- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-04
- Bylos Nr.
- 2-1300-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00180-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Artūras Driukas
- Kreditorius
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto byloje (Nr. B2-465-777/2017) atsisakyta tvirtinti kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus patikslintą finansinį reikalavimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi J. R. F.M. įmonei „T.C.I. Klaipėda“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „BFMG“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. birželio 7 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas antros eilės VSDFV Klaipėdos skyriaus 14 684,34 Eur finansinis reikalavimas, kurio 4 619,62 Eur dalis užtikrinta priverstiniu įkeitimu. 2016 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintas patikslintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 19 321,37 Eur (18 747,34 Eur įmokų ir 573,03 Eur delspinigių) finansinis reikalavimas, kurio 4 619,62 Eur dalis užtikrinta priverstiniu įkeitimu. 2017 m. balandžio 19 d. bankroto administratorė teismui pateikė prašymą patvirtinti kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus patikslintą 19 806,30 Eur finansinį reikalavimą J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto byloje. Bankroto administratorė nurodė gavusi kreditorės prašymą patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą ir su juo sutinka. VSDFV Klaipėdos skyrius nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje nėra duomenų, jog bankrutuojančios įmonės statusą laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. spalio 11 d. turėjusi J. R. F.M. įmonė „T.C.I. Klaipėda“ veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nėra išimčių, numatytų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl J. R. F.M. įmonė „T.C.I. Klaipėda“ privalėjo mokėti savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokas tiek už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo (2016 m. birželio 6 d.), tiek už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, finansinis reikalavimas tikslintinas padidinant jį savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų 459,20 Eur suma bei 25,73 Eur delspinigių suma.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutartimi J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto administratorės prašymo patvirtinti patikslintą VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinį reikalavimą netenkino. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje nėra duomenų, kad įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl įmonės vykdomos veiklos, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos tiesiogiai draudžia įmonei vykdyti veiklą, o tai reiškia, kad įmonė neprivalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. Teismas akcentavo, jog ĮBĮ yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti patikslintą VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nėra duomenų, kad J. R. F.M. įmonė „T.C.I. Klaipėda“ veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, taip pat nėra duomenų, kad apskaičiuojant Valstybinio socialinio draudimo įmokų prievolę, J. R. F.M. įmonei „T.C.I. Klaipėda“ galėjo būti taikomos VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos išimtys. Tarp VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų išimčių, leidžiančių nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, nėra numatytas bankrutuojančios įmonės statusas. VSDĮ 10 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojančioje tik nuo 2017 m. sausio 1 d., nurodyta, jog tuo atveju, jeigu individuali įmonė turi bankrutuojančios arba bankrutavusios įmonės statusą, valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto administratorės prašymas J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto byloje patvirtinti patikslintą kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas, patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi J. R. F.M. įmonei „T.C.I. Klaipėda“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. birželio 7 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas antros eilės VSDFV Klaipėdos skyriaus 14 684,34 Eur finansinis reikalavimas, kurio 4 619,62 Eur dalis užtikrinta priverstiniu įkeitimu. 2016 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtintas patikslintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 19 321,37 Eur (18 747,34 Eur įmokų ir 573,03 Eur delspinigių) finansinis reikalavimas. J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto administratorė pateikė teismui prašymą J. R. F.M. įmonės „T.C.I. Klaipėda“ bankroto byloje patvirtinti VSDFV Klaipėdos skyriaus patikslintą finansinį reikalavimą – jau patvirtintą 19 321,37 Eur finansinį reikalavimą padidinti 484,93 Eur suma. Bankroto administratorė nurodė sutinkanti su kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymu patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą. Kreditorius, grįsdamas prašymą patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą, nurodė, kad nesant duomenų apie tai, jog įmonė veiklos laikinai nevykdo, bei nesant pagrindo taikyti VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų išimčių, už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo priskaičiuota 484,93 Eur įmokų (su delspinigiais) už savarankiškai dirbantį asmenį. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs administratorės prašymą, nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonė veiklos nevykdė. Akcentavo, kad nagrinėjimu atveju taikytina specialaus įstatymo nuostata (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), draudžianti iškėlus bankroto bylą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pastebėtina, kad apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo jo nurodyti pirmosios instancijos teisme ir teismo įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi taisykle, jog bankroto procese sprendžiant klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo ar tikslinimo, teisės normų konkurencijos aspektu ĮBĮ yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu tokios veiklos rezultatai mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Visi atsiskaitymai, susiję su tokia veikla, vykdomi per įmonės komercinę sąskaitą, iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, šie mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka, be to, jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Pateiktas teisinis reguliavimas lemia išvadą, jog, byloje nenustačius faktinių aplinkybių, apibrėžtų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, o taip pat atsižvelgiant į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviąsias nuostatas, nurodančias, kad iškėlus bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, o taip pat tai, kad nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, apeliantas neturėjo teisės ir pareigos skaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių sprendžiamam ginčui reikšmingą aplinkybę, kad, iškėlus bankroto bylą, apelianto nurodytu laikotarpiu įmonė būtų vykdžiusi veiklą, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte. VSDĮ nuostatos, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, specialiai nereglamentuoja šios rūšies mokesčio mokėjimo ypatumų, kuriuos lemia bankrutuojančios įmonės statusas. Todėl atitinkami atskirojo skundo argumentai nepaneigia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintų imperatyviųjų normų taikymo prioriteto analizuojamų teisės normų konkurencijoje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad veiklos nevykdanti bankrutuojanti įmonė (atsakovė) turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti pirmiau nurodytas socialinio draudimo įmokas. Kolegija pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2202-157/2016, konstatavo, kad aplinkybė, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą, valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nebuvo gauta duomenų apie tai, kad ši įmonė veiklos nevykdymą yra specialiai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą, nes ĮBĮ nurodyti faktai yra išviešinti šiame įstatyme nustatyta tvarka. Tokios praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos apeliacinio teismo bylose (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1032-330/2017). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.