Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-835-478/2015

Teisėja Laima Šablevičienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01275-2014-6

NUTARTIS

2015 m. gruodžio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei, nuteistojo O. P. gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, nukentėjusiajai V. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo,

O. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir gautinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. A., K. Š., E. G., A. B., R. Š., D. D., S. B., D. S., K. S. bei P. U., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 19 d. apie 17.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, su R. Š., veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, turėdami vieningą tyčią pagrobti svetimą turtą, prie parduotuvės „M. P.“, esančios (duomenys neskelbtini), R. Š. tyčia pastūmus S. M., dėl ko šis nugriuvo ant žemės, tuo nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą ir sukeliant jam fizinį skausmą, O. P. ranka prispaudus ant žemės gulinčio nukentėjusiojo petį, taip atimant galimybę jam priešintis, bendrais veiksmais iš jo kelnių kišenės pagrobė 8 eurų vertės piniginę su 42,50 Eur, t. y. už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje padarymą.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo O. P. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas, keldamas bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas O. P. pritaikytas tinkamai ir bausmė paskirta teisingai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.

O. P. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Pagal šį straipsnį tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis šiais tikslais ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė nurodytiems tikslams pasiekti.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. O. P. padarė tyčinį apysunkį smurtinį baigtą nusikaltimą nuosavybei. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad O. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru atlygino nukentėjusiajam S. M. padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir esant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad O. P. penkis kartus teistas, tame tarpe du kartus už plėšimus, narkotinių medžiagų laikymą, paskutinį kartą teistas 2013-10-23, bausmę buvo paskirta atlikti pataisos namuose, paleistas atlikęs bausmę 2014-03-12, teistumas neišnykęs, pataisos namų charakterizuojamas teigiamai: mandagus, nekonfliktiškas, tačiau emociškai labilus, nerimastingas, baustas administracinėmis nuobaudomis pagal ATPK 174 str., 44 str., turi 2015 m. gimusį vaiką (t. 15, b. l. 182), oficialiai nedirbantis, registruotas PSPC Priklausomybės ligų kabineto įskaitoje dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko griežčiausią BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kurio trukmę paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad O. P. pilnai pripažino savo kaltę ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė O. P. buvo sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Pažymėtina, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Apeliantas skunde akcentuoja, jog jis nusikaltimą padarė per savo gimtadienį, prisipažino, dėl padaryto nusikaltimo labai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo bei atlygino jam padarytą žalą, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino skirdamas apeliantui žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijos vidurkis bausmę, todėl aukštesnės instancijos teismas dar kartą tų pačių aplinkybių nevertina ir apie tai plačiau nepasisako.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam O. P. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam O. P., išlaidas iki 2015 m. lapkričio 10 d. sudaro 108,04 Eur (t. 15, b. l. 131). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo O. P. apeliacinį skundą atmesti.