Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir paskirtas laisvės atėmimas 9 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta bausmė - laisvės atėmimas 6 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su 2018 m. vasario 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 6 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 1 metus 6 mėnesius 2018 m. sausio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės, galutinė subendrinta bausmė D. P. paskirta - laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuojant nuo D. P. sulaikymo dienos. Į bausmės laiką nutarta įskaityti D. P. sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2019 m. sausio 23 d. iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. E. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.1. Skunde nurodo, kad 2019 m. liepos 10 d. nuosprendis, dalyje dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bei neteisingos, aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo.

- buvo sekamas), pareigūnai galėjo jo veiksmus bet kada nutraukti, todėl kyla abejonės ar pagrįstai jo padaryta veika kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas, todėl yra pagrindo manyti, jog veika turėtų būti kvalifikuojama, kaip pasikėsinimas padėti įsigyti psichotropines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas jį už didelio kiekio psichotropinių medžiagų platinimą, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytas įstatymo normas. Dėl nurodytų baudžiamojo įstatymų pažeidimų nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje keistinas į BK 22 straipsnio l dalį ir 264 straipsnio l dalį.

2.6. Dėl jam paskirtos bausmės nurodo, kad pripažinus, jog jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, šio straipsnio sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios bausmės : areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir dydį sureikšmino aplinkybes, kurios neigiamai charakterizuoja jį ir nepagrįstai sumenkino jį teigiamai charakterizuojančius bruožus, padarė nepagrįstą išvadą, kad esant minėtoms aplinkybėms, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju, veika kurios padarymu jis turi būti pripažintas kaltu, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, nusikaltimą padarė įkalbinėjamas E. Ž., nuo ikiteisminio tyrimo pripažino savo kaltę, davė išsamius parodymus, padėjo byloje nustatyti tiesą, šiuos parodymus patvirtino teisme.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. P. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį 264 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kadangi apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. savo kaltės neneigia, pripažįsta kaltinime nurodytus jo atliktus veiksmus, tačiau nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija ir paskirta bausme, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrina neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų.

5. Nuteistasis D. P. ginčija savo kaltę dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti ir prašo jo veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 264 straipsnio 1 dalį, kaip padėjimą įsigyti narkotines medžiagas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, neginčytinai įrodyta. Kvalifikuojant pripažintą įrodytą šio nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

6. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu.

8. Pagal BK 264 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos – padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė, kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas – suformuluotos kaip alternatyvios veikos, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Padėjimu įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikytini tie kaltininko veiksmai, kuriais jis sudaro sąlygas įsigyti šių medžiagų, palengvina tą padaryti. Padėjimas įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis sudaro sąlygas asmeniui įsigyti šių medžiagų, palengvina tai padaryti, šalina kliūtis ir pan. Tai gali būti daroma nurodant narkotinių ar psichotropinių medžiagų platintojus, paskolinant pinigų ir pan. Padėjimas įsigyti narkotines ar psichotropines medžiagas gali reikštis tiek kaip fiziniai veiksmai, kuriais kitam asmeniui sudaromos sąlygos įgyti šias medžiagas (pavežimas iki platinimo vietos, suvedimas su platintoju, tiesioginis įgijimas, kad perduotų kitam asmeniui ir pan.), tiek ir intelektine pagalba (patarimai ar nurodymai, kur gauti šių medžiagų, su kuo susiekti, ir pan.). Motyvas, dėl kurio kaltininkas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, neturi reikšmės veikai pagal BK 264 straipsnį kvalifikuoti. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko veiksmus, kuriais kitam asmeniui padėjo įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, vertė, lenkė ar kitaip pratino jį vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas.

9. Nuteistasis D. P. savo apeliaciniame skunde iš esmės neneigia padėjęs įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau tvirtina, kad pats narkotinių medžiagų neplatino, jokio tikslo pasipelnyti neturėjo, todėl tokie jo veiksmai, atitinka BK 264 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau su šiuo nuteistojo D. P. apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Priešingai nuteistojo tvirtinimui, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis D. P. ne padėjo įsigyti narkotines medžiagas, o narkotines medžiagas pats įgijo ir platino jas perduodamas E. Ž.. Byloje esantys įrodymai neabejotinai liudija, kad D. P. veikė bendrininkų grupėje kartu su E. Ž., įgijo didelį kiekį – 68,578 g. (25,9 0/0) psichotropinės medžiagos – MDMA, kuri yra psichotropinė medžiaga ir ją perdavė E. Ž., po ko, E. Ž. turėdamas tikslą platinti, parsigabeno į namus, paslėpė ir laikė pagalbinėse patalpose – lauko tualete iki kuomet kratos metu buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų. Pažymėtina, kad D. P. nurodytas motyvas, kad jis už tai atlygio negavo, o tiesiog draugiškai norėjo padėti E. Ž. užsidirbti, jo atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nešalina. Taigi, nuteistasis nusikalstamą veiką padarė pats, įgyvendindamas objektyviuosius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad D. P. buvo itin aktyvus organizuodamas narkotinių medžiagų įgijimą iš T. L. ir jų perdavimą E. Ž.. Iš telefoninių pokalbių ir trumpųjų pranešimų turinio matyti, kad tarp jo ir nuteistųjų E. Ž. bei T. L. užfiksuoti nevienkartiniai ryšiai tarpusavyje dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir pardavimo. Išanalizavus šiuos pokalbius bei susirašinėjimus trumpaisiais pranešimais matyti, kad tarpusavyje intensyviai buvo derinami klausimai dėl narkotinių medžiagų pardavimo, jų kiekio, susitikimų vietos, laiko. Neretais atvejais dėl atvežamų naujų narkotinių medžiagų kiekio ar jų pardavimo būtent D. P. iniciatyva. Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, užfiksuoto susirašynėjimo tarp E. Ž., D. P. ir T. L., aiškiai matyti kaip D. P. bendrauja su T. L. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo ir jų perdavimo E. Ž.. Taip pat iš pokalbių matyti, kad D. P. teiraujasi už kokias kainas E. Ž. platina narkotines medžiagas bei duoda jam nurodymus (2 t. 29-70). Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, užfiksuoto susirašynėjimo tarp T. L. ir D. P., aiškiai matyti kaip D. P. bendrauja su T. L. dėl narkotinių medžiagų pirkimo iš pastarojo (2 t. b. l. 77-91). Pažymėtina ir tai, kad tokie D. P. veiksmai nebuvo vienkartiniai, nes kaip parodė pats E. Ž., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad iš D. P. narkotines medžiagas pirko du kartus (4 t. 56-57). Be to, iš E. Ž. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad jis parodė, kad D. P. pasiūlė jam pardavinėti narkotines medžiagas – ekstazi. Taip pat parodė, kad kadangi jis pats neturėjo žmonių kam parduoti, D. P. atsiuntė žmones, kurie pirko iš jo narkotines medžiagas, o D. P. klausinėjo jo - kaip sekasi pardavinėti (4 t. b. l. 49-51). Netikėti šio nuteistojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes kaip matyti, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios E. Ž. savo kaltę pripažino visiškai ir jo parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Duomenų, kad E. Ž. norėtų apkalbėti D. P. byloje nenustatyta, o to taip pat ir nenurodė apeliantas, todėl D. P. parodymus teismas vertina kritiškai, kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Esant išdėstytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad D. P. padaryta nusikalstama veika galėtų būti teisiškai vertinama kaip BK 264 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (padėjimas asmeniui įsigyti, vertimas, lenkimas ar kitoks jo pratinimas ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas). Dar daugiau, nagrinėjamos bylos kontekste matyti, jog D. P. veiksmai – narkotinių medžiagų platintojo (T. L.) suradimas, kelionės pas jį organizavimas, rūpinimasis ir koordinavimas, kad E. Ž. įgytų narkotinių medžiagų - objektyviai galėtų būti traktuojami, kaip padėjimas E. Ž. įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau byloje surinktų ir aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad D. P. tyčia buvo nukreipta ne tik į padėjimą E. Ž., kuris platino narkotines medžiagas, įsigyti narkotinių medžiagų, bet pasinaudojant nusikaltimo bendrininku E. Ž., parduoti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir nors nurodo, kad iš to neturėjo naudos, tačiau kaip matyti iš pokalbių išklotinių, reguliavo E. Ž. po kiek pardavinėti narkotines medžiagas. BK 264 straipsnio pavadinimas leidžia suprasti, jog minėtame straipsnyje iš esmės reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už kito asmens lenkimą vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Tuo tarpu šioje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad D. P. tyčia buvo nukreipta ne šiam tikslui pasiekti, bet kaip jau minėta, D. P. tikslas buvo parduoti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – MDMA, todėl sutinkamai su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, D. P. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

10. Dar daugiau, apygardos teismas nesutikdamas su apelianto pozicija, kad jis neturėjo tikslo platinti pažymi, kad BK 260 straipsnyje numatytas narkotinių ir psichotropinių medžiagų tikslas parduoti ar kitaip platinti suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagas perduoti bent vienam asmeniui. Šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu patikimai nustatyta, kad nuteistasis D. P. įgijo narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas perduoti E. Ž., t. y., turėdamas tikslą kitaip jas platinti. Kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką narkotinių ar psichotropinių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis, išskyrus pardavimą, perdavimas kitam asmeniui. Pažymėtina, kad D. P. surastas ir perduotas E. Ž. didelis narkotinių medžiagų kiekis rodo, kad narkotinės medžiagos buvo skirtos ne vartojimui, o konkrečiai platinimui, ką patvirtino ir pats nuteistasis E. Ž..

11. Nuteistasis skunde nurodo ir tai, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 264 straipsnio 1 dalį, tačiau aukštesniajam teismui nustačius, kad apylinkės teismas teisingai inkriminavo D. P. veiksmus pagal BK 260 strapsnio 2 dalį, nėra pagrindo nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimui, taip pat ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, kadangi pagal teismų suformuotą praktiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau šioje nusikalstamoje veikoje D. P. atlikti nusikalstami veiksmai buvo visiškai baigti. Pažymėtina ir tai, kad nepriklausomai nuo to, kad E. Ž. nespėjo išparduoti narkotinės medžiagos, nes ji buvo pareigūnų surasta ir paimta, D. P. nusikalstama veika baigta, nes jis įgijo ir perdavė narkotines medžiagas E. Ž., t. y., jis atliko vieną iš kelių alternatyvių BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijos numatytų veiksmų – įgijo didelį kiekį narkotinių medžiagų ir jas perdavė E. Ž., todėl jo veika laikoma baigta. Tokiu būdu nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad apelianto veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje surinkti faktiniai duomenys rodo, būtent, apelianto tyčią padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, o ne kaip nurodoma skunde – BK 264 straipsnio 1 dalyje. Pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir, kad D. P. veiksmus galima vertinti kaip padėjėjo, nes nusikalstamą veiką jis padarė pats, įgyvendindamas objektyviuosius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, t. y. būdamas vykdytojas. Esant išdėstytoms aplinkybėms pakartotinai pažymėtina, kad nėra jokio pagrindo teigti , kad D. P. padaryta veika galėtų būti teisiškai vertinama kaip BK 264 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (padėjimas asmeniui įsigyti narkotines ar psichotropines medžiagas). Pažymėtina, kad ir pats D. P. neginčija faktinių aplinkybių, kurias nustatė apylinkės teismas, buvimo. Apeliantas nesutinka su jo veikos kvalifikavimu, tačiau skunde išdėstyti argumentai rodo, kad apeliantas neteisingai supranta BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius (Analogiškos praktikos laikosi ir kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-574/2013).

12. Atmestini nuteistojo gynėjos argumentai, kad D. P. veiksmai galėjo bet kada būti nutraukti, pareigūnai nepagrįstai ilgai delsė juos nutraukti, todėl ir jo veiksmai neteisėtai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų 2018 m. liepos 26 d. nutartimi leista nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. (1 t. b. l. 172-173), 2018 m. spalio 2 d. leista dviem mėnesiams (2 t. b. l. 6-7), 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi leista nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. vasario 7 d. (1 t. b. l.. 24-25), atlikti D. P. abonentinių numerių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, ją fiksuojant ir kaupiant. Prokuroro prašymas ir teismo sprendimai dėl leidimo kontroliuoti D. P. veiksmus, motyvuoti tuo, kad atitinkamais veiksmais siekiama nustatyti galimai daromus ar padarytus sunkius nusikaltimus, taip pat juos darančius asmenis (bendrininkus), narkotinių bei psichotropinių medžiagų tiekėjus, šių medžiagų saugojimo vietas, kadangi vis dar renkami duomenys dėl galimai daromų ar padarytų sunkių nusikalstamų veikų, o be to, D. P. keičia abonentinius numerius.

14. Pažymėtina, kad pakartotinis neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų taikymas, siekiant nustatyti kitus nusikalstamas veikas darančius asmenis, pagal teismų praktiką nelaikomas nusikaltimų „tiražavimu“, nusikalstamą veiką padariusio asmens padėties sunkinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-511/2015, 2K-202/2013). Tai atitinka ir įstatyme nurodytus kriminalinės žvalgybos uždavinius – vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją, išaiškinti nusikalstamas veikas, nustatyti jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Pažymėtina, kad atliekant elektroninių ryšių kontroliavimo veiksmus prieš D. P., buvo išaiškintas ir baudžiamojon atsakomybėn patrauktas dar vienas narkotines medžiagas platinęs asmuo, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiką kvalifikuodamas kaip baigtas nusikaltimas, nes ši veika buvo kontroliuojama pareigūnų, taigi turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad pareigūnai, teisėtai veikdami pagal elektroninių ryšių kontrolės fiksavimo veiksmus, neinicijavo D. P. nusikalstamų veiksmų, pats nuteistasis aktyviai veikė įgyvendindamas BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. P. veiksmus, už kurių padarymą jis yra nuteistas, pradėjo atlikti teisėsaugos pareigūnams niekaip nedarant įtakos jo elgesiui.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamo veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).

16. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, susijusius su D. P. paskirta bausme, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir baigtumo stadiją (padarytas vienas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), susijęs su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, kaltės formą (padarytas tyčinis baigtas nusikaltimas). Skiriant bausmę atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę, kuri pritariant žemesnės instancijos teismui padarytai išvadai, pagal baudžiamosios bylos medžiagą yra labiau neigiama, nei teigiama, kadangi nuteistasis nusikaltimo padarymo metu jau buvo praeityje teistas keturis kartus, nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus. Iš bylos duomenų taip pat matyti ir tai, kad D. P. yra nevedęs, nedirbantis, turi du nepilnamečius vaikus, baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės teismui leidžia pripažinti, jog D. P. neigiama vertybių orientacija yra susiformavusi jau ankščiau ir nusikalstama veika, dėl kurios nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas skundžiamas nuosprendis, nebuvo atsitiktinė ir įvykdyta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Apylinkės teismas, be kita ko, skirdamas bausmę įvertino ir tai, kad yra viena kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad D. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, kas laikytina nusikaltimų recidyvu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

17. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejai teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

18. Nagrinėjamoje byloje D. P. nuteistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą. Nustatyta nuteistojo viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias ir kitas bylos aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais reikalavimais, paskyrė nuteistajam D. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą laisvės atėmimą 9 metams (sankcijoje numatytos bausmės vidurkį), kurią vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė laisvės atėmimą 6 metams, kurią vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su 2018 m. vasario 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos šešių 6 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 1 metus 6 mėnesius ir galutinė subendrinta bausmė D. P. paskirta - laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

19. Apeliantas prašydamas jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, prašė jo atžvilgiu taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau aukštesniajam teismui paliekant D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, kvalifikaciją, pritaria žemesnės instancijos teismo padarytai išvadai dėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo nuteistajam. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, kadangi nuteistasis D. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme (subendrinta 7 metų 6 mėnesių) už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą. Taigi šiuo atveju nėra formalių baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu D. P. būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, kadangi BK 75 straipsnį taikyti galima tik asmenims, nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus.

20. Paminėti duomenys rodo, kad ankstesni baudžiamieji procesai D. P. teigiamos įtakos neturėjo, jo kryptingas ir gerai apgalvotas nusikalstamas elgesys darant nusikalstamas veikas patvirtina, jog apeliantas linkęs pažeisti įstatymą ir jo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis. Pažymėtina, kad nepilnamečių vaikų turėjimas ir suvokimas, kad jais reikia rūpintis, nesutrukdė apeliantui nusikalsti, kas nepaneigia išvadų dėl susiformavusios neigiamos asmenybės bei rodo, kad nėra pagrindo manyti, kad paskirtosios bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Esant tokioms aplinkybėms, taikyti švelnesnę bausmę apeliantui nėra jokio pagrindo. Todėl, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals.

21. Šių duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas nuteistajam D. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą pagrįstai paskyrė bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, kadangi įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, yra akivaizdu, jog alternatyvi švelnesnė bausmė, šiuo atveju nepasiektų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad D. P. nėra linkęs laikytis įstatymų, nesistengia teigiamai koreguoti savo elgesio netgi tada, kai jam jau buvo suteiktas ankstesnio teismo pasitikėjimas atidedant paskirtos pačios griežčiausios bausmės – realaus laisvės atėmimo vykdymą. Šiuo atveju, atsižvelgus į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą, konstatuotina, jog nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios duotų pagrindą sušvelninti D. P. teisinę padėtį paskiriant jam švelnesnę bausmę, nei tai padarė apylinkės teismas. Aplinkybės, kurias savo apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, kaip turinčias reikšmės jam paskirtos bausmės švelninimui, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstas, kadangi jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, jau buvo įvertintas apylinkės teismo, jo atžvilgiu taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), po ko, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, skiriamą bausmę jam dar sumažino vienu trečdaliu.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl D. P. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Visos šioje bylos dalyje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Taip pat pagal byloje nustatytas ir teismo sprendime nurodytas aplinkybes, apibūdinančias D. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kt., jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Apylinkės teismas tinkamai taikė baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, nuostatas, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė, o švelnesnė bausmė nepaskirta, nenustačius tam teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.