpį nuo 2008-06-30 iki 2018-05-11; likusioje dalyje ieškovo šį reikalavimą atsakovui atmesti; priteisti ieškovui L. P. iš atsakovo G. D. 60,74 Eur žyminio mokesčio ir 527,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimui, iš viso: 587,74 Eur; likusioje dalyje šiuos ieškovo ir atsakovo prašymus atmesti; priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo L. P. 10,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo G. D. 22,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; grąžinti trečiajam asmeniui F. P. 123,25 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019-10-25 mokėjimo nurodymu ir 2020-09-18 mokėjimo nurodymu.
10. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 30 d. sprendime Nr. 7-3372 nėra įvardyta, kad nustatomas neatlygintinis servitutas, todėl darė išvadą, kad ginčo servitutas yra atlygintinis. Teismo vertinimu, tokios išvados nepaneigia atsakovo argumentai, kad ieškovas pats naudojasi servitutiniu keliu ir, kad nepatiria jokių nepatogumų dėl nustatyto servituto.
11. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 749,00 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją už naudojimąsi servitutu už 10 metų laikotarpį laikytinas reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo; ieškovas šią piniginę kompensaciją laiko vienkartine už 10 metų laikotarpį, kuri apskaičiuojama pagal kiekvienais metais patirtų nuostolių dydį (274,99 Eur). Teismas šį ieškovo reikalavimą atsakovui laikė teisėtu ir pagrįstu. Teismas sprendė, kad atsakovo atsikirtimų motyvai dėl prievolės mokėti periodinę kompensaciją atmestini, kadangi tokio susitarimo tarp šalių nėra ir nebuvo.
12. Teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pagal atsakovo prašymą ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, remiantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi. Teismas pažymėjo, jog tokia išvada susijusi su kompensacija dėl patirtų nuostolių atlyginimo, o ne su periodinėmis išmokomis. Teismas sprendė, jog ieškovui gali būti iš atsakovo priteista vienkartinė piniginė kompensacija (2749,90 Eur) nuostolių atlyginimui už visą pastarojo naudojimosi servitutiniu keliu laiką, bet ne daugiau kaip bendras ieškinio senaties terminas. Teismo nuomone, kompensacijos dydis skaičiuotinas neatsižvelgiant į tai, kiek yra tarnaujančiojo žemės sklypo savininkų. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus kompensacijos dydžio apskaičiavimus, darė išvadą, kad ieškovo nurodyta kompensacija nesudarys sąlygų ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.
13. Teismas nurodė, jog spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo ieškovui, kaip vienam iš tarnaujančiojo daikto savininkų, atsižvelgia į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertina ieškovo nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, ir sprendžia, kad tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus labiausiai užtikrina ieškovo nurodytas vienkartinės kompensacijos už 10 metų dydis, kuris nustatytinas atsižvelgiant pagal ieškovo pateiktą apskaičiavimą. Teismas sprendė, kad ieškovui iš atsakovo pritiestina 2 549,90 Eur (išminusavus jau atsakovo sumokėtą 200 Eur sumą) vienkartinė piniginė kompensacija už naudojimąsi kelio servitutu už 10 metų laikotarpį.
14. Teismas nurodė, jog apskaičiuodamas bylinėjimosi išlaidų šalims atlyginimą, vertina tiek turtinius, tiek ir neturtinius reikalavimus bei taiko ir mišrų jų apskaičiavimo būdą. Teismas sprendė, kad patenkinus ieškovo ieškinį pagal turtinio pobūdžio reikalavimus 68 procentais ir atlikus atsakovo sumokėto už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dalies įskaitymą, ieškovui priteistina likusi 60,74 Eur žyminio mokesčio dalis. Teismas pažymėjo, kad nors šalių patirtos atstovavimo išlaidos ir neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tačiau atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir joje parengtų procesinių dokumentų turinį ir tam reikalingas laiko sąnaudas, darytina išvada, kad jos apskaičiuotinos pagal ieškovo nurodytus dydžius. Teismas atsakovo patirtas didesnes išlaidas pripažintino jo išlaidavimu ir šios dalies nevertino, apskaičiuodamas jų atlyginimą pastarajam. Teismas, atlikęs perskaičiavimą, įvertinęs, jog atsakovo apeliacinis skundas buvo iš dalies patenkintas ir įskaitymą dėl abiejų šalių patirtų atstovavimo išlaidų, pripažino, jog ieškovui iš atsakovo priteistina 527,00 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuodamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ginčo atveju taiko ne tik procentinį apskaičiavimo būdą, bet ir dalinį reikalavimų patenkinimo būdą, kuris taikomas atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui ir žyminio mokesčio už apeliacinį skundą apskaičiavimui, šias teismo pripažintas pagrįstomis išlaidas, mažinant 50 procentų. Teismas sprendė, jog ieškinį patenkinus 68 procentais, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos valstybei proporcingai ir iš ieškovo, ir iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
15. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo atsakovas (apeliantas) G. D. prašo panaikinti sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovo L. P. naudai iš atsakovo G. D. priteisti 350,00 Eur kompensaciją už naudojimąsi kelio servitutu; priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Teismas sprendimą grindė analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo grįsta 2019 m. spalio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimo dalis dėl kompensacijos ir kuri buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo.
15.2. Nesutiktina su teismo sprendimu dalyje dėl ieškovo naudai priteistos kompensacijos dydžio. Sutiktina, jog servitutas pagal prigimtį atlygintinis ir ieškovas turi teisę į kompensaciją, todėl toje dalyje teismo sprendimas neginčijamas. Nesutiktina dėl įrodinėjimo naštos atsakovui perkėlimo, nustatant kompensacijos dydį.
15.3. 0,03 ha ploto kelias, padengtas asfalto danga, atsakovui 2002-11-25 įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), jau buvo. Atsakovui įgyjant nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teisė į ieškovo tėvui tenkančią nekilnojamojo turto dalį atkurta dar nebuvo. Atsakovas nenumatė, jog dėl vėlesnio kelio servituto nustatymo jis gali patirti nepatogumų vien todėl, kad jam tenka tuo keliu važiuoti, nes nėra kitos galimybės patekti į sklypą. Ne tik ieškovas yra patyręs nepatogumų (apribota nuosavybė) servituto nustatymu, bet ir atsakovas yra patyręs ieškovo įžeidinėjimą, grasinimą tiek atsakovo, tiek jo šeimos narių, darbuotojų atžvilgiu. Atsakovas dėl servituto nustatymo (kurio nė neprašė nustatyti) ir jo panaikinimo patyrė 6000,00 Eur dydžio nuostolių dėl kito įvažiavimo įsirengimo. Nuosavybės teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos sprendimu, grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) 1,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir (duomenys neskelbtini) 0,14 ha žemės sklypą, atkurta 2003-06-30. Ieškovas nuosavybės teisę į šiuos žemės sklypus įgijo paveldėjimo būdu (duomenys neskelbtini). Kelio servitutas 0,03 ha ploto nustatytas administraciniu aktu, atkuriant ieškovo tėvui nuosavybės teises, o ne atsakovo prašymu ar jam to reikalaujant teismo keliu. Kelio servitutas nustatytas vėliau, nei atsakovas įgijo nuosavybės teises į daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), todėl sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą, teismas neturėjo pagrindo šių byloje esančių duomenų (išskyrus aplinkybės dėl atsakovo patirtų išlaidų kito įvažiavimo įrengimui, nes jos atsirado vėliau) visiškai nepaisyti. Teismui priimant sprendimą, neįvertinus byloje esančių duomenų visumos, teismo sprendimas turi teisingo sprendimo trūkumą.
15.4. Administraciniu aktu 0,03 ha ploto kelio servitutas sklype (duomenys neskelbtini), nustatytas dėl dviejų viešpataujančiųjų daiktų, t. y. dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovo nuosavybės teisės suvaržymas kelio servitutu nėra išimtinai susijęs vien su atsakovo interesų tenkinimu, jis susijęs ir su viešpataujančiojo daikto, t. y. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkų interesų tenkinimu. Dėl šios aplinkybės ieškovo prašoma priteisti kompensacija dalintina iš dviejų, o ne todėl (kaip teismas darė nepagrįstą išvadą), jog sklypas, kuriam nustatytas kelio servitutas, nuosavybės teise priklauso dviem savininkams. Aplinkybė, jog kelio servitutas nustatytas dėl dviejų viešpataujančiųjų daiktų, sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, atsakovo nuomone, teismo turėjo būti įvertinta.
15.5. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, jog ieškovo pareiga įrodyti, jog jis visą nurodytą laiką patyrė nuolatinio pobūdžio nepatogumų. Ieškovas, nagrinėjant bylą iš naujo, nenurodė jokių papildomų aplinkybių, neteikė jokių papildomų objektyvių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, prašė bylą nagrinėti „pagal tą pačią situaciją“. Ieškovas niekada negyveno (duomenys neskelbtini), todėl nepatyrė ir negalėjo patirti nuolatinio pobūdžio nepatogumų. Vienintelis jo nepatogumas dėl nustatyto kelio servituto – nuosavybės teisės suvaržymas. Sprendžiant nuosavybės teisės suvaržymo apimtį, buvo šių aplinkybių visumos įvertinimas: tarnaujančiojo daikto paskirtis – žemės ūkio; žemės sklypo dalis, kurioje nustatytas servitutas, tiek nuo nuosavybės teisių atkūrimo, tiek ilgą laiką iki atkuriant nuosavybės teises administraciniu aktu, nebuvo naudojama pagal paskirtį, nes toje dalyje buvo kelias (pravažiavimas), dengtas asfalto danga; pats ieškovas, neturėdamas kito patekimo į sklypus (duomenys neskelbtini), naudojosi tik šiuo keliu; ieškovas neteikė į bylą jokių duomenų, patvirtinančių, jog dėl servituto jis yra patyręs turtinių nuostolių. Ieškovas patyrė tik dalinį nuosavybės teisių suvaržymą dėl servituto nustatymo, tai turėjo esminę reikšmę, sprendžiant dėl ieškovo nuosavybės teisės suvaržymo apimties. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas duomenų visumos, priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas darė išvadą, iš esmės neanalizuodamas civilinėje byloje esančių duomenų visumos, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ginčijamas sprendimas nepagrįstas, priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, todėl naikintinas.
15.6. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, jog ieškovo pareiga pagrįsti prašomos priteisti kompensacijos dydį, vertino, kad byloje nepakanka nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti dėl šio ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Ieškovas kompensacijos dydį grindė tik „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika“. Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas ieškovui uždavė klausimus, ar ieškovas nori papildyti bylą, nes apeliacinės instancijos teismas yra nurodęs, ką pildyti. Ieškovas paaiškino, jog pageidauja bylą „nagrinėti pagal tą pačią situaciją“, todėl byla buvo nagrinėta tik turimų duomenų apimtyje. Vadovaujantis Metodikos (aktuali redakcija ieškinio pateikimo teismui metu) 9 punktu, ieškovui priklausančios kompensacijos dydis apskaičiuotinas taikant šiame punkte numatytą formulę, pagal kurią vienkartinė nuostolių kompensacija už kelio servituto nustatymą sudarytų 550 Eur (0,03 ha (servitutinio kelio plotas) x 18333,33 Eur (1 ha vertė (vidutinę rinkos vertę pagal verčių žemėlapius 24200 Eur padalijus iš sklypo ploto 1,32 ha) x 1 (koeficientas lygus 1, nes ta dalis, kurioje nustatytas kelio servitutas, negalima naudoti pagal paskirtį ir naudojimo būdą, t. y. žemės ūkio veiklai, nes ta dalis – kelias su asfalto danga). Ieškovas, vadovaudamasis Metodika, paskaičiavo 274,99 Eur kompensaciją, aiškindamas, jog taikė 0,5 dydžio koeficientą, o ne 1. Tačiau ieškovas, nors Metodikos nuostatos to nenumato, tokią sumą paskaičiavo už vienerius metus ir paskaičiuotą sumą daugino iš 10 metų, nurodydamas, jog tai atlyginimas „periodinėmis kompensacijomis“ už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2018-01-01. Pagal Metodiką, tiek apskaičiuojant vienkartinę kompensaciją, tiek periodinę, taikomos tos pačios formulės, nagrinėjamos bylos kontekste – Metodikos 9 p. nurodyta formulė. Skirtumas vienkartinės ir periodinės kompensacijų – tik dėl jų sumokėjimo termino – vienkartinė kompensacija išmokama vienąkart, periodinė – išmokama dalimis per tam tikrą laikotarpį (Metodikos 3 punktas). Laikytina, jog ieškovas Metodikos nuostatas laikė aktualiomis nagrinėjamai bylai, tačiau išėjo už Metodika reguliuojamų santykių taikymo, kompensacijos apskaičiavimo ribų. Ieškovas reikalavo priteisti, o teismas tokį prašymą laikė pagrįstu, net 5 kartus didesnę kompensacijos sumą, nei paskaičiuojama pagal Metodikos 9 p. (2749,99:550=4.99). Ieškovas turėjo pareigą pagrįsti prašomą priteisti kompensaciją, viršijančią 550,00 Eur, dydį. Ieškovas neteikė, nors teismas siūlė tą daryti, jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių prašomos priteisti kompensacijos dydį, nenurodė ir neįrodė jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą priteisti kelis kartus didesnę kompensaciją.
15.7. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų nuostolių dydį, todėl turi prisiimti iš to kylančias pasekmes. Pažymėtina, jog ieškovo pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius kompensacijos dydį, o ne atsakovo. Ieškovas jokių įrodymų dėl kompensacijos dydžio neteikė. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl kompensacijos dydžio perkėlė atsakovui. Ieškovui neįrodžius prašomo priteisti kompensacijos dydžio, buvo pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies, iš esmės sumažinant priteistiną kompensaciją iki 550,00 Eur. Kadangi teismas ginčijamu sprendimu nustatė, jog atsakovas jau yra sumokėjęs ieškovui 200,00 Eur, ieškovo naudai priteistina 350,00 Eur kompensacija.
15.8. Teismas darė išvadą, jog Metodika ieškovui yra tik teisės šaltinis ir ieškovas ja remiasi ne tiesiogiai (nors tokia išvada neatitinka bylos duomenų), tačiau sprendimą priteisti kompensaciją grindė ieškovo pateiktu apskaičiavimu, padarė prieštaraujančias viena kitai išvadas. Teismas, spręsdamas priteisti pagal ieškovo paskaičiavimus kompensaciją, tik formaliai pasisakė dėl šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, CK 1.5 straipsnio principų užtikrinimo, tačiau sprendimas nėra grįstas bylos duomenimis, kitais motyvais, pagrindžiančiais būtinybę priteisti net 5 kartus didesnę kompensacijos sumą.
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas L. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
16.1. Įstatymo numatyta, kad teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas aptarė, įvertino ir tinkamai aiškino ir taikė įstatymą, savo išvadas pagrindė ir kasacinio teismo praktika.
16.2. Teismas teisingai įvertino, kad nustatytas servitutas pats savaime sukelia nuosavybės teisės suvaržymus ieškovui. Be to, nors nustatytu servitutu naudojasi tiek atsakovas, tiek ir ieškovas su trečiuoju asmeniu F. P., tačiau jų naudojimosi servitutu pobūdis yra visiškai skirtingas. Ieškovas naudojasi servitutu tik privažiuoti lengvuoju transportu ar patekimui pėsčiomis į turimą žemės sklypą, tuo tarpu viešpataujančiojo daikto savininkas G. D. naudoja servitutą dideliems krovininiams automobiliams (tiek tuštiems, tiek pakrautiems), tai sukelia nuolatinį didelį triukšmą, žemės virpėjimą, dulkių sūkurį, kuro išmetimą į aplinką, oro taršą ir kt. Šie veiksniai turi reikšmės, nustatant atlyginimo už naudojimąsi servitutu dydį.
16.3. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovas prašomą piniginę kompensaciją laiko vienkartine už 10 metų laikotarpį, kurią ieškovas paskaičiavo pagal kiekvienais metais patirtų nuostolių dydį. Teismui išvykus į įvykio vietą, nustatyta, kad didelio gabarito sunkvežimiai važinėjo per vieną metrą nuo medinio gyvenamojo namo sienų ir langų. Pastatas buvo nuolat purtomas, vibruojamas. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai. Nors atsakovo buvo prašoma išspręsti šią problemą, tačiau jis į jokias kalbas nesileido. Sunkvežimiai darė nesaugų patį keliuką, nes iš gyvenamojo namo, norint patekti į daržą, buvo būtina pereiti ginčo kelią. Transporto priemonės traiškė vištas, viščiukus, vaikams būti kieme buvo nesaugu. Atsakovo nenoras spręsti šią problemą blogino tarpusavio santykius, kėlė tarpusavio nepatogumus. Kompensacijos dydį ieškovas nurodė, remdamasis Metodika, ir nesiekė atsakovo sąskaita praturtėti, nes savo reikalavimo negrindė 2017 m. Metodika, kuri numatė didesnės kompensacijos paskaičiavimą. Ieškovas vadovavosi teisingumo, protingumo kriterijais.
16.4. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo vienkartinę piniginę kompensaciją už 10 metų pradėtas skaičiuoti nuo 2008-06-30 ir laikotarpis baigiasi 2018-05-11. Senaties terminai nėra suėję ir atsakovas turi pareigą atlyginti už naudojimąsi kelio servitutu.
17. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė, kad dėl teismui pateikto apeliacinio skundo neteikia savo atskiros nuomonės, nesant trečiojo asmens suinteresuotumui nagrinėjamu klausimu. Prašė sprendimą dėl apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.
18. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad realių ieškovo patirtų nuostolių dydžio ir patirtų nepatogumų vertinimas nėra trečiojo asmens kompetencija, todėl trečiasis asmuo neteikia nuomonės dėl kompensacijos dydžio. Prašė dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl ginčo esmės
20. Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-2551 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, servitutų ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo (duomenys neskelbtini)“ buvo nustatytas servitutas 1,3200 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įrašytas į (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko 2003 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 7-3372 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste A. P.“. Šio sprendimo 4.2 papunktyje buvo nurodyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra nustatytas servitutas leisti naudotis keliu (plane pažymėta taškais (duomenys neskelbtini) – 0,03 ha ploto) žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudotojams, taip pat nurodyta, kad parengus detalųjį planą ir įrengus kitą įvažiavimą, servitutas netenka galios.
21. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl priteistinos piniginės kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydžio.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011).
23. CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
24. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Vykdydamas tokią pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 straipsnis). Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais, ar toks kompensavimas yra realus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017).
25. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020).
26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde atsakovas su tokia teismo išvada iš esmės sutiko. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies – sumažinti ieškovo prašomą priteisti kompensaciją (2 749,90 Eur) iki 550,00 Eur. Kadangi teismas ginčijamu sprendimu nustatė, jog atsakovas jau yra sumokėjęs ieškovui 200,00 Eur, atsakovo vertinimu, ieškovo naudai priteistina 350,00 Eur kompensacija.
27. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, pažymėjo, jog dėl kelio servituto jam yra suvaržyta nuosavybės teisė, nėra galimybės naudotis savo žemės sklypo dalimi, patiriami dideli nepatogumai, kadangi keliu važiuodami kroviniai automobiliai kelia triukšmą, tenka kvėpuoti oru, užterštu išmetamosiomis dujomis, keliamos dulkės. Ieškovas taip pat nurodė, jog jis naudojasi servitutu tik privažiuoti lengvuoju transportu ar patekimui pėsčiomis į turimą žemės sklypą, tuo tarpu viešpataujančiojo daikto savininkas G. D. naudoja servitutą dideliems krovininiams automobiliams (tiek tuštiems, tiek pakrautiems), tai sukelia nuolatinį didelį triukšmą, žemės virpėjimą, dulkių sūkurį, kuro išmetimą į aplinką, oro taršą ir kt. Ieškovas pažymėjo, jog dėl važiuojančių sunkvežimių keliukas buvo nesaugus, nes iš gyvenamojo namo, norint patekti į daržą, buvo būtina pereiti ginčo kelią. Transporto priemonės traiškė vištas, viščiukus, vaikams būti kieme buvo nesaugu.
28. Ieškovas nurodė, kad atsakovas jokio atlygio už naudojimąsi servitutu nemokėjo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541 „Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika“, priteistinas nuostolių atlyginimas už naudojimąsi dalimi žemės sklypo, kuriam yra nustatytas servitutas administraciniu aktu. Ieškovo vertinimu, iš atsakovo priteistinas atlyginimas periodinėmis kompensacijomis už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2018-01-01, tai sudaro 2749,90 Eur (už metus apskaičiuojama 274,99 Eur x 10 metų = 2749,90 Eur).
29. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, vyko išvažiuojamasis posėdis, kurio metu buvo atlikta faktinių aplinkybių apžiūra vietoje.
30. Spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas jau daugiau kaip dešimt metų neatlygintinai naudojasi kelio servitutu. Servitutas nustatytas 1,3200 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypui, kelio servitutas užima 0,0300 ha. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors servitutu naudojasi ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudotojai, t. y. ieškovas ir trečiasis asmuo F. P., tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, kad nustatytas servitutas pats savaime nesukelia nuosavybės teisės suvaržymų ieškovui ir trečiajam asmeniui. Teismas sprendė, kad ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo vienkartinę piniginę kompensacija už 10 metų laikotarpį, kurios dydis 2 749,90 Eur, yra teisinga.
31. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, aiškinosi aplinkybes: kokiam žemės sklypui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio veiklai nustatytas servitutas bei kokios apimties suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui ir kt.
32. Pasisakydamas dėl ieškovo nurodytos Metodikos (kurią ieškovas nurodė, apskaičiuodamas priteistinos kompensacijos dydį), teismas akcentavo, jog ieškovas remiasi nurodyta Metodika ne tiesiogiai, o kaip teisės šaltiniu savo nuostolių apskaičiavimui. Teismas sprendė, kad toks ieškovas pasirinktas nuostolių apskaičiavimo būdas gali būti naudojamas ginčo atveju, o atsakovas privalo pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovo nurodytų nuostolių dydį.
33. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009).
34. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad kompensacijos dydžio nustatymas priklauso teismo diskrecijai, t. y. teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato, kokia suma turi būti kompensuojamas savininko teisių suvaržymas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą kompensacijos dydžio apskaičiavimą, akcentavo, jog atsižvelgia į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertina ieškovo nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, ir sprendžia, kad tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus labiausiai užtikrina ieškovo nurodytas vienkartinės kompensacijos už 10 metų dydis, kuris nustatytinas atsižvelgiant pagal ieškovo pateiktą apskaičiavimą. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodyta kompensacija nesudarys sąlygų ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių.
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos dydžio priteisimo ieškovui, kaip tarnaujančiojo daikto savininkui, įvertino bylos faktines aplinkybes, taip pat ieškovo nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, ir pagrįstai sprendė, kad kas mėnesį mokamos periodinės kompensacijos dydis nustatytinas pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą, kuris užtikrina tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
36. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas sumažinti ieškovo prašomą priteisti kompensaciją iki 550,00 Eur, pateikė savo skaičiavimą, nurodė, kad vadovaujantis Metodikos (aktuali redakcija ieškinio pateikimo teismui metu) 9 punktu, ieškovui priklausančios kompensacijos dydis apskaičiuotinas taikant šiame punkte numatytą formulę, pagal kurią vienkartinė nuostolių kompensacija už kelio servituto nustatymą sudarytų 550 Eur (0,03 ha (servitutinio kelio plotas) x 18333,33 Eur (1 ha vertė (vidutinę rinkos vertę pagal verčių žemėlapius 24200 Eur padalijus iš sklypo ploto 1,32 ha) x 1 (koeficientas lygus 1, nes ta dalis, kurioje nustatytas kelio servitutas, negalima naudoti pagal paskirtį ir naudojimo būdą, t. y. žemės ūkio veiklai, nes ta dalis – kelias su asfalto danga).
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių nurodyta Metodika yra tik vienas iš kriterijų, kuris gali būti reikšmingas, į kurį gali būti atsižvelgta, nustatant kompensacijos dydį, tačiau kompensacijos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į visas bylai reikšmingas konkrečias faktines aplinkybes, įvertinęs abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą.
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Dėl įrodymų vertinimo
39. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad teismas darė išvadas, iš esmės neanalizuodamas civilinėje byloje esančių duomenų visumos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl ginčijamas sprendimas nepagrįstas, priimtas pažeidžiant proceso teisės normas, todėl naikintinas.
40. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
41. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta ir į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes (kelio servitutas nustatytas vėliau, nei atsakovas įgijo nuosavybės teises į daiktus; ieškovo nuosavybės teisės suvaržymas kelio servitutu nėra išimtinai susijęs vien su atsakovo interesų tenkinimu; ieškovas patyrė tik dalinį nuosavybės teisių suvaržymą dėl servituto nustatymo), kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.
Dėl bylos procesinės baigties
42. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą.
43. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti, nes jie iš esmės neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Be to, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; VdHv. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
45. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad atsakovo G. D. apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl ieškovo L. P. bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikė 2020 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvitą (už gynybą, dokumento surašymą, patarimą), kurio suma 200,00 Eur.
46. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
47. Atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, į ieškovo pateikto procesinio dokumento turinį, analizuotus klausimus, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad ieškovo prašoma priteisti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams, todėl ieškovui L. P. iš atsakovo G. D. priteistina 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.