- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-31
- Bylos Nr.
- I-4204-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04641-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas A. B. 2015-09-23 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 3 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo laikymo LAVL, kurioje praleido 5 paras, sąlygų, kurios esą neatitiko teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose apšvietimas buvo netinkamas, todėl negalėjo rašyti, skaityti, nebuvo veidrodžio, veisėsi graužikai, sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo bendros patalpos. Be to, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei reikalaujami 5,1 kv. m, nebuvo kur pasidėti maisto, kadangi karšto indo rankose laikyti negalėjo, turėjo valgyti šaltą maistą, o tai kenkia pareiškėjo sveikatai. Atvykus į LAVL, pareiškėjas buvo pusdienį laikomas laikinojoje kameroje, kurioje trūko oro, nedavė maisto. Į dušą kaliniai buvo vedami trise, dviem prausiantis, trečiam teko laukti ir šalti, todėl pareiškėjas peršalo.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 5-8).
Nurodė, kad ligoninė nefiksuoja, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ar suimtųjų, nes tokios pareigos įstaigai nenumato teisės aktai. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ar nuteistųjų skaičiui, nes joje turi būti suteiktos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems asmenims, dėl to teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, o teisės aktai nenumato, kokie būtent baldai turi būti įrengti. Pagal teisės aktus sanitarinis mazgas atitveriamas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus. Pacientams suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti šiltame duše. Ligoninei išduotas leidimas-higienos pasas patvirtina, kad patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Natūrali šviesa ir apšvietimas yra užtikrinamas per kameroje esantį langą, esant pacientų prašymui, dieninė šviesa neišjungiama. Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, maistas tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos. Naujai atvykusiems į ligoninę karštas maistas patiekiamas pagal nustatytą dienotvarkę, vėliau atvykusiems taip pat sudaroma galimybė papietauti. Rūkyti gyvenamosiose, bendro naudojimo patalpose draudžiama. Atsakovės teigimu, pareiškėjo reikalavimas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, samprotavimais, neteisėtų atsakovės veiksmų nenustatyta, todėl žala nepriteistina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už jo laikymą LAVL nuo 2015-09-11 iki 2015-09-16 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis LAVL patalpose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis 5,1 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas jo gydymo LAVL laikotarpiu buvo laikomas 7 lovų 21,25 kv. m ploto Vidaus ligų (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 27 (b. l. 14, 20). Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas buvo perkeltas į palatą Nr. 18. Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas, o pateikti konkretaus skaičiaus, kiek palatoje buvo laikoma asmenų atitinkamomis dienomis, negalėjo. Tai, kad LAVL nefiksuoja tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai, dėl to pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas nuo bendros patalpos, netinkamas apšvietimas, nėra veidrodžio, nėra kur pasidėti maisto, veisėsi graužikai, būnant laikino sulaikymo kameroje negavo maisto, patalpoje trūko oro, į dušą buvo vedami po kelis, todėl vienam tekdavo laukti savo eilės.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Lietuvos higienos normos 21 p. įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nurodoma, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkte. Ligoninėje įrengtas sanitarinis mazgas nurodytus reikalavimus atitiko. Be to, iš pateiktų palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas ties įėjimu užuolaida yra atitvertas nuo bendros patalpos, todėl teigti, jog asmuo matomas kitų palatoje esančių asmenų, nėra pagrindo (b. l. 31-32). Teismo vertinimu, dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nurodytu būdu pareiškėjo galbūt patirti nepatogumai nepripažintini tokio masto, kad būtų galima spręsti dėl asmens teisių pažeidimo.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje įstaigos patalpoje. Ligoninės 2015-07-17 pažyma (b. l. 20) bei pateiktos nuotraukos (b. l. 28-32) patvirtina, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Atkreiptinas dėmesys, kad LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, todėl palatos iš esmės nėra gyvenamosios paskirties. Teismas vertina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl netinkamo palatų įrengimo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami.
Lietuvos higienos normos 68 p. įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pacientų naudojimosi dušu tvarkos, patvirtintos LAVL direktoriaus 2013-03-29 įsakymu Nr. V-65, 19 p. nustatyta, kad į dušo patalpas vedami ne daugiau kaip 3 asmenys vienu kartu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad praustis buvo vedamas kartu su kitais dviem kaliniais, atmetami.
Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos medžiaga patvirtina, kad LAVL turi mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) ir grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.
Pagal Lietuvos higienos normos 22 p., natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, jog pareiškėjo gydymo ligoninėje laikotarpiu buvo patikrinta kamera Nr. 27, joje higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 21-22). Įstaiga yra sudariusi parazitų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 23-26). Duomenų, kad pareiškėjas jo gydymo laikotarpiu būtų kreipęsis į ligoninės administraciją dėl jo laikymo sąlygų ar reiškęs skundus, nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs, duomenų apie nustatytus pažeidimus ar skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių nenustatyta. Faktą, kad ligoninės palatų įrengimas ir sanitarinės sąlygos jose atitinka higienos reikalavimus, patvirtina ligoninei 2013-07-29 išduotas leidimas – higienos pasas (b. l. 48).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykęs į ligoninę praleido 5 val. laikinojoje kameroje, kuri, be kita ko, buvo prirūkyta, o pareiškėjui nebuvo duoti pietūs.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d. bei Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 5 p. nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Taisyklių 32 p. nustatyta, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Pagal Taisyklių 34 p. kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-649/2014). Remiantis atsakovės atsiliepime į skundą nurodytais duomenimis, maistas LAVL esantiems nuteistiesiems yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos, apie gydomų Ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas turi būti informuotas iki 13 val. Remiantis pareiškėjo gydymo stacionare istorija, nustatyta, kad pareiškėjas į LAVL Vidaus ligų skyriaus palatą Nr. 27 buvo paguldytas 12.30 val., t. y. prasidėjus pietų laikui, numatytam ligoninės dienotvarkėje (b. l. 14, 36). Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo išreiškęs pageidavimą dėl maitinimo, nėra. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui dėl maitinimo neužtikrinimo būtų atsiradusios neigiamos pasekmės. Be to, nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmetami.
Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, jog laikinojoje kameroje asmenys rūkė. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015). Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į ligoninės administraciją dėl šių aplinkybių, nenustatyta, be to, pažymėtina, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje yra nurodyta, jog jis pats yra rūkantis asmuo. Dėl to darytina išvada, kad atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į LAVL administraciją; nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, nes pareiškėjui sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore Vidaus ligų skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl pareiškėjo dėl to patirti tam tikri išgyvenimai buvo trumpalaikiai. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs itin nedidelę pažeidimo trukmę (5 dienas), sukeltas pasekmes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą, priimtą adm. byloje Nr. A146-1527/2012; 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą adm. byloje Nr. A575-1028/2014).
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.